Valdas Kemeklis, kurio vaikystė prabėgo Šarkiuose (Užpalių sen.), atsimena, kad kaime 1960–1970 m. gyveno Jono Tutino, Juozapo Tutino, Vytauto Baltuškos, Antano Kemeklio, Jono Kemeklio ir Felikso Kemeklio jaunos šeimos. Atžalos kaime jau neliko – pakėlė sparnus svetur. J. Tutino ir F. Kemeklio sodybas nugriovė melioracija. Tiesa, V. Kemeklis prisimena, kaip dar būdamas vaikas landžiodavo po dar vienos sodybos pamatus. Tėvai kalbėjo, kad ten buvę Tutinų namai.

Angliško cemento čerpių namai

Kaime buvo trys Kemeklių kiemai – Jono, Antano ir Felikso. Tačiau jie, anot Jono sūnaus Valdo, nebuvo giminės. Jono tėvas Juozapas iš septynių vaikų šeimos buvo kilęs iš Šarkių kaimo, o užkuriom atėjo į Šeduikių kiemą, vedė Emiliją Šeduikytę. Šeduikių namai stovėjo kitapus kelio priešais dabar stūksantį paminklą žuvusiems partizanams atminti, prie didelio klevo. 1925–1927 metais, greičiausiai žemės reformos metu, Juozapas namus nusikėlė į dabartinę vietą. Pasistatė didžiulį klojimą, kuris vėliau, kelis kartus perstatytas, liko keturis kartus mažesnis. Tvartas, dabar jau mūrinis, stovi senojo vietoje. Pieno nugriebimo punktas, vadintas pienine, irgi yra. Gyvenamasis namas taip pat stovi savo vietoje, tik dabar vietoje betoninių čerpių perdengtas skarda, kiek apšiltintas ir apkaltas naujomis lentomis. Beje, čerpes, naudodami anglišką cementą iš medinių statinaičių, dar prieš karą liejosi patys vietoje, o stogo danga buvo raudonos ir pilkos spalvos, klota šachmatų tvarka. Nelikę klėties, kurios pamatus baigiama išardyti.

V. Kemeklio duomenimis, 1929 metais visos sodybos iš Šarkių ulyčios jau buvo išsikrausčiusios į vienkiemius.

Pieno nugriebimo punktas, kiek V. Kemekliui pasakojo tėvas, buvo įkurtas dar smetoniniais laikais ir priklausė žemės ūkio kooperatyvui. Buvo nupirkta sena klėtis, išbetonuotos grindys, sumūrytas pečius, atsirado du separatoriai. Čia apylinkės žmonės atsiveždavo savo pieną, jį ant pečiaus pasišildydavo ir separuodavo. Grietinę priduodavo, o liesą pieną sau pasilikdavo.

Kiek laiko pieno nugriebimo punktu pasinaudojusi, sovietų valdžia pieno surinkimo punktą įkūrė Antano Kemeklio kieme.

Keturi partizanai

Kemekliai, išvengę trėmimo 1941 metais, sugrįžus sovietams, suprato, kad reikia būti atsargiems, tad jau 1945 metais sodyba ištuštėjo ir niekas joje nuolat negyveno: Juozapas Kemeklis išsikraustė pas žmonos seserį, o jo sūnūs išėjo į mišką.

Juozas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, trumpai ir sovietų armijoje, iš kurios dezertyravo, kai Lietuvą užėmė vokiečiai. Nuo vokiečių rusai pasitraukė į rytus, o lietuvis grįžo namo ir Svėdasuose (Anykščių r.) ėmė dirbti veterinaru (buvo baigęs Gruzdžių aukštesniąją gyvulininkystės mokyklą). Tačiau naujiesiems okupantams, kurių armijoje netrūko arklių, reikėjo veterinaro, tad ėmė klibinti Juozą Kemeklį eiti dirbti jiems. Tačiau jis nepanoro ir slapstėsi, o kai vėl atėjo rusai, vengdamas bausmės pasitraukė į mišką. 1949 metais jam vieninteliam pasisekė pabėgti iš aptikto bunkerio. Jis pirmas iššoko iš slėptuvės, „pratraukė“ iš automato ir pabėgo. Kiti, kurie nepasekė Juozo pavyzdžiu, žuvo. Žuvo ir Juozas, bet vėliau – dar dvejus metus sovietams kraują gadino.

