Nenorėjo tarnauti okupantams

Prisiminimais apie įvykį bei Kemešio kaimo praeitį sutiko pasidalyti dabar Vilniuje gyve­nantis dviejų žuvusių vyrų gi­minaitis Algirdas Samsonas, kuris persikėlęs į sostinę nuo tė­viškės nenutolo. Vyras papasa­kojo, kad jo motinos Bronisla­vos Samsonienės (gim. 1930 m., mergautinė pavardė Samu­lytė) šeima vietinė, o tėvo An­tano Samsono (gim. 1908 m.) daugiavaikė šeima keliaudavo iš vienos vietos į kitą – gyveno tai Zarasų rajone, tai kitur: „Jie nuomodavosi žemę, nes reikė­jo išlaikyti didelę šeimyną – pa­tys žemės iš pradžių neturėjo. Mano mama gimė Kemešyje, o tėvas – Beržatilčio kaime.“ A. Samsonas sakė, kad šalia bu­vusios tragedijos vietos gausu akmenų, o aplink, kiek jis atsi­mena, plytėjo dirbami laukai. Pašnekovo tėvas kažkada ten norėjo statytis namus, tačiau dėl tuo metu galiojusios tvarkos to padaryti negalėjo – tuomet šei­ma apsigyveno kitur: „Vėliau tame pačiame Kemešio kaime nusipirko kiek apleistą namą, kurį suremontavo – jis stovi iki šiol“, – pasakojo vyras, kuris dar prisimena, kaip jam būnant dar visai mažam pasodintas ša­lia esantis eglynas – dabar miš­kas retinamas, nes į egles įsime­tė kenkėjai.

Tačiau nusikaltimas įvyk­dytas dar ne tada – vadinkime įvykius tikraisiais vardais. Lai­kas pynėsi ir lėkė. Gyventojai kūrėsi, mylėjo, augino vaikus, dirbo žemę, bet ramų gyveni­mą sustabdė karas, okupacijos bei politiniai neramumai. Lie­tuviai jaunuoliai buvo verčia­mi tarnauti okupacinėje sovietų armijoje. Pasak A. Samsono, jo tėvo brolis K. Samsonas, tetos vyras P. Ubonis bei jų draugas M. Skurkis nenorėdami tarnau­ti okupantams pradėjo slapstytis ir įsirengė slėptuvę.

Slėptuvėje laikė sodo gėrybes

Pašnekovas suabejojo, ar anksčiau ten jau buvo rūsys ir vyrai patalpą tik pritaikė pašali­nių akims nematomai vietai, ar slėptuvė įsikūrė plyname lauke. Vėliau šeima slėptuvėje-rūsy­je laikė daržoves bei obuolius, kuriuos ne kartą vežė parduo­ti į tuometį Leningradą: „Dar ir man teko – iš armijos grįžęs du kartus važiavau“, – pridūrė A. Samsonas.

Jis sakė, kad slėptuvė galiau­siai buvo išduota saugumie­čiams žmogaus, kuris gerai tą vietą žinojo. „Iki to laiko abi netekėjusios mano tėvo sese­rys Natalija ir Apolonija nešio­davo vyrams valgyti, – kalbė­jo pašnekovas. – Ten, kur dabar auga tėvo pasodintas riešutme­dis, jo brolį K. Samsoną stribai nušovė į galvą. Nužudė ir kitus du vyrus.“ Pasak A. Samsono, po tragedijos jo tėvas vis kal­bėdavo, kad reikia toje vieto­je pastatyti paminklą ir ją pa­žymėti: „Prasidėjus Lietuvos atgimimui, apie 1990 m., keti­nimas buvo įvykdytas.“ Pašne­kovo teigimu, tėvas norėjo, kad praeidami žmonės nepamirštų istorijos ir prisimintų tai, kas įvyko. Vyras papasakojo, kad šešiolikmetį jo mamos brolį Joną Samulį po kito panašaus incidento sovietai areštavo ir išvežė į Ukrainą, į Donbasą, kasti anglių: „Neva jis, paau­gliukas, dirbo partizanų žval­gu ir jiems prijautė. Visi manė, kad jis jaunas, ir jeigu prisiims kaltę, jam nieko nebus.“

