Įsiliejo į Ukrainos kariuomenės gretas

Uteniškis savanoriškai misijai ryžosi, kaip pats sakė, paskatintas savo dabartinio gyvenimo etapo, kuomet užauginti vaikai, užtikrinta materialinė padėtis, jau išbandyta daug veiklų. „Savanorystė man seniai yra artima saviraiškos forma. Per savanorišką veiklą atsirado žirgynas (L. Rinkevičius – žirgyno Joneliškių kaime savininkas – aut. past.), tapau budinčiu globėju ir pan. Svarsčiau, kur dar galiu būti naudingas, ir nusprendžiau, kad savanoriška tarnyba Ukrainoje – kaip tik man“, – pasakojo uteniškis.

Vyras savo namuose karo Ukrainoje laikotarpiu glaudė apie 15 ukrainiečių, nuolat domėjosi situacija, sekė įvykių karo fronte eigą, o pasklidus informacijai, kad reikalingas karinių pajėgų pastiprinimas, papildoma mobilizacija, ryžosi savanorystės misijai.

„Ieškojau informacijos Ukrainos ambasados, Krašto apsaugos ministerijos interneto puslapiuose, bet ten neradau, kur galima būtų kreiptis norint savanoriauti. Atsitiktinai socialiniame tinkle radau žmogų, kuris organizuoja įvairią pagalbą Ukrainoje, bendrauja su užsieniečių legiono kariais. Susisiekiau, pasidomėjau, kaip šiai misijai pasiruošti, ir po kurio laiko autobusu Utena–Charkivas išvykau“, – pasakojo L. Rinkevičius.

Lvove uteniškį pasitiko karininkas. Bevažiuojant į dalinį vyrai išsiaiškino, jog visgi bus sunkumų dėl to, kad lietuvis nemoka anglų kalbos, mat mokymai savanoriams vyksta šia kalba.

„Tuomet nutarėme, jog man būtų geriau misiją atlikti rusakalbių ar ukrainiečių dalinyje, kad būtų lengviau komunikuoti. Tada turėjau kreiptis į Ukrainos vainkomatą – karo prievolės ir komplektavimo skyrių, ten buvo atliktas psichologinis patikrinimas. Paskui teko laukti išvadų ir pasiūlymų. Bet laukti aš nenorėjau, nes šiai misijai buvau paskyręs tik tris mėnesius. Todėl vėl ieškojau kontaktų per draugų draugus ir man buvo atrasta vieta užsieniečių legione, kur be ilgo mokymų kurso galėčiau atlikti savanorišką misiją“, – apie karinės misijos pradžią kalbėjo L. Rinkevičius.

Taigi vasario 26-ą išvykęs iš Utenos, jau vasario 29-ą vyras buvo priimtas į Ukrainos užsieniečių legiono gretas.

Mirties baimės nejuto

Pradžioje pašnekovas mokėsi valdyti antžeminius bepiločius orlaivius (dronus), vėliau – sužeistųjų gabenimo techniką. Taip pat reikėjo išklausyti taktinės medicinos mokymus, išmokti naudotis karių medicinos krepšiuose turimomis priemonėmis, žinoti jų paskirtį, mokėti taisyklingai uždėti turniketą.

„Aš, kaip ūkininkas, per vienus mokymus puikiai atlikau vairavimo ir žemėlapių skaitymo pratybas ir buvau paskirtas vairuotoju. Taip sutapo, kad patekau kaip tik į tą dalinį, kuriame savo misiją atliko neseniai (vasario 23-ią – aut. past.) žuvęs uteniškis Tadas Tumas. Netgi gyvenau tame pačiame kambaryje, kuriame gyveno jis. Kaip tik tuo metu buvo organizuojamos laidotuvės, minėjimas Kijeve, paskui Lietuvoje. Minėjime ir laidotuvėse dalyvavo kitas lietuvis, artimiausias Tado tarnybos draugas. Jis buvo vairuotojas. Kadangi turiu įvairių transporto priemonių vairavimo patirties, buvau paskirtas į jo vietą“, – pasakojo uteniškis.