Juozo broliai, atsisakę eiti į sovietų armiją, irgi patraukė į partizanų gretas. V. Kemeklio tėvas Jonas (1920 m.) turėjo Kirstuko slapyvardį. Miške išbuvo dvi žiemas iki 1946 metų, kai valdžia suteikė galimybę legalizuotis. Gavęs dokumentus, išvažiavo į Kauną pas dėdę Simoną. Tačiau 1949 metais sūnėną suėmė, atvežė į Rokiškį ir nuteisė 10 metų. Šiojo sūnus spėjo, kad tėvą, nors šis ir legalizavosi, saugumas dar kurį laiką laikė tik dėl to, kad tikėjosi jį būsiant masalu savo miške tebesantiems broliams – manė, gal bandys užmegzti kokį ryšį. Tačiau žuvus Pranui, ilgai nelaukdami su J. Kemekliu greitai susidorojo – šis atsidūrė Intoje (Komija): iš pradžių statė barakus, paskui papuolė į anglių kasyklas. Iš kalėjimo jis grįžo 1956 metais.

Jauniausiasis Petras (gim. 1923 m.) irgi legalizavosi (vienintelis iš brolių buvo baigęs gimnaziją), bet buvo suimtas ir su Jonu atvežtas į Rokiškį, tačiau kalėjo jau kitur – Džezkazgane (Kazachstanas), dirbo vario kasyklose. Iš kalėjimo grįžo. Jis buvo iniciatorius Šarkiuose 1997 metais pastatyti kritusiems partizanams paminklą. Mirė 2013 metais.

Vyriausiasis Pranas buvo susijęs su žemės ūkio kooperatyvų veikla, išėjęs į mišką pasirinko Tėvo (nes amžiumi buvo vyresnis už kitus) slapyvardį.

Partizanai turėjo išsikasę slėptuvę anapus Aukštuolės, dirbamojo lauko pakrašty. Čia kasė ne tik dėl patogios vietos, bet ir dėl patogumo dirvoje išsklaidyti iškastą žemę. Nors bunkeris išaiškintas nebuvo, bet tai tebuvo laikina priebėga.

Valdo Kemeklio asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Angliško cemento čerpių namai, keturi broliai partizanai ir nepralaimėta nugvelbtų figūrų partija appeared first on udiena.lt.

Genė Smalstienė (Janušytė) gimė Sibire, tremtinių šeimoje. Grįžusi iš tremties dar visai mažutė porą metų pagyveno ir Lėliuose (Užpalių sen.), atsimena senąją Gipiškių sodybą, kurios klėtyje ne tiek lopšyje supo mažąjį pusbrolį Rimantą, kiek pati suposi, gerąją senelę Teofilę Gipiškienę, kuri Užpalių bažnyčią kiaušinių baltymais tvirtino… Ir puikiai pamena Sibirą, kuriame jai, kaip mažam vaikui, gyventi nebuvo bloga.

Litovkosgyvenimas prie Stagnos upės

G. Smalstienės mama Veronika Gipiškytė iš Lėlių kaimo nutekėjo prie Jūžintų į Jurgiškių kaimą (Rokiškio r.) už Jono Janušio. Ūkis buvo nemažas, laikė gyvulius, arklius. Tėvas netgi turėjo baltą ristūną (ar net kelis), dalyvaudavo ir laimėdavo Sartų žirgų lenktynėse. O sovietai išvežė Janušius, nes žemės turėjo, buvo darbštūs, naujus namus pasistatė…

