Apie jaunos uteniškės talentą, kūrybinius ieškojimus, naujai išleistą leidinį ir laisvalaikį – šiame žurnalistės Linos NARČIENĖS interviu su E. KIRILAUSKAITE.

Egle, pirmiausia prieš pradėdama šį interviu, norėčiau paklausti, kada toji kūryba pradėjo skleistis tavyje? Kaip ir kada pastebėjai, kad kūryba beldžiasi į tavo vidų? Kas tai lėmė?

Kūryba manyje visada buvo. Mano ryšys su menu labai stiprus, meninė energija yra esminė mano tapatybės dalis. Niekada nebrėžiau griežtos atskirties tarp savo žemiškojo gyvenimo ir kūrybos – savimi aš pratęsiu savo poeziją, o ji – mane.

Kas Tau yra poezija, poetinė kalba?

Poezija man – tai kanalas tarp pasąmonės užribių, tolimiausių jos kerčių ir mūsų tikrovės. Tai – būdas pažvelgti į pasaulio dėsnius, į žmonių santykių ypatybes giliau, drąsiau, nešabloniškai.

Poezija – tai tiesos kalba, atskleidžianti skaitytojui neužglaistytas pasaulio spalvas, mūsų realybės ir paralelinių tikrovių visumą. Tai – meilės kalba, pasiaukojanti, bet kartu išaukštinanti ir pakylėjanti į dvasines sielos aukštumas. Tai – galimybė priartėti prie savasties ir pačių žmogiškumo ištakų ne tik man, bet ir kiekvienam mano skaitytojui ar žiūrovui. Poetinė kalba – tai stipriausias, galingiausias ir paveikiausias meninis įrankis, kalbant apie tikrovės, tiesos ir būties sampratą.

Kokie būdingi bruožai būdingi Tavo poezijai?

Mano poezija ekspresyvi, savarankiška, ekscentriška. Ji romantinė, atvira, išpažintinė – joje atsiveria pati siela. Kartu ji gaivališka, jausminga, subtiliai erotiška. Tikra ir drąsi, dažnai nepatogi šių dienų skaitytojui, trokštančiam paviršutiniško pozityvumo. Ji nekalba apie politines aktualijas, nesispjaudo necenzūriniais žodžiais. Ji kalba apie žmonijos prigimties esmę, apie tai, kas svarbu ir būdinga visiems ir kiekvienam atskirai. Mano poezija žvelgia tikrovei į akis be prisitaikymo, be sarkazmo ir be kitų kaukių, kartais grakščia ir paprasta, bet visada rafinuota ir neperkrauta kalba. Būtent dėl to ji kerta ten, kur jautriausia. Mano kūryboje apstu dramatizmo, tamsių įvaizdžių, ji provokuoja, kuria naujas tikroves. Eilėraščiams būdingi dauguma romantizmo bruožų: individualizmas, stipri emocinė koncentracija, kontrastai, vidinė stiprybė bei drąsa, revoliucinė nuotaika, visa apimančios meilės tema. Kertinę rolę atlieka ritmas, rimas ir melodingumas – manau, tai sudaro klasikinės poezijos pagrindą apskritai. Mano poezija nėra skirta vien publikacijoms. Tai – scenos poezija, tad jai svarbus ir atlikimo klausimas: vizuali estetika, įtaigus, taisyklingas skaitymas, gerai apgalvota eilėraščių seka, pasirodymų eiga, kartu sukuriantys intensyvų meninį performansą.

Darbas teisme ir kūryba: tikriausiai labai svarbu kūrėjui, kai jis sulaukia paskatinimo ir palaikymo. Kokio palaikymo sulauki iš savo kolegų?

Vilniaus miesto apylinkės teisme, kuriame dirbu lituaniste, kaip ir daugumoje šiuolaikinių įstaigų daug dėmesio skiriama ir kultūrinei kolektyvo veiklai. Čia pavyzdingai skatinama ir puoselėjama aukštoji kultūra, profesionalusis menas. Jame, be kita ko, organizuojami mano poezijos vakarai ir koncertai svarbioms progoms paminėti. Dalyvauju įstaigos kultūrinės veiklos planavime. Kolegų iniciatyva apie mano kūrybą informacija dalijamasi teismo leidiniuose ir šalies interneto portaluose. Kolegos domisi mano kūryba, aktyviai skaito publikacijas, už teismo ribų noriai lankosi mano renginiuose bei festivaliuose, kaip antai „Poezijos pavasaris“. Džiugu stebėti, kaip kyla meninio išprusimo lygis, plečiasi akiračiai, o žmonės pamažu ima suvokti, kaip darniai intelektinė veikla bei profesionalusis menas dera su atsakingomis pareigomis, disciplinuoto darbuotojo amplua. Sulaukiu daug malonaus grįžtamojo ryšio iš vadovės – gera įkvėpti žmones.

Gruodžio mėnesį uteniškiai sulaukė Tavo poezijos knygos „Anapus Stikso“ pristatymo. Gal gali apibūdinti, kaip gimė ši pati naujausia knyga, apie ką ji kalba?

Antikos mitologijoje Stiksas – tai viena iš penkių požemio upių. Priesaika virš Stikso upės buvo laikoma pačia tvirčiausia. Tad ši knyga kalba apie tiesos paieškas, gėrio ir blogio dvikovas virš Stikso upės, už sąmonės lygmens, apie sielos paklydimus, kaltę, atsakomybę ir moralę. Apie įsipareigojimus visų pirma sau, žmonijai, Dievui, apie bandymus savęs neišduoti. Joje gausu meilės motyvų, tik neretai ši meilė uždrausta, pasmerkta, nepateisinama. Tad keliamas klausimas, kas už ją atlieka bausmę, o kam atleidžiama. Knygoje ieškoma visatos sąžiningumo dėsnio, nagrinėjama atpildo problematika. Joje rasite daug eilėraščių apie menų sąveiką, sielos stiprybės pergalę žmogiško ribotumo atžvilgiu, priešybių trauką.