Kaip sakė L. Rinkevičius, dauguma iš įvairių pasaulio šalių atvykusių savanorių buvo jauni, apie 30-ies metų amžiaus. Tarp jų dalinyje buvo ir dar trys lietuviai.

„Mes šešiese gyvenome privačiame name. Maisto produktų mums atveždavo, o valgyti gamindavomės patys. Su mumis gyveno vienas profesionalus virėjas iš Lenkijos, tai jis dažniausiai ir gamindavo. Aš į namus iš šios misijos netgi grįžau papilnėjęs“, – juokėsi savanoris.

Uteniškis, paskirtas į vairuotojo poziciją, žvalgų grupėms pristatydavo reikalingos įrangos. Vienos operacijos metu jis savo akimis regėjo sprogimą.

„Visada važiuodavome naktį su minimaliu apšvietimu arba visai be šviesų. Kartą važiuodamas palei fronto liniją tolumoje pamačiau galinius automobilio žibintus, o prisiartinus prie automobilio jis tuo metu sprogo. Didelės baimės nepajutau, tik padidinau greitį. Tačiau per tą laiką, kiek aš ten buvau, nemačiau nei kraujo, nei sužeistų žmonių“, – patirtimis dalijosi pašnekovas ir teigė turėjęs tikslą teisingai, atsakingai atlikti užduotis, kurios jam buvo paskirtos.

Vyras atviravo didžiausią baimę jautęs dėl to, kad neturėdamas patirties ar negebėdamas gerai komunikuoti gali tapti kito žmogaus žūties ar kitos skaudžios situacijos kaltininku. Tačiau pats tikino žūti nebijojęs.

„Manau, kad gyvenime nuveikiau daug prasmingų darbų, todėl mirties baimės nejaučiu. Tik nesinorėtų mirti kvailai dėl beprasmės klaidos ar pan.“ – tvirtino vyras.

Stengėsi sužinoti, kuo gyvena vietos žmonės

L. Rinkevičius pasakojo stengęsis pabendrauti su Bachmuto apylinkėse sutiktais žmonėmis, sužinoti, kaip ir kuo jie gyvena kas dieną jusdami karo tvaiką.

„Bachmuto regionas karo sunkumus patyrė ir 2014 metais. Savaime suprantama, kad žmonės ten labai laukia, kada karas baigsis. Tačiau nepaisydami to jie gyvena įprastą gyvenimą, dirba pavasario darbus, sėja daržoves. Didesnį nerimą jaučia Kijevo gyventojai ar gyvenantys aplink sostinę. Jie, priešingai nei Bachmuto apylinkių gyventojai, reguliariai laikosi nurodymo eiti į slėptuves išgirdus sirenų kauksmą“, – pastebėjimais dalijosi L. Rinkevičius.

Vyras sakė mėgstantis intensyvią dienotvarkę, tad savanorystės misija Ukrainoje jam buvo per mažai aktyvi. Todėl vietoje planuotų trijų mėnesių jis ten teišbuvo vieną.

„Misija Ukrainoje nepakeitė nei mano moralinių vertybių, nei įsitikinimų. Manau, kad sudalyvavęs šioje misijoje tikrai netapau aukštesnis už bet kurį žmogų, kuris atsakingai ir sąžiningai atlieka savo kasdienes pareigas. Norint kovoti už tiesą, už taiką, nebūtinai reikia važiuoti į karą. Kovoti galima ir būnant savo vietoje, atliekant savo pareigas kaip įmanoma geriausiai“, – tikino L. Rinkevičius.

The post Misijoje Ukrainoje dalyvavusiam uteniškiui didžiausią baimę kėlė ne mirtis appeared first on udiena.lt.