Nors G. Janušytė iš tremties Irkutsko srityje, Tirecko rajono, grįžo neturėdama dar nė šešerių, ji prisimena stebėtinai daug dalykų. Anot moters, jos tėvams gal gyvenimas ir nebuvo rožėm klotas, tačiau jai, kaip vaikui, miestelyje Stagnoje (prie to paties pavadinimo upės, netoli Baikalo), turėjusiame kultūros namus, dviaukštę vidurinę mokyklą, ligoninę, paštą, parduotuvę, buvo visai gerai: atsimena su mama eidavusi į kiną, į naujametinę eglutę mokykloje… Turėjo už save mažesnę draugę, pravardžiuojamą Utka. Sutikdavo gerai ir su rusiukais, bet kai susipykdavo, jie draugę pagiežingai litovka išvadindavo. Buvo ir nemažai lietuvių, tarp jų ir pašnekovės krikšto tėvai, mamos pusbrolis su šeima…

Iš pradžių tėvus įdarbino fermoje: tėvas pilstė į bidonus pieną, o mama dirbo pakaitine melžėja. Paprastos rusės buvo geros, patardavo jai į grielką įsipilti pieno, namo parsinešti ir įspėdavo saugotis vienos skundikės. Lietuvės šeimai, kai trūko maisto, tai buvo gera paspirtis.

Kai tik tremtinius atvežė, apgyvendino gal aštuonias šeimas viename dideliame name, bet labai trumpai – po dviejų mėnesių Janušiai, kaip ir kiti, gavo nedidelį, bet tvarkingą namuką. Tėvai nemokėjo rusų kalbos, tik paskui per laiką išmoko. Lietuviai buvo darbštūs, kad ir nedidelius, bet vis tiek turėdavo daržus. Daržovių sėklų atsiųsdavo giminaičiai iš Lietuvos.

Geraširdžių rusių paskutinis kąsnis

Anot G. Smalstienės, eiliniai rusai buvo paprasti ir nuoširdūs, vaišingi. Janušių kaimynas, gyvenęs kitapus gatvės, dirbo kultūros namuose, visada pasakydavo, kada įdomų kiną rodys, įleisdavo nemokamai, nors bilietas kainuodavo tik 5 kapeikas. Jei gamina taukuose kokius pyragėlius, arba pasikvies, arba atneš.

Nors maisto trūkdavo, kokia geraširdė rusė praeidama pabarbendavo į lietuvės langą: „Vera, muku privezli!“(„Vera, miltų atvežė!“). O būdavo, kad ne viena lietuvė praeina ir nė mur mur – kad tik pati greičiau miltų nusipirktų. Štai kodėl pašnekovės mama visada sakydavo, kad rusės – paprastos moteriškės, nuoširdžios, pasidalys paskutiniu kąsneliu.

Pasak G. Smalstienės, tėvai ilgėjosi Lietuvos, tad pasilikti Sibire minčių nebuvo. „Man mama pasakojo: „Kai numirė Stalinas, tai visi partiniai verkė su ašarom to Stalino. O mes, lietuviai, irgi verkėm su ašarom: valdžia galvojo, kad dėl Stalino verkėm, o mes verkėm, kad permainų bus, gal paleis Lietuvon.“ Tiesa, paleido dar nelabai greitai, tačiau po tirono mirties pagerėjo ne tik lietuvių, bet ir eilinių rusų gyvenimas.

Deja, bet ne visi Janušiai grįžo namo: ten mirė tėvo mama Marija Janušienė ir ketverių mėnesių vyresnė G. Smalstienės sesutė Palmira. Mergaitei išsikėlė votys, kurios sprogo ne į išorę, o į vidų – įvyko kraujo užkrėtimas. Jos palaidotos vietinėse lietuvių kapinėse.

