Lapas diktuoja temą

Vaikutėnų laisvalaikio salėje, po kurios stogu glaudžiasi Odetos galerija, juntama tikra rudeniška dvasia – kieme pūpso geltoni moliūgai, šalia pagrindinių durų pintinėse sukrauti raudonskruosčiai obuoliai, o pravėrus duris pasitinka O. Tumėnaitės-Bražėnienės karpinių iš medžio lapų paroda. Pačioje galerijoje šiuo metu eksponuojamos Eglės Skardžiūtės originalios keraminės skulptūros.

„Labai džiaugiuosi, kad žmonės net ir iš atokesnių kaimų ar tolimesnių miestų atranda Uteną, Vaikutėnus, kur niekuomet nėra buvę, ir aplanko parodas Odetos galerijoje. Ieškau labai originalių kūrėjų, kurių darbai galėtų būtieksponuojami mažoje erdvėje“, – teigė O. Tumėnaitė-Bražėnienė. Ji pridūrė, kad parodų atidarymus ateityje žada rengti sekmadieniais, kurie, jos manymu, būtų tinkamiausias laikas pasidžiaugti kūryba ir vieniems kitais.

Karpyti rudens nuspalvintus medžių lapus tautodailininkė pradėjo prieš kelerius metus. „Tiesiog vaikščiojau parke ir pakėliau po kojomis nukritusius lapus, parsinešusi namo pabandžiau karpyti. Niekad to nebuvau dariusi – man itin kirbėjo noras pabandyti, ar ši medžiaga pasiduos žirklėms, peiliukui. Kasmet, kai ateina ruduo, aš mėgaujuosi lapų karpymu“, – prisipažino karpinių meistrė, kuri per kelerius metus sukaupė nemažą karpinių iš lapų kraitę.

Paklausta, ar nukritęs medžio lapas turi būti specialiai paruoštas karpyti, pašnekovė akcentavo, kad ne paruošimas svarbiausia, o laikas, kada lapai nukritę. „Niekada neskinu lapų nuo medžių. Man patys gražiausi nukritę ant žemės – tuomet būna dailiai nusispalvinę. Žinoma, jei lapai šlapi, jie turi nudžiūti. Perdžiūvęs lapas irgi netiks, nes trupės. Taigi lapai tinkamiausi labai trumpą laiką“, – pasakojo tautodailininkė.

Iškarpyti lapai tinkami nedideliems paveikslėliams, knygų skirtukams ar atvirukams gaminti. Paveikslai su karpiniais iš lapų didelio susidomėjimo sulaukė ir per Lietuvos dainų šventės metu vykusią mugę – žmonėms buvo labai įdomu, jų akys nepratę prie tokio išskirtinio meno. Originalūs darbai buvo nupirkti ir iškeliavo net į tolimiausius pasaulio kraštus.

Paklausta, kuo karpinys iš medžio skiriasi nuo karpinio iš popieriaus, kūrėja atsakė, kad medžiaga padiktuoja ir temą, nes lapas niekuomet nebus absoliučiai simetriškas, karpant paliekamos lapelio gyslutės. „Lapas – įnoringesnė medžiaga: dažnai įtrūksta, įplyšta. Taip pat kiekvieno medžio lapas yra visiškai kitoks – ir išvaizda, ir struktūra. Lapai diktuoja temas. Paėmus lapelį taip ir norisi pavaizduoti gamtą, gamtos motyvus. O didesniame lape galima pavaizduoti ir namus, žmones, jų gyvenimus… Nors medžio lapas mažas, jame telpa viskas“, – apie karpymo subtilumus kalbėjo menininkė, kuri prisipažino, kad jai labai smagu karpyti paukščius. „Gal todėl, kad toks metas: lapai krinta, paukščiai išskrenda“, – paaiškino ji.

Molio sesės

Šiuo metu Odetos galerijoje eksponuojama E. Skardžiūtės originalių keraminių skulptūrų paroda labai dera prie galerijos interjero galbūt todėl, kad kiekvienas čia esantis dirbinys atradęs savo vietą, iškart pritraukia lankytojo dėmesį.