Civilinė sauga buvo apleista

„12 šalies savivaldybių yra pasiekusios reikiamą priedangų skaičių (Utenos rajono savivaldybė tarp jų nepatenka, čia priedangų yra mažiau nei pusė nustatyto poreikio – aut. past.), tačiau kitoms dar reikia pasitempti, nedelsti ir imtis aktyvių veiksmų, siekiant didesnio mūsų gyventojų saugumo“, – teigė A. Bilotaitė.

Civilinė sauga Lietuvoje ilgą laiką buvo apleista. Per nepriklausomybės laikotarpį civilinės saugos specialistų sumažėjo nuo 1 000 iki 100. Ne taip seniai imtasi peržiūrėti krizių valdymą, plėsti perspėjimo sistemas, kurti priedangų tinklą.

Šiuo metu savivaldybėse yra 3 310 priedangų, kuriose tilptų 912 tūkst. (apie 31 proc.) gyventojų. Vyriausybės nustatytas minimalus skaičius gyventojų, kuriems turi užtekti priedangų, yra 50 proc. (60 proc. miestų savivaldybėse ir 40 proc. rajonų savivaldybėse).

Priedangų tinklo kūrimo procesą koordinuoja ir savivaldybėms padeda Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas.

Karui nebuvo ruoštasi

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Civilinės saugos skyriaus vyriausiojo specialisto (Utena) Virgilijaus Smailio teigimu, viena iš svarbiausių apsaugos priemonių karo metu yra evakuavimasis iš nesaugios teritorijos.

„Tačiau iki evakuacijos bū- tina slėptis. Nuo branduolinės avarijos slėptis galima pastatuose užsandarinus langus, duris, orlaides, ventiliacijos angas ir pan. O štai priedangos yra skirtos gyventojams apsaugoti nuo karo veiksmų“, – teigė specialistas.

Visą straipsnį skaitykite antradienio laikraštyje „Utenos diena“.

The post Kur uteniškiams reikėtų slėptis prasidėjus karui? appeared first on udiena.lt.

Visą straipsnį skaitykite penktadienio laikraštyje „Utenos diena“.

The post Uteniškis žuvo ten, kur nuvedė nerimstanti širdis appeared first on udiena.lt.

Neabejoja Ukrainos pergale

Olena Smolianaia su trimis vaikais į Uteną atvyko iš Kijevo vos prasidėjus karui. „Atvykome kovo 10 dieną. Iš pradžių apsistojome vienuolyne, paskui mums pasiūlė būstą, kur iki dabar gyvename. Visada jautėme vietos žmonių rūpestį ir palaikymą. Dabar aš dirbu, o mano vaikai mokosi“, – kalbėjo ji.

Dvidešimtmetė moters dukra Darija nuotoliniu būdu studijuoja Kijevo Nacionaliniame aviacijos universitete. Sūnui Volodymyrui šiais metais sukaks 18 metų, jis yra VILNIUS TECH studentas. Jauniausiam ukrainietės sūnui Aleksandrui šešeri. Jis lanko Utenos vaikų lopšelį-darželį „Šaltinėlis“.

Visą straipsnį skaitykite penktadienio laikraštyje „Utenos diena“.

The post Utenoje gyvenančios ukrainietės su nerimu laukia karo pabaigos appeared first on udiena.lt.

Visą interviu su E. Druskinu skaitykite antradienio laikraštyje „Utenos diena“.

The post Žydų kilmės uteniškis: „Izraelyje vykdomos skerdynės ir niekinami žmonių kūnai“ appeared first on udiena.lt.

Daugiau apie tai skaitykite šeštadienio laikraštyje „Utenos diena“.

The post Siuvimo įmonėje dirbančios ukrainietės neturi kur grįžti – jų namų nebėra appeared first on udiena.lt.