Netikusių žmonių sunaikinta sodyba

Iš tremties Janušiai grįžo po dešimties metų, 1959-ųjų birželį. Iš pradžių apsistojo Lėliuose, o rugsėjį nuvažiavo į Jurgiškes. Namus rado netuščius, apgyvendintus „netikusiais žmonėmis“. Įnamiai gyveno tik prieš tremtį pastatytos didelės trobos viename gale, o kitą ardė ir kūreno vietoje malkų – tuomet dar mažai pašnekovei įsiminė nuplėštų grindų, lubų ir sienų vaizdas. „Sodas buvo didžiulis. Aplink sodą buvo pasodinta trys šimtai liepų. Ne trisdešimt, o trys šimtai! Įsivaizduojat, koks didelis sodas buvo! Tai iškirsta ir liepos, ir obelys. Malkų į mišką nevažiavo – pjovė viską, ką tik galėjo.“ Tėvas kreipėsi į vietinio kolūkio pirmininką, o šis atsainiai pareiškė esą jam visiškai nerūpi, kas niokojamoje sodyboje gyvens, jei tremtinys susitars su savivaliautojais – galės gyventi. Tačiau J. Janušis neturėjo, ką pasiūlyti įnamiams, ir šie liko, o tremtiniai, nieko nepešę, grįžo atgal į Lėlius, kur dar gyveno dvejus metus (jų dukra Genė pirmą klasę lankė Paškonyse), o paskui išsikraustė į valdišką butą Rageliuose (Rokiškio r.).

Špaceruojančios minios Duokiškio gatvėje

G. Smalstienė atsimena su mama pėsčiomis ėjusi į Duokiškio bažnyčią (Rokiškio r.) per Didįjį šeštadienį. Sutikusios ilgametį Duokiškio parapijos kleboną Lionginą Neniškį, kuris paglostęs mergaitę, pagyręs, kad eina į bažnyčią. Mama su dukra budėjusios per naktį (mažoji, aišku, miegojo ant gimdytojos kelių) ir laukusios rytinių mišių, kurios prasidėdavusios ne vėliau nei septintą valandą.

Šioje bažnyčioje vykdavo ir Šv. Onos atlaidai, o netoli Duokiškio, Trunciškėse, gyveno ir pašnekovės mamos sesuo Pranciška Butkienė, giedojusi bažnyčios chore. Jos dukrai su pussesere iš Lėlių leisdavo būti ant viškų. „O kiek ten žmonių susirinkdavo – pilna bažnyčia! Dabar po bažnyčios nebėr tos mados, o seniau vadindavo, kad špaceruoja. Atseit, vaikšto. Gatve eina po kokius du–tris žmones. Vieni į vieną galą, kiti į kitą. Nueina, apsisuka ir atgal grįžta. Va toks pasivaikščiojimas. Bevaikščiodami susitinka pažįstamų, giminių. Pasišneka, turi įsidėję kokių vaišių. Arba vietiniai vaišina – žinodavo, kad kermošius, tai iš anksto turėdavo pasiruošę ir mėsų, ir pyragų. Įsidėmėjau tą špaceravimą: eina žmonių minios, kiek bažnyčioj buvo, dar prisideda ir tie, kurie nebuvo.“

Vokiškos ir rusiškos braškės

Per karą Gipiškių sodyboje trumpam buvo apsistoję vokiečių kareiviai. Šeimininkai augino braškių, ir svetimšaliai mandagiai paprašė, ar galėtų jų pasiskinti. Gavę sutikimą, nepuolė visi būriu – pasiuntė vieną ar du jų paskinti. Skynėjai kultūringai paskynė uogų, o Gipiškiams atsilygino šokoladu, konservais… Nuo mandagių kareivių losjonų, gerų muilų kvepėjo visas kiemas. Po kelių dienų vokiečiai pasitraukė, nes ant kulnų jau lipo rusai. O netrukus pasirodę rusai buvo visai kitokie: nieko neklausę visur lindo, ėmė ką norėjo, kiemas aidėjo nuo keiksmažodžių, o iš braškių lysvės liko tik juoda žemė… Gyventojai vandalams nieko nesakė, džiaugėsi gyvi likę.