Sustabdė stribų pilną traukinį

„Mano tėtį taip pat arešta­vo – 1945 m. birželio mėnesį. Jis tarnavo pasieniečiu tuomet, kai per Labanorą, Pailgį, Vaiš­niūnus ėjo demarkacinė linija su Lenkija. Suėmimo motyvas buvo tas, jog jis dirbo tvar­kos prižiūrėtoju. Kada į Lietu­vą užėjo vokiečiai, jie pasakė: „Arba išvežame jus darbams į Vokietiją, arba tarnaujate mums“, – pasakojo A. Samso­nas. Pašnekovas sakė, kad kaž­kada turėdamas laiko įslaptin­tame KGB archyve susirado tėvo bylą – ten nebuvo įrašytas nė vienas žmogus, kuris prieš jį būtų ką nors blogo paliudi­jęs: „Ar tėvas nužudė ką nors, ar įskundė.“ Pasak A. Samso­no, dar viena suėmimo prie­žastis galėjo būti ta, jog dar­bo metu tėvas gavo nurodymą sustabdyti traukinį: „Sustab­džius paaiškėjo, kad jis pilnas apsiginklavusių stribų. Tėvą nuteisė dešimčiai metų kalė­ti Vorkutos lageryje.“ Pašne­kovas sakė, kad Vorkutoje tė­vas atbuvo trejus metus, vėliau – šešerius metus Krasnojarsko krašte, tremtyje. Paprašius apie lemtingąjį traukinį papasako­ti daugiau, vyras sakė, kad jį sustabdyti įsakė kapitonas Pe­trauskas. „Mes nežinome dau­giau nieko apie kapitoną Pe­trauską, – kalbėjo A. Samsonas. – Tokių dalykų vaikams nela­bai pasakodavo. Kartais kažką sužinodavome, kai tėvai atsi­palaiduodavo, būdavo geresnės nuotaikos. Susimąstai, kad da­bar jau būtum gudrus ir smul­kiai išsiklausinėtum. O tuo metu tomis istorijomis neno­rėdavai tikėti – jos atrodė tar­si pasakos.“ Pasak pašnekovo, A. Samsonas su savo kolega, netoli nuo Kemešio gyvenusiu Gurkšniu, įsiveržė į traukinį – pastarasis spėjo iššokti pro lan­gą: „Tėvas dar bandė koja du­ris priremti pamatęs iki dantų apsiginklavusius jo keleivius, bet kažkuris jų pro durų tarpą šovė ir peršovė jam, pareigū­nui, riešą. Tada jis išlipo ir pa­sislėpęs lauke išbuvo iki sute­mų. Tik tamsoje galėjo pareiti namo. Vėliau jis tą ranką ilgai gydėsi.“

Į mokyklą – susikeisdami

Jau po dramatiškų įvykių gi­męs pašnekovas papasakojo, kad augdamas Kemešio kaime vakarais su vietiniais vaikais apeidavo aplinkinius piliakal­nius bei raistus: „Ir Sūdalaukį, ir Šarkius, ir kitus kaimus… Visur slidėmis savaitgaliais ir vakarais aplakstydavome…“ A. Samsonas prisimena, kad mokyklą iš pradžių lankė neto­liese, Šarkiuose, vėliau – Sal­dutiškyje. Į mokyklą su broliu dvyniu jis keliaudavo mote­rišku mamos dviračiu: „Vie­nas važiuoja, o kitas bėga iš paskos. Atgal – susikeisdavo­me vietomis. O ketveriais me­tais vyresnis brolis važiuoda­vo Ereliuku.“

„Retai kas turėjo geresnius arklius“

A. Samsonas sakė, kad jo vaikystės laikais Kemešyje niekada laukai nedirvonavo: „Net ir nendrynus nupjauda­vo gyvuliams žiemai pakraty­ti tvartuose – visur buvo šva­ru. Nebuvo nei varnalėšų, nei dilgėlių – viskas sutvarkyta ir iščiustyta. Vyras sakė, kad jo tėvas nedirbo kolūkyje – jis prižiūrėdavo melioracijos grio­vius, taip pat šeima buvo ne­maža, tad jam reikėjo arklio. Valdžia vienu metu norėjo jo arklį atimti ir paversti kolūkio nuosavybe – jam reikėjo rašyti raštus, kad taip neatsitiktų. Pa­sak jo, arkliai tėvui labai patiko – buvęs pareigūnas, jaunystėje tarnavęs ulonų dalinyje, juos mokėjo išsirinkti: „Apylinkė­je retai kas turėjo geresnius.“ Pašnekovas prisiminė, kad vai­kystėje jis pats nemažai plušėjo – padėjo tėvams. „Nuo septy­nerių metų šienaudavau dalgiu. Pradėjęs anksti ryte, darbuoda­vausi visą dieną, iki pat vaka­ro. Iki pietų pjaudavau, paskui veždavau, mindavau. Taip pra­bėgdavo visos vasaros. Nueini rugsėjį į mokyklą – vieni vai­kai vyko prie jūros, kiti – dar kur nors. O tu – nematei jo­kių jūrų, nieko. Jūrą pamačiau daug vėliau, jau kai mokiausi vienuoliktoje klasėje“, – sakė vyras. Anot pašnekovo, didelės nuoskaudos jis dėl to nejaučia, tačiau prisimena, kaip iš mies­to atvykę giminės pasakodavo apie tai, kaip lankėsi Palango­je, kaip atostogavo: „O kas ta Palanga? Dabar supranti, kiek kaimo vaikas būdavo atsilikęs, lyginant su miestų vaikais, ku­rie galėjo lankyti būrelius, la­vintis ir kitaip gyventi…“

Nukeldavo puodą

Paklaustas apie išskirtinius Kemešio kaimo gyventojus, kaip Aukštaitijoje dažnai sako – šposininkus, vyras prisimi­nė savo kaimyną Praną Jušką, kuriam atėjusiam į svečius pa­tikdavo nepiktai pajuokauti: „Tai kokį verdančių makaronų puodą nukeldavo, tai dar kaip nors pajuokaudavo ir ką nors paslėpdavo. Norint patekti į kambarį reikėdavo praeiti vir­tuvę.“ Pašnekovas sakė, kad jo vaikystės laikais nuo Kemešio per daug nenutolusiame Gra­šių kaime vykdavo gegužinės: „Visi suvažiuodavo: kas ma­šina atvykdavo, kas arkliu. O vėliau – į gegužines vykdavo­me į Linkmenis.“