Vilniuje gyvenanti ir savaitgalius tėvų namuose Jūžintuose (Rokiškio r.) leidžianti E. Skardžiūtė į Odetos galeriją atgabeno savo sukurtas molines močiutes-angelus. Visos spalvingos skulptūrėlės atvaizduoja senyvo amžiaus moterėles, kurios kažką veikia: vienos neša kibirėlį su vienu obuoliu, kitos nerūpestingai it vaikai supasi. Visos jos papuoštos angelo sparnais, tarsi pasirengusios skristi, pakilti į aukštybes. Parodos autorė kartu su seserimis Lina ir Vaiva, pasivadinusiomis molio sesėmis, kuria ir lipdo savaip, savo modelius, o jas visas vienija bendras kūrybos braižas – spalvų gausa ir dekoravimas spalvotais taškeliais.

„Mano močiutės sparnuotos gerumu, išmintimi ir polėkiu. Jos seka akimis kiekvieną, atėjusį jų aplankyti, ir paslaptingai šypsosi. Man labai pasisekė – turėjau nuostabius senelius: kantrius, rūpestingus, mylinčius. Nepamenu nei draudimų, nei barimų. Vaikystės kaimas man išliko kaip visiška laisvė, saugumas ir meilė. Seneliai rūpinosi manimi nepastebimai. Tą saugumo ir meilės jausmą aš vis dar turiu – jis lydi mane per gyvenimą“, – savo kūrybos parodą Vaikutėnuose apibūdino E. Skardžiūtė.

Švenčia ir gimtadienius

Odetos galerija gyvuoja pusmetį. Paprašyta apibūdinti šį laikotarpį, jos įkūrėja pasidžiaugė čia vykstančių parodų, poezijos vakarų, susitikimų, edukacijų gausa ir maloniais prisiminimais. „Šiuo metu veikia penkta paroda. Per šį laikotarpį tai yra išties daug. Tie, kurie nespėja į parodos atidarymą, atskuba vėliau. Visi žino, kokios ypatingos parodos čia rengiamos“, – teigė pašnekovė.

Apžvelgdama šį laikotarpį, žinoma kūrėja pasakojo, kad neretai atvyksta žmonių grupelės, tarkime, švęsti gimtadienių, kuriuos nori paminėti išskirtinai, ypatingai. Susirinkusiems vedamos įdomios kultūrinės edukacijos, o paskui valgomas tortas. „Tokios akimirkos – itin įsimintinos“, – pabrėžė O. Tumėnaitė-Bražėnienė. Ji prisipažino, kad labai džiaugiasi Vaikutėnų kaimo bendruomene, tad visuomet čia gyvenančius žmones kviečia užeiti.

Štai neseniai medžio drožėjas Algirdas Kamliauskas išdrožė kelias originalias pakabas drabužiams pasikabinti. „Kadangi aš atėjau čia, į Vaikutėnus, man labai svarbu, kad galeriją lankytų ir vietiniai. Kartais sužinoję apie čia vykstantį renginį registruojasi kitų miestų žmonės, o aš pirmiausia laukiu vaikutėniškių“, – ateiti ragino tautodailininkė.

Odetos galerija tapo traukos centru – tai įrodo gausybė renginių ir į juos susirenkančių dalyvių, tad skeptikams, kurie iš pradžių kritiškai žiūrėjo į visa tai, privačios galerijos įkūrėja gali drąsiai atsakyti, kad tikrai ne visi kultūros židiniai gali sulaukti tiek dėmesio. Štai viena lietuvaitė iš Brazilijos atvyko į Lietuvą – čia aplankė Vilnių, Kauną ir Vaikutėnus.

Autorės nuotr.

The post Odetos galerijoje – it kuriančių bitelių avilyje appeared first on udiena.lt.

„Tikiu, kad ne tik man, bet ir kiekvienam edukacijų dalyviui bendras laikas įdomus, kūrybingas ir naudingas“, – teigė tautodailininkė, kuri kalbėjo apie kiaušinių marginimo technikas. Labiausiai lietuviai pamėgę dažymą natūraliomis liaudiškomis priemonėmis – svogūnų lukštais ir žolelėmis. Tiesa, šios priemonės nėra labai meniškos, todėl kiaušinių marginimą galima paįvairinti juos išrašant karštu vašku ir skutinėjant.

