Pirmus darbus prarado

Iš Alantos krašto kilusi R. Šeikienė yra ragavusi ir ūkininko duonos, ir mieste gyvenusi bei dirbusi, tačiau visąlaik save laikė kaimo žmogumi ir per visas išeigines ar atostogas lėkdavo į Daugailius. Dabar ji gyvena šiame miestelyje.

Prisiminusi ankstesnius metus, kai gyvenime netrūko rūpesčių, moteris pasakojo, kad po darbo grįžusi į butą imdavo karpyti iš popieriaus. „Siuvinėjimas, mezgimas – praėję etapai, ši veikla buvo pabodusi. Kartą paėmiau žirklutes, popieriaus ir ėmiau karpyti. Apie savo pomėgį prasitariau Jūratei (UKC Daugailių skyriaus renginių organizatorei Jūratei Paliulienei – aut. past.), kuri iš pradžių nustebo, bet pasiūlė atnešti karpinių parodai. Pažadėjau. Pradėjusi ieškoti savo karpinių nustebau, nes jų niekur neradau. Pasirodo, iš Utenos persikrausčiusi į Daugailius palikau karpinius bute. Jie buvo sudėti senoje didelėje tarybinėje enciklopedijoje. Bute gyvenusios giminaitės veikiausiai išmetė tą knygą su visais mano karpiniais, o aš jaučiausi apsimelavusi. Kad nebūčiau melagė ir pagyrūnė, nusprendžiau prikarpyti naujų karpinių. Pernai rudenį per porą mėnesių pažadą įvykdžiau“, – pasakojo pašnekovė.

Pasitaiko ir klaidų

Vakarais įsijungusi televizorių daugailiškė kantriai darbuojasi su žirklutėmis. Kiekvienas karpinys atima nemažą laiko dalį, nes moteris stengiasi darbą atlikti skrupulingai. „Kartą pabandžiau pjaustyti su peiliuku, tačiau man šis darbas nė kiek nelipo“, – prisipažino kūrėja. Kadangi jos darbai buvo pradėti eksponuoti dar iki didžiausių žiemos švenčių, R. Šeikienė stengėsi atspindėti šv. Kalėdų temą, tad ant UKC Daugailių skyriaus sienų nutūpė lengvi, grakštūs angelai, snaigės, eglutės ir kitos žiemos detalės. Jos kūryboje netrūksta ir gamtos motyvų. „Pirmiausia norimą vaizdą nusipiešiu. Tai priklauso nuo mano fantazijos. Arba pasižiūriu į kokį nors piešinį ir pritaikau savo kūryboje“, – prisipažino karpytoja, kuri savo užsiėmimą vadina labai paprasta veikla. – Tiesiog sulenki popierių ir karpai. Nieko daugiau nereikia, tik pieštuko, popieriaus, žirklučių ir fantazijos. Dar kantrybės.“

Ji prisipažino, kad pasitaiko ir apmaudžių klaidų: „Karpai karpai – tik čerkšt ir netyčia nukerpi kam nors galvą ar snapą.“

Kukli daugailiškė, nelinkusi didžiuotis savo kūryba, prisipažino, kad yra iškarpiusi iš popieriaus prakartėlę, skirtą langui papuošti, ir šis kūrinys sužavėjo ją pačią. Vėliau prakartėlę bandė atvaizduoti ir nedideliame popieriaus lape. „Man įdomiau karpyti smulkesnius dirbinius. Žinoma, tam reikia daugiau kantrybės ir kruopštumo, bet man tai patinka“, – sakė pašnekovė.

Gyvenime – daug veiklų

Talentingos moters neaplenkia ir svajonės – ji norėtų išmokti tapybos paslapčių, turi nusipirkusi ir molbertą, tačiau iki šiol imtis šios veiklos dar nėra nepasirengusi. „Tapyba vis dar laukia eilėje“, – šypsojosi.

R. Šeikienė pasakojo, kad vaikystėje mėgo piešti, tačiau sukūrusi šeimą neturėjo laiko imtis primirštos veiklos, bet prieš du dešimtmečius vėl pabandė tapyti natūralius gamtos vaizdus.

„Nežinau, kas man nutinka, bet rudenį suaktyvėja noras kurti“, – teigė pašnekovė ir pridūrė, kad dėl to tikriausiai kalti nuobodūs rudens vakarai.

