Gražiausiais žiedais besiskleidžiantis gegužės mėnuo grąžina į žemę gyvybę. Ratas vėl apsisuko… Ir pirmiausia, ką mes darome atgijus žemei, – skubame pasveikinti mamos. Šį sekmadienį švęsime Motinos dieną. Kupini dėkingumo, pagarbos, meilės spausime į glėbį mamas, močiutes ir džiaugsimės turėdami galimybę dar pabūti su savo gimdytojomis.
Pagarbą mamoms rodo vaikai, už atsidavimą ir beribę meilę dėkoja šalies Prezidentė. Deja, ne visos mamos sekmadienį sutiks su džiaugsmo ašaromis, ne visos mamos bus pasveikintos. Negailestingas likimas žaidžia gyvenimais.

Kiekvieno likimas kitoks. Jis pranoksta gamtą ir net dievus, lemia, diktuoja pasaulio įvykių eigą ir valdo žmonių gyvenimus. Į pasaulį atėjęs žmogus jau turi savo likimą. Tai neišvengiama. Ir nepaisant to, ką teks patirti, visada šalia bus pats brangiausias žmogus – mama.
Sakoma, kad svetimo skausmo nebūna. Tai galėtų patvirtinti visos mamos, kurioms širdį spaudžia ir dėl savų, ir dėl svetimų vaikų skausmo. Uteniškiai dar gerai prisimena tą dieną, kai krašte praskriejo žinia apie kraupų eismo įvykį link Pakalnių: į dviratininkus įsirėžė lengvasis automobilis… Vieni buvo pasiųsti į mirtį, kiti buvo sužaloti ir ilgiems metams įkalinti neįgaliųjų vežimėlyje.
Mirties kortą likimas išmetė ir šių metų sausio mėnesio pabaigoje – slidžiame kelyje link Tauragnų eismo įvykio metu žuvo du vaikai. Utenos krašto bendruomenėje kilo tikras sąmyšis. Tragedija palietė kiekvieno širdį.
Per eismo įvykį sausio 23-ios vakarą žuvo beveik penkiolikos metų Silvija (jos gimtadienis – sausio 31-ą – aut. past.) ir jos šešerių metų broliukas Gabrielius. Automobilį vairavusi mama Rasa Tervydienė be sąmonės medikų buvo išvežta į Utenos ligoninę, vėliau į Vilnių. Dar viena keleivė didesnių traumų išvengė ir jau po kelių dienų iš ligoninės buvo paleista namo. Kitą automobilį vairavęs vyriškis irgi buvo paguldytas į ligoninę, bet didesnių sužalojimų išvengė.
Nuo įvykio praėjo trys mėnesiai. 32 metų motina Rasa, vienuolika parų buvusi komos būklės, atsigavo. Šią savaitę ji su globėja teta Jolanta Zarankiene apsilankė „Utenos dienos” redakcijoje. „Rasos laukia kelios operacijos, viena – jau greitai”, – apie fizinę moters būklę pasakojo J. Zarankienė, vildamasi, kad Rasa atsistos ant kojų, pasveiks, nors dviejų vaikų netektis protu nesuvokiamas išbandymas.
Jauna mama apie tai, kad nebėra vaikų, sužinojo kovo mėnesį, kai gydėsi Utenos šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje. Giminaičiai ir artimieji šią kraupią žinią slėpė kiek įmanoma ilgiau, tikėdamiesi atitolinti neišvengiamą širdies skausmą. „Dabar svarbiausia – sveikata. Atsigauti reikia laiko ir džiugu, kad Rasos būsena nuolat gerėja”, – tvirtino moters globėja tapusi J. Zarankienė, kuri yra pagrindinis ramstis Rasai. Teta stengiasi padėti, kartu važinėja pas gydytojus, prieš keletą dienų padėjo susitvarkyti dokumentus dėl neįgalumo. Jau nuo kito mėnesio Rasa turėtų gauti ir valstybės paramą.
Rasa nuoširdžiai dėkoja visiems žmonėms, padėjusiems sunkiomis akimirkomis, kurių jaunai moteriai gyvenimas nepašykštėjo. 2011 metais palaidojo ligos pakirstą tėvą. Po dvejų metų atsisveikino su 50 metų perkopusia motina. Prieš metus amžinojo poilsio atgulė jos močiutė. O praėjusių metų pabaigoje į amžinybę išėjo vyras. Kaip pasakojo redakcijoje apsilankiusios moterys, Rasa vyro laidotuvių dieną kunigui guodėsi, kad daugiau nenori nieko laidoti. Keistas sutapimas, tačiau taip ir nutiko – prie vaikų kapo duobės Rasos nebuvo.
„Iki avarijos Rasa ant savo pečių laikė visus keturis šeimos kampus. Dirbo įvairius darbus, prieš lemtingą įvykį jau turėjo sukūrusi savo verslą, stengėsi dėl šeimos”, – pasakojo J. Zarankienė apgailestaudama, kad gyvenimas Rasai nėra gailestingas.
Rasa jau grįžo į savo namus. Jie – tušti. Galvos traumą patyrusiai moteriai atmintis sunkiai grįžta, tačiau praėjusių įvykių nuotrupos, vaizdiniai sukelia jausmų audrą, kurios palydovas – ašaros. Kitaip ir negali būti.
Po nelaimės kelyje „Utenos dienai” paskelbus Rasos anytos Janės Tervydienės sąskaitą interneto tinklapyje ir laikraštyje, pradėjo plūsti pinigai. Gerų žmonių valia sąskaita pasipildė 3 100 eurų, kurie vėliau buvo perduoti Rasos tetai J. Zarankienei. Ši moteris rūpinasi Rasos gydymu.
Dalis pinigų jau panaudota. Šiandien dar likę beveik 3 tūkst. eurų.
Rasa ir teta J. Zarankienė dėkingos ugdymo įstaigų, kurias lankė vaikai, bendruomenėms. Utenos vaikų lopšelio-darželio „Želmenėlis” bendruomenės surinkti pinigai paskirstyti taip: 60 eurų sumokėta už šarvojimo salės nuomą, 22,68 euro sumokėta už darželio lankymą sausio mėnesį, 230 eurų kolektyvas skyrė Rasai gydyti. Aukštakalnio progimnazijos bendruomenė paaukojo per 600 eurų. 250 eurų buvo panaudota laidotuvių paslaugoms apmokėti, o likę 373 eurai perduoti tetai. 420 eurų surinko Leliūnų seniūnijos bendruomenė kartu su Pakalnių parapija. Visi surinkti pinigai perduoti tetai J. Zarankienei, kuri rūpinasi Rasos gydymu ir reabilitacija. 1 390 eurų paramą suteikė Utenos rajono savivaldybė – pinigai buvo panaudoti laidotuvėms.
Paaukoti pinigai neatpirks Rasos sielvarto, tačiau tokia materialinė pagalba, pasak tetos J. Zarankienės, labai reikalinga.