Kam ši poezijos knyga skiriama? Ką reiškia toks mistiškas jos pavadinimas?

Ši knyga skiriama visiems, pasiryžusiems bristi giliau į savo pasąmonės vandenis. Tai – savo vidinės tamsos narpliojimas, siekiant ją apšviesti. Kvietimas, kad ir skaitytojai ieškotų savo šešėlio ir bandytų jį prisijaukinti, pažinti.

Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ anapus Stikso patenka piktadariai, dievų išsižadėtieji. Ten baudžiami ne vien tie, kurie pakluso tamsiausioms savo ydoms, bet ir tie, kurie kitiems kenkė – arba norėjo pakenkti – tyčia. Baudžiami arba išteisinami.

Kokia muzika labiausiai Tave įkvepia? Kuo ji svarbi kūrybai?

Vienareikšmiškai – klasikinė muzika ir lietuvių liaudies dainos. Iškilių praėjusių epochų (Bethoveno, Mocarto, Šopeno) kompozitorių veikalai man yra tiesioginis poezijos muzikoje atitikmuo. Tuo tarpu liaudies muzika, dvibalsės minorinės dzūkų liaudies dainos man simbolizuoja tvirtą dvasinį ryšį su savo protėviais, gamta, kilme, prigimtimi, o mano kūryboje apstu šio dvasinio ryšio apraiškų. Dalis mano eilėraščių paremti folkloro motyvais. Poezija – pats muzikaliausias literatūros žanras.

Ar dažnai tenka lankytis gimtojoje Utenoje? Kurias vietas aplankai čia viešėdama?

Utenoje lankausi, kai tik randu galimybių šiandieninio skubėjimo ir kultūriniu požiūriu intensyvaus gyvenimo fone. Man svarbios netradicinės, mano asmeninių patirčių žemėlapį sudarančios gimtojo miesto vietos: vaikystės sūpuoklės, „Laumių akių“ versmės, pievos Utenos pakraščiuose. Užvis mieliausia vieta, žinoma, yra namai.

Kaip atrodo Tavo laisvalaikis?

Pirmiausiai norisi minėti šokį ir fotografiją. Tai padeda ir atsipalaiduoti, ir išlaisvinti vidinę energiją, aistrą gyvenimui. Pati beveik nefotografuoju, bet mėgstu pozuoti profesionaliems fotografams.

Kaip ir dera filologei, daug skaitau, ypač – romantinę poeziją ir saviugdos literatūrą.

Labai myliu Vilniaus senamiestį, tad daug laiko praleidžiu jo parkuose, gatvelėse, kavinėse bei galerijose. Mėgstu viena keliauti po įvairias Lietuvos vietoves, taip galiu ramiai įsiklausyti į savo vidinį niekieno netrikdomą kūrybinį balsą.

Kadangi man būdinga romantinė pasaulėžiūra tiek mene, tiek už jo ribų, mėgstu idealizuoti praeitį, nostalgiškai vaikščioti savo ankstyvos jaunystės maršrutais, prisiminti mane jais kadaise lydėjusius žmones, iš dabartinės perspektyvos vėl patirti įvairius buvusius gyvenimo fragmentus.

O štai poezija ir muzika man nėra laisvalaikio veikla ar hobis, kaip, tarkim, kažkam tai yra žvejyba ar sportas. Į savo atliekamą meną žiūriu profesionaliai, rimtai ir atsakingai, kadangi pristatau jį auditorijai. Tad iš pagarbos publikai man svarbu aukštu lygmeniu pateikti savo kūrybos rezultatus, apsvarstyti kiekvieną estetikos detalę, dikcijos, atlikimo niuansą. Daug dėmesio skiriu repeticijoms.

