Pirmas mitas: didelis namas blogai, mažas – irgi

Gyvenamojo būsto kvadratūros poreikį lemia žmogaus mentalitetas ir jo ekonominis lygmuo. Paprastai tariant, renkantis savo būstą ir jo dydį, labai svarbu, kokiame būste bei kokioje aplinkoje žmogus yra užaugęs ar praleidęs didžiąją dalį gyvenimo bei kokią sumą būstui gali sau leisti. Namo dydis taip ir pasirenkamas – pagal savo norus, poreikius bei galimybes, todėl teigti, kad didelis ar mažas namas yra blogai, būtų tikrai neteisinga.

Didelio namo mitas yra įsigalėjęs ir dėl to, kad galvojama apie šildymo kaštus šaltuoju metų sezonu. Tačiau tik sąmoningi žmonės supranta, jog šildyti didelį, bet tvarkingą, tinkamai apšiltintą namą yra pigiau negu mažą, bet seną, kiauru stogu ir kiaurais langais.

Antras mitas: namas – visam gyvenimui

Statistikos duomenimis, JAV viena šeima tame pačiame būste vidutiniškai išgyvena apie 20 metų. Vakarų Europoje – tik septynerius. Lietuvoje situacija yra kiek kitokia, kadangi nuo senų laikų pas mus gausu šeimų, kurios tuose pačiuose namuose gyvena visą gyvenimą, paskui juose gyvena vaikai, anūkai. Seniau mūsiškiams darbas buvo aplink namus: ūkis, daržai, gyvuliai, tad poreikio keisti būstą nebuvo. Be to, tai būtų buvę ir nenaudinga. Tačiau keičiantis kartai, mūsų šalis taip pat linksta prie noro bei poreikio keisti būstus, kadangi, kaip ir minėjau, būsto vieta yra glaudžiai susijusi su žmogaus dirbamu darbu, veikla. Kita vertus, ir mūsų jaunimo požiūris keičiasi – jis tampa globalus. Taigi kinta ir požiūris į gyvenamosios vietos pasirinkimą. Jau yra tokių šeimų, kurios pačios savo jaunystėje gyveno bendrabučiuose. Vėliau, iškovojus nepriklausomybę, statėsi namus ir augino vaikus. O dabar, pastariesiems užaugus ir kuriant savo gyvenimus (nebūtinai Lietuvoje), jie vėl ieško kokybiško mažesnio namo arba buto.

Trečias mitas: mūrinis namas – tik gyventi, rąstinis – tik poilsiui

Jau nuo seno, ypač šiais laikais, keičiantis kartoms, yra nusistovėjęs stereotipas, kad mieste statomas ar perkamas namas privalo būti mūrinis, o poilsinis – rąstinis. Mūras yra laikomas tvirtumo, ilgaamžiškumo, stabilumo garantu, o rąstinis namas pastoviam gyvenimui nėra laikomas tinkamu. Tačiau iš tiesų nesvarbu, kur namas yra ir kokiam tikslui jis naudojamas – šiais laikais gausu įvairių statybų technologijų, kurios paverčia statomus namus kokybiškais, tvirtais, šiltais ir jaukais. Tas pats galioja ir senesnės statyboms namams, kuriuos pasitelkus tas pačias technologijas galima renovuoti ir prikelti antrajam gyvenimui. O tinkamai pastatytas, įrengtas ir prižiūrimas namas aplenkia tokias problemas kaip drėgmė, pelėsis, šilumos nelaikymas, ir visai nesvarbu, iš kokių medžiagų jis pastatytas, kur jis stovi ir kokiam tikslui yra naudojamas.

Ketvirtas mitas: tikra sodyba turi turėti ežerą arba nors jau paežerę

Pats esu gyvenęs ir pakeitęs jau 10 skirtingų sodybų, tad iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad kai ilgai gyveni ir daug laiko praleidi gamtoje, poreikis atsiranda ne vandens telkiniui, o medžiams, miškui, ramybei. Poilsiautojus į sodybas dažniausiai „veja“ jų hobiai (pvz., žvejyba), savirealizacijos poreikis, o vandens telkinys yra naudingas tik šiltuoju metų laiku, vėliau jis tampa tiesiog pilka dėme peizaže. Tad norintiems tikrojo ramaus atsipalaidavimo gamtoje vertingesnis yra miškas, pušynas, kadangi jis vertę neša visus metus. Tuo pačiu ir sodybos kaina tampa prieinamesnė platesniam žmonių ratui, kadangi sodybos šalia ežero kaina dažnai yra gerokai pervertinama.

Ačiū už nekilnojamojo turto mitų paneigimą.

Kalbėjosi Lauris VAINAUSKAS

The post Nekilnojamasis turtas: mitai ir tikrovė (II) appeared first on udiena.lt.