Plūgą ant pečių atsinešdavo

Vyras prisiminė ir apylinkės kalvį (anksčiau išėjusio straips­nio pašnekovės Nijolės Venc­kūnienės tėvą Igną Gimžauską – aut. past.). A. Samsono atmin­tyje jis išliko kaip labai geras kalvis: „Iš visos apylinkės jam suveždavo plūgus taisyti, o plū­gą ne kiekvienas kalvis nukal­ti moka ir turi pajautimą: kai ar­davau jo gamintu plūgu, būdavo lengva dirbti – jis eidavo lengvai, tereikėdavo viena ranka prilai­kyti.“ Pasak vyro, aplinkiniuo­se kaimuose būdavo tokių tvir­tų „dėdžių“, kurie plūgą į kalvę taisyti ant pečių atsinešdavo: „O mums, vaikams, labai patikda­vo nubėgus ten stebėti dumples ir kaip metalą kala.“ Vyras sakė, kad dabar dirba metalo apdirbimo įmonėje – yra inžinierius mechanikas. Anot A. Samsono, nuo vaikystės jis mėgsta ką nors remontuoti, taisyti, konstruoti: „Vaikystėje labai norėdavosi tu­rėti savo dviratį, o jo dar niekas nenuperka… Kur nors gaudavo­me seną dviračio rėmą – jį per­sidažydavome, nusipirkdavome ratus. Ir jau turi dviratį bei man­dras važinėji į mokyklą! Daug ko neturėdavome, nebuvo gali­ma ir nusipirkti, tad pasigamin­davome žaislus patys: tai sūpy­nes, tai kojūkus – pamatę per televiziją, tai minėtą dviratį. Pas­kui su tais kojūkais reikėdavo ir per balą pereiti: „Tai kuris per­eis, kuris pirmas?“ Vyras sutin­ka, kad žaislų nebuvimas gyve­nant kaime galėjo paskatinti jį kurti: „Kai gyveni pertekliuje, greičiausiai, dingsta tas noras…“ Pasak jo, Kemešyje kiekvienais metais būdavo aktyviai švenčia­ma Žolinė: per šventę suvažiuo­davo giminės, gyventojai ir sve­čiai dainuodavo.

Šulinys parodė senųjų gyventojų turtinę padėtį

Stabtelėjus ties senųjų Keme­šio kaimo gyventojų vardais, tra­gedija, kalve bei sovietmečiu, neišvengiamai norisi grįžti prie įdomaus klausimo: kas buvo dar seniau? Vyras paminėjo, kad jo šeimos žemėje tebėra labai se­nas ir didelis šulinys, kurio du­gne, skirtingose pusėse, įtaisyti trys ąžuoliniai latakai – jie skirti tam, kad išvalius šulinį pritekė­tų švaraus vandens. Kai kiti kai­mo šuliniai nusekdavo, šis šuli­nys būdavo sklidinas: „Abejoju, kad paprastas žmogus savo ūke­lyje būtų galėjęs tokį šulinį įsi­rengti. Greičiausiai, ten gyve­no koks nors turtingesnis dėdė. Vėliau į šulinį sudėti gelžbetoni­niai rentiniai, bet mediniai lata­kai dugne ir dabar tebėra.“

Dauguma prisiminimų grimz­ta į nebūtį – ateinanti rytdiena vis kažką paslėps. Paminklas, riešutmedis, slėptuvė, seni kle­vai kaime dar kurį laiką primins buvusius šeimininkus, švilpian­čias kulkas bei jausmą supratu­sių, kad tai paskutinė jų gyveni­mo diena Kemešio kaime, kur neatmenamais laikais turtuolis įsirengė prabangų šulinį su ąžuo­liniais latakais.

The post Ant nekaltų žmonių kraujo išaugęs graikinis riešutmedis primena prieš daug metų įvykusią tragediją appeared first on udiena.lt.

„Tu man už tai dar padėkosi…“

Vieną 1948 m. vėlyvo pava­sario dieną Kemešio gyvento­jų Gimžauskų šeima sėdėjo prie stalo. Kemešiškiai nuo tremties slapstėsi Tauragnų seniūnijos Gaidelių kaime. Žmonės nenu­manė, kad apylinkes supa So­vietinės armijos kareiviai. Kas nutiko vėliau, dabar tegali pa­pasakoti įvykius prisimenanti N. Venckūnienė – tuo metu jai buvo šešeri metai. Vyresnių is­torijos liudininkų jau šioje že­mėje nėra. Pašnekovė – vienin­telis šeimos vaikas. Bendraujant su N. Venckūniene atrodo, kad Kemešio kaimą supurtę įvykiai vyko ne XX a. viduryje, o va­kar – moteris aiškiai prisiminė ore tvyrojusią nuotaiką: „Buvo gegužės mėnuo, šilta…“ Pasak kemešiškės, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vienas pažįs­tamas jai siūlė archyvuose su­sirasti tų dienų įvykius liudi­jančius dokumentus, tačiau to daryti ji nenori bijodama atver­ti praeities skaudulius bei suži­noti prie tragedijos prisidėjusių žmonių vardus ir pavardes: „O jeigu paaiškėtų, kad tai pažino­ti žmonės ar kaimynai… Tad gal geriau nežinoti, tegul lieka taip, kaip yra.“ Moteris mano, kad tremties priežastimi galėjo tap­ti ir šeimos turėtas nemažas že­mės plotas – šeimyna ūkininka­vo, dirbo 32 hektarus.