Bėgti iš Kijevo paskatino dukters žodžiai

Viename privačių Ignalinos namų prieš dvi savaites įsikūru­si 47 metų kijevietė Larisa Sa­venko čia atvyko kartu su dvy­likamete dukterimi Veronika. Nuo karo bėgusiai ukrainie­tei atvažiuoti į Lietuvą pasiūlė jos pažįstami ignaliniečiai. Šių metų sausį Vilniuje viešėjusi Larisa net neįtarė, kad ją į Lie­tuvą netrukus atves skaudi pa­bėgėlės dalia.

„Kai vasario 24-osios ryte paskambinusi mama pasakė, kad prasidėjo karas, negalėjau tuo patikėti. Mane ištiko pani­ka, nežinojau, ką daryti. Išėjusi į balkoną pamačiau mašinomis užtvindytą gatvę – žmonės ma­siškai traukėsi iš miesto, – pasa­kojo daugiabučiame name gy­venusi Larisa. – Vėliau suėmiau save į rankas ir pradėjau galvo­ti, kaip elgtis, kur važiuoti, ką daryti, jei pasibaigs benzinas. Galop nusprendžiau pasilikti, atsivežiau netoliese gyvenan­čius tėvus.“

Kiekvieną dieną kijevietė gir­dėdavo šūvius, susišaudymai ypač sustiprėdavo vakarais. Nak­timis tekdavo miegoti gretima­me name esančiame požeminia­me garaže. 82 metų Larisos tėvas į slėptuvę neidavo, nes jam buvo per sunku nusileisti iš penkto aukšto žemyn, be to, jis visiškai buvo susitaikęs su savo likimu.

Vieną dieną maždaug už dvie­jų kilometrų nuo moters namo nukrito raketa, nors atrodė, kad ji sprogo visiškai šalia. Apsis­prendimą bėgti iš Kijevo nulėmė Veronikos žodžiai. Motinos pa­klausta, ar jai nebaisu, dvylika­metė atsakė: „Ne, nebaisu, tik la­bai pavargau“. Kadangi važiuoti savo automobiliu iki Lvovo ukrainietė bijojo, išsikvietė tak­si ir nuvyko į geležinkelio stotį, o tada traukiniu pasiekė Lvovą. Dauguma sostinės gyventojų jau buvo pasitraukę iš miesto, todėl pabėgėlės važiavo kupė.

Larisos tėvai bėgti iš gimtinės nepanoro, todėl grįžo į savo na­mus. Atsisveikindami jie dukrai įdavė paveiksliuką su ikona, ku­rią ji labai brangina. Beje, Lari­sos butas Kijeve yra visai netoli Kijevo priemiesčio Bučos, ku­rioje rusų armijos įvykdyti nu­sikaltimai prieš žmoniškumą apskriejo ir sukrėtė viso pasau­lio žmones.

Siunčia pinigus į Bučą

Iki pat pasitraukimo iš tėvynės nuotoliniu būdu viename Kije­vo mėsos kombinate vadybinin­ke dirbusi Larisa nuotolinį darbą tęsia ir dabar. Kai tik gali, ukrai­nietė siunčia savo pažįstamiems į Bučą pinigų, kurie perka mėsą ir daro jos konservus, verda ko­šes ir siunčia jas į frontą kariams.

Moteris džiaugėsi, kad vos tik atvykus į Ignaliną jos septinto­kė duktė jau kitą dieną pradėjo lankyti mokyklą. Motinai labai svarbu, kad dukra bendrauja su vaikais, vėl šypsosi ir juokau­ja. „Pasiekusi Lenkijos pasienį įsitikinau, kad pasaulis mus su­pranta. Jei būtume blogi, mums niekas nepadėtų, – kalbėjo karo pabėgėlė. – Mums visko čia už­tenka, žmonės viską neša, net nepatogu. Trūksta tik namų, o visa kita tėra tik antraeiliai da­lykai. Didžiausia mano svajonė, kad ant nekaltų žmonių nekris­tų bombos.“

Svajoja tapti kosmetologe

Larisa pasakojo, kad jos gy­venimas iki karo klojosi gerai: „Aš dirbau, Veronika ėjo į mo­kyklą, džiaugiausi, kad dar turiu abu tėvus. Man sunku iki galo patikėti tuo, kas vasario 24-os rytą įvyko Ukrainoje.“