Eilėraščiai

Tikrai meilei

tikrai meilei nereikia

antrankiuose įaugusių kaulų

peilių ašmenų

išsilydžiusio žaibo ant lūpų

nei pragaro ugnies kraujyje

tikrai meilei užtenka

vieno hiacinto žiedo

vieno upės vingio

iš Užupio

tiesiai į tavo širdį

iš graudaus miesto ūžesio

tiesiai į liepų žydėjimą…

Maleris*

kai mums kirto galvas, kai vėjas

plaikstė mus kartuvėse tarsi skudurus,

minia šaukė: daugiau kraujo

buvo girdėti juokas

mačiau, kaip po šypsenomis

žvilga aštrios iltys

iš baimės ar iš įsiūčio tąkart

kibau tau į atlapus

nes tu buvai arčiausiai

mes mirėme tačiau mūsų kraujyje 

liko degti liepsnos

juk ne pirmą kartą mus

veja iš žemės

kardais ir kulkomis

tarsi truvero giesmę kurią

norėtų nutildyti

bet jiems nepasiseka

dar prieš Kristų

žydai buvo geriausi muzikai

tądien centrinėje miesto aikštėje

kažkas vedamas ketvirčiuoti

gangrenuojančiais pirštais

grojo Malerį

mano žvilgsnis susitiko su jo žvilgsniu

gal milijoninei sekundės daliai

tada ir supratau 

visus buvusius gyvenimus

laukiau šito žvilgsnio

visus būsimus

jam grosiu

___

*Labai žinomas žydų kilmės kompozitorius

Dangus virš priemiesčio

Raudonas dangus

virš priemiesčio

perplėštos dangaus

arterijos

mano langai

į vakarus

mano langai

aptaškyti

rudens saulėlydžiais

raudonas dangus

virš priemiesčio

fractura radii

loco typico

raudonas dangus lyg riešai

aptaškyti krauju

Panašus į tave

Man panašus į tave

melsvas jauno mėnulio pjūvis 

ir mėlyni švarkai

lapkričio dangus

šokantis ant muzikinės dėžutės

vasarą susapnuotas

rugiagėlių kvapas

vėlių rauda

ir Vėlinių žvakutės akyse

krištolinės statulėlės

tu nebuvai žmogus, ne —

tu buvai verksmas vidunaktį

taip verkia ant lininės paklodės

laumių sukeistas vaikas

taip verkia ežeruose meldai

laumių plaukai

mūsų drobių nerandančios

kultuvėlės

ir kas galėjo pamanyti

kad tu man nutiksi

taip myli įsimylėjėliai

taip myli pasakų bokštuose 

beprotės mėlynbarzdžio 

nuotakos

tu buvai atsiprašymas

prieš pat užgęstant šviesai

priesaika, grasinimas

nebemylėti

bet kai pakils rūkas

aš visada galėsiu

pas tave nueiti

apsamanojusiais tavo

pėdsakais

ir tada net pro melsvą stiklą

girdėsis mūsų miško dvasių

dvibalsės minorinės

dainos

mano mintys glostys tavo mintis

ir glaus prie savęs

tarsi mylimą žmogų

seniai išnykusios laumės

iki pusės įbris 

į vėsų vaikystės 

ežerą

The post Poetės Eglės Kirilauskaitės asmeninių patirčių žemėlapį sudaro gimtojo miesto vietos appeared first on udiena.lt.

Utenoje gyvenančio profesionalaus dailininko Laimono Šmergelio kūryba išskirtinė ir unikali: viename iš jo paveikslų žvelgia besijuokiantis garbanotas storažandis berniukas, kitame – susimąstęs ar, rodos, tuoj pravirksiantis mažylis. Pasakodamas apie savo kūrybinį kelią, uteniškis prisiminė pirmuosius savo paveikslus su pakvailiojimais. Sukūrus šeimą reikėjo rimtai mąstyti ir apie jos išlaikymą, tad kūryba tapo pragyvenimo šaltiniu.

Iki tol ne vien kūrėte, bet ir dalyvavote įvairiuose projektuose su vaikais, neįgaliaisiais… Pastaruoju metu daugelis Jūsų kūrybos gerbėjų pasigenda viešoje erdvėje. Ar savirealizacijai užtenka vien kūrybos?
Atvirai pasakius, pasitraukiau sąmoningai, nes pavargau. Esu ne iš tų žmonių, kuris mėgtų save afišuoti ar demonstruoti. Man buvo didžiulė kančia važinėti po įvairias projektines veiklas, parodas. Kai įsitraukiau į menus dvaruose, galima sakyti, trejus metus vos ne kiekvieną mėnesį turėjau po parodą. Tai labai išvargina. Tuomet negalėjau net kurti. Atrodo, susipakuodavau daiktus ir vėl iš vienos vietos į kitą. Dabar labai džiaugiuosi, kad kokius septynerius metus jokių didesnių parodų neturėjau, nes man užtenka to, ką aš turiu šiandien. Galima sakyti, kad viską „suvalgė” internetas: juk anksčiau paroda dailininkui buvo viskas, o dabar į parodos atidarymą ateina 15–30 žmonių. Tam ruošiesi, vargsti, o salėje – tuščia. Socialiniame tinklapyje įkelta nuotrauka su kūriniu surenka kelis šimtus laikų. Kyla klausimas: kam tada vargti?

Paskutinį kartą Anykščiuose kartu su V. Valiušiu dalyvavau parodoje, kur susirinko pilna koplyčia žmonių. Tačiau pažvelgus į kitas garsių menininkų parodas darosi graudu: ateina vos kelios dešimtys lankytojų.

Gal Jūsų kūrybos lauke be dominavusių „Vaikų” ir „Angelų” ciklų atsirado ir naujų temų, nes visais etapais išsiskyrėte savita šmergeliška fantazija, netikėtais meninės išraiškos sprendimais?
Nuo visiškų kūdikėlių jau pabėgau. Dažnai daug kas pasako, kad mano angelai liūdnesni. Tačiau man gera matyti ne vien išsišiepusį vaiką, bet susimąsčiusį ar liūdną veidą. Žinoma, keičiasi ir vaizdavimo forma: kurį laiką tapiau nespalvotus paveikslus, nes paprasčiausiai pavargau nuo spalvų. Kažkas keičiasi, bet tema nekinta. Būtų sudėtinga, jei viską kardinaliai pakeisčiau. Mane žino dėl kūrybos savitumo. Gal pavardės ir neprisimena, bet įvardija kaip menininką, tapantį vaikus. Drąsiai galima teigti, kad kūryba susijusi su darbu vaikų darželyje, tad užsilieka jų emocijos, veidai… Su tuo susigyvenu ir perkeliu į kūrybą.