N. Venckūnienė prisimena savo išgąstį slėptuvę tuomet ap­supus stribams ir kareiviams – ji bijojo skirtis su gimdytoja, o mama Veronika Gimžauskienė (gim. 1915 m., mergautinė pa­vardė Guobytė), norėdama ap­saugoti savo vienturtę nuo sun­kių gyvenimo sąlygų, iš pradžių neketino jos vežtis drauge: „Aš šaukiau ir verkiau, o vienas mus saugojęs stribas vis karto­jo jai, kad nepaliktų manęs sve­timiems, vežtųsi kartu. „Vėliau man už tai dar padėkosi“, – ra­gindamas mamą mane pasiim­ti kartojo vyras.“ Ir išties, ar še­šiametės mergaitės vaikiškas atkaklumas, ar stribo raginimai nugalėjo – į šiaurę visi išvy­ko drauge. Praslinkus daugybei metų, moteris sutinka, kad sau­gumietis vis dėlto buvo teisus: „Buvo sudėtingi laikai, artimie­ji sunkiai gyveno, tad man buvo geriau su mylima mama.“ Lie­tuvoje liko tik pašnekovės se­nelis, tėvo tėvas, kurio tuo metu slėptuvėje nebuvo.

Uždraudė žiūrėti pro langą

Pasak N. Venckūnienės, į Si­birą dardančiuose vagonuo­se susispaudę važiavo daugybė žmonių. Pakeleiviai tarpusavy­je kalbėjosi, dalijosi prisimini­mais apie namus Lietuvoje – ką juose paliko, kaip anksčiau gy­veno, iš kurio krašto. N. Venc­kūnienė prisimena save, mažu­tę, užsilipusią ant prie vagono sienos pritvirtintų gultų – pro aukštai įtaisytus gyvulinio va­gono langelius ji stebėdavo, kas vyksta lauke. Kartais mergaitė matydavo, kaip greitesni, tvir­tesni tremtiniai iš traukinio pa­sprukdavo: „Dėl juos apgavusių bėglių stribai lakstydavo įtūžę. Man mama uždraudė žiūrėti pro tą langelį, kad jie įdūkę nepra­dėtų per jį durtuvu badyti.“

Bėgiai, nutiesti ant kaulų

Moteris sakė, kad sunki ke­lionė į Rusiją tęsėsi maždaug mėnesį. „Šalčio tuomet dar ne­jutome, juk buvo vasara. Mus išlaipino Rešotų traukinių sto­tyje. Sakoma, kad tie bėgiai nutiesti ant lietuvių tremtinių kaulų – pasakojo ji. – Vieto­je, kurioje atsidūrėme, stovėjo ilgi dviejų galų mediniai namai – barakai.“ Pašnekovė prisimi­nė, kad tremties vietoje įkurdin­ti ne tik lietuviai – atvykėliai rado įvairių tautų gyventojus: japonus, kalmukus, rusus: „So­vietinė valdžia nežiūrėjo, ar sa­vas, ar kitos tautos, rasės atsto­vas – vienodai žiauriai elgėsi su visais. Mums sakė: „Jūs esa­te čia atvežti sunaikinti.“ Mo­ters teigimu, ten gyvenę belais­viai buvo išsekę, išbadėję: „Kai lietuviai gaudavo ilgai keliavu­sius maisto siuntinius iš Lietu­voje likusių artimųjų, tie žmo­nės pro langus žiūrėdavo. Jeigu rasdavo ant žemės numestą su­pelijusį duonos gabalėlį, pul­davo prie jo.“ N. Venckūnienė prisiminė, kaip pati, pamačiusi ankstesnio gyvenimo prisimini­mą sužadinusį vaizdą, norėdavo lietuviškų obuolių: „Kai yra, tai net nepagalvoji…“

Tėvams išėjus į darbus mer­gaitė privalėjo lankyti vietinį vaikų darželį – mažylės nebuvo kam prižiūrėti: „Ten labai ne­norėdavau eiti, buvau užsispy­ręs vaikas. Auklėtojos kalbėda­vo vien rusiškai. Atsimenu, kad darželyje virdavo pienišką sriu­bą. Iš to siaubo negalėdavau net pažiūrėti į patiekalą.“ Po vaikų darželio kemešiškė lygiai taip pat nenorėjo lankyti mokyklos: „Mokykla buvo įsikūrusi už septynių kilometrų – į ją reikė­davo keliauti pėsčiomis. Mane lydėdavo mama. Aš buvau tokia užsispyrusi ir taip nenorėdavau ten eiti bei mokytis, jog žinoda­ma, kad ryte reikės į mokyklą, dėl to verkdavau dar iš vakaro. Iš pradžių buvo itin sunku, nes nemokėjau kalbėti rusiškai. Kai mokytoja ko nors per pamoką paklausdavo, man iš akių riedė­davo ašaros. Tuomet ji pasikal­bėjo su tėvais ir jiems patarė per vasarą mane palaikyti šalia rusų vaikų, kad žaisdama pramok­čiau kalbos.“ N. Venckūnienė sakė, kad mirus Stalinui viena rusė mokytoja raudojo, o lietu­vius mokinius ėmė nevaldomas juokas, tačiau mokykloje nega­lėjo rodyti savo džiugesio: „Iš­sijuokėme eidami namo.“ Mo­ters teigimu, Sibire pabaigusi keturias klases, ji daugiau nie­kur nesimokė. „Nepaisant to, knygas skaityti man labai pa­tinka – vakarais skaitau dažnai, nors esu savamokslė“, – pridū­rė inteligentiška pašnekovė, ku­riai gyvenimo negandos ir, kaip pati sakė, vaikiškas užsispyri­mas sutrukdė siekti aukštesnio išsilavinimo.