Mėgstanti keliauti ir vienoje vietoje nenustygstanti daugailiškė aplankė daugelį Lietuvos vietovių, rečiau išvažiuoja į svečias šalis, mat tam reikia nemažai pinigų. Utenos trečiojo amžiaus universitetui priklausanti kūrėja aktyviai dalyvauja ir Daugailių kultūriniame gyvenime, vaidina mėgėjų teatro spektakliuose.

„Kuo daugiau veiklos, tuo daugiau spėju“, – prisipažino ji.

Gyvenimu džiaugtis mokanti R. Šeikienė prisiminė ir sunkesnius laikus – Lietuvai atgavus nepriklausomybę jos šeimai teko nelengva ūkininkų dalia. Ūkininkavimo metai, anot moters, buvo sunkūs, su įvairiais išbandymais: „Tie 15 metų, prisipažinsiu, man buvo tikra kančia. Nors esu įgijusi specialybę, susijusią su žemės ūkiu, tokia veikla manęs niekuomet netraukė. Ir savo vaikams visą laiką kartojau, kad rinktųsi savo kelią ir neklausytų tėvų patarimų, ko mokytis ir ką dirbti.“

Anuomet ir pedagogai, matydami pašnekovę kaip kūrybingą ir menišką asmenybę, jos tėvams ne kartą siūlė leisti mokytis kultūrininko ar bibliotekininko amato. Tačiau dėl kitaip susiklosčiusio gyvenimo daugailiškė nieko nekaltina ir nesielvartauja: matyt, reikėjo įvairių išbandymų. Užtat dabar ji moka džiaugtis tuo, ką turi – įdomia veikla, kūryba, posmų eiliavimu, kuris moterį užburia ir jos gyvenimą daro daug spalvingesnį.

Vytauto Ridiko nuotr. ir vaizdo įrašas

The post Užsiimti kūryba aktyvią daugailiškę skatina ilgi ir tamsūs vakarai appeared first on udiena.lt.

Pasakodama apie karpinius ir jų atėjimą į moters gyvenimą, R. Mačienė prisipažino, kad daugiau nei prieš du dešimtmečius viešėdama Utenoje užėjo į kraštotyros muziejų, kuriame buvo eksponuojami S. Vilkienės karpiniai, kurie itin sužavėjo parodos lankytoją. Nusprendusi kažką neįprasta iškarpyti anuomet iš savo kartu gyvenusios motinos sulaukė tik šypsenos, jog neva iškarpyti karpinį visai neturint praktikos esą nėra taip paprasta. „Norėjau įrodyti, kad kažką galiu, – juokėsi pašnekovė. – Paėmiau paprastas žirkles ir ėmiau karpyti. Visą vakarą karpiau. O mama vis klausė, ką aš ten darau. Atsakydavau, kad skaitau. Tačiau matė, kad kažką karpau. Pirmąjį savo pradėtą karpinį išmečiau į krosnį. Antras išėjo. Parodžiau mamai, o ta tik aiktelėjo teištarusi man: „ale va sumislijo ir padarė“.

Moteriai nemažai teko bendrauti su fotografu, menininku Feliksu Marcinkumi, kuris paskatino jos karpinius eksponuoti savo išleistame leidinyje.

Tauragniškė karpyti pradeda tuomet, kai užeina noras arba kai reikia kam nors įteikti ypatingą dovaną, kurios niekas kitas tokios pačios neiškarpys ir nepadovanos.

O labiausiai menininkę įkvepia gamta, kurioje, galima išbūti, pasak jos, nei valgius, nei gėrus. „Gamta man yra viskas. Pajūryje neišgulėčiau nei 10 minučių. Ispanijoje sūnus turi namus prie jūros, tad nueidavau kartu su savo anūkais ir iškart pasiūlydavau jiems daryti smėlio pilis, o aš šukuodavau po pajūrį, mėgaudavausi vaizdais ir ieškodavau kriauklyčių, kurios nuolat papildydavo mano kolekciją“, – prisipažino tauragniškė.