Išradinga mažoji auklė

G. Smalstienė atsimena senąjį Gipiškių namą, kuris „buvo nei per mažas, nei per didelis“. Kadangi jau buvo naujasis namas, pastatytas už kelio, senąjį vadino „sena gryčia“. Per namo vidurį buvo priemenė, iš kurios galėjai patekti į gyvenamąsias patalpas kairėje ir į sandėliuką dešinėje. Jame laikytos girnos, miltai…

Klėtyje laikyti grūdai, lašiniai, kiti daiktai. Ten taip pat pašnekovė tik grįžusi iš Sibiro lopšyje supo savo mažąjį pusbrolį Rimantą. Lopšys už keturių kampų buvo pririštas prie rankos storumo karties, pritvirtintos prie balkio. Į lopšį, kad būtų minkščiau, patiesdavo šienikėlį – čiužinį, prikimštą šieno arba smulkių šiaudų, paklodavo patalėlį. „Tai aš, būdama penkių metų, aptikau, kad tai labai geras dalykas pasisupt. Tai aš supu jį – jį man labai trumpam paliko pažiūrėti mama, kuri ar pas karves nubėgo, ar kur. O aš iš tos didelės meilės supau jį, kad jam būtų gerai: tai pati užsikabinu ir jį pasupu, pati užsikabinu, strykt strykt aukštyn žemyn ir supuos! Nu va, matot, kokia auklė buvo!“ – juokėsi moteris.

Nepasiekiamos dešros

Anksčiau kiaulę pjaudavo prieš Kalėdas ir Velykas. Jei žiemą kažkiek šviežios mėsos dėl šalčio dar sugebėdavo kurį laiką išsaugoti, pavasarį jau būdavo sunkiau, nors ledo dar ir būdavo. Didumą mėsos rūkydavo. Kumpius, ne taip, kaip dabar, rūkydavo visus. Juos ilgai sūdydavo dideliuose mediniuose loviuose, vadintuose geldomis. Vis naujai pasūdydami, kumpius vardydavo tris savaites, o jei dideli kumpiai, tai ir ilgiau. Tuomet rūkydavo pirtyje. Išrūkytus kabindavo klėtyje arba ant aukšto. Dešras sudėdavo į didelius pintus kašikus su dangčiu, o kašikus kabindavo ne ant virvių, o ant vielų. Taip ne tik pelės virvių nenugrauždavo, bet ir viela nesugebėdavo vidun įsigauti.

Autoriaus ir Nijolės Bučienės asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Litovkos gyvenimas prie Stagnos upės, špaceruojančios minios Duokiškio gatvėje ir kaip rusai skynė lietuviškas braškes appeared first on udiena.lt.

Tęsiame Jono Stundžios pasakojimą apie Meldutiškio kaimą (Tauragnų sen.). Apie išdaigas mokykloje, apie vyriškumo supratimą, paslaptingus reginius, užkastą akmenį, paskendusį vairuotoją, sunkumus mieste gauti darbą…

Blusų verti susirinkimai

Stundžių naujasis namas buvo 7,5×7,5 m dydžio ir, ištrėmus šeimininką, liko netvertas, tai yra nesuskirstytas į kambarius. Tik krosnis vidury stovėjo. J. Stundžia atsimena buvęs dar visai mažas, kai jų namuose į susirinkimus (greičiausiai buvo agituojama stoti į kolūkį) rinkdavosi žmonės. Vyrai tiek prirūkydavo, kad žmogaus nesimatydavo, o blusų kiek užsiveisė! Miesto vykdomajame komitete dirbusi Pakalnytė, išėjusi iš šių susirinkimų, nespėdavo per blauzdas mušti blusų. Negana to, kad žmones per prievartą suvarė į kolūkį, Stundžių namuose įkūrė naujojo kolūkio kontorą – iškraustė šeimininkėspasoginę spintą, sudėjo lentynas knygoms laikyti. Šviežiai sutvertam kolchozui, apėmusiam Meldutiškį ir Bernotiškį, vadovavo Jonas Rakauskas pravarde Balčiauskas, pirmasis pirmininkas.