Judviejų su Mingaile šeimoje augantis sūnus Edminas nuo mažumės mėgo piešti? Ką dabar veikia jaunasis Šmergelis?
Taip pat piešia. Stebiuosi juo: niekada nesikišau į jo gyvenimą, niekada nespaudžiau kurti, tačiau mane stebina kad jis, 16 metų vaikas, gvildena ypač sudėtingas temas. Būdamas jo amžiaus aš buvau paniręs į muzikinį pasaulį, tad kūryba buvo tokia paviršutiniška, piešiau įvairiausius velniukus. O mano sūnus gvildena tokias temas, kurias galėtų suprasti tik suaugusieji. Jo piešiniuose galima įžvelgti globalizacijos aspektus ar temas prieš alkoholizmą, narkomaniją. Jeigu man lieptų nupiešti tokia tema, tikrai nežinočiau, ko imtis. Nežinau, ar jis ateityje iš to valgys duoną. Tačiau aš, kaip tėtis, negaliu patarti, mat nenoriu padaryti meškos paslaugos. Juk dabar menininkui rasti vietą pasaulyje labai sunku.

Labai žemiškas klausimas: kaip sekasi išgyventi iš kūrybos tokiame kuriančiųjų bume? Atsidarai internetą – vieni kūrėjai. Tarsi nebeliko mėgėjų, bandančiųjų kurti. Kartais tiesiog norisi užsimerkti nuo akis badančio kičo.
Kol kas nesiskundžiu. Šiandien man sekasi, dėl ateities nežinau. Svarbiausia surasti liniją tarp tikrojo meno ir kičo. Reikia eiti viduriu. Jeigu kursi tik tikrąjį meną, jis bus labai brangus, jo nesupras, o pirks gal 1 proc. pirkėjų – kolekcionierių, mecenatų. Neaišku, ar tu jiems patiksi bei pateksi į jų nedidelį ratelį. Kuriantiems kičą lieka tik mugės ar miesto šventės. Dar kartą pakartosiu: reikia rasti temą, kad visi matytų, jog sugebi kurti ir kad ta kūrybą yra kitokia. Labai svarbu tobulinti savo amatą ir surasti kryptį bei gebėti laviruoti. Manau, neįdomiausias menininkas – pilkas menininkas, tapantis tai, kas niekam neįdomu.

Profesionalūs menininkai vėlgi sukomercino savo duotąjį talentą: priversti taikytis prie turtingų užsakovų kaprizų, derinti paveikslus prie interjero spalvų ir pan. Ar pasitaiko pakliūti į tokių užsakovų pageidavimų pinkles?
Daugelį metų nevykdau jokių užsakymų. Kreipiasi labai daug žmonių, kurie nori, kad nutapyčiau jų vaikų portretus. Aš jiems aiškinu, kad savo kūriniuose tapomas vaikas gali būti visai kitoks, kartais galbūt pasendintas, tačiau man svarbiausia – perteikti emocijas. Ir dėl to nesuku galvos. Aš nieko nenoriu derinti.

Jau norėtųsi ir Jūsų parodos… Esate drauge su savo kurso draugais kituose miestuose surengęs ir bendrų parodų. Gal ką panašaus svajojate ir gimtojoje Utenoje?
Planuoju. Kitų metų sausio pabaigoje Utenos muziejininkai mane išprašė surengti personalinę parodą. Iš pradžių labai nenorėjau, tačiau sėkmingai perkalbėjo. Neturiu poreikio savo biografijoje užsidėti dar vieną pliusiuką. Per 45 savo gyvenimo metus esu surengęs beveik 50 personalinių parodų. Neretai dailininkai per savo gyvenimą surengia vos kelias ir jiems to užtenka.

Tačiau man smagu, kad aš kažkam reikalingas, ragina daryti ir to laukia. Tai paglosto savimeilę.

Ar Jūsų kūrybą įkvepia tokios šventės kaip Kalėdos?
Iš kitur atėjęs impulsas duoda savo: gal dūšioje atsiranda daugiau gerumo, o niūroki laikai galbūt kūrybai duoda savotiško niūrumo, o pavasariais įneša džiaugsmingų spalvų. Prieš Kalėdas savo paveiksluose nevaizduoju kažkokio elniuko, kalėdinės eglutės ar žaisliuko. Tačiau džiaugsmingas laukimas ir geros nuotaikos tikrai persipina kūryboje.

L. Šmergelio asmeninio archyvo ir Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}RgH9JVm-PNc&feature{/youtube}

The post L. Šmergelis: „Mane žino dėl kūrybos savitumo“ appeared first on udiena.lt.

Praėjusį penktadienį Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje vyko nacionalinės Suaugusiųjų mokymosi savaitės „Mokymosi galia ir žavesys“ atidarymas, kurį organizavo Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija, Švietimo mainų paramos fondas, Utenos kolegija. Renginio metu buvo aptartos pagrindinės suaugusiųjų mokymosi savaitės idėjos – kaip mokymasis padeda atskleisti žmogaus galimybes ir talentus, kuo praturtina žmogaus būtį.

Netradiciniai pranešimai
Ši Savaitė, vykstanti jau 18-tą kartą, skirta Europos suaugusiųjų mokymosi metams, Europos profesinių gebėjimų savaitei bei Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos įkūrimo 25-erių metų sukakčiai. Jos atidarymo šventė Utenoje subūrė ne tik uteniškius, bet ir Vilniaus, Klaipėdos, Telšių, Jonavos, Kėdainių, Panevėžio, Zarasų, Visagino suaugusiųjų mokymo ekspertus, mokytojus ir besimokančiuosius. Renginį vedė Utenos kultūros centro kultūros projektų vadovė Vaida Skardinskaitė.

Gausiai susirinkusius reginio dalyvius pasveikino Švietimo mainų paramos fondo direktorė Daiva Šutinytė, Utenos kolegijos direktorius prof. dr. Gintautas Bužinskas. Sveikinimą Savaitės atidarymo proga atsiuntė švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.