The post Vaikų netekusi Rasa kabinasi į gyvenimą appeared first on udiena.lt.

Šių metų sausio 18 dieną netekome Utenos rajono tautodailininkų klubo nario, tautodailininko Petro Povilo Lopetos.

Petras Povilas Lopeta gimė 1935 gruodžio 1 dieną Vasiuliškės k., Švenčionių r. Gyveno ir kūrė Utenoje. Mielai dalyvaudavo labdaros akcijose, mugėse. Aliejumi ant kartono nutapė daugybę paveikslų, dalyvaudavo parodose. Tautodailininkų sąjungos narys nuo 1996 m. Tapo laureatu regioninėse „Aukso vainiko” parodose (2006, 2009, 2011 m.), dalyvavo respublikinėse bei tarptautinėse parodose: Maskvoje, Sankt Peterburge. Velykij Novgorode, Kaliningrade, surengė tris asmenines parodas.
2006-ųjų metų respublikinio konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas” vaizduojamosios liaudies dailės kategorijoje Utenos apskrityje tapo regioninio turo III vietos laimėtoju.
Petras Povilas Lopeta uteniškių prisiminimuose išliks kūrybingas, draugiškas tautodailininkas, savo darbais garsinęs Uteną.

Utenos rajono tautodailininkų klubo „Svirnas” nariai

The post Netekome tautodailininko Petro Povilo Lopetos appeared first on udiena.lt.