Mylėti šį kraštą, kaip sakė R. Mačienė, ją išmokė tauragniškė habilituota biologijos mokslų daktarė, farmacininkė, žolininkė Eugenija Šimkūnaitė, su kuria susipažino būdama bemaž penkerių metų. Pirmas susitikimas su žiniuone R. Mačienei tąkart buvo įsimintinas: dar maža būdama mergaitė bandė palaikyti vilkinį šunį, o tuo tarpu E. Šimkūnaitė norėjo užeiti į sodą. Drąsi būdama žiniuonė, vos spėjusi ištarti, jog šuo šunį pažįsta, laikomas keturkojis išsprūdo iš mergaitės rankų ir perplėšė E. Šimkūnaitės kelnių klešnę. „Būdavo E. Šimkūnaitė atveža įvairiausių sėklų ir paprašo pasėti tai po ąžuolu, tai prie kito medžio, taip pat ragindavo surasti laukuose ar miškuose įvairiausių augalų bei grybų. Jau žinodavau, kada ji atvažiuos, tai viską suruošdavau iš anksto“, – pasakojo pašnekovė.

Medike dirbusi R. Mačienė rinkdavo vaistažoles, tą daryti būdavo skatinami ir kiti tauragniškiai. Tačiau ne visi mokėdavo jas tinkamai sudžiovinti. Štai daugelis rugiagėlių žiedus atnešdavo išblukusius ir netinkamus perdirbimui. „Aš kartą paklausiau Eugenijos, kaip tuos žiedus tinkamai sudžiovinti. O ji man tuomet atsakė: „Jeigu durni, tai jums ir neišeina“. Klausiau, kaipgi pasidaryti razumnesniais. Ji patarė minutę rugiagėlių žiedelius padžiovinti karštoje orkaitėje, tad vaistažolės nepraras nei spalvos, nei gydomųjų savybių“, – R. Mačienė dalijosi patirtimi ir žiniomis, kurias išmoko ir sužinojo iš pačios mokslų daktarės.

Ne vienerius metus dirbusi Ignalinos rajono gydymo įstaigoje GMP felčere, dvejus metus Kaliningrado (Rusija) karinėje ligoninėje ji grįžo į Tauragnus, vis labiau pradėjo domėtis gamta, sportu ir menu. Pusiau elektriniu dviračiu, kurį padovanojo jos sūnus, R. Mačienė apvažiuoja visas apylinkes, tad tauragniškei 20 ar 30 kilometrų – nėra dideli atstumai.

Pašnekovės karpiniai keliauja ne tik po parodas, bet ir po platųjį pasaulį – Angliją, Kanadą ir kitus kraštus. Dažniausiai savo kūrybos darbus kitiems dovanoja. Neretai žmonės paprašo išskirtinės dovanos – karpinio – konkrečiam žmogui, tad R. Mačienė turi susirinkti reikiamą informaciją apie jį ir tik tuomet imasi darbo. Štai viena buvusi pedagogė labai mėgsta keliauti, tad tauragniškės rankomis iškarpytame karpinyje matyti kalnai, gražios vietovės, atskleidžiančios pomėgį keliauti.

Ne kartą jai teko bendrauti su meną ir grožį mėgusiu ir neseniai į amžinybę iškeliavusiu Spitrėnų Švč. M. Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonu Povilu Kleziu, kuriam ji padovanojo meno kūrinį su 100-metį minėjusios bažnyčios vaizdu. Kartą klebonas, pamatęs karpinius su zodiako ženklu, paprašė ir šio karpinio sakydamas, kad Jaučio zodiako karpinio jis neturi – juo norėtų papuošti klebonijos kieme stovinčią žvirblių bažnyčią. „Iškarpiau, perdaviau P. Kleziui, kuris po akimirkos su karpiniu išlėkė jo įrėminti“, – prisiminė pašnekovė, kuri vienai medikei iš popieriaus iškarpė širdies pjūvį. Tąkart dovanų gavusi medikė stebėjosi ne tik meniškumu, bet ir gebėjimu labai tiksliai pavaizduoti širdies pjūvį.

Aktyvi ir veikli kūrėja nežada sustoti: ji jau kuria planus ir žada savo giminaičiams iškarpyti po ypatingą karpinį ir juos nustebinti.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

The post R. Mačienė savo karpiniuose atskleidžia gamtos grožį appeared first on udiena.lt.