Privaryta krosnis, pakvipusi išpertu kailiu

J. Stundžia lankė pradinę mokyklą Gaideliuose. Sykį kartu su dar keliais mokiniais buvo paliktas po pamokų. Mokytojas kažkur išėjo, o prasižengėliams buvo uždrausta klasę palikti. Išeiti negalima, o užsinorėjo sysiot, tai kažkuris sukurstė pavaryti į krosnį. Mokytojas liepė knygas palikti ir eiti atsivesti tėvus. Pašnekovas gavo velnių nuo motinos iškart net šiai nežinant, ką padarė. Žinoma, jei jau į mokyklą kviečia, tai žinok, kad ne už gera. Nusiuntė dešimčia metų vyresnę seserį. Ši pasiaiškino ir nieko blogo broliui nenutiko. Jis tikino esąs nekaltas. Pasisekė ir Jonui Bilaišiui, kurio tėvas nedraudė sūnui ir rūkyti, o štai Robertas Grašys gavo į kailį kaip reikiant.

Rūkoriumi nepadėjo tapti net ir „Belomorkanal“

J. Stundžia pasakojo, kad jo sesuo pradėjošpekuliuot: nuveža į Vilnių tai kiaušinių, tai sviesto, tai mėsos. Parveža jaunesniam broliui, ganiusiam kolūkio teliukus, diržą, peiliuką – vyras jau! Kažkas pakusijo, kodėl sesuo neatveža cigarečių. Tada brolis sesers užsiprašė „Belomorkanal“. Tačiau rūkoriumi jis taip ir netapo. Kartą draugai padarė storą suktinę ir nuo jos net galva susisuko, tad išsižiaugčiojęs daugiau nepanoro traukti tabako dūmo. Net ir sovietų armijoje šis žalingas įprotis vaikino nepatraukė.

Pašnekovo tėvas iki tol, kol nebuvo paimtas į frontą, nerūkė. J. Stundžia nežino, kurioje pusėje tėvas buvo priverstas kariauti Pirmajame pasauliniame kare, tačiau kai rusai antrąkart atėjo, tėvo, gimusio 1894 metais, jau nebekliudė – tarnybai buvo per senas. Kai Lietuvą per Antrąjį pasaulinį karą buvo okupavę naciai, tėvas su vokiečiu susikalbėti sugebėjo (nes per Pirmąjį buvo patekęs į Vokietiją), šis jam paliko šoblių(šį didelį peilį medine rankena pašnekovas atsimena, nes juo dar pirštą buvo pervaręs) ir kareivišką apsiaustą (nakitką).

Skrybėlėtos dvasios ir sūris prie šnapso

Stepono Adalia yra pasakojusi: „Vienų kartų vaikštau ant Ąžuolinės kalna ko tai.Važiuoja arklys. Gražus, širmas. Kokia lineika ar karieta graži.Sėdi du ponai koki su skrybėliais.Žiūriu žiūriu, žiūriu žiūriu, pavažiava ir dinga iš akių!Pakalnėj, kur obelis buva labai didela…“ Kitas keistas įvykis nutiko pašnekovo motinai: „Nešu pašarą karvėms iš daržinės tvartan, važiuoja arklys. „O, – sakau, – atvažiuoja gal žentas su dukra.“ Galvoju, ką valgyt reikės padaryt. Prieinu: nei arklia, nei žmanių – nieka – nėra.“ Abu įvykiai nutiko dienos metu.

Pagarsėjusioje vaidenimuisi Grašių sodyboje Žiezdriuose šeštokui J. Stundžiai, nuėjusiam su klasiokais dėl smalsumo, teko matyti lyg ragatke iššaudytus langus. Tačiau juos išvaręs Tauragnų įgaliotinis Rudėnas. Ir antrą kartą nuėjusius vaikus išvarė. O štai pašnekovo svainis Jonas Mizeikis ką tik po armijos iš Mediniškio nuėjęs pas Grašius ir ėmęs šaipytis. Staiga kažkas tik tympt jam už burkos – „sagos tik sukas ant grindų“! Ir narsuolis užsičiaupė. Kitą kartą Amelas Grašys, „stambus, pageriantis ir narsus vyras“, atėjo ir sako: „Tai va, šnapsa turim – užkandos nėr!“ Su tais žodžiais, sako, tik trinkt – sūris ant stalo… Kalbėjo, kad ant aukšto laikomas minskas nei iš šio, nei iš to užsivesdavo, kažkas kepant blynus druskos priberdavo…