„Margučių skutinėjimo procesas reikalauja daugiau meniškumo, o marginimas karštu vašku – įgūdžių“, – akcentavo kūrėja. Ji susirinkusias moteris ragino nesielvartauti, kad pirmąkart marginant kiaušinius vašku linijos nebus tokios tiesios kaip norėtųsi. – Aš pažadu, kad kitais metais raštai bus gražesni, o trečiais marginimo metais – dar tobulesni. Tam reikia įgūdžių, patirties. Tai amatas, priklausantis nuo praktikos. Pirmiausia darbą pradėkite taškiuko padėjimu, o paskui – ir brūkšneliu.“

Uteniškė pirmiausia patarė ant kiaušinio karštu vašku išpiešti norimą ornamentą, pamerkti į šviesesnės spalvos dažus, paskui numarginti dar kartą ir margutį vėl pamerkti į kitos spalvos dažus. „Sakoma, kad pasaulyje įdomiausi, kūrybiškiausi margučiai, marginti ukrainiečių. Ukrainoje yra vienintelis pasaulyje margučių muziejus. Prieš kelerius metus jame lankiausi. Ukrainiečiai marginimui naudoja piltuvėlį karštam vaškui, todėl gali išgauti įspūdingiausių raštų. O mūsų priemonės štai tokios: lazdyno pagaliukas su adatėle ar plonyte vinimi“, – demonstravo O. Tumėnaitė-Bražėnienė, kuri patarė moterims vienoje rankoje laikyti kiaušinį, kitoje – lazdyno pagaliuką, pasirinkti patogią vietą ir tik tuomet pradėti kūrybinį darbą, kuris reikalauja kantrybės ir kruopštumo. Anot jos, kiaušinio išrašymas karštu vašku nėra įprastas piešimas.

Norint kiaušinį padabinti kuo įmantresniais raštais, neretai adatėlę į karštą vašką tenka merkti net 100–200 kartų. Ornamento smulkumas priklauso nuo adatėlės plonumo. Pasak tautodailininkės, šio proceso metu turi dirbti abi rankos: viena piešia vašku, kita sukioja margutį.

Kalbėdama apie kiaušinių marginimo tradicijas, O. Tumėnaitė-Bražėnienė teigė pažįstanti močiučių, kurioms visas kaimas neša kiaušinius, o jos margina karštu vašku, tarkime, žiūrėdamos televizorių – taip per vakarą gali išmarginti šimtus kiaušinių. Kiaušinių marginimas, anot tautodailininkės, į Aukštaitiją atkeliavęs iš kitų šalies regionų. „Dažnai klausiu, kodėl kiaušinius dažniausiai skutinėdavo vyrai, o vašku margindavo moterys. Skutinėjimas – labai ilgas procesas, todėl tik vyrai tam turėdavo daugiausia laiko, nes nebuvo televizorių, kompiuterių… O moterys sukosi namų ruošos darbų verpete – gryčias tvarkydavo, kiemus švarindavo ar Velykoms pyragus kepdavo“, – paaiškino uteniškė, kuri prieš kelerius metus išleido knygą „Margučių marginimas Aukštaitijoje“, kurioje pateikiamos iliustracijos bei tradicinės, šiuolaikinės kiaušinių marginimo technikos.

Iš savo mamos talentą kurti paveldėjo dukra Adelė, kuri, pasak O. Tumėnaitės-Bražėnienės, kiaušinius margina tobulai ir gerokai pralenkė savo motiną. „Aš daugiau mokau kitus, pasakoju, rodau, o ji sėdi ir tyliai dirba“, – šypsojosi tautodailininkė, Jos teigimu, dukra dar maža būdama stebėdavo mamos darbus, mokėsi, sėmėsi žinių, todėl kūryba augo ir skleidėsi kartu su ja.

Velykiniam stalui papuošti galima numarginti ir tuščių kiaušinių. Jiems paruošti reikia žinių ir įgūdžių. Pirmiausia tenka pašalinti kiaušinio turinį. Moteris patarė išgręžti mažą skylutę, paimti didelį švirkštą, pritraukti oro ir jį stumti į margučio vidų tol, kol ištekės trynys bei baltymas.

Kiaušinių marginimo procesas įdomus tuo, kad iš dažų ištrauktas margutis gali nustebinti kiekvieną kūrėją savo raštais, spalvomis, ornamentika. Tačiau, pasak tautodailininkės, dažniausiai kyla klausimas, kaip pašalinti vašką. Tam gali būti naudojamas plaukų džiovintuvas, žvakė, taip pat galima šiek tiek palaikyti įkaitintoje orkaitėje, o tirpti pradėjusį vašką atsargiai pašalinti sausai nuvalant.

Nevirto kiaušinio marginimas karštu vašku – taip pat populiari technika, tik tam reikia iš anksto pasiruošti svogūnų lukštų, juodalksnio žievės ir kitų gamtoje randamų bei buityje naudojamų natūralių margučių dažymo medžiagų.