Karas per akimirką sugrio­vė moters puoselėtą svajo­nę netrukus keisti darbą ir tap­ti kosmetologe. Larisa jau buvo nusprendusi lankyti specialius kosmetologijos kursus, o va­sarą stoti į Žitomiro medicinos mokyklą. Karo išvakarėse kije­vietė norėjo pervesti pinigus už kursus, bet elektroninė banki­ninkystė kažkodėl neleido atlik­ti pervedimo. Dabar tai atrodo kaip likimo pokštas arba keistas sutapimas.

Po savaitės ukrainietė kar­tu su dukterimi pirmą kartą toli nuo namų pagal visas jų tradi­cijas tikisi atšvęsti šv. Velykas. Larisa apgailestavo, kad Igna­linoje nėra cerkvės, todėl prieš Velykas negalės nueiti pasi­melsti. Atsisveikindama opti­mistiškai nusiteikusi moteris sakė, kad kai tik bus saugu, su dukra grįš į Kijevą.

Šeimos relikvijas sudėjo į metalinę dėžutę

„Ignalinoje kiekvieną nak­tį sapnuoju savo namus, net at­budusi bendrabučio kambary­je galvoju, kad esu namuose, – tvardydama ašaras pasako­jo 47 metų Angelina Gorban. – Atsitokėti nuo patirto karo siau­bo dar nepavyksta. Kai vaikai sako, kad nori nueiti į parduo­tuvę, jų automatiškai klausiu, kiek dar liko laiko iki komen­danto valandos ir ar jie suspės grįžti iš parduotuvės.“

Melitopolyje iki karo su šei­ma gyvenusi moteris dirbo vie­name miesto koledžų fizinio lavinimo dėstytoja, vyras – ge­ležinkelio stotyje. Kartu jie au­gina 12 metų Danielį. Pačią pir­mąją karo dieną buvo sugriautas šalia miesto esantis aviacijos transporto aerodromas, smar­kiai apgadinta arba sugriauta 90 daugiabučių ir privačių gyvena­mųjų namų. Antrąją karo dieną Melitopolį, dar vadinamą var­tais į Krymą, okupavo rusų ka­riuomenė. Mieste prasidėjus ar­šioms kovoms, buvo nutrauktos pamokos mokyklose, moteris su sūnumi buvo priversta slėp­tis slėptuvėje.

Angelina nustebino netikė­tu pasakojimu, kaip slėptuvė­je kartu su ki­tomis mamomis mažoms mer­gaitėms rengda­vo grožio kon­kursus – kad vaikai nors kiek atsipalaiduo­tų ir užsimirš­tų. Paklausta, kokį brangiau­sią daiktą pasi­ėmė į kelionę, moteris paro­dė geležinę dė­žutę, skirtą sū­nui, nes žinojo, kad autobusai su pabėgėliais yra dažnai bom­barduojami. Į dėžutę ji įdė­jo laikmeną su šeimos nuotrau­komis, du svar­biausius Danie­liaus krepšinio varžybose iškovotus medalius, visų trijų šeimos narių gimi­mo liudijimus, nedidelę šv. Da­nieliaus ikoną, degtukų dėžutę, švilpuką ir kt.

Kelionė iki Lvovo truko savaitę

Kovo 25 d., per Angelinos gimtadienį, mieste buvo atida­rytas humanitarinis koridorius į Zaporožę. Norinčiųjų išvyk­ti buvo net 500, o autobusų – tik šeši. Ukrainietei nusišypso­jo laimė, nes ji buvo įtraukta į išvykstančiųjų sąrašą. Kelionė į Zaporožę vietoj įprastos valan­dos užtruko net septynias valan­das, nes kelyje išvykstantieji tu­rėjo praeiti 10 patikros punktų.