Neseniai iš Vokietijos grįžusi Utenos rajono tautodailininkė Rasa Slesoriūnienė ne tik sėmėsi karpymo iš popieriaus žinių, bet ir bendravo su garsiais karpytojais. Kone visą mėnesį svečioje šalyje viešėjusi menininkė namo grįžusi vos spėjo išsikrauti lagaminus, o dabar rengiasi parodoms ir įgyvendina naujus sumanymus, kurie popieriaus lape virsta paukščiais, angelais ar lietuviškų sakmių motyvais.

Prieš kelias dienas grįžote iš Vokietijos. Papasakokite, kokia veikla Jus lydėjo šioje kone visą mėnesį trukusioje kelionėje?

Dažniausiai mano išvykos paprastai būna susijusios su karpymu. Tame miestelyje, kuriame dabar viešėjau, gyvena garsi karpytoja Gundel Zimmermann, kuri yra Vokietijos karpytojų sąjungos sekretorė, o jos vyras – vadybininkas. Šie žmonės yra susiję su žymiais Vokietijos karpytojais, jie domisi šia veikla, vertina mano kūrybą. Ne tik kartu karpėme, bet teko susipažinti su Olandijos karpytojais.
Šioje šalyje iki pietų turėjau padaryti kai kuriuos darbus, o popiet jau būdavau tikra ponia – dažnai lankėme muziejus, svečiavomės pas olandus. Beveik visą mėnesį ten gyvendama įsitikinau, kad lietuviai apdovanoti didesniu laimės pojūčiu nei vokiečiai. Nežinau, ar jie nemoka džiaugtis, ar tą džiaugsmą užgožia santūrumas. O man tai nebuvo įprasta, aš jaučiausi labai laisvai. O ko gi man būti suvaržytai?

Kas šioje šalyje Jus nustebino labiausiai?

Mane pasikvietė Zimmermann’ai – viešėjau šios šeimos namuose, kur jie turėjo išsidėlioję visus Lietuvos parodų katalogus. Jie seka mūsų judėjimą, domisi garsiais karpytojais, jų veikla. Jie mintinai žino garsius Lietuvos karpytojus, taip pat pažįsta uteniškę tautodailininkę Odetą Tumėnaitę–Bražėnienę.

Kokių planų turite artimiausiu metu?

Blogas kareivis nenori generolu būti – taip galėčiau apibūdinti menininką, kuris neturėtų jokių planų. Aš labai aktyviai dalyvauju parodose – tai savotiška adrenalino gamyba, o labiausiai man patinka užsimezgusios naujos pažintys.

Ar ilgai draugaujate su popieriumi ir žirklėmis?

Tautodailininke aš tapau 2015 metais gruodžio 30 dieną. Esu tik trejų metukų karpytoja. Tačiau esu surengusi keturias personalines parodas, taip pat vieną Rygoje. Tai buvo išties didelis mano šuolis. Piešiau visą savo gyvenimą. Kartais padariusi karpinį juo pasveikinu draugus ir artimuosius. Galbūt anksčiau, kuomet vadovavau mokyklai–vaikų darželiui, nebūčiau galėjusi ištverti visų ilgų posėdžių, jei ne mano užsiėmimas piešti. Taip praskaidrindavau nuobodžius posėdžius.

Esate iškarpiusi paveikslų ciklą apie vietovardžius. Kuo jie išskirtiniai?

Yra naujų, neseniai užbaigtų darbų. Iš pradžių buvau savikritiška, tačiau grįžusi iš Vokietijos dar kartą pažvelgiau į juos ir įsitikinau, kad sau esu per daug reikli. Neseniai iš Sudeikių sugrįžo karpinys apie Narkūnų piliakalnį, kuriame pavaizduoti ant piliakalnio žaidžiantys piemenukai. Tai karpinys, sukurtas pagal sakmę apie šį piliakalnį. Taip pat sukūriau karpinį ir pavadinau „Rašė”. Štai naujausias darbas apie Raudžių ežerą, kurį savo ašaromis priverkė laumės. Esu iškarpiusi mažą Maironį, kuris anuomet nebuvo dar garsus, bet jau šalia jo – Pegaso žirgelis su į tolį vinguriuojančiu Kauno funikulieriumi.

