Kelrodis – Talinas

Visas maršruto „Jūrtaka“ ilgis sudaro apie 1,2 tūkst. kilometrų, iš jų Latvijoje – 580 km, Estijoje – 620 km.

Mažeikiškiai turistai jau yra įveikę beveik trečdalį distancijos. Prieš kelerius metus pradėję žygiuoti nuo mūsų šalies sienos su Kaliningradu pirmajame etape jie įveikė visą Lietuvos pakrantės ruožą iki sienos su Latvija, antrajame etape nuo Būtingės nužygiavo iki Liepojos, trečiajame pasiekė Ventspilį, o per tris kovo dienas nuo šio miesto nužygiavo apie 80 kilometrų iki Kolkos rago.

„Ar pasieksime galutinį „Jūrtakos“ tašką Taliną? Tokį tikslą buvome nusistatę pradėdami šį žygį ir tikiuosi, kad jį pavyks įgyvendinti. Rugpjūtį esame numatę keturių dienų pėsčiųjų žygį nuo Kolkos rago, tikimės nužygiuoti per šimtą kilometrų iki Engurės, prie Rygos įlankos“, – „Santarvei“ sakė Mažeikių turistų klubo vadovas Andrius Laurinavičius.

Turistus pasitiko ruoniukai

Žygio dalyviai įvardijo du pagrindinius ketvirtojo etapo sunkumus. Tai pavasarinės į jūrą įtekančių upių žiotys, kai priėjusius jas žmones gaubia nežinomybė: ar bus galima peršokti, ar teks bristi, ar prireiks daryti lankstą iki seklesnės vietos. Kitas nepatogumas – žema oro temperatūra, kuri nukrisdavo iki nulinės.

Šiame etape žygiavo 17 Mažeikių turistų klubo narių ir būrelis klubo draugų. Trys iš šio būrio yra įveikę visus keturis etapus.

A. Laurinavičius teigė: etapas pažymėtinas tuo, kad aplink buvo daug laukinės gamtos, praktiškai jokių gyvenviečių, pakeliui – tik viena parduotuvė. Vieną naktį žygeiviai praleido palapinėse miške, antros nakvynės metu, kad nesušaltų, apsistojo kempingo nameliuose.

Mažeikiškiai pajūryje rado du ruoniukus, matyt, atsiskyrusius nuo būrio. Tokių gyvūnų nė viename žygyje turistams nebuvo tekę sutikti.

Metus pradėjo aktyviai

Šiuos metus Mažeikių turistų klubo nariai pradėjo aktyviai. Laisvės gynėjų dieną kartu su Buknaičių kaimo bendruomene dalyvavo „Draugystės žygyje“, minėdami 47-ąjį Mažeikių turistų klubo įkūrimo gimtadienį aplankė Joniškio žydų sinagogas bei visoje šalyje garsų Krepšinio muziejų. Sausio 19-ąją keturi Mažeikių turistų klubo nariai, kolegos dalyvavo tradiciniame naktiniame pėsčiųjų žygyje „Klaipėdos sukilėlių keliais“, įveikė 27 kilometrų atstumą iš Priekulės į Klaipėdą.

„Šis žygis buvo tikrai neblogas išbandymas – pridrėbė sniego, tad iš pradžių teko vorele lėtai žygiuoti nevalytais miško takais, vėliau – klampoti plačiais laukais… Bet būti būryje su trimis tūkstančiais žygeivių – malonu. Vasario 16-ąją renginio prie Tulnikių tvenkinio metu pirmą kartą suorganizavome orientacines varžybas, kurios, manau, pasiteisino: kas dalyvavo, tas patyrė įspūdžių, teko ir sušlapti, ir nelengva buvo rasti punktus“, – pasakojo klubo vadovas.

Balandį, kai upės vandeningos, mažeikiškiai turistai planuoja dalyvauti dviejuose renginiuose – plaukti baidarėmis. Taip pat jie pratęs baidarių žygio, kurio metu nuo šiukšlių valomi Vadaksties krantai, tradiciją. Šiemet numatyta šiukšles rinkti paupyje nuo Buknaičių iki Vadaksties santakos su Venta.

Balandžio 20 d. baidarių mėgėjai yra pasiryžę dalyvauti iššūkyje Estijoje – ten vyks paros 100 km maratonas baidarėmis.

Nuotr. iš turistų klubo archyvo

The post Mažeikiškiai turistai savaitgaliais namuose nenusėdi appeared first on udiena.lt.

Palengvino išmaniosios technologijos 

Paskutinis mažeikiškio surengtas žygio, į kurį, spiginant šaltukui, išsiruošė šešiolikos žmonių grupė, maršrutas – Juodeikiai–Griežė–Latvijos gyvenvietė Kalni–Pikeliai. 18 numatytų kilometrų žygeiviai nuėjo per keturias valandas.

„Mintis žygiuoti po Mažeikių rajoną kilo daugiau kaip prieš trisdešimt metų. Tuo metu dar nebuvo galimybių rasti bendraminčių socialiniuose tinkluose, tad susitardavome trys ar keturi bendraminčiai ir išžygiuodavome. Tuo laiku dar kursavo naktiniai autobusai iš Skuodo, suskaičiuodavome laiką, kad eidami Bugenių ir Ukrinų apylinkėmis spėtume į paskutinį iš jų, ir grįždavome į Mažeikius. Po to buvo pertrauka. O dabar apie dešimt metų organizuojame nuolatinius pėsčiųjų žygius“, – pasakojo R. Eibutis, užsiimantis renginių įgarsinimo darbais.