„Šokdavome be muzikos“

Tačiau vaikai visur vaikai – net sunkių būties sąlygų bei ne­gandų lydimi, jie prisigalvo­ja žaidimų ir išdaigų. Paklausta apie mažųjų gyvenimą šiaurėje ir pramogas, moteris prisiminė, jog kitame barako gale, kuria­me su saviškiais buvo įkurdin­ta, gyveno keleriais metais už ją vyresnė mergaitė, su kuria ji la­bai susidraugavo: „Ta mergaitė dabar gyvena Vilniuje, mes su ja susiskambiname.“ Draugės sugalvodavo, kaip maloniai pra­leisti laiką: „Nueidavome į ben­drą pirtį, užsidarydavome duris ir šokdavome…“ Iš kur gauda­vo muzikos, kas grodavo? „Mu­zikos nereikėjo, šokdavome be jos“, – pasakojo pašnekovė. Pa­klausta apie lietuvių tremtinių švęstas didžiąsias metų šventes, ji sakė, kad Kalėdas bei Velykas šeima sutikdavo panašiai, kaip ir gyvendama Kemešio kaime. Ji taip pat užsiminė apie lietu­viškų laidotuvių apeigas Sibire – nuo gimtinės atskirti žmonės jų neatsisakydavo, nepamiršda­vo tautinių papročių. Tenykš­čiai rusai grožėjosi ir stebėjosi lietuvių laidotuvių išskirtinu­mu bei pradėjo prašyti, kad ir jų mirusių artimųjų kūnus lie­tuviai palaidotų – su giesmėmis bei kitais Lietuvai būdingais se­noviniais laidotuvių papročiais: „Ukrainiečiai irgi per laidotu­ves giedodavo, tačiau paslaugos prašydavo lietuvių.“

Po tremties kvietė likti Rusijoje

Pašnekovė prisiminė gilias ir šaltas Sibiro žiemas, kai jos tėvą išsiųsdavo toliau – staty­ti naujų kaimų. Vėliau tremti­nių suręstuose pastatuose buvo apgyvendinti ukrainiečiai. N. Venckūnienė sakė, jog dėl sunkių gyvenimo bei poilsio są­lygų atšiaurias naktis statybi­ninkams tekdavo leisti po atviru dangumi ant aštrių spygliuo­čių šakų, šalia kūrenamo laužo – tėvo nugaroje atsivėrė dide­lės votys. Vasarą, kol tekėda­vo sakai, šeimos galva dirbdavo miške kartu su moterimis: vy­rai įpjaudavo medžius, o mote­rys, tarp jų ir pašnekovės mama, rinkdavo varvančius sakus.

Visgi, po Stalino mirties pra­slinkus ketveriems metams, šei­mai buvo leista sugrįžti į Lietuvą. N. Venckūnienės teigimu, vieti­niai valdininkai labai nenorė­jo paleisti į kelionę susiruošu­sių darbščių buvusių belaisvių: „Komendantas jau su tremti­niais elgėsi geriau. Jis ir prašė likti, ir gąsdino badu tėvynėje – apie Lietuvą iš kažkur nema­žai žinojo. Kalbėjo apie tai, kad žmonės čia vyksta į Vilnių duo­nos, tačiau mano mama labai norėjo grįžti. Ji sakė, kad nors kartą norėtų per Lietuvos žemę pereiti. Vėliau tremties prisimi­nimai jai buvo itin skausmingi.“ N. Venckūnienės šeima atgal nesigręžiojo ir 1957 m. grįžo į Lietuvą. Iš ilgos kelionės mote­ris prisimena žibintais apšvies­tą Maskvą: „Vilniuje mus pasiti­ko tamsios gatvės…“ Pašnekovė papasakojo, kad atvykus į Sal­dutiškio geležinkelio stotį šei­mos jau ieškojo ilgai nematy­ta mamos sesuo: „Abi moterys apsikabino…“ Moteris sakė, kad grįžusi į gimtąjį Kemešį pama­tė, jog dalis palikto namo sukū­renta – iki tol pastatas buvo di­desnis: „Tai, greičiausiai, padarė kolūkis, nes kalvei reikėjo me­džio anglių.“ Lietuvoje likusiam seneliui buvo išskirtas tik nedi­delis kambarėlis – ten pat veikė ir kalvė. N. Venckūnienės šei­moje kalvystės amatas perduo­damas iš kartos į kartą: kalviais dirbo jos tėvas, senelis, dėdė, kurį vėliau nušovė. Dėdės trage­diją moteris prisimena taip: „Jis sakė: „Aš ruskiui netarnausiu…“ Pasak N. Venckūnienės, į kalvę aplinkiniai gyventojai nešdavo taisyti įvairius žemės ūkio pa­dargus, taip pat čia kaustydavo pasagas žirgams: „Gyventojams labai reikėjo kalvio paslaugų.“ Moteris sakė, kad kažkurios aukštosios mokyklos studentai vasaros praktikos metu pasta­tė jos tėvui Ignui Gimžauskui (gim. 1915 m.) naują kalvę, ku­rioje jis ilgai darbavosi. Ši tebe­stovi iki šiol.