Didelio dėmesio sulaukė ir minčių sukėlė netradiciniai konferencijos pranešimai ir lektorių įžvalgos apie suaugusiųjų mokymąsi bei jų asmeninė patirtis. Žurnalistas Virginijus Savukynas, Europos suaugusiųjų švietimo elektroninės platformos „Epale“ autoritetas Lietuvoje, LRT televizijos laidos „Istorijos detektyvai” autorius, pakvietė paieškoti atsakymo į klausimą ,,Kodėl Vytautui Didžiajam pradėjo sektis po 60-mečio?”. Intriguojančiame pasakojime lektorius ypač pabrėžė didžiojo kunigaikščio fizinį ir dvasinį aktyvumą, leidusį stipriam ir gyvybingam sulaukti tais laikais ypač reto 80-ties metų amžiaus.

Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos ekspertas Arūnas Bėkša pristatė nuotaikingą, pozityvų ir motyvuojantį pranešimą „Už mokymosi žavesį!“, nuspalvintą jo paties asmenine patirtimi ir gyvenimiškais pavyzdžiais.

Metų nominacijos
Švietimo mainų paramos fondo projektų koordinatorė dr. Edita Trečiokienė pristatė ir apdovanojo ,,Epale” metų andragogus. Šis vardas buvo suteiktas 12 suaugusiųjų švietėjų iš įvairių Lietuvos institucijų, kurie 2017 m. ,,Epale” platformoje paskelbė ypač aktualios ir vertingos medžiagos.

Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos prezidentė dr. Vilija Lukošūnienė pasidžiaugė per 25-erius metus išaugusia ir sustiprėjusia suaugusiųjų švietėjų ir besimokančiųjų bendruomene. Kartu su A. Bėkšta prezidentė paskelbė ir apdovanojimą – mokslo simbolį – pelėdą įteikė Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos 25-mečio andragogui. Juo komisija, įvertinusi ilgametę veiklą ir asmeninį indėlį į suaugusiųjų švietimą, išrinko profesorių Vincentą Dienį.

Taip pat buvo pagerbti Mokymosi savaitės projektų konkurso laureatai. Aukščiausius komisijos įvertinimus gavo Soros International House projektas „Seniors Online“, Panevėžio r. švietimo centro projektas „Skaitymo mentoriai“ ir Vilniaus „Varpo“ gimnazijos projektas „Žemės ratu“.

Naujos mokymosi patirtys
Sveikinimai, pranešimai ir apdovanojimai tikrai neprailgo – juos paįvairino, geros nuotaikos ir žvalumo suteikė Utenos r. savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro specialistės Inos Meidienės mankštos pamokėlė. Tikra atgaiva sielai buvo ansamblio „Magistrų trio“ vadovės Zitos Lukošiūnienės ir Gedimino Kaušylo atliekama muzika.

Po pietų dalyviai rinkosi į kūrybines dirbtuves. Tekstilininkė, Utenos skiautininkų klubo „Vorė“ narė Danutė Blažienė mokė kurti mažus stebuklus iš skiautinių.

Tautodailininkė Rasa Slesoriūnienė supažindino su karpinių kūryba. Užsiėmimą „Sportas su pagretėjimu“ vedė ir energija dalinosi Alma Gaidienė ir Ina Meidienė iš Visuomenės sveikatos biuro. Kolegijos docentė dr. Jūratė Urbonienė ir lektorius Arūnas Pranaitis atskleidė, kokios kūrybos su informacinėmis technologijomis galimybės. Paklausyti naujų garsų pakvietė kolegijos absolventas Tomas Karklinis, kurio sukurtas muzikos instrumentas „Erdvinis metalofonas“ stebina savo forma ir subtiliu skambėjimu. Iš kūrybinių dirbtuvių dalyviai grįžo su naujais potyriais ir įspūdžiais, kuriais pasidalino vieni su kitais.

Lapkričio 20–26 dienomis įvairiuose Lietuvos kampeliuose vyks Lietuvos suaugusiųjų mokymosi savaitės renginiai, kviečiantys ieškoti mokymosi žavesio ir suteikdami papildomų galių gyventi ir veikti kartu.

Utenos kolegijos inf.

The post Suaugusiųjų mokymosi savaitės atidarymas – nuo įtraukiančių pranešimų iki kūrybos appeared first on udiena.lt.

Uteniškė Miglė Saladžiutė jau bemaž 15 metų dirba socialine pedagoge „Saulės” gimnazijoje. Ji – buvusi NBA krepšininko Jono Valančiūno klasės auklėtoja, palaikanti su sportininku artimus ryšius. Vienas iš M. Saladžiutės laisvalaikio praleidimo būdų – karpiniai. Juose dažniausiai atsispindi gamtos motyvai, vaizduojami angelai. Kūrėja teigė, kad karpiniai padeda jai užmiršti dienos rūpesčius, nukelia į paslaptingą meno pasaulį.

Svajonė – architektūra
M. Saladžiutė gimė ir augo Utenoje, baigė tuometę 4-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Dauniškio gimnazija). Besimokydama pradinėse klasėse pašnekovė svajojo tapti gėlių augintoja, vėliau turėjo norą studijuoti architektūrą, tačiau šiam nebuvo lemta išsipildyti – tėvai vienturtę dukrą pabijojo išleisti į Vilnių. „Baigusi 12 klasių nusprendžiau studijuoti dabartinėje Utenos kolegijoje socialinį darbą. Tuo metu ši studijų kryptis buvo visai šviežutėlė, mažai kas žinojo, ką veikia socialinis darbuotojas, – tikino M. Saladžiutė. – Vėliau tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete baigiau pradinio ugdymo pedagogikos bakalauro bei edukologijos magistro studijas.“