Dabar yra feisbukas, išmanieji telefonai, tad lengviau suburti bendraminčius. Mažeikiškis sukūrė grupę, kur parašo, kada vyks žygis. Nereikia siųsti kvietimo asmeniškai, žmonės praneša, kad tą dieną nori vykti kartu, dar ir draugų pakviečia pakeliauti kartu.

Kuo sunkiau – tuo įdomiau

Mažeikiškis pasakojo: pėsčiųjų žygiai neorganizuojami vasarą, nes tada kiekvienas gali pats sugalvoti, kaip aktyviai praleisti laiką gamtoje. Be to, miškuose siaučia erkės. O rudenį, žiemą ir pavasarį šie pėsčiųjų entuziastų žygiai organizuojami praktiškai po kartą ar net du per mėnesį. Žygių maršrutą organizatorius surašo iš vakaro. Atsižvelgdamas į susirinkusiųjų amžių ir galimybes, R. Eibutis maršrutus planuoja tik po Mažeikių rajoną, neretai užsukama ir į Latviją. Einama ne lygiu keliu – žygeivių trasa numatoma kalvomis, pakalnėmis, miškais, palei upes. Oras – nesvarbu.

„Būna, vykstame iš to paties taško A į tą patį tašką B, tačiau parenku tokių zigzagų, kad žinomą vietovę apeitume vis kitu maršrutu, nors atstumas skiriasi gal keliais šimtais metrų. Tokiu būdu pamatome vis kažką naujo ir vis gražesnių vietų – žmonės, prieš mėnesį ėję beveik ta pačia vietove, nustemba – sako manę, jog žygiavo visiškai skirtingu maršrutu“, – pasakojo R. Eibutis.

Žygių organizatorius tvirtina: Mažeikių rajonas labai gražus. Žygeiviai neretai pasako, kad keliu važiuoji šimtus kartų, bet neįsivaizduoji, kad šalia yra tokios gražios vietos. Kaip vieną gražiausių R. Eibutis įvardijo vietą, kur Varduva įteka į Ventą, pavadakstį, Lūšės, Dautarų apylinkes, kur iš miško į pelkes išteka upelis…

Žygis turi teikti malonumą

Būna, kad į žygį susirenka keturi žmonės, būna – dvidešimt, yra susibūrę ir 27 dalyviai. Žygio sunkumas parenkamas vietoje, atsižvelgiant į susirinkusiųjų amžių ir galimybes. Į žygį buvo išsiruošusių ir 70-mečių, ir septynerių metų vaikų. R. Eibutis įsitikinęs, kad žygis jo dalyviams turi teikti malonumą, o ne nuvarginti.

„Į paskutinį mūsų žygį buvo atvykę keli žmonės iš Šiaulių, norintys susipažinti su mūsų rajonu. Kalniukais, miško keliukais, palei Ventą, sustodami kavos pertraukėlei, nužygiavome palei sieną, užsukome į Latviją, kur maloniai pabendravome su lietuviškai kalbančia pardavėja“, – pasakojo mažeikiškis.

Vyresniems žygeiviams yra graži trasa palei Pikelių užtvanką, o artimiausias ilgesnis žygis planuojamas ten, kur liko nebaigtas paskutinis – Griežės apylinkėmis į Lūšės pusę, palei geležinkelį Vainodės link. R. Eibutis sakė: ten pamatai tokias grožybes, jog atrodo, kad esi visiškai kitoje šalyje, o ne Lietuvoje ar Latvijoje.

Dar viena graži trasa – ratas nuo buvusios režisieriaus Juozo Vaičkaus sodybos, palei dar likusius senojo Bugenių tilto akmenis, pokario mokyklą, vadinamojo Geležinio tilto link. 

Įspūdžių nestinga

Žygių dalyviams įspūdžių niekada nestinga: įėjus į Latvijos miškus, žygeivių buvo ne kartą pastebėti ir surūdiję sprogmenys. Minties apie tai pranešti kariškiams buvo atsisakyta pamačius, kad karo laikų palikimą, kurio čia apstu, latviai paprasčiausiai sudeda į krūvas kaip metalo laužą.

„Paskutinio žygio metu juokavome: sutikome kitą žygeivių „būrį“, kuris mus lenkė skaičiumi – už kelių šimtų metrų pražygiavo apie dvidešimties stirnų banda, vėliau „susipažinome“ su dviem briedžiais. Vieno žygio metu, tarp Židikų ir Lūšės Skliaustės link, kur yra tokia pelkėta vieta, kad atrodo, jog žengi linguojančiu kilimu, mus pasitiko du elniai, dar nenumetę gražiausių ragų“, – apie žygių metu sutiktus žvėris pasakojo R. Eibutis.

Labiausiai jam įsiminė pavasarinis žygis prieš penkerius metus, kai dviese su draugu palatvijyje užėjo trobelę. Su jos šeimininkais mažeikiškis pradėjo kalbėtis apie čia vykusius Antrojo pasaulinio karo laikų mūšius. R. Eibutis gailisi, kad viso to pokalbio neįrašė į diktofoną, nes trobelės šeimininkė pakvietė savo senelę. Tuo metu jai buvo penkiolika, mergaitė ir kasė tuos apkasus, ir juose buvo. Puikios atminties senolė nepaprastai įdomiai papasakojo apie čia buvusį frontą.

The post Neilgi žygiai su bendraminčiais – galimybė atrasti gražiausias mūsų rajono vietas appeared first on udiena.lt.