Dvaro ponios palinkėjimas

Pašnekovė tremtyje pralei­do devynerius metus. Tenykš­tės gyvenimo sąlygos kemešiš­kei neišėjo į naudą. Pasak jos, vos grįžusi į Lietuvą, galimai dėl iš tremties laikų pasiviju­sios buvusios ligos ji sunkiai susirgo stuburo tuberkulioze: „Ir Sibire teko gulėti ligoni­nėje, buvau sušalusi. Grįžusi į Lietuvą metus ir aštuonis mė­nesius nejudėdama turėjau pra­leisti gipso lovutėje, o dar me­tus – sanatorijoje. Gydytoja sakė, kad mažai trūko, jog bū­čiau nebevaikščiojusi…“ Mo­teris prisiminė, kad kol gulėjo prikaustyta prie lovos, ją nuo­lat lankydavo gretimų sodybų bendraamžiai.

Paprašyta detaliau papasako­ti apie iš jos vaikystėje atimtą Kemešį, N. Venckūnienė sakė, kad kaime kažkada gyveno pa­siturintys ponai, stovėjo dvaras. Moteris tiksliai nežino, kuriais metais dvarininkai viešpatavo, tačiau girdėjo pasakojimų apie piktą ponios palinkėjimą prieš turtingai šeimai išvykstant iš Kemešio, kai pasikeitus įsta­tymams dvaro žemėse pradėjo kurtis nauji gyventojai: „Ji pa­sakė: „Jums čia nesiseks, nes jūs kuriatės mūsų žemėse!“ Ke­mešio kaimo gyventojams da­bar sekasi. Ir nors priekabesni skaitytojai gali dvaro ponios pa­linkėjimą bandyti susieti su po­kario nelaimėmis bei sovietinės valdžios trėmimais į Sibirą – šie įvykiai vyko visoje Lietuvoje.

Tremtį pergyvenusios N. Venc­kūnienės iniciatyva kaimo kryž­kelėje pastatytas kryžius, mote­ris šalia jo pasodino gėlių. „Tik jas prižiūrėti man jau sunku“, – sakė ji. Pašnekovės dienas pra­skaidrina pomėgis – „Utenos die­nai“ ji papasakojo laisvalaikiu siuvinėjanti kryželiu: „ Daugiau­sia siuvinėju gamtos, religinius paveikslėlius.“ N. Venckūnie­nė prisipažino, kad yra suorgani­zavusi kelias nedideles Kemešio kaimo kraštiečių šventes-susiti­kimus: „Gyventojai susirinkda­vo prie bendro vaišių stalo, kuris nors iš jų pagrodavo akordeonu.“

Daug laiko praslinko nuo tremties: jos organizatorių kū­nai jau žemėje sunyko, griuvo sovietinė santvarka. Gyveni­mas dabar teka visai kitaip nei tuomet, tačiau tremties išgyve­nimų prisiminimai žmonių są­monėje liks tol, kol jie gyvens, o gal net ir ilgiau – išsisklaidę virš Kemešio kaimo, virš gi­rios, virš ežero bei upės. Jau niekas nebeatsakys (ir neno­ri atsakyti) už miegą po atviru dangumi Sibiro žiemą, už su­šalusias mergaitės kojas ir įgy­tą ligą, už nekenčiamą vaikų darželį prie taigos, o dvaro po­nios gaižus prakeiksmas dingo metų sūkuryje. Nė vienas kal­bintas kemešiškis nebeprisime­na, kada ji gyveno.

The post Prieš išvykdama Kemešio kaimo ponia ištarė gyventojams piktą palinkėjimą appeared first on udiena.lt.

25 m. lageryje – už radijo klausymąsi

Galbūt apgaulinga ramybė mena tą istorijos dalį, kai Ke­mešio tyla galėjo padėti išlik­ti, išgelbėti gyvybes, užjausti. Kaip ir tūkstančiai kitų Lietu­vos piliečių, dar keturių mėne­sių nesulaukęs A. Gimžaus­kas su mama buvo ištremtas į Sibirą. Ką jautė motina, veža­ma į nežinią užkaltame vago­ne su vieninteliu ilgai lauktu kūdikiu glėbyje, niekas nebe­sužinos: „Mama man davė gy­venimą du kartus, kadangi itin sunkiomis sąlygomis išsaugo­jo gyvą.“ A. Gimžauskas pasa­kojo, kad tėvai jo susilaukė jau praradę viltį turėti vaikų. „Tada atsiradau aš, o už kelių mėne­sių išvažiavome į ekskursiją“, – nusišypsojo vyras. Žaliame Ke­mešio kaime, kur rudenį kvepia obuoliais, o vasarą namų pa­matus dengia gėlės, vienturčio vaiko gyvenimo pradžia turė­jo klostytis kaip pasakoje, ta­čiau 1951 m. kovo mėnesį, dar prieš gimstant sūnui, pašnekovo tėvas Jonas Gimžauskas buvo suimtas ir nuteistas 25 m. kalė­ti Rusijoje už tai, kad susimeis­travęs radijo imtuvą klausyda­vosi užsienio radijo laidų. Iš kur saugumiečiai galėjo sužinoti apie savadarbį kalbantį prietai­są? A. Gimžauskas mano, jog, greičiausiai, kažkas tėvą įskun­dė: „Paliudijimui reikėdavo ke­lių liudininkų parašų. Gali būti, kad ir saviems pagrasino – jei­gu nepasirašysit, patys išva­žiuosit.“ Taip buvo nuteistas ne tik jis; J. Gimžauskas vyko į la­gerį, o jo žmona Valerija Gim­žauskienė (mergautinė pavardė Bilaišytė) su kūdikiu važiavo į tremtį. „Pirmą kartą savo tėvą pamačiau jau gerokai paaugęs, – sakė pašnekovas. – Bet mama man rodydavo tėvo nuotrau­kas, tad jam atvažiavus pasa­kiau, kad Lietuvoje tėtis gražes­nis negu tas, suvargęs, kuris pas mus atvyko Sibire…“