Dažnai nuo didesnių apimčių kūrinių pereinate prie karpinių miniatiūrų…

Esu karpiusi įvairaus dydžio karpinius. Dažnai lieka popieriaus – negi išmesi. Tada karpau miniatiūrinius karpinius. Dirbti ir fantazuoti reikia su visais labai daug. Idėjų reikia net ir smulkiems darbeliams. Kartais mažyčiais karpinukais dabinu knygų skirtukus, atvirukus, puošiu žvakes, įrėminu ar padarau dėkliukus, o prieš šv. Velykas ir kiaušinius pamarginu. Štai mano iškarpytas angeliukas šypsosi ant lentynos. Jis emocingas, todėl mane guodžia tuomet, kai vaikai iš užsienio ilgai negrįžta ir aš jų labai pasiilgstu. Visuomet karpydama ieškau emocijos.

Jūsų kūryboje gausu tautosakinių motyvų. Tikriausiai reikia puikiai išmanyti lietuvių tautosaką? Kaip atveriate tuos lobynus?

Kartais nusižengiu tautosakai į savo kūrybą įvesdama kažką nauja, neįprasta. Juk visų laumių tautiniais rūbais neaprengsi. O štai kartais reikia papildomai pasidomėti, pavyzdžiui, kaip iškarpyti arkliuko balnelį, kokie turi būti jo papuošimai.
Nesu komercinis žmogus, tad štampų ir taisyklių nemėgstu. Dirbu tai, ką liepia mano širdis.

Ar gamta Jūsų dirbiniams įpučia kūrybiškumo?

Aš beveik visur einu pėsčiomis arba važiuoju dviračiu. Stebiu gamtą, kaip gieda paukštelis, mėgstu stebėti paprastas lauko gėles, įsidėmėti jų žiedelius ir lapelius. Esu kaimo vaikas, bet tuo tik didžiuojuosi. Mano stebimas pasaulis dažniausiai ir nugula į karpinius. Turiu labai daug miniatiūrų, tereikia viską sutvarkyti, įrėminti, o tada jau galima ir į parodą visus sukviesti.

Rasos Slesoriūnienės asmeninio archyvo nuotr., Vytauto Ridiko video

{youtube}ZJqDT05CpgE&feature{/youtube}

The post R. Slesoriūnienė: „Karpau tai, ką liepia mano širdis“ appeared first on udiena.lt.

Gruodžio 13 dieną Utenos Aukštakalnio progimnazijos „Žiburio“ skyriuje vyko tradicinė Utenos rajono pradinių klasių mokinių karpymo popietė „Žiemos paukštė“. Vyturių, Krašuonos progimnazijų, Aukštakalnio pradinės mokyklos, Utenos mokyklos–vaikų darželio „Eglutė” bei Aukštakalnio progimnazijos „Žiburio” skyriaus mokiniai kartu su savo mokytojomis iš balto popieriaus karpė žiemos paukščius, kurie netrukus papuoš Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Vaikų skyriaus erdves.

Susibėgti kasmet į tradicija tapusį renginį tiek mažuosius karpytojus, tiek jų pedagogus skatina noras ne tik išmokti karpymo subtilybių, bet ir noras pabūti kartu ir pasidžiaugti artėjančiomis šventėmis. O tam, kad šventės būtų dar smagesnės, vaikams skirtas erdves bibliotekoje papuošti nuostabiais karpiniais. Šiais metais į bibliotekos erdves nutūps paukščiai, simbolizuojantys 2017-uosius Ugninio Gaidžio metus.

Aukštakalnio progimnazijos „Žiburio” skyriaus dailės mokytoja Olga Meškuotienė, dėkodama mokytojams, vedantiems vaikus į pažinimo pasaulį, susirinkusiems priminė, kad vaikų karpiniais kasmet puošiamos ir gydymo įstaigų, bibliotekos, muziejaus, kai kurių ugdymo įstaigų erdvės.
Aukštakalnio progimnazijos direktorius Arvydas Šilinskas, pažadėjęs karpiniais pasidabinti ir savo namų langą, linkėjo gražių idėjų ir kūrybinio polėkio.
Kaip teigė renginio organizatorės Olga Meškuotienė ir jos kolegė mokytoja Daiva Miškinienė, šiemet norėta vaikų karpiniais papuošti vieną iš miesto kavinių, tačiau nuspręsta, kad karpiniai galbūt labiau derės bibliotekoje. Kitąmet į šią veiklą planuojama įtraukti ir vyresnių klasių mokinius.
Į renginį atskubėjusios karpinių meistrės pedagogės Vaida Svigarienė ir Miglė Saladžiūtė mokinius paragino nepritrūkti fantazijos, o savo iškarpytus angelus viešnios padovanojo direktoriui A. Šilinskui ir šios šventės organizatorėms.
Šioje šventėje dalyvavusi Aukštakalnio pradinės mokyklos mokinė Adriana prisipažino į renginį atėjusi paraginta mokytojos. Mergaitė iš anksto žinojo, kad jos karpinys – paukštis – bus ypatingas.
Ne vienerius metus tradicinėje karpinių šventėje dalyvaujanti Vyturių progimnazijos mokytoja Loreta Januškevičienė sakė pastebėjusi, kad šios popietės vaikams labai patinka, tad jie tam ruošiasi iš anksto bei per dailės pamokas noriai karpo. „Čia jie ateina lyg į parodą: ir savo kūrinį gali parodyti kitiems, ir patys pamatyti grožybių”, – šypsojosi mokytoja.