Pirmas mitas: nekilnojamojo turto agentas-pardavėjas yra spekuliantas

Spekuliantais galima laiky­ti tuos, kurie prekiauja akcijo­mis, vertybiniais popieriais, o ne nekilnojamuoju turtu. Bet kurios profesijos asmuo, ats­tovaujantis vienai šaliai ir sie­kiantis tai šaliai naudos, pa­vyzdžiui, advokatas, teisme atstovaujantis ginamajam, ne­vadinamas spekuliantu. Žino­ma, advokatas už savo darbą gauna atlygį. O nekilnojamojo turto vadybininkas atstovauja nekilnojamojo turto pardavėjo pusei ir yra suinteresuotas pa­dėti parduoti turtą už geriausią kainą. Savaime suprantama, jis už sėkmingą sandorį gauna at­lygį. Nekilnojamojo turto parda­vėjas, pasirinkęs vadybininką, kad padėtų parduoti turtą, gau­na profesionalias paslaugas, paremtas patirtimi bei žiniomis apie esamą rinkos situaciją, potencialią pardavimo kainą, marketingo subtilybes, gana platų jau esamų klientų ratą, pagalbą tvarkantis biurokrati­nius pardavimo reikalus ir t. t.

Antras mitas: butas viršutiniame aukšte (penktame iš penkių ar devintame iš devynių) yra blogai

Pirma, nuo senų laikų sklando mitas, kad dažniausiai daugiabu­čio namo stogas yra kiauras, ne­tvarkingas, tad gyvenant viršuti­niame aukšte lubos visada bus šlapios ir pan., taip pat, kad šil­tuoju metų laiku viršutiniuose bu­tuose būna labai karšta. Šiais lai­kais daugiabučiai yra tikrai gerai prižiūrimi, tad tiek stogas, tiek bendra daugiabučio būklė tokių problemų tikrai nebekelia, o pro­blemų atsiradus, jos yra opera­tyviai išsprendžiamos. Primenu, kad namo stogas, kaip ir rūsys ar laiptinė, yra visų namo gyvento­jų nuosavybė, jie bendrai privalo juo rūpintis.

Antra, viršutiniuose butuose visada yra šviesiau, langų ne­užstoja medžiai ar kiti pastatai, dažnai galima grožėtis vaizdinga panorama.

Trečia, viršutiniuose aukštuo­se ne tik šviesiau, bet ir nevargi­na pašaliniai garsai, sklindantys iš kiemo, gatvės ir pan. Viršuti­niame aukšte jie tiesiog išnyks­ta. Todėl oro tarša viršutiniame aukšte taip pat mažesnė, tad at­sidarius langus ir norint išsivė­dinti būstą galima mėgautis ge­resne oro kokybe.

Ketvirta, Lietuvos medikų aso­ciacijos paskaičiavimais, asme­nys, gyvenantys aukštesniame nei antras aukšte, gyvena vidu­tiniškai dvejais metais ilgiau, ka­dangi gerokai daugiau juda, o re­guliarus lipimas laiptais mažina širdies bei kraujagyslių ligų atsi­radimo galimybę.

Penkta, daugelis galbūt net nežino apie tokią galimybę, ta­čiau gyvenant viršutiniame dau­giabučio namo aukšte dažnai yra įmanoma įsirengti židinį ar kros­nelę, kas suteikia būstui ypatin­gą jaukumo jausmą.

Taigi viršutiniame namo aukšte ne tik ne blogiau, bet kai kuriais atvejais netgi geriau gyventi.

Trečias mitas: butas pirmame aukšte – blogai, nes yra šalta ir pelija lubos

Šalta bute būna tik dėl blogai instaliuotų radiatorių, ir visiškai nesvarbu, kuriame aukšte butas yra. Šis mitas taip pat atėjęs iš tarybinių laikų. Tas pat ir su pelėsiu: jeigu nėra tinkamos ventiliacijos, jis gali atsiras­ti bet kuriame namo aukš­te. Kai kurie žmonės taip pat vengia pir­mo aukšto dėl triukšmo, gar­sų iš stovėji­mo aikštelės, tačiau tinka­ma garso izo­liacija, koky­biški langai šią problemą la­bai paprastai išsprendžia.

Pastaruoju metu priešin­gai – pirmas aukštas yra valiutinis ir itin geidžiamas, jo pageidauja tiek vyresnio amžiaus žmo­nės, tiek jau­nos šeimos, ypač turinčios vaikų. Kadan­gi išėjimas iš namų turint sveikatos pro­blemų ar auginant mažuosius piliečius tampa gerokai trum­pesnis ir paprastesnis.

Ačiū už nekilnojamojo turto mitų paneigimą.

Kalbėjosi Lauris VAINAUSKAS

Įtempiamos lubos Vilniuje gera kaina Ferentina.lt

The post Nekilnojamasis turtas: mitai ir tikrovė (I) appeared first on udiena.lt.