Lageryje padėjo įgūdžiai

„Apipildavome vandeniu nuožulnų sklepelio stogą ir jam užšalus čiuožinėdavome su vai­kais, – gyvenimą ir pramogas šiaurėje prisiminė jis. – Kieme buvo nemažai žaidimų draugų rusų, todėl žaisdami bendrauda­vome vien rusiškai. Mama, bi­jodama, kad vaikai greitai pa­mirš lietuvių kalbą, bardavosi ir prašydavo, jog kieme lietuviai nors tarpusavyje kalbėtųsi lietu­viškai. Ji dirbdavo miške su ki­tomis tremtinėmis – rinkdavo kertamų medžių sakus.“

A. Gimžauskas daugiau pa­pasakojo apie tėvą – jis mo­kėjo dirbti darbus, kuriuos ne kiekvienas sugebėdavo atlik­ti. Nors pasigamintas radi­jo imtuvas pastūmėjo šeimą į tremtį, neeiliniai gabumai vy­rui nelaimėje itin pravertė: „Jis buvo smulkių daiktų meistru; taisydavo laikrodžius, apylinkių gyventojams iš jų atsinešto auk­so išliedavo žiedus pagal speci­alias formas. Daug kas stebėda­vosi – iš kur to išmoko? Tačiau šių sričių mokslų jis negalėjo išeiti – turėjo įgimtą talentą ir įvairių amatų paslaptis sužinojo pats. Kai pateko į lagerį, vietinė valdžia pastebėjo, jog silpnos sveikatos vyras moka meistrau­ti ir taisyti daiktus, tad nevary­davo su kitais į mišką ir nevers­davo dirbti fizinių darbų.“ Vyras apgailestavo, kad prarado lage­ryje įkalinto tėvo jam pagamin­tą šaukštelį, ant kurio jis sūnui išgraviravo: „Algučiui nuo tė­velio, 1956 m.“ Prieš keliasde­šimt metų, kaip manė, laikinai jį perdavęs vienam muziejui, bu­vęs tremtinys relikvijos neteko: „Po kelerių metų prašiau, kad paieškotų, tačiau ten man nie­kuo jau negalėjo padėti…“

Skundą turi iki šiol

Nuo tremties įvykių pra­bėgus 70 m., A. Gimžaus­kas kartkartėmis pavarto pa­geltusį dailyraščiu rašytą tėvo skundo Lietuvos TSR Aukš­čiausiajam Teismui juodraš­tį. J. Gimžauskas sklandžia rusų kalba skundą parašė žmo­nos vardu jau keleriems me­tams praslinkus po Stalino mirties. Pasikeitus režimui ka­linį iš priverstinio darbo sto­vyklos paleido, o žmonos, su vaiku išvežtos dėl vyro „nusi­kaltimo“, vietinė valdžia pa­leisti nenorėjo: „Skundas ne­blogai suveikė – 1956 m. gruodžio mėnesį išsiuntė, o kitų metų kovą jau grįžome į Lietuvą.“ Pasak A. Gimžaus­ko, tėvas mokėjo rašyti tokius tekstus, nes Prezidento Anta­no Smetonos laikais dirbo raš­tininku Lietuvos kariuomenė­je ir žinojo, kaip pasiekti tikslą – reikėjo rašyti ne prašymus, į kuriuos niekas tuomet nere­aguodavo, o skundus. Dar se­niau J. Gimžauskas tokiu pat būdu išrūpino, kad jo žmona ir vaikas, iš pradžių ištrem­ti į Irkutsko kraštą prie Bai­kalo ežero, būtų pervežti kitur ir apgyvendinti kartu su žmo­nos seserimi bei mama, išvež­tomis į Krasnojarsko sritį ke­leriais metais anksčiau: „Šalta Krasnojarsko srities gyvenvie­tė, lyg pasijuokimui, vadino­si Solnechny. Išvertus pava­dinimą į lietuvių kalbą žodis „solnechny“ reiškia „saulėta“. Tarsi būtume patekę į Saulės kraštą…“ A. Gimžausko ma­mos tėvą taip pat ištrėmė – jis mirė nei anūko, nei gimtinės nebeišvydęs – pašnekovas ne­žino, kur palaidotas jo senelis.

Grįžęs laidų vis tiek klausydavosi

Pagaliau visiems susitikus ir gavus leidimą šeima išsiruošė namo, nors giminių kartu dar neišleido – jie parvyko vėliau.

