Mieleikių kaime (Vyžuonų sen.) gyvenantis Pranskūnas sakė turįs du vardus. Popieriuose – Algimantas, o krikštijo šventu – Egidijaus – vardu. Ir kaime vyrą visi žino tik krikšto vardu, nes taip jis vadintas ir namuose. Kartą jo ieškojo kolega, bet kaime niekas negalėjo parodyti, kur gyvena Algimantas Pranskūnas. Net motina, kartą sūnaus bendradarbio paprašyta savo atžalą pakviesti prie telefono, atsakė, kad čia toks negyvena. Ir tik paskui susigriebė sūnaus nepažinusi. A. Pranskūnas pranašiškai juokavo, kad gimtoji sodyba turbūt gyvuos tol, kol jie su broliu bus gyvi, nes vaikai, pasistatę namus kitur, čia kurtis neketina.

Iškraipyti pavadinimai

Kodėl Mieleikiai yra Mieleikiai, A. Pranskūnas nežino, tačiau girdėjo, kaip gretimi Galeliai gavo savo vardą: kai dalijo žemes Mieleikiams ir Sprakšiams, tarp jų liko galai – taip kaimas tarp minėtų kaimų gavęs Galalių vardą. Pašnekovo senelis žino, kad caro laikais kaimyninis kaimas vadintas Konstantinovka. Dabar – Galeliai, anksčiau buvo Galaliai, o Mieleikiai anksčiau tarmiškai vadinti Melaikiais (Mielaikiais). Ir taip vadino ne tik vietiniai – taip, pasak pašnekovo, buvo rašoma ir oficialiuose dokumentuose. Anot vyro, dabar suliteratūrina neaišku ką, o pavadinimų kaitalioti nereikėtų.

A. Pranskūnas pasakojo, kad anksčiau Pranskūnai gyveno kaime, kažkur prie Kemeklių. Žemės reformos metu gavo žemės jau kitoje vietoje, persikėlė ir visus trobesius, taip pat ir gyvenamąjį namą. Senosios trobos vietoje nauja gryčia iškilo 1954 metais, 1960 metais iš pjuvenų betono pastatytas naujas tvartas.

Kaip kolūkio pirmininkas nenorėjo pas kalvį kūlalių kapoti

A. Pranskūnas pasakojo, kad kolūkis „Švyturys“ šalia Pranskūnų, prie kelio į Kaliekius, pastatė dirbtuves, čia buvo įrengta ir kalvė, kurioje ėmė dirbti kaimo kalvis Vacys Kaulinis. O jo paties lentinę kalvę „suvertė“ už kavolio žodžius supykęs kolūkio pirmininkas. Pirmininkas, matyt, kažką nelabai taktiškai leptelėjo, o V. Kaulinis neliko skolingas: „Ne visų laikų ir tu pirmininku būsi – gali raikt ir pas man kūlalius kapot…“ Liepė nuverstą pastatą atvežti ir sukūrenti kaip malkas grūdų džiovykloje. Žmonės tik juokėsi, kad labai jau daug prikūreno iš papuvusių pagalių…

Kartą žmogelis važiavo arkliu pro (ar į) Čekelio namuose įsikūrusią kontorą. Pakinktas persikreipęs, paplyšęs. Patiko jį kolūkio pirmininkas ir nusišaipė: „Šapoka, tava pakinktas koks!“ „Kaip pre ruskia, gerai ir taks!“ – atšovė užkabintasis, nepažinęs kolūkio viršininko ruso, kuris buvo net ne vietinis, o užsilikęs nuo karo. Už tokį „nepagarbų“ atsakymą žmogelis buvo pašalintas iš garbės lentos.

Kiaulės bijantys žydai ir šalčio nulaižyti čigonai

A. Pranskūnui senelis pasakojo, kaip jo laikais žydus čiodydavo. Prieš Kalėdas, Velykas bevažinėjant ir pardavinėjant silkę per žmones, žydams ateidavo laikas melstis, būdavo, jie suklaupia ir meldžiasi, o vaikai sukanda švarko kampą ir kaip kiaulė sukriuksi – žydas iš naujo maldą pradeda. Būdavo, kad bepokštaujantis jaunimas ir į priemenę ant kiaulės įjoja. Pasišaipydavo lietuviai ir iš čigonų. Pas kažką gretimuose Šeimyniškiuose nakvojo čigonai. Pokštininkai ėmė ir iškėlė duris. „Vai, panuli, ka tai šonus teliokai laiža!“ – sušalę šeimininkui skundėsi svečiai.

Vėgėlės – upelyje, kuojos – ežere

Pasak A. Pranskūno, per kaimą tekantį Ožkabalio upelį melioratoriai pavertė grioviu, nors dabar jo tėkmė vėl labiau primena natūralią. Tame upelyje pašnekovo senelis su kitais gaudydavo vėgėles: velėnomis, akmenimis užtvenkdavo vieną pusę, o nusekusioje kitoje pusėje iš po akmenų ir kelmų rankomis traukdavo žuvis, buvo net šešių kilogramų vėgėlę sugavę. Ožkabalį numelioravo dar tada, kai pašnekovas buvo vaikas, tad jis su bendraamžiais žvejoti kuojų braukdavo į Luknelį, apipelkėjusį Lukno broliuką. Nors velėna aplink vandenį liūliuodavo, koja nesmigdavo. Žvejodavo beržiniais meškerykočiais, kurie buvo ne prastesni nei lazdyno, o šio artimiausioje apylinkėje ir nebuvo.

Žvyrduobės kaulai ant kelio

Tarp buvusių kolūkio dirbtuvių ir Pranskūnų sodybos buvo žvyrduobė, iš kurios kastas žvyras kaimo keliui į Šeimyniškius, Galelius žvyruoti, taip pat per pačią žvyrduobę išvestas kelias į Kaliekius. Anot A. Pranskūno, žmonių kaulų buvo pastebėta ne duobėje, bet jau žvyrą išpylus ant kelio. Ir niekam tai nebuvo įdomu. Vis dėlto archeologai nustatė, kad pagal rastą seną gyvenvietę Galeliuose prie ežero, Mieleikiuose galėjo būti tų gyventojų kapinės. Jie šiek tiek kasinėjo tik Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Kryždirbys Stasys Karanauskas, gyvenęs Galeliuose, buvo radęs ar tai žalvarinę segę, ar kažką panašaus.

Autoriaus nuotr.

The post Kiaulės bijantys žydai ir šalčio nulaižyti čigonai, žvyrduobės kaulai ant kelio ir kaip kolūkio pirmininkas nenorėjo pas kalvį kūlalių kapoti appeared first on udiena.lt.

Mieleikiai – kaimas Vyžuonų seniūnijoje, tarp Galelių ir Šeimyniškių, Kaliekių ir Luknių. Mieleikiuose gimusi, augusi ir visą gyvenimą gyvenanti Nemira Čekelienė (Karanauskaitė), užgyvenusi keturis vaikus, aštuonis vaikaičius ir tiek pat provaikaičių, rugsėjo 30 d. atšventė savo 97-ajį gimtadienį.

Auksarankis kaimo šviesuolis

Pasak N. Čekelienės, jos vyras Vladislovas buvo labai gabus, ko imdavosi, tą ir padarydavo. Vis dėlto didelių mokslų nebuvo išėjęs, o sutrukdė jam didelis nenoras stoti į komjaunimą: „Jis baige aštuonias klases, ir jį labai norėja inrašyt kamjaunuolias. O jis labai priešinas prieš tų. Anas saka: „Aš nesirašysiu, nestosiu šiton partijan.“ Nu, tai jį tadu atlaide iš gimnazijas, nedave išlaikyt ir egzamina paskutinia. Nu, tai teip ir lika, saka, nedave – neraikia man, aš pragyvinsiu.“

Senojoje Karanauskų troboje vyras sumūrijo krosnį, o paskui iš klėties, padedamas tėvo, pastatė naują namą. Sutuoktinis ir langus padarė, ir duris, grindis sudėjo. „Nu, anas gabus in visa buva – kų nepaėmė, tų dirba. Ir išmoka“, – kalbėjo N. Čekelienė apie sutuoktinį, kilusį iš Kaliekių (Vyžuonų sen.). Mieleikiuose gyveno tokia bobutė, kuri savo žemės valaką pardavė tokiam Baršauskui nuo Šimaniečių (Šimonių, Kupiškio r. – aut. past.). Be to, jis sutarė su Čekeliais mainyti žemę. Lygiosiomis. Taip pašnekovės vyras, dar mažas vaikas, atsidūrė Kupiškio krašte. Tačiau atvykėlis trumpai čia tepabuvo, atsimainęs žemes atgal, vėl su visais gyvuliais, padargais ir kita manta išsikraustė į gimtuosius Tumasonis (Kupiškio r.).