Vytauto Ridiko nuotr. ir vaizdo įrašas

The post Kiaušinių marginimas vašku: tradicijos persipina su kūrybiškumu appeared first on udiena.lt.

„Kai kasmet matai tokį gožį, negali nesižavėti tuo. Gal jau 10 metų svajodavau pradėti karpyti rudeniškus lapus, tačiau vis neprisiruošdavau. Gal tam nebuvau subrendusi“, – prisipažino O. Tumėnaitė–Bražėnienė, kuri šiais metais nebegalėjo abejingai praeiti pro prikritusių lapų kilimus, o jų prisirinkusi pavertė tikrais meno kūriniais. Be galo mylinti gamtą ir dievinanti ramius pasivaikščiojimus su savo šeimos nariais, pašnekovė prisipažino, kad tokių pasibuvimų gamtoje galėtų būti ir daugiau, o jei nėra galimybės – ji mėgaujasi gražiais parko vaizdais pro savo darbo kambario langą.

Kūrėjai tiek pats lapų karpymo procesas, tiek rezultatas labai patiko. „Praėjusį sekmadienį su šeima išėjome pasivaikščioti, prisirinkau puikių lapų ir ėmiausi veiklos. Tam tinka visų medžių lapai, tačiau aš renkuosi didesnius, mat iš jų galima padaryti ir didesnių, ir įdomesnių karpinių. Esu nusprendusi prisirinkti ir liepos lapų – išeitų labai gražios miniatiūros“, – pasakojo tautodailininkė, karpyti išbandžiusi klevo ir dekoratyvinio ąžuolo lapus.

Uteniškė prisipažino, kad kokią medžiagą paimtų į rankas, visuomet išlieka jos savitas kūrimo stilius. „Gyvybės medis, augaliniai motyvai: gėlės, medžiai, būtinai paukšteliai ar žirgeliai“, – vardijo O. Tumėnaitė–Bražėnienė, paklausta, kokius motyvus galima išvysti jos mažyčiuose kūrinėliuose.

Ji sakė pastebėjusi, kad medžio lapai yra plonesni, tad lengviau karpyti ir pjaustyti. „Tačiau reikėtų įvertinti ir kitą jų savybę – jie yra labai lengvai pažeidžiami. Galima įkirpti per daug nei norėtųsi, taip pat gali įplyšti ir pan.“, – pabrėžė kūrėja.

Iškarpiusi įmantriausius piešinius lapuose, meistrė prisipažino, kad norėtų šiuos nedidelius karpinius iš lapų įrėminti ir turėti nedidelę parodėlę. Ši veikla yra nauja, tad menininkei yra smalsu stebėti, kiek laiko iškarpyti lapai išsilaikys. Kad karpinys atrodytų gražesnis, tvirtesnis, medžių lapus ji išlygina arba šiek tiek paspaudžia. „Nieko nėra amžina, todėl nesistengsiu šių kūrinių išlaikyti ilgam. Man didžiausią malonumą teikia ne noras kažką išsaugoti, o pats karpymo džiaugsmas. Lapai tinkami tuo metu, kol nėra perdžiuvę, todėl jų negalime pasilikti žiemai ar pavasariui. Reikia džiaugtis tuo, ką turime šiandien“, – samprotavo moteris. Savo karpiniais iš lapų ji pasidalijo socialinėje erdvėje, taip pat įkėlė ir filmuotą medžiagą, kaip tinkamai iškarpyti medžio lapus, ir iškart sulaukė nemenko žmonių susidomėjimo.

Kone keturis dešimtmečius užsiimanti karpiniais O. Tumėnaitė–Bražėnienė prisipažino, kad ši veikla ją yra įtraukusi nuo studijų laikų. Su tradiciniais karpiniais – užuolaidėlėmis, lentynėlių papuošimais – susipažino dar vaikystėje. Aktyviai keliaujanti, dalyvaujanti parodose menininkė gali didžiuotis savo pasekėja, perėmusia kūrybos patirtį iš mamos, jauniausia dukra Adele, kuri ne tik karpo, dalyvauja edukacijose, bet ir intensyviai kuria raižinius bei neseniai išleido grafikos darbų albumą.

Nuotr. ir video iš O. Tumėnaitės–Bražėnienės asm. archyvo

The post Karpinių meistrės rankose atgyja rudeniški lapai appeared first on udiena.lt.