„Manęs buvo paprašyta iš miesto išvežti dar tris nepilna­mečius krepšininkus, kurių vie­ną vėliau prie Lenkijos sienos pasiėmė mama. Kadangi vai­kai neturėjo jokių dokumentų, nes nedirbo notarai, įrašėme vi­deo, kuriame vaikų tėvai patvir­tino, kad man juos patikėjo iš­vežti į saugią vietą, – pasakojo Angelina. – Beje, krepšininkai, su kuriais atvykau į Ignaliną, pernai Ukrainoje savo amžiaus grupėje laimėjo krepšinio 3×3 varžybas, o su jais nusifotogra­favo mūsų prezidentas Volody­myras Zelenskis. Ne veltui jie iki karo treniruodavosi po du kartus per dieną.“

Lvovą po varginančios kelio­nės pabėgėliai pasiekė tik po sa­vaitės. Čia jiems vėl teko patir­ti karo siaubą, nes po tą dieną Lenkijoje apsilankiusio JAV prezidento Džo Baideno vizi­to kitą rytą Lvovas buvo apšau­dytas raketomis. Pabėgėliai len­gviau atsiduso tik apsigyvenę Ignalinoje. Kol kas mokykloje vaikams sekasi sunkiai, bet mo­teris neabejoja, kad po to, ką pa­tyrė, jie pamažu apsipras.

Karas sugriovė žmonių gyvenimus

Anot moters, prasidėjus ka­rui, gyvenimas Melitopolyje tarsi apsivertė aukštyn kojomis. Parduotuvėse netrukus pakilo kainos, po mėnesio iš jų dingo produktai, prekių lentynos tapo lyg iššluotos, užsidarė vaisti­nės. Laimė, parduoti produktų atveža kaime gyvenantys žmo­nės. Sunkiausia yra tiems, kurie neturi grynųjų pinigų, nes visi bankomatai nedirba. Pašneko­vė minėjo, kad, prabėgus dviem karo savaitėms, net 3–4 kartus padaugėjo insultą patiriančių žmonių, daugeliui paaštrėjo lė­tinės ligos. Šiuo metu miestas yra ant humanitarinės katastro­fos slenksčio. „Netrukus buvo pradėti grobti žurnalistai, pa­grobtas ir Melitopolio meras, kuris vėliau išmainytas į belais­vius. Rusų kareiviai ėmė ati­minėti siunčiamą humanitarinę paramą ir ją dalyti kaip savo“, – agresorių veiksmais baisėjosi ukrainietė.

Apie artėjančias šv. Velykas Angelina sakė negalvojanti, nes gyvena tik šia diena. Ji neslėpė, kad per Velykas bus labai liū­dna. Vienintelis ukrainietės no­ras yra, kad būtų taika ir ji galė­tų gyventi kartu su savo šeima.

„Labiausiai bijau, kad rusų kariai nepriverstų mano vyro kariauti už juos, – neslėpė ne­rimo moteris. – Susiskambin­ti su vyru nelengva, bet kartais pavyksta. Man labai svarbu ži­noti, kad mūsų namų neužgro­bė okupantai, kad mano mama, kuriai dėl sveikatos buvo per sunku pasitraukti iš gimtinės, yra gyva.“

Angelina prašė padėko­ti nuoširdžiai pabėgėliams pa­dedančiai Ignalinos rajono sa­vivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojai Li­nai Gladkauskienei ir Ignalinos rajono savivaldybės merui Jus­tui Rokui: „Jie mumis rūpinasi kaip giminėmis“.

The post Ukrainietės motinos slėptuvėse savo dukterims rengia grožio konkursus appeared first on udiena.lt.

Daugiau apie tai skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“.

Autorės nuotr.

The post Karo pabėgėlių vaikai ramybę rado lietuviškose klasėse appeared first on udiena.lt.

Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės, atvykstantiems vaikams bei suaugusiems gali iškilti daugybė klausimų dėl vaiko teisių apsaugos sistemