Piešti Ingai tenka kluone ar kitur lauke, kadangi namie pasklistų specifinis kvapas ir būtų pritaškyta dažų: ji užsiima taip vadinamu purškiamuoju dažymu (angl. „spray painting“). Tam reikia grafičiams skirtų dažų, taip pat senų laikraščių, dangtelių nuo majonezo kibirėlių bei stiklainių, statybininkų naudojamų mentelių.

Indelio dangtelis gali virsti planeta ar kiaulpienės žiedu: moteris jį uždės ant lapo, kad aplink nupurkštų foną, vėliau vėl kažką purkš, formuos senu laikraščiu, raižys ir pieš (kartais visgi pasitelks ir paprastą teptuką). „Spray painting“ techniką moteris įvaldė, susižavėjusi taip piešiančio menininko Evaldo darbais prieš ketverius metus. „Vasarą ilsėjomės Šventojoje, o ten jis gatvėje prie bažnyčios piešė. Mane sužavėjo pats procesas – galėjau visą dieną stovėti ir seilę varvindama žiūrėti, kaip jis dirba, tai tarsi hipnotizavo. Taip pat įsigijau ne vieną jo darbą – vėliau jis man jų jau nebepardavė, matyt, pagailėjo mano pinigų“, – nusijuokė Inga. Pirmą vasarą ji tik stovėjo ir žiūrėjo, o kitąmet per atostogas išdrįso Evaldo paklausti, kaip visa tai daroma, kokių dažų ir popieriaus reikia. Menininkas buvo draugiškas ir mielai viską pasakojo. Grįžusi namo Inga pradėjo eksperimentuoti, nuolat ieškodama naudingos informacijos „Youtube“ platformoje.

„Vis siųsdavau savo darbus Evaldui per mesendžerį, jis vis parašydavo, kad dar reikia padirbėti. O galiausiai parašė, kad viskas gerai, jau galėčiau kartu su juo piešti gatvėje, – ir tokia laiminga pasijutau“, – pasakojo pašnekovė.
Piešimas ir įvairūs rankdarbiai bei papuošalų gamyba Ingą traukė nuo seno, nors ji baigė paprastą namų ūkio ekonomikos specialybę. 2006 m. ji su vyru ir dviem nedideliais vaikais, Augustinu ir Paulina, kurie dabar jau suaugę, 25 ir 21 m., išvyko į Airiją. Ten ji dirbo viešbutyje, grožio salone darė manikiūrą, dažė namus. Kartą teko ir piešti kambaryje ant sienos – pastaroji veikla jai ypač patiko. Po ilgoko laiko tarpo susilaukė dar dviejų dukrelių, Viltės ir Emilijos, kurioms dabar 4 ir 7 m. „Žmonės dažnai suabejoja, ar visi keturi mano vaikai, tarp kurių didelis amžiaus skirtumas, yra su tuo pačiu vyru – žinokit, būna ir taip“, – nusišypsojo moteris, šią gegužę švenčianti 25 metų santuokos jubiliejų. Beje, ji jau turi ir trimetį anūką, kuris už jos mažąją dukrelę jaunesnis vos vieneriais metais ir vienu mėnesiu.
Mažosioms mergytėms kiek paūgėjus moteris, susigriebė, kad metas pagaliau grįžti į Lietuvą, nes jei pradės jas leisti į airiškas ugdymo įstaigas, vėl „įstrigs“, o gimtieji Zarasai visą laiką traukė. Taigi galiausiai pasiryžo grįžti (vyresnieji vaikai liko Airijoje). Pirmieji klientai – vaikai Zarasuose Inga su vyru įsigijo sklypą su keliais senais pastatais ir pamatais naujam namui ir ėmėsi jį statyti. Patikimų apdailininkų rasti buvo nelengva, tad viduje daug ką abudu darė savo rankomis. Vėlgi labai pravertė pamokėlės iš „Youtube“. Būtent tuo metu, pasinėrusi į namų įsirenginėjimą ir augindama dvi mažas dukreles, Inga ir atrado tapybą „spray painting“ technika. Darbus ji pirmiausia kūrė sau ar dovanojo draugėms, o praėjusią vasarą ryžosi juos pristatyti ir Zaraso ežero saloje praeiviams. Pradžioje prašė savivaldybės leidimo tą daryti mieste, bet jo nesulaukė, o vėliau prieglobstį suteikė saloje sklypą besinuomojantis verslininkas Aurimas Žala – jam ji labai dėkinga, nes kitaip į viešumą išėjusi nebūtų.
„Taip kuriant svarbus ne tik rezultatas, bet ir pats procesas – ne tik man Šventojoje, bet ir daugeliui kitų žmonių smagu tiesiog stovėti ir žiūrėti į patį procesą, kai purškiant dažus popieriaus lape atsiranda kalnai, planetos ar pastatai. Tai toks raminantis veiksmas, kažkuo primenantis meditaciją“, – sakė Inga. Beje, pradėjusi naują darbą ji ir pati tiksliai negali numatyti, kaip tiksliai atrodys galutinis rezultatas – proceso metu neišgausi tokio tikslumo, kaip tapydamas teptuku.

Menininkė prisipažino iš prigimties esanti kukli, nedrąsi, taigi eiti piešti į viešą vietą pradžioje buvo nejauku ir ją lydėdavo draugė Irena, na, o vėliau jau apsiprato ir eidavo viena. Greitai atsirado ir pirmieji pirkėjai – tai buvo vaikai, dalyvavę netoliese vykusioje vasaros stovykloje, kuriems jos darbai labai patiko. Tačiau jų perkamoji galia nebuvo didelė, tad moteris savo darbus jiems sutiko parduoti po 5 Eur. Tačiau ir tiek pinigų stovyklai baigiantis turėjo ne visi, tad paskui nuleido kainą iki 2,5 Eur. Tuos vaikus, kurie jau buvo sumokėję didesnę kainą, pasišaukė ir kainų skirtumą jiems grąžino, kad nebūtų nuskriausti. Tiesa, dabar Inga jau nusiteikusi taip nenusipiginti ir darbus pardavinėti po kelias dešimtis eurų – ir tiek mokančių klientų netrūksta, nes jos darbai tikrai įspūdingi ir neįprasti, o vasarotojai stebisi ir negaili komplimentų. Internetu pardavinėti nedrąsu Pirkėjų moteris vėl tikisi sulaukti vasarą Zarasuose – savo darbų internete ji nereklamuoja, nes juos taip pardavinėti jai atrodo nejauku. „Būna, kad žmonės skundžiasi internete įsigytomis prekėmis ir, ko gero, būna pardavėjų, kurie nesiekia nieko apgauti, tačiau realybėje prekė atrodo kitaip nei ekrane. Taigi man neramu, kad nusipirkusiems piešinius internetu žmonėms kažkas gali atrodyti kitaip negu įsivaizdavo – norisi, kad jie pamatytų juos gyvai. Be to, kaip jau minėjau, įdomus yra ne tik rezultatas, verta pamatyti ir procesą, kaip vaizdas atsiranda“, – pasakojo meniška moteris.
Tam, kad būtų galima stebėti, kaip ji dirba, dar reikalingas tinkamas oras: turi būti ne per karšta ir ne per saulėta, nes tada dažai džiūva itin greitai ir nepavyksta išgauti norimų formų. Žinoma, negali lyti, taip pat neturi būti vėjuota, nes vėjas dažus nupučia. Ir žiemą nepapieši – kai šalta, dažai išsipurškia su burbuliukais, tad atšalus moteris mieliau siuvinėja kryželiu. Kai vasario gale prasidėjus karui Ukrainoje Inga visgi labai užsinorėjo piešti, ji pasinaudojo „jutūberių“ pademonstruota gudrybe: dažų indelius sumerkė į karštą vandenį, ir tada jie tapo tinkami purškimui.

Šaltinis: lrytas.lt

The post Į Zarasus grįžusi emigrantė atrado neįprastą pomėgį: sunku suprasti, kaip ji tai padaro appeared first on udiena.lt.

Simona, gimėte ir augote Vilniuje. Kaip atsidūrėte Anykščiuose?

Išties niekuomet nemaniau, kad gyvensiu ne Vilniuje, tačiau likimas pats sudėliojo, kad atsidūriau ten, kur jaučiuosi gerai ir savo vietoje. Anuomet pati to nesupratau, bet Vilniuje man trūko kūrybinės laisvės. Dideliame mieste labai daug visko vyksta, sunku ir susigaudyti, visur spėti sudalyvauti. Aš iš prigimties esu kūrėja, iniciatorė, tačiau kurti Vilniaus ritmu man buvo per sunku, kol galiausiai supratau, kad norisi lėtesnio gyvenimo tempo.

Taip su draugu atvykome į Anykščius, kur jis turėjo butą, paveldėtą iš giminių. Apsigyventi ten iš karto nepavyko – būstas buvo avarinės būklės: nebuvo įrengtos komunikacijos, matėsi tik sovietiniai baldai ir žalios, aliejiniais dažais dažytos sienos. Pinigų tuo metu daug neturėjome, tačiau turėjome laiko ir kūrybiškumo, tad ėmėmės remontuoti patys. Į procesą pasižiūrėjome labai kūrybiškai ir net gana nerūpestingai: darėme taip, kad būtų įdomu ne tik remontuoti, bet ir vėliau gyventi. Naudojome tik antrines arba natūralias žaliavas: sienas tinkavome moliu, baldus pasigaminome perdirbę senuosius, rastus bute.

Minėjote, kad Vilniuje renginių, koncertų, spektaklių buvo net per daug, bet ar netrūksta visa tai Anykščiuose?

Paradoksalu, bet vos tik čia atsikrausčius susipažinau su daugybe meno srityje besisukančių žmonių. Tiesa, ir Vilniuje augau apsupta kultūros – mano tėvai molbertinės tapybos restauratoriai, nuo mažens mačiau daug profesionalios dailės, dalyvaudavau renginiuose, tačiau Anykščių kultūrinė aplinka kitokia. Čia vyrauja labai savitas bohemos, lėtumo pojūtis, kultūros laukas paremtas artimais tarpusavio ryšiais. Su tais pačiais žmonėmis ir dirbi, ir turguje susitinki, galiausiai ir laisvalaikį leidi.

Viskas dar labiau įsibėgėjo tuomet, kai netikėtai gavau darbą Anykščių menų centre. Tai davė dar gilesnį Anykščių kaip meno miesto suvokimą, taip pat gavau visas galimybes reikštis kūrybiškai, organizuoti renginius, rašyti projektus ir panašiai.

Neseniai tame Anykščių menų centre (tiksliau – Anykščių koplyčios parodų salėje) surengėte parodą Ukrainai paremti, kurioje dalyvauja labai žymių žymių menininkų kūriniai. Kaip gimė ši mintis?

Kaip jau minėjau, darbe turiu laisvę bei palaikymą organizuoti renginius, kuriais tikiu. Nuo pat karo Ukrainoje pradžios vis ieškojau būdų, kaip mes būdami čia, Anykščiuose, galime prisidėti prie kariaujančių Ukrainoje arba iš karo zonos pabėgusių žmonių. Aš darau tai, ką moku geriausiai – generuoju idėjas ir buriu žmones. Jaučiu bendruomenės potencialą, nes žmonės aktyvūs, nori prisidėti taip, kaip gali. Vos tik į Anykščius atvyko pirmieji karo pabėgėliai, ėmėmės organizuoti lietuvių kalbos pamokas su savanorėmis mokytojomis, su aktyviais anykštėnais padėjome jiems integruotis. Balandžio pirmąją kartu su kita organizacija – Anykščių jaunimo klubu – surengėme anykštėnų ir ukrainiečių bendruomenės renginį. Jo metu anykštėnai pardavinėjo rankų darbo dirbinius bei kepinius, surinkome virš 700 eurų, visi jie atiteko sunkiau besiverčiančioms ukrainiečių šeimoms Anykščių rajone. Vėliau kolegė užsiminė, kad gegužę neturime jokios parodos, o dažniausiai Koplyčioje, Pasaulio anykštėnų kūrybos centre, kur aš ir dirbu, parodos būna suplanuotos bent pusei metų į priekį. Tuomet ir kilo mintis suburti menininkus bei paprašyti jų padovanoti po savo kūrinį. Pardavę kūrinius, pinigus aukojame fondams, remiantiems Ukrainą kovoje.

Kaip sekėsi rengti parodą? Ar menininkai noriai sutiko dalyvauti? Kokie darbai apskritai atkeliavo į parodą?

Iš pradžių kiek baiminomės, kad nesurinksime reikiamo kiekio kūrinių, tačiau visiškai be reikalo, nes šiuo metu eksponuojame net 47 menininkų kūrinius. Tarp daugybės autorių – anykštėnų ar turinčių ryšių su Anykščiais – turime ir labai garsių autorių, niekaip nesusijusių su Anykščiais, darbų – tai Jūratės Stauskaitės, Jono Daniliausko ir kitų.

Pati paroda yra įspūdinga, unikali, juk ne visada po vienu stogu pamatysi tiek daug skirtingų menininkų kūrinių. Didelis iššūkis buvo šią kūrybą išeksponuoti taip, kad viskas būtų vieninga, gerai žiūrėtųsi tarpusavyje. Tai mano kolegės Jolitos nuopelnas.

Kaip reagavo miestelėnai ir parodos lankytojai?

Jau nuo pirmųjų dienų gavome nemažai puikių atsiliepimų, žmonės dėkojo už galimybę vien išvysti tokią spalvingą parodą. Per pirmąsias dienas pardavėme apie 15 kūrinių, net šiek tiek išsigandome, kad tuoj neturėsime ko eksponuoti, prašėme žmonių nusipirktus kūrinius palikti kabėti iki parodos pabaigos, tik užklijavome lipdukus su užrašu „Parduota“.

Parodoje dalyvauja labai skirtingi autorių kūriniai – čia galima išvysti ir gatvės meno, ir skulptūros, ir stiklo gaminių, taip pat ir klasikinės tapybos paveikslų, tad dauguma lankytojų randa sau mielą darbą. Kainos taip pat kiekvieno kišenei – brangiausias parodos kūrinys — Jono Daniliausko paveikslas, įkainotas 1 000 eurų, bet pigiausią kūrinį – Loretos Uzdraitės atviruką – galima įsigyti vos už 15 eurų. Lankytojai taip pat pastebėjo, kad galerijose Vilniuje šių autorių kūriniai parduodami keliais šimtais eurų brangiau, tad čia puiki proga ne tik įsigyti žymių menininkų kūrybą pigiau, bet taip pat ir paremti Ukrainą.

The post Ukrainą remia ir menas: Anykščių kūrėja generavo idėją, o menininkai prisijungė appeared first on udiena.lt.

Sausio 11-ą (ketvirtadienį) 17.30 val. Utenos kultūros centro dailės galerijoje vyks dailininko Justino Krasucko parodos „Praeitties istorijų beieškant“ atidarymas. Renginyje dalyvaus autorius. Paroda veiks iki vasario 14 dienos (trečiadienio).

Dailės galerijos durys lankytojams atviros antradieniais–penktadieniais 16–18 val. ir kultūros centre vykstančių renginių metu.

Laikraščio „Utenos diena“ inf.

The post Dovana meno mylėtojams – dailininko Justino Krasucko paroda appeared first on udiena.lt.

Artėjant didžiosioms metų šventėms bei šalies bibliotekoms švenčiant „Knygų Kalėdas“, gruodžio 8 dieną, Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos bibliotekoje mokiniams buvo surengtos dvi šventinės pamokos, kurių metu gimnazijoje svečiavosi ir su mokiniais susitiko poetas Rimvydas Stankevičius ir tautodailininkė Rasa Slesoriūnienė.

Renginį organizavo lietuvių kalbos mokytojas Romualdas Baura ir Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos bibliotekos vedėja Vida Gudelienė, jiems talkino ir dvyliktos klasės mokiniai: Agnė Jasaitytė bei Gediminas Kazokas, sutikę pabūti šio renginio vedėjais. Susitikime dalyvavo 1–4 klasių gimnazistai ir kitų rajono mokyklų bibliotekininkai bei lietuvių kalbos mokytojai.

Pirmosios šventinės pamokos metu vyko susitikimas su lietuvių poetu, žurnalistu bei eseistu Rimvydu Stankevičiumi. Pirmoji netradicinė pamoka mokyklos skaitykloje prasidėjo gimnazijos direktoriui įžiebus kalėdinę eglutę ir tarus šventinį įžanginį žodį. Rimvydas Stankevičius pristatė savo poezijos knygą „Šermuonėlių mantija“, 2017-aisias nominuotą geriausiu metų poezijos leidinio rinkimuose, o atsakinėdamas į gimnazistų užduodamus klausimus, samprotavo mokiniams aktualiausiomis temomis.
Rašytojas papasakojo kaip ir kada pasirinko savo, kaip humanitaro, gyvenimo kelią bei pabrėžė vaizduotės bei kūrybiškumo svarbą kiekvieno žmogaus gyvenime.

Autorius nepamiršo ir knygų svarbos, jo paties teigimu, knyga – tai galimybė gyventi kito žmogaus gyvenimą, o kiekvienas iš tų gyvenimų skaitytojui suteikia neįkainojamą patirtį, kurios jis niekuomet neįgis beviltiškai egzistuodamas savo kasdienėje rutinoje. Tad kuo daugiau gyvenimų, tuo daugiau ir patirčių. Renginio metu Rimvydas Stankevičius taip pat samprotavo ir religine tema: pripažino Dievo įtaką savo kūryboje bei savaip interpretavo pragaro sampratą, teigdamas, jog „pragaras –tai vieta, kurioje nėra vilties”, o vos tik jai atsiradus, bet koks pragaras išnyks. Renginiui įpusėjus, vienas muzikaliausių Adolfo Šapokos gimnazijos gimnazistų Eligijus Šinkūnas atliko dainą. Svečias pripažino jaunuolio talentą ir negailėdamas pagyrų teigė, jog tai pirmasis jo eilėraštis iš rinkinio „Šermuonėlių mantija” virtęs daina. Renginio pabaigoje Rimvydas Stankevičius išsakė savo požiūrį į lietuvių kalbos valstybinio brandos egzamino pataisas ir bendravo su kitais mokiniais.

Antrosios specialiai dvyliktokams surengtos šventinės pamokos metu poetas Rimvydas Stankevičius vedė pamoką skaitykloje buvusiems mokiniams, o Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos bibliotekoje vyko tautodailininkės Rasos Slesoriūnienės karpinių bei atvirukų parodos pristatymas. Pati menininkė ne tik pristatė savo parodą bei aptarė didžiąją dalį savo kūrinių, bet ir atsakinėjo į įvairiausius abiturientų klausimus bei papasakojo savo naujosios karjeros atsiradimo istoriją. Tautodailininkė, visą savo gyvenimą siejusi su menu, įvairių ornamentų karpymu pradėjo užsiimti tik įžengusi į septintąją dešimtį. Jos teigimu, karpymas padėjo jai pabėgti nuo blankios realybės bei pasyvios, į pensiją išėjusio žmogaus rutinos. Menininkė, visą savo gyvenimą buvusi veikli asmenybė, sulaukusi pensinio amžiaus tiesiog negalėjo nieko neveikti, tad karpymas jai tapo tarsi naujo gyvenimo pradžia. Kiekviena karpinio detalė jai atspindėjo jos pačios esybę, mąstyseną bei jausmus, ir, autorės teigimu, karpant svarbiausi dalykai yra pats procesas bei filosofinis mąstymas, tačiau jausmai išlieka kaip pagrindinis jos kūrybos elementas. Renginio pabaigoje tautodailininkė mokinius supažindino su savo darbo įrankiais, eiga ir nupiešė mokinių ir poeto Rimvydo Stankevičiaus portretus.

Pirmieji šventiniai renginiai Adolfo Šapokos gimnazijos bibliotekoje buvo skirti filologijai ir menui, tačiau net ir fizinius mokslus ateityje studijuoti planuojantys abiturientai mėgavosi šių menininkų mintimis, darbais ir samprotavimais.

Vidos Gudelienės nuotr.

The post Artėjančios Kalėdos pakvipo menu appeared first on udiena.lt.

Nuo praėjusios savaitės Zarasų krašto muziejuje veikia Lietuvos nacionalinio kultūros centro rengiamos respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas” regioninis turas.

Parodoje savo darbus pristato per 80 Utenos, Molėtų, Ignalinos, Zarasų rajonų ir Visagino miesto tautodailininkų bei kitų meno kūrėjų.

Čia gausu tapybos darbų (pastarieji eksponuojami Zarasų kultūros centro parodų salėje), austų, pintų dirbinių, akmens skulptūrų, kalvystės, keramikos, medžio drožinių, margučių, karpinių, sodų, mezginių, skiautinių, tautinių drabužių ir kitų darbų.

Paroda veiks iki lapkričio 7 dienos. Tądien vyks parodos uždarymo ir laureatų pagerbimo iškilmės.

Laikraščio „Utenos diena” inf., Vytauto Ridiko nuotr.

The post Regioninėje liaudies meno parodoje – uteniškių gausa appeared first on udiena.lt.

Liubovė Volkova, kurią visi įpratę vadinti Liuba, gimė ir augo Utenoje. Būdama penkiolikos išvyko į sostinę, kur tuomečiame Vilniaus statybos technikume (dabar – technologijų ir dizaino kolegija) mokėsi statybos amato. Baigusi mokslus uteniškė pagal specialybę dirbo neilgai. Paskutinė jos darbovietė – Utenos pieno kombinatas. Prieš bemaž 15 metų L. Volkova susidomėjo odininkyste – pradėjo kurti iš odos vazas, paveikslus. „Tapyti” oda, kūrėjos teigimu, nėra paprasta, mat norimų spalvų kartais tenka išlaukti.

Piešdavo lėles
Susitikimas su odininke vyko jos jaukiame bute, pro kurio langus atsiveria vaizdas į pušyną. Daugiabučiais namais apstatytame Aukštakalnio mikrorajone gyvenanti pašnekovė šypsodamasi prisiminė, kad vaikystėje, kuri prabėgo netoli senosios autobusų stoties, mėgdavo ateiti čia uogauti.

L. Volkova mokėsi tuometėje Utenos rusų mokykloje. Baigusi 10 klasių išvyko į Vilnių studijuoti statybos. Pasirinkti šį tais laikais pelningą amatą uteniškę skatino tėvai,
ji pati turėjo kitų norų.

Dažno menininko kūrybiškumo žiedai pradeda skleistis dar pirmaisiais gyvenimo metais. L. Volkova – ne išimtis. Vaikystėje ji draugėms ant kartono piešdavo lėles ir jų drabužėlius, kuriuos vėliau būdavo galima išsikirpti. „Atsimenu, mokykloje nupiešiau labai gražią voveraitę, tačiau mokytoja nepatikėjo, kad tai mano darbas. Piešiniuose visuomet atskleisdavau savo filosofišką vaizduotę”, – vaikystę prisiminė kūrėja.

Kurti įkvėpė medžiai
Pašnekovė sakė, kad odininkystė jos gyvenime atsirado tuomet, kai Utenoje ėmė dygti dėvėtų drabužių prekybos vietos. Jose radusi nunešiotų ir seniai niekam nereikalingų odinių drabužių moteris nusprendė prikelti šiuos naujam gyvenimui – sukurti šį tą gražaus. „Perku ne bet kokią odą – čiupinėju, žiūriu, ką iš jos galima padaryti”, – atskleidė odininkė, kuri nesidairo į senas rankines, nes šios, jos teigimu, dažniausiai būna pasiūtos iš grubios odos.

L. Volkova sakė, kad niekada nemėgo ryškių spalvų, jos paveiksluose iš odos dažniausiai atsispindi žemiški, pasteliniai atspalviai. Odininkė pastaruoju metu kuria paveikslų ciklą, kurį kol kas sudaro trys vienodo dydžio darbai. „Sukurti šiuos paveikslus, kuriuose kiekvienas žmogus įžvelgia skirtingų dalykų, mane paskatino apsilankymas viename įspūdingame Londone parke. Čia žaliuoja seni keistų formų medžiai, – atskleidė tautodailininkė. – Anglai labai gerbia ir saugo senus medžius – jie visi yra sunumeruoti. Medžiui,kurį sodino karalienės Elžbietos II mama, skiriamas ypatingas dėmesys.”

Didžiuojasi anūke
L. Volkova prisipažino, kad Anglijos sostinėje regėtų medžių fragmentus atvaizduoti savo darbuose nebuvo lengva – ji ilgai suko galvą, kaip tą padaryti. „Darbai nebūtinai turi būti gražūs, svarbu, kad būtų įdomūs”, – rodydama paveikslus, į kuriuos žvelgiant galima lavinti savo vaizduotę, sakė odą prisijaukinusi uteniškė.

Viename lankomiausių pasaulio miestų – Londone – su šeima jau 10 metų gyvena L. Volkovos vyresnėlė dukra Kristina. Moteris labai didžiuojasi savo anūke Karolina, kuri Londono dailės akademijoje studijuoja madą ir tekstilę. Utenos dailės mokyklą baigusi merginos mama Kristina irgi nestokoja gabumų – piešia šaržus. Vilniuje gyvenantis jos brolis Viktoras, pašnekovės sūnus, laisvalaikiu fotografuoja, kuria grafikos darbus. Pirmuosius sūnaus piešinius sauganti L. Volkova šypsodamasi prisipažino, kad šis kartais mėgsta ją pakritikuoti.

„Reikia tik pradėti…”
„Oda – plastiška, minkšta medžiaga, turinti daug panaudojimo galimybių”, – į klausimą, kodėl pasirinko būtent odą, trumpai atsakė daugžodžiauti nelinkusi pašnekovė, kuriai kūryba – ir darbas, ir laisvalaikis. „Nemėgstu žodžio „įkvėpimas” – reikia tik pradėti, o tada viskas plaukia į priekį… – sakė pašnekovė. – Kartais pati ant savęs pykstu – pasidarau eskizą, tačiau vos pradėjusi kurti nustoju juo vadovautis.” Tautodailininkė atskleidė, kad jai patrukdyti mėgsta itin smalsi augintinė – juoda it anglis katytė Liusė.

Odininkystė – ne vienintelis L. Volkovos pomėgis. Pensinio amžiaus uteniškė savo namus mėgsta puošti gamtos dovanomis – originaliomis medžių šakomis, prie kurių grožio prisideda ir jos rankos.

Ne sykį su žurnalistais bendravusi odininkė prisipažino, kad ją labai erzina klausimai apie laiką – kiek šio prireikia vienam ar kitam darbui sukurti. Moters teigimu, viskas priklauso nuo tos dienos nuotaikos.

Kūryba – lyg pokalbis
L. Volkovai nesvetima ir tapyba – praėjusiais metais du mėnesius Londone viešėjusiai uteniškei dukra nupirko drobės bei dažų ir taip gimė namų sienas puošiantys paveikslai.

„Paveikslai iš odos – sudėtingiausi darbai, į kuriuos sudedu visas savo mintis. Vazų kurti nebenoriu…” – prisipažino pašnekovė.

Tris personalines parodas surengusi L. Volkova atskleidė, kad demonstruoti savo darbų viešai jai nebesinori. „Neseniai palaidojau tėvelį, todėl mano nuotaika šiuo metu ne ta…” – sakė ji. Kūryba, odininkės teigimu, suteikia jai galimybę išsikrauti, viską apmąstyti. Tai – lyg pokalbis.

Autorės ir Viktoro Volkovo nuotr.

The post Seni drabužiai uteniškės rankose tampa meno kūriniais appeared first on udiena.lt.

Kūrybinių erdvių ieškantiems menininkams – puikios naujienos. Šalyje daugėja jų kūrybai pritaikytų vietų vadinamų menų inkubatoriais. Ne tik kurti ir pristatyti visuomenei, bet ir realizuoti savo darbus menininkai dabar gali vienoje vietoje. Lėšų tokioms erdvėms kurti ir plėsti skirta iš  Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos priemonės „Asistentas-2″.  Iš viso pagal šią priemonę numatyta paskirstyti virš 77  mln. litų.

Inkubatoriai – kultūros centrai regionuose
Kad meno erdvių menininkams trūksta – pripažįsta daugelis. Ypač tai aktualu regionuose, mat neradę tinkamų erdvių kūrybai menininkai patraukia naujų galimybių ieškoti į didmiesčius, iš gimtinės išsiveždami ir dalelę kultūros. Menų inkubatorių kūrimas – ne tik suteikia galimybę likti ir kurti gimtajame mieste, bet ir savo kūryba džiuginti gyventojus regionuose, kur, tenka pripažinti, kultūros židinių gana negausu.
Kaip pasakoja Telšių menų inkubatoriaus direktorė Palma Urbanavičienė,  mažuose miesteliuose menininkams pritaikytų patalpų ypač trūksta.

Čia atsiradęs inkubatorius — itin svarbus dėl mieste veikiančių dviejų meno disciplinų švietimo įstaigų (Vilniaus dailės akademijos ir Žemaitijos kolegijos Telšių fakultetų), kurių studentams reikalingos erdvės kūrybai. Šiuo metu Telšių menų inkubatoriuje reziduoja 15 kūrybinių verslų atstovų. Daugelis jų mokslus baigė šiame mieste, todėl tokia erdvė jiems sudarė sąlygas likti kurti gimtinėje. Inkubatoriuje jau veikia ir dizaino studija, trys privačios šokių mokyklos, veiklą pradėjo  pirmoji meno galerija Telšiuose.

Gabiausius menininkus regione tikisi išlaikyti ir Anykščių meno inkubatoriaus direktorė Daiva Perevičienė. Ji įsitikinusi, kad senosios dvarvietės teritorijoje, greta regioninio parko direkcijos ir lankytojų centro įkurtas Anykščių menų inkubatorius prisideda prie kultūrinio turizmo plėtojimo, leis gimti verslams, kuriantiems naujas darbo vietas ir sulaikys menininkus nuo išvykimo į didmiesčius.

Pagalba menininkams
Inkubatoriais menininkai jau džiaugiasi Vilniuje, Raudondvaryje, Anykščiuose, Klaipėdoje, Šiauliuose, Telšiuose. Netrukus duris atverti turėtų centrai Kaune, Utenoje bei Alytuje. Kad tokios erdvės – puiki galimybė ne tik kurti, bet ir pristatyti savo darbus, vystyti naujas idėjas ir projektus įsitikino ne vienas jame kuriantis menininkas.
Inkubatoriuose kūrybai reikalingas patalpas menininkai gali išsinuomoti gerokai pigiau nei rinkos kainomis, jie supažindinami su verslo pagrindais. Tikima, jog taip gali gimti naujos, inovatyvios įmonės, bendri kūrybiniai projektai.

Kaip pasakoja Užupio inkubatoriaus rezidentė, džiazo dainininkė Milda Arčikauskaitė, Užupio inkubatorius jai –unikali kūrybinė erdvė: „Aš galiu kurti muziką, repetuoti muzikinius projektus su kolegomis muzikantais. Užupis – ypatinga vieta, man gera turėti savo studiją Vilniaus širdyje, jausti visą miestą”.
Jai antrina ir neseniai iš Vilniaus į Anykščius persikėlusi dailininkė Justė Kamarauskaitė: „Labai džiaugiuosi, jog Anykščiuose atsidarė tokia menų studija. Juk dažnai, tokie tikri, subtilesni ir gilesni dalykai, kurie nematuojami vien pinigine išraiška, sulaukia mažiau dėmesio”.
Pasak menininkės, daile užsiimti inkubatoriuje „suviliojo” ir tai, kad gražioje vietoje esančiose patalpose už prieinamą kainą nuomojama visa jos kūrybai reikalinga įranga.

Nauda – ne tik menininkams
Be geresnių sąlygų meno atstovams kurti ir bendruomenei įsitraukti į meno veiklas, inkubatorių kūrimas turi ir dar vieną privalumą.
Neretai jie įrengiami apleistuose, tačiau išliekamąją vertę turinčiuose pastatuose, kurie restauruojami ir pritaikomi naujai veiklai. Naujam gyvenimui jau buvo prikeltas buvusio tabako fabriko pastatas Klaipėdoje, apleistas „Elnio” fabriko pastatas Šiauliuose, XVII amžiuje statyto Raudondvario dvaro arklidės. Netrukus bus atnaujintas ir inkubatoriaus veiklai pritaikytas uteniškiams gerai pažįstamas buvęs kino teatras „Taurapilis”.
Tad inkubatorių kūrimosi dėka, pastatai „vaiduokliai” virsta savotiškais meno centrais ir menininkų bei bendruomenių susibūrimų vieta, o kartu taip prisidedama ir prie vertingų, įdomių pastatų išsaugojimo.   

The post Naujos menininkų mekos – inkubatoriai appeared first on udiena.lt.