Dovana tėvams
Kūryba Lietuvos tautodailininkų sąjungai priklausančios uteniškės gyvenime atsirado studijuojant pradinio ugdymo pedagogiką – buvo daug paskaitų, kurios ugdė būsimų pradinių klasių mokytojų meninius gebėjimus. M. Saladžiutė savo malonumui užsiimdavo grafika – juodu geliniu rašikliu piešdavo gamtos vaizdus, paukščius. Paklausta, kada pirmą sykį į rankas paėmė žirklutes ir pradėjo karpyti, tautodailininkė sakė šio momento neprisimenanti. „Kai pradėjau karpyti, nežinojau, kad laikui bėgant tai taps mano hobiu, – teigė ji. – Pirmuosius karpinius kūriau mamai ir tėčiui. Gimimo dienos proga norėjau įteikti jiems kažką šilto, gražaus, prasmingo.“

Nedrąsūs žingsniai
Pašnekovės teigimu, popieriaus karpymas – ypatingo kruopštumo ir atidumo reikalaujantis darbas. Kartais karpiniai gimsta labai lengvai – menininkė mintyse sukuria vaizdinį ir perkelia jį ant popieriaus, kartais, pavyzdžiui, ruošiantis parodai, tenka verstis per galvą. M. Saladžiutė savo karpinius visuomenei pirmą kartą pristatė 2006 metais Falmiros ir draugų galerijoje, kuri įsikūrusi Vaikutėnuose, vykusioje parodoje. „Pirmieji mano žingsniai buvo labai nedrąsūs. Vertinau save kritiškai, drovėjausi, – prisipažino pašnekovė. – Džiaugiuosi, kad kiti žmonės įkvėpė mane kurti, bandyti, ieškoti.“

Pasiekė Maskvą
Kuklumu spinduliuojančią M. Saladžiutę drąsino gerokai seniau popieriaus karpymo amatu užsiimanti kolegė Vaida Svigarienė, „Saulės“ gimnazijoje dirbanti buhaltere. Skatinimas eiti į priekį lavino kūrėjos vaizduotę, miklino rankas, tad karpiniai vis plonėjo, dailėjo. Meniškos sielos socialinė pedagogė – nuolatinė tradicinės rajono tautodailininkų darbų parodos, kiekvienų metų pavasarį vykstančios Utenos kraštotyros muziejuje, dalyvė. Rusijos sostinė Maskva – tolimiausia vieta, kurią pasiekė tautodailininkės karpinys. Prieš trejus metus čia vyko tarptautinė kalėdinė karpinių paroda. Pašnekovę maloniai nustebino žinia, kad jos karpinys „Mudu abudu“ buvo spausdinamas viename Olandijos žurnale.

„Man labai patiko dalyvauti Lietuvos karpinių meno meistrų ir mėgėjų plenere „Paberžės vasara 2015“, vykusiame ypatingoje vietoje – Tėvo Stanislovo namuose. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas namų puošybai: karpėme užuolaidėles langams, lentynėlėms, šviestuvų gaubtams, – prisiminė kūrėja. – Buvo smagu susitikti su bendraminčiais, apsikeisti informacija.“

Batsiuvys be batų
Paklausta, kur slypi jos išskirtinumas, M. Saladžiutė sakė, jog retas meistras karpiniams kurti renkasi ne baltos, o juodos spalvos popierių. Tautodailininkė beveik visuose savo darbuose nutupdo angelą. „Angelai yra kaip žmonės – jie mus saugo, supa. Visi – skirtingi. Kai kuriuose užkoduoju man pažįstamus žmones“, – atskleidė menininkė. Su kitomis karpinių meistrėmis, kurių mūsų rajone netrūksta, puikiai sutarianti pašnekovė teigė, kad jos akis taip įgudusi, jog nesunkiai gali atskirti kiekvienos kūrėjos braižą.

M. Saladžiutė šypsodamasi sakė, kad anksčiau karpydavo lyjant, o dabar žirklutes į rankas paima, kai tik turi laisvo laiko. Kadangi darbas su juodu popieriumi reikalauja šviesos, M. Saladžiutė karpo dienos metu. Jos „amuniciją“ sudaro ne vienerios žirklutės, mat pasitaiko atvejų, kai karpant pagrindinis darbo įrankis sulūžta. Smulkiausiems darbams atlikti kartais naudojamas skalpelis. Kūrėją juokais galima vadinti batsiuviu be batų – jos namų nepuošia nė vienas karpinys. „Kiekviename karpinyje užkoduoju tam tikrą savo energiją, kurią noriu dovanoti kitiems“, – aiškino pašnekovė.

Puošia knygas
M. Saladžiutė pasidžiaugė, kad jos mamos giminėje gyvuoja graži tradicija visiems kasmet susitikti. „Buvo išleistos dvi Matelių giminės knygelės, kurios turi savotišką vertę. Jas puošia mano karpiniai, – sakė karpytoja. – Kadangi giminė daininga, viename leidinyje sudėtos dainos. Susirinkę senjorai užsideda akinius, varto knygą ir traukia dainas. Man irgi yra tekę dainuoti – ne vienus metus lankiau Onutės Aleknavičienės vadovaujamą mokyklos chorą. Norėjau šokti, bet galvojau, kad manęs niekas nepriims, nes esu nedidelio ūgio. Paauglystėje buvo visokių baimių…“

Anot pašnekovės, jos tėvai neturi nieko bendro su kūryba, tačiau yra meną mylintys ir palaikantys žmonės. M. Saladžiutės dėdė – savamokslis medžio drožėjas, kuris kūrybą atrado tik sulaukęs garbaus amžiaus.