Vladislovas Čekelis buvo kilęs iš gausios šeimos. Ir balsingos. „Vlada geras balsas buva – būdava, kai užgieda, tai girdisi jau iš tola, kas dainuoja. Abudu su broliu Jonu, būdava, išeina va čia, pievas buva va, kaip dabar čia žemė jau. Tai čia ganyklas buva didełas. Nu, tai pjaudava šienų, būdava, ir dainuoja, abudu sustoja, dalges subeda žemėn ir dainuoja.“

V. Čekelis domėjosi astronomija, žiūronais stebėdavo žvaigždes, pats darė televizoriui antenas, ilgai sėdėdavo prie įvairių skaičiavimų. Skaitydavo iki gilios nakties. „Anas, būdava, lig trijų valandų nakties va šiteip taburetkų pasideda gale stala, atsiklaupia ir svarstos (supasi – aut. past.) da va šiteip. Ir skaitydava knygas didžiausias, storiausias“, – pasakojo žmona apie vyrą, turėjusį svajonę tapti geografijos mokytoju. Beje, jos sutuoktiniui atveždavo iš Utenos kino juostų, kurias jis, kaip operatorius, rodydavo gretimuose Galeliuose.

Šokėjų dulkės, gesinusios lempą

Pradinę mokyklą N. Čekelienė lankė Lukniuose (Sudeikių sen.). Savo pirmosios mokytojos pavardės nebeatsimena, tačiau žino ją buvus nevietinę ir gyvenus gražiame Siručio name su gonkais. „Žiemų aidavam par ažerų. Būdava, padaužam, kad ładas da nelūžta, ir ainam visi net dainuodami! Tai tėvai paskui ir saka: „Dieve, kaip mes łaisdavom jumi ait par ažeru, par miškų?..“ Nebijojam, ėjam visur!“ – apie kelionę per Lukno ežerą pasakojo moteris. Jei sniego daug priversdavo, būdavo, kad kažkas paveždavo rogėmis.

Į gegužines mieleikiškiai traukdavo į Galelius: „Didelį plotų aptverdava berželiais aplink visų. Muzikontam padirbdava bent trečian aukštan takių sėdynį, tai, kai ateidava muzikontai, tai inlipa šitan ir groja. A mes gi da vaikai buvam, taigi baisiausia narėdavam pamatyt, kaip ti šoka! Ir senų babučių būdava, prisėda – suolai nusėsti.“ Muzikantus samdydavo. Ateidavo Pranas Kunčina ir Kutka iš Luknių. Žiemą žmonės susirinkdavo kieno nors didesnėje troboje, vietos būta, nes vidaus erdvė nebuvo suskirstyta į kambarius. Per atlaidus eidavo ne tik į Vyžuonų Magdeleną, bet ir į Uteną: „Pulkas susdaram jaunima ir visi ainam. Linksmi, dainuodava saniau, ajazau! Dabar tai rėkauna prisigėrį arielkas, a saniau nebuva teip. Tai nieka nėr, būdava, nuveinam ir atainam ir vėl ainam, kur šokiai. Tai ainam šokiuos da pavakary. Šokiai būdava ir Lukniuos, va čia už ažerioka, ir Mielaikiuos čia va buva – Ona Antanavičienė gyvena, mana teta. Tai va, jas namai buva va ti, toliau, ir kiemas didelis jas! Ir gryčia dideła! Be užtvarų. Tai, žinai, gryčiaj, būdava, kai pradeda šokt, tai dulkes pakyla – net limpa užgįsta!“

Sušaudytos jaunystės dainos

„Atsimenu, gi gurguolas važiuoja, a mes kad bijodavam, vaikai gi da buvam. Nu, aš jau paauglė buvau, nebe maža. Tai bijodavam baisiausia. Tėtė da padare – tokia klėtela buva jau mūsų, pats tėvukas pasistate, – tai skliauti išmuše lintom kitų visų (skliautą – aut. past.), ažlįst. Iš skliauta matydavas par plyšius, kas kur važiuoja. „Ut, – saka, – baltieji jau – skrebais vadindava – atvažiuoja.“ Pravažiuoja keliu jau, niekur nieka neužtika, nu, tai gerai – ir nuvažiuoja talyn. Mes gi da aidavam, vakaruškas būdava, kaip saniau sakydava. Suvėjimas, vakaruška. Čia Ruzga buva gryčia nemaža, tai pas juos, būdava, šokius padaram jau. Tai pašokam, tadu ainam nama. Mani jau lydi mana jau vyras, mani, kaip jau ir mérgina, tai palydėja keliu. Ainam ainam, žiūrim, kad tik vienas paravėj guli, kitas… Mes jau teip ainam susglaudį, kad tylam jau… Tadu pastika vienas, saka: „Tai kur buvat?“ Sakam: „Nu va, šokiai, suvėjimas mūsų jaunima. Ir va ainam. Aš gi panełį, saka, lydžiu.“ Tai nieka nesake: „Tai aikit,“ – apie pasaloje gulėjusius skrebus kalbėjo kaimo senbuvė.