Laikraščio „Utenos diena” inf., Aukštakalnio progimnazijos „Žiburio” skyriaus archyvo ir Linos Narčienės nuotr.

The post Prieš šv. Kalėdas languose nutūps žiemos paukščiai appeared first on udiena.lt.

Istorijos šaltiniuose rašoma, kad popieriaus karpinių menas gimė Rytų šalyse. Vėliau jis kartu su popieriaus gamyba paplito visame pasaulyje. Mūsų laikus pasiekę karpiniai yra XIX a. pabaigoje –XX a. pradžioje sukurti anuomet populiarūs interjero puošybos elementai. Lietuvoje šeimininkės karpiniais puošdavo šviestuvų gaubtus, medines lentynėles, paveikslų ar veidrodžių rėmus. Sudėtingi popieriaus karpiniai ant langų atlikdavo užuolaidų funkciją. Pastaraisiais metais ši dailės šaka vėl tapo populiari. Mūsų šalyje karpinius iš popieriaus kuria nemažai liaudies meistrų. Portalas udiena.lt apie popieriaus karpinių meną kalbėjosi su uteniške pedagoge, tautodailininke Gita Juškėniene.

Kada pradėjote karpyti iš popieriaus?

Karpiniai mano gyvenime atsirado tada, kai buvau 22–23 metų. Karpymu iš popieriaus susidomėjau apsilankiusi Dusetose vykusiame seminare, kur buvo pristatoma ši dailės šaka. Nors tuomet daug kas sakė, kad popieriaus karpiniai nėra gražūs, aš jais susižavėjau. Aktyviau karpyti pradėjau tada, kai ėmiau dalyvauti parodose. Pirma paroda, kurioje dalyvavau, buvo surengta 2001 metais.

Ar kas nors Jus mokė karpyti?

Ne, to išmokau pati. Skaičiau knygą „Pasaulio popieriaus karpiniai”, pirmus darbus kūriau kopijuodama. Prasidėjus aktyviausiam mano kūrybos etapui karpiniai daugeliui buvo naujiena, žmonės juos pirkdavo ir dovanodavo artimiesiems. Dabar karpau labai retai, paprasčiausiai neturiu kur savo kūrinių dėti. Visi giminaičiai ir draugai jau apdovanoti, o pardavinėti karpinių pusvelčiui nesinori, juk į juos įdedu daug darbo. Lankydamasi mugėse aš ir pati atidžiai renkuosi, ką pirkti. Gal, kai išeisiu į pensiją, sugrįš noras save realizuoti karpant.

Tikriausiai ir Jūsų namus puošia karpiniai…

Mano namų interjerą puošia vos keli kūriniai. Labiau mėgstu ant sienų kabinti vaikų nuotraukas.

Ką savo karpiniuose vaizduojate? Kiek laiko prireikia vienam karpiniui iškarpyti?

Mano darbuose vyrauja augalų, gyvenimiški motyvai. Stengiuosi nenukrypti nuo senųjų tradicijų. Karpau tik iš juodos spalvos popieriaus, o karpinius klijuoju ant drobės. Drobė – natūralesnė, mielesnė už popierių medžiaga. Paprastiems karpiniams iškarpyti pakanka ir kelių valandų, sudėtingesnius karpau gerokai ilgiau.

Ar karpote vos tik radusi laisvą minutę, ar tada, kai aplanko įkvėpimas?