Nori dėmesio
Kalbinta tautodailininkė jau bemaž 15 metų dirba socialine pedagoge „Saulės“ gimnazijoje. Paklausus, kaip atrodo socialinio pedagogo darbo diena, pašnekovė šypsodamasi sakė, kad sėdėti tenka retai. „Didžiausi mokykloje dirbančio socialinio pedagogo banginiai – lankomumas, pažangumas, elgesys, – atskleidė ji. – Prasidėjus mokslo metams reikia užmegzti ryšį su gimnazijos naujokais, juos pažinti. Einu į klases, bendrauju su mokiniais koridoriuose per pertraukas. Nuolat jiems kartoju, kad nebijotų užeiti į mano kabinetą, kur nebūtinai yra sprendžiamos tam tikros problemos. Vieni čia užsuka pažaisti stalo žaidimų ar ramiai pasėdėti fotelyje, kiti, akivaizdu, nori dėmesio.“

Nebijo rodyti emocijų
Ilgametė socialinė pedagogė pastebėjo, kad šiuolaikiniams vaikams trūksta paprasto bendravimo – tėvai daug dirba norėdami išlaikyti šeimą, todėl skiria per mažai laiko savo atžaloms. „Kartais pagalvoju, kad žinau daugiau vaiko asmeninio gyvenimo detalių, nei žino jo tėvai… – sakė M. Saladžiutė. – Mokiniams esu ir mama, ir draugė, ir socialinė pedagogė. Nebijau jiems rodyti savo emocijų, nes aš irgi esu žmogus, kuriam kartais būna pikta ar liūdna.“
Be karpymo, yra ir kitų pomėgių, kurie padeda M. Saladžiutei atsipalaiduoti, pabėgti nuo rutinos. Jai patinka nerti rankines, leisti laiką gamtoje, pjauti žolę.

Miglės Saladžiutės asmeninio archyvo nuotr.

The post Miglė Saladžiutė emocijų neslepia nei darbe, nei kūryboje appeared first on udiena.lt.

Mineiškiemio kaime (Saldutiškio sen.) augusi uteniškė Ramutė Tutinienė nuo pat mažų dienų svajojo tapti vaikų darželio auklėtoja. Svajonei buvo lemta išsipildyti – bemaž dešimtmetį tuometės „Žiburio” pradinės mokyklos auklėtinius mokslo keliu vedusi pedagogė prieš aštuonerius metus sėkmingai įsiliejo į vaikų lopšelio-darželio „Saulutė” kolektyvą. „Paukštelių” grupę savo rankdarbiais puošianti auklėtoja turi daugybę talentų – siuva, neria, mezga, velia, karpo, riša sodus. Kūrėja į pasaulį žvelgia optimizmo kupinomis akimis ir yra įsitikinusi – jeigu nori, viskas įmanoma.

Apmegzdavo šeimą
Pirmosios R. Tutinienės kūrybiškumo sėklos pradėjo dygti dar mokykliniais metais. Moteris augo pradinių klasių mokytojos ir muzikanto šeimoje, jos močiutė buvo siuvėja. „Kai pradėjau lankyti tuometę Kirdeikių vidurinę mokyklą, atsirado noras puoštis, pasigaminti kokį aksesuarą. Prisimenu, kad pirmąją savo segę per darbų pamoką sukūriau iš medžio, – sakė pašnekovė. – Kartu su močiute siūdavau, o mezgimo pagrindų mane išmokė mama. Būdama aštuoniolikos pradėjau nerti vąšeliu. Kai auginau dukrytę, apmegzdavau visą šeimą.“

Prisijaukino vėlimą
Prieš kone 15 metų R. Tutinienė ėmėsi segių, kurios tuo metu buvo „ant bangos“, gamybos. Kūrėja savo rankų darbo aksesuarus puošdavo karoliukais, šilku, gintaru. Vėliau į madą atėjo riešinės, tačiau jų mezgimas uteniškės nesudomino – moteris nusprendė pamėginti šias nuvelti. Pašnekovė šypsodamasi prisiminė, kad pirmoji veltų riešinių pora toli gražu nebuvo ideali, tačiau laikui bėgant jos rankos įgudo. Riešinių gamybos sistemą perkandusi R. Tutinienė šiandien geba vieną porą nuvelti per dvi valandas, anksčiau jai prireikdavo keturių. „Vėlimas – sudėtingas darbas, reikalaujantis stiprių rankų“, – tikino pašnekovė, kuri yra nuvėlusi ir ne vieną porą šlepečių.

Ryškios spalvos
Mugėse savo rankdarbiais prekiaujanti uteniškė kartais sulaukia neįprastų užsakymų – kadaise prie jos prekystalio priėjusi moteris paprašė pagaminti lėlę lietuvaitę, kurią galėtų nusiųsti užsienyje gyvenančiai dukrai. Iš pradžių R. Tutinienė dvejojo, bet galiausiai sutiko šį prašymą įgyvendinti – sukūrė įspūdingo dydžio lėlę ir papuošė ją pačios siūtais tautiniais drabužiais. Kūrėja atskleidė, jog lėlė – ne vienintelis jos darbas, iškeliavęs į užsienį.