N. Čekelienė pasakojo, kad kaimo gale gyveno Janulioniukas, kaip ir jos vyras, baigęs aštuonias klases. Išėjo jis į partizanus, pateko į skrebų ir kareivių pasalą. Užpultieji vieni bėgo į vieną pusę, kiti – į kitą. Buvo tame būry ir pašnekovės būsimasis, jam pasisekė pabėgti, o Janulionis žuvo. „A kaip gaila ja, kaip geras buva žmogus baisiai, nuolaidus taks, įkalbus, visaip kaip!.. Žinai, motina buva ja likus jau čia, tėva nebeturėja. Kai partizanus sušaude, aš tadu Vyžuonos ko tai važiavau su dviračiu ir pamačiau, kad skrebai šitie veža – prikrauta vežimas kaip malkų šitų partizanų gi kur nušove: brolius šituos keturis, tas Janulioniukas ir da kakių kitų… Kojas maskatuoja, tai viena batas nulėkįs, tai basų kakį… Ir nuveže Vyžuonys. Sugulde – parduotuve buva visai netoli – aplink visus. Saka, tadu veže žiūrėt, kiena jau buva partizanai. Ir mūsų veže tėvus žiūrėt: „Prispažinsi sava sūnų ar ne?“ Tai šitų Janulionienį nuveže ir veda šitie jau. Saka: „Prispažink, katras tava sūnus!“ Tai ana, pamislyk, kokia buva kuntri – neparode nė ašarų, nieka! Ir neprispažina ana, neprispažina visiškai! Iš šitų pulka sušaudytų. A kiti buva broliai keturi, tai visi žuva. Kaip gaila, būdava, saka! Takie jauni, gražūs, a balsai kakie – kai uždainuoja, saka, tai net skamba giria!“ – virkavo senolė sušaudytos jaunystės.

Vėliau sovietai miškiniams, kurie registruosis, žadėjo amnestiją. Ėjo registruotis ir pašnekovės vyras, nors jo tėvas ir labai bijojo, kad neišvežtų (galimai tremčiai jis buvo pasiruošęs ir maisto, drabužių). Neišvežė, tik kaip už bausmę davė tris savaites miško darbų. Vis dėlto baimė išliko, vyras nieko prieš valdžią nekalbėdavo, sakydavo, kad viskas gerai.

Nederlingieji Ažubaliai ir vogčiomis pjauta pakelė Karanauskai anksčiau, kaip ir visas kaimas, gyveno vadinamojoje ulyčioje. Vėliau, vykstant žemės reformai, gyventojus kėlė į vienkiemius. Prastesnės žemės duodavo daugiau, derlingesnės – mažiau. Karanauskai gavo penkis hektarus dirbamosios žemės prie namų, o dar dukart tiek tolėliau, kaimo dalyje, vadintoje Ažubaliais. Tiesa, ten žemė, ne tokia ir gera, naudota ganykloms, netrūko krūmų, šlapių vietų, o vienas hektaras buvo gryno smėlio. Dalį žemės palei Vyžuoną pavasarį užliedavo upė.

„Sunku buva baisiai gyvint iš pradžių, – sunkų metą minė N. Čekelienė. – Vaikai – maži, aš išeit darban negaliu, Vladas tadu išvažiava mokytis devyniem mėnesiam. Aliektriku. Nu, tai kų gi – raikia gyvint šeip teip. Bulbų kakių pasisodini, ir karvį laikydavam, tai piena pasmelži. A kad daugiau neišsigalėdavam – neduodava šiena, neduodava paspjaut. Tai, būdava, atamenu, senelis (šešuras – aut. past.) nuveina kur pakraštį bent kiek ant kelia papjauna papjauna, tai sugrėbiam, kad jau nematytų labai. Būdava, darojam darojam šitų šienų, bent kiek prisikraunam – jau atskirai buva klojimas ir toks pavietis pre klojima buva. Tai tan paviečiukan prisidedam jau – šeip teip karvį išmitinam. Kakį burokų pasisodini, tai kų. Sklypelis buva šešiasdešimt arų. Buva duota. Daugiau nėr.“

The post Auksarankis kaimo šviesuolis, šokėjų dulkės, gesinusios lempą, vogčiomis pjauta pakelė ir kantri motina, neišdavusi sūnaus appeared first on udiena.lt.