Iš ilgos vaikystės kelionės A. Gimžauskas lyg pro rūką prisimena ir milžinišką kari­nį poligoną, ir aukštą viešbu­tį Maskvoje, kuriame keliau­damas apsistojo: „Atvykus nuo Švenčionėlių į Saldutiškį siauruku, dėdės žmonos tėvu­kas mus į Kemešį parvežė ro­gėmis.“ Kemešiškis papasako­jo, kad šeimai grįžus iš Sibiro į Kemešį dar nebuvo atves­ta elektra, bet J. Gimžauskas vėliau sumąstė, kaip apšviesti namus: „Užkėlė vokiško tan­ko generatorių ant stogo, pri­taisė šarminius akumuliato­rius ir sparnuotę. Pūsdamas vėjas sukdavo sparnus ir įtai­są įkraudavo. Norėdamas jį sustabdyti, sparnuotę ir uode­gą pakreipdavo stačiu kam­pu. Vėjo greitį reguliuodavo detalė, pagaminta iš skardos. Pučiant vėjui net baisu būda­vo sėdėti kambaryje, bet na­mus 12-os voltų lemputėmis apšviesdavome kaip reikiant.

Aplinkiniai vadino vėjo malū­nėliu.“ Iš kur tėvas gavo tan­ko detalę, vyras nežino. Jis dar turi buvusiai įrangai tvirtinti naudotą stulpą: „Nekyla ran­kos išvežti į metalo laužą.“

Pašnekovas užsiminė, kad grįžęs į Lietuvą J. Gimžauskas klausydavosi „Amerikos bal­so“ radijo laidų, nors už už­sienio radijo programų klau­symąsi ir buvo ištremtas į Sibirą: „Jis nebuvo stiprus, tad į kolūkį dirbti jo nevarydavo. Ten dirbo tik mama. Ji gimė 1909 m., tad irgi buvo jau am­žiuje. Daugiausia dirbo nesun­kius darbus – kokius burokus paravėdavo.“

Gamina krosneles su rūkyklomis

Vyras pradinę mokyklą lan­kė kitame ežero krašte įsikūru­siame Šarkių kaime: „Pas mo­kytoją Konstantiną Miliuką.“ Vėliau mokėsi Saldutiškyje, o kad nereikėtų žiemą klampoti per pusnis, tėvai miestelyje iš­nuomodavo kambarį.

Bėgant laikui gyvenimas kei­tėsi, kolūkių neliko. Išvykęs iš gimtųjų namų ir persikraustęs į Uteną, vyras vėliau grįžo į Ke­mešį – dabar jis gyvena tame pačiame XIX a. pabaigoje staty­tame name, į kurį, pasak A. Gi­mžausko, 1902 m. jo tėvą įnešė vystykluose. Pašnekovo mama taip pat kilo iš gretimo, Induba­kių, kaimo.

Vyras paatviravo, kad 21-erius metus Utenoje dirbo laboratori­nių elektros krosnių gamyklo­je: „Ten teko eiti ir šaltkalvio, ir suvirintojo pareigas. Su metalu susigyvenau – dabar Kemešy­je gaminu savo sukurto modelio krosneles su rūkyklomis, tvir­tesnio metalo šašlykines bei vi­rykles. Mane ir mano gaminius apylinkių gyventojai pažįsta.“

Kaime gyveno dvarininkas

Anot vyro, vaikystėje jis gir­dėjęs, kad tokią pačią žodžio šaknį turintys Kemešio kaimo, greta stūksančios girios, telkšan­čio ežero bei Kemešos upės pa­vadinimai kilo nuo čia senovėje gyvenusio dvarininko pavardės. Senų medžių alėja ant kalvos lyg patvirtina ten gyvenus turtingus žmones: „Alėja galėjo būti to dvarininko sodinta.“ Pašnekovas sakė skaitęs, kad 1986 m. Keme­šyje gyveno 26 gyventojai – da­bar telikę keli registruoti. „Daug ko tėvų neklausinėta apie praei­ties įvykius. Dėlto dabar gailiuo­si“, – atsiduso A. Gimžauskas, kurio gimdytojų jau seniai nėra šioje žemėje.

Bet gal likę daiktai gali pri­minti žmogaus istoriją, iš jo is­torijos susidedančią kaimo is­toriją bei išsaugoti atmintį? Kemešio medžių ir sienų atmin­tis siekia toliau negu tų, kurie trėmė, skaudino ar 1951 m. žie­mos tyloje išgirdo neatsargiai pagarsintą pirmąjį radijo šauki­nį: „Kalba „Amerikos balsas“ iš Vašingtono.“ Interneto amžiu­je stebuklų būna, tad jeigu ku­rio nors muziejaus darbuotojai fonduose ar tarp eksponatų pa­stebės vienintelį pasaulio aliu­mininį šaukštelį, kurį mažajam Algučiui Sibiro lageryje paga­minęs tėvas ant metalo išrai­žė: „Algučiui nuo tėvelio, 1956 m.“, nebūkite abejingi. Šaukš­telio lauktų jau nebe Algutis iš Krasnojarsko krašto, bet Algis iš Kemešio…

Autorė Aurelija Kairytė–Smolianskienė

Visvaldo Kulakausko nuotr.

The post Tėvas tanko generatoriumi gamino elektrą, sūnus – meistrauja krosneles appeared first on udiena.lt.