Paklausta, kokia veikla jai pati mieliausia, pašnekovė šypsodamasi tvirtino, kad labiausiai mėgsta kurti tai, kas minkšta ir šilta. „Dievinu ryškias spalvas, bet dažniausiai taikausi prie pilkos žmonių masės. Nemėgstu išsiskirti… – prisipažino menininkė. – Mano mėgstamiausia spalva – mėlyna. Ji man asocijuojasi su švara, tyrumu. Labai gerai jaučiuosi prie aprangos priderinusi kokį raudoną akcentą.“

Riša sodus
Prieš aštuonerius metus, kai atėjo dirbti į Dauniškio mikrorajone įsikūrusį vaikų lopšelį-darželį „Saulutė“, R. Tutinienės gyvenime atsirado šiaudiniai sodai. Šiandien labai populiarėjančio amato – sodų rišimo – ją išmokė tuometė ugdymo įstaigos vadovė tautodailininkė Zita Indriūnienė. „Rišti sodus direktorė mokė kelias auklėtojas, tačiau šis užsiėmimas prilipo tik man, – teigė kūrėja. – Visada žavėjausi šiaudiniais sodais, kuriuos dar būdama vaiku pirmą sykį pamačiau filme „Senovinės kupiškėnų vestuvės“, bet neįsivaizdavau, nuo ko reikia pradėti. Šiandien esu sukūrusi apie 40 skirtingų sodų. Mėgstu eksperimentuoti – noriu, kad mano darbai būtų išskirtiniai.“

Prieš kelerius metus R. Tutinienė dalyvavo „Sodo rėdoje“, kur išmoko įvairių paslapčių, sužinojo daug naujų dalykų. Moters teigimu, senovėje, gimus vaikeliui, sodas būdavo kabinamas virš jo lopšio, gyvavo tradicija vestuvių išvakarėse jauniesiems drauge užsiimti sodo rišimu.

Išgyvena atgimimą
„Utenos dienos“ kalbinta kūrėja sakė, kad norint surišti sodą svarbu būti ramiai nusiteikus, neskubėti. „Šios veiklos dažniausiai imuosi vakarais, kai būna tylu, ramu, galiu viską plačiai išsidėlioti. Nuo tada, kai įstojau į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, kasmet savo sodus pateikiu Utenos kraštotyros muziejuje vykstančiai tradicinei rajono tautodailininkų darbų parodai, – sakė apie nuosavą kūrybinę studiją svajojanti pašnekovė. – Bene labiausiai džiaugiuosi tuo, kad vieną mano sodą panoro įsigyti Lietuvos nacionalinis muziejus. Man labai smagu savo darbus dovanoti artimiesiems, draugams.“

R. Tutinienės teigimu, šiaudinis sodas yra ilgaamžis dalykas, kurio, jei atsibosta, negalima išmesti – reikia sudeginti. Tikima, kad jis atneša namams ramybės, santarvės, sėkmės. Pasak tautodailininkės, sodų rišimo amatas šiuo metu išgyvena atgimimą. Ją maloniai nustebino prašymas surišti sodą mažo berniuko, vardu Jonas, krikštynų proga.

Pjauna šiaudus
Paklausta, iš kur gauna šiaudų, pašnekovė tikino, kad jais pasirūpina pati. Savo gimtinėje, Mineiškiemio kaime, kuriame šiandien gyvena mama ir brolis, turi nedidelį žemės plotelį. Šį mėnesį pasėjo rugių, kuriuos pati nupjaus vasaros pradžioje. „Labai svarbu, kad nesubręstų grūdas, nes tada šiaudas ima prastėti. Rugių šiaudai yra tinkamiausi sodams rišti, – teigė R. Tutinienė. – Nupjovusi šiaudus surišu juos į nedidelius kūliukus ir paskleidžiu pašiūrėje. Kai šiek tiek pradžiūsta, atsivežu į namus ir džiovinu balkone. Šiaudams išdžiūvus nutraukiu jų marškinėlius ir sukarpau į 5–7 cm ilgio šiaudelius, kurie primena skaičiavimo pagaliukus. Sodams rišti naudoju medvilninius arba lininius siūlus, sintetiniai šiam darbui netinka. Mano namuose irgi yra sodų. Ant vieno iš jų kabo penki angeliukai, kurie man suteikia ramybės.“

Vaikai – viskas
Į klausimą, ką jai reiškia darbas su vaikais, ilgus metus pedagogės duoną valganti uteniškė atsakė trumpai: „Viską.“ Pašnekovė tikino kiekvieną dieną į darbą einanti su šypsena veide, o grįžusi į namus galvojanti, ką su auklėtiniais veiks rytoj. „Paukštelių“ grupę šiuo metu lanko ketverių–penkerių metų vaikai.

„Jei nori, kad vaikai tave mylėtų ir suprastų, turi būti jiems ne auklėtoja, o draugė. Mane labiausiai džiugina tai, kad mažieji noriai, be ašarų akyse ir spyriojimųsi, eina į darželį. Aš juos kas rytą pasitinku ir mes pradedame dieną su šypsena, – sakė R. Tutinienė. – Laimei, vaikai yra sveiki, saugūs ir mes puikiai sutariame.“

Palaiko vyras
Kai kalba pasisuko apie laisvalaikio pomėgius, pašnekovė sakė mėgstanti keliauti, fotografuoti. Moteris juokėsi, kad su amžiumi pradėjo daugiau matyti – nuvykusi į gamtą pastebi kiekvieną rasos lašelį, drugelį ar paukštelį. R. Tutinienė džiaugiasi, kai jos nuotraukas pagiria kur kas daugiau patirties fotografijoje turintis žentas.
Sostinėje gyvenančią dukrą Dalią (37 m.) užauginusi tautodailininkė atskleidė, kad ji su kūryba neturi nieko bendro – dirba teisinį darbą, o laisvalaikiu mėgsta suktis virtuvėje. R. Tutinienė tikino nesulaukianti vyro priekaištų dėl to, kad daug laiko skiria kūrybai, priešingai – sutuoktinis žmoną labai palaiko ir džiaugiasi matydamas ją laimingą.

The post „Saulutės“ auklėtojai laimės teikia vaikai ir kūryba appeared first on udiena.lt.