Laukiu, kol ateis įkvėpimas, nes ne tik karpau iš popieriaus, bet ir marginu velykinius kiaušinius, kuriu angelus, lėles. Buvo laikas, kai tapiau ant šilko. Iš pakulų sukurtais darbais įvairioms šventėms puošdavau Utenos vaikų lopšelio-darželio „Želmenėlis” aktų salę, vaikų grupę, kurioje dirbu.
Anksčiau karpydavau darbe per pietų pertrauką, dabar vos spėju suktis, nėra kada.

Ar savo karpiniais prekiaujate mugėse?

Nesu mugių mėgėja. Šiais metais pirmą kartą dalyvavau Vilniuje vykstančioje Kaziuko mugėje, kelis sykius prekiavau Utenos mugėse. Matyt, neturiu prekybininko gyslelės. Daugumą savo darbų išdalijau, padovanojau.

Kaip žmonės vertina karpinius?

Viena mano kolegė sakė negalinti į juos net žiūrėti. Galbūt taip yra todėl, kad lietuviškuose karpiniuose vyrauja juoda spalva, o tai asocijuojasi su niūrumu, slogia nuotaika. Karpinius galima palyginti su drabužiais. Vieni žmonės renkasi tamsius, kiti – blizgančius. Man labai retai patinka pačios iškarpyti dirbiniai.

Ar Jūsų karpiniai eksponuojami parodose, dalyvauja konkursuose?

Mano darbai pabuvojo ne tik savame krašte, bet ir Rusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje. Pasaulio karpinių parodoje buvo eksponuojamos mano iškarpytos prieverpstės, kurių niekam nenorėčiau atiduoti. Jos yra labai gražios. Regioninėje tautodailės darbų parodoje „Aukso vainikas” esu laimėjusi trečią vietą.

Kuo Lietuvos tautodailininkų karpiniai skiriasi nuo kitų šalių kūrėjų darbų?

Ukrainiečių, baltarusių darbai – ypač spalvingi, lietuvių karpiniai – vienspalviai, ramesni. Man buvo labai įdomu pamatyti kinų, japonų karpinius.

Autorės ir V. Ridiko nuotr. bei video

{youtube}JTAHLvUA7zw&feature{/youtube}

The post Uteniškė tautodailininkė stengiasi nenukrypti nuo senųjų tradicijų appeared first on udiena.lt.

Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su karpinių meistre Gita Juškėniene Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą udiena.lt@gmail.com Jus dominančius klausimus šiai Utenos krašto kūrėjai iki birželio 23 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

Gita Juškėnienė gimė Sprakšių kaime, Vyžuonų seniūnijoje. Ji kuria karpinius, lėles, dažo margučius, dalyvavo regioninėje tautodailės darbų parodoje „Aukso vainikas” ir pelnė III vietą.

Laikraščio „Utenos diena” inf.

The post Utenos krašto kūrėja Gita Juškėnienė appeared first on udiena.lt.

Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Utenos trečiojo amžiaus universiteto Menų fakulteto dekanės Rasos Slesoriūnienės trečia personalinė karpinių paroda „Ieškojimai“. Kartu su tautodailininkės paveikslais eksponuojami ir Vaidos Svigarienės bei Miglės Saladžiūtės karpytų atvirukų parodos.

Kaip ne kartą yra pabrėžusi R. Slesoriūnienė, karpymas – tai būdas pažinti žmogų, pasaulį, išlieti savo emocijas, išreikšti jausmus, patirtį ir pasaulėžiūrą. „Aš dar nesuradau savęs. Todėl mano paroda ir pavadinta „Ieškojimai”, – sakė tautodailininkė. Parodoje apsilankiusi visiems uteniškiams gerai pažįstama krapytoja, margučių meistrė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė linkėjo surasti savo stilių, kad pažvelgęs į paveikslą žiūrovas galėtų pasakyti: „Taip, čia Rasos darbas”.
Parodoje dalyvavo svečiai iš Vokietijos – karpytoja Gundel Zimmermann su vyru prof. Haio Zimmermannu.
Visi norintys parodą gali aplankyti iki gegužės 15 dienos.

Laikraščio „Utenos diena” inf., Jurgitos Pavilonienės nuotr.

The post Karpinių paroda – savasties ieškojimai appeared first on udiena.lt.