Galvą susukantis kalnas ir žmonių prigrūstas ežeras

Labai status buvo Ąžuolinės kalnas (kitas, ne toks status šio kalno šlaitas vadintas Pakalnine, jo papėdėje būta seno šulinio), jo pakalnėje stūksojo dideli akmenys, kuriuos melioratoriai vėliau užkasė. Nuo jo kaimo pacanai leisdavo akmenis – gražu, kai rieda akmuo… Iš Ginučių malūno parsitempę didelį ratą – vėlgi pramogai – leisdavo jį nuo Simanienės kalno.

Pasak J. Stundžios, Begalio ežerėlyje karosų – begalės, bet ne visi vietiniai juos norėdavo valgyti, nes žinojo, kad šis apipelkėjęs telkinys yra „prigrūstas žmonių“. Sovietmečiu jame kaimiečiai rado Stasio Vaišnoro iš Papirčių kūną, kuriuo bandė atsikratyti vaikino užmušėjai.

Gaideliuose yra labai status Kregždyno kalnas. Nuo jo sovietinės valdžios aktyvistai Pakalnytė, Pernavas ir Šokarovas per žiūronus stebėdavo ką tik į kolūkį suvarytus Meldutiškio žmones, ar šie dirba, ar ne. „Man, kai užlipu, būdava, galva svaigsta – aš negaliu, a Jonas Bilaišia ir Amela Rimantas tai su slidėm lėkdava tinai! Oi, Jonas narsus buva!“

Daugiau skaitykite čia.

The post Blusų verti susirinkimai, skrybėlėtos dvasios, žmonių prigrūstas ežeras ir kaip padidėja būsto kvadratūra valdžiai žvejojant tavo prūde appeared first on udiena.lt.

Pasak Utenoje gyvenančio Balio Rakausko, jo gimtasis Bernotiškio kaimas (Tauragnų sen.) buvo nemažas. Artimiausia Rakauskų kaimynė buvo Ona Rakauskienė. Kiek tolėliau gyveno Jonas Rakauskas, Pūku pravardžiuojamas. Kaime gyveno bent keturi Rakauskai, bet jie nebuvo giminės. Daug gyveno Bilaišių ir Deveikių. Netoliese gyveno Stundžios. Dabar Rakauskai čia nebegyvena, taip jau išėjo, kad nelikus kam gyventi, sodybą teko parduoti. Tačiau B. Rakauskas tėvų žemę pasiliko, sako, gal dar sugalvos mišką anūkams pasodinti…

Prievartinė tarnyba ir nesupratingi saviškiai

Rakauskų sodyba stovi pirma dešinėje keliuko pusėje vos tik išvažiavus iš Girelės miško. Į naujus, tėvo statytus namus šeima įsikėlė 1966 ar 1967 metais. Senąją dviejų galų gryčią pašnekovas, kuriam tuo metu buvo vos keleri metukai, atsimena kaip per rūką. Iš jos gabus šeimininkas surentė antrą tvartą. Pasak sūnaus, tėvas buvo labai nagingas – jam nieko nereiškė pasigaminti, pavyzdžiui, kad ir roges.

1944 m. tėvas buvo paimtas į sovietų armiją ir išsiųstas į frontą. Laimei, sunkvežimis, kuriame sėdėjo lietuvis, užvažiavo ant minos ir, nors jam sprogimas išsuko koją, būtent tai vyrui ir padėjo – besigydydamas ligoninės lovoje, jis praleido paskutinius karo baisumus ir į Berlyną pateko tik miestui kapituliavus. Iš Vokietijos sostinės buvo išsiųstas į Archangelską (Rusija). Ne savo noru svetimoje armijoje atpylė ketverius metus.

Balio Rakausko asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Nuo karo apsaugojęs sprogimas, padegintas kaulas žuvims ir kalvis, kurio lūpose degė ugnis appeared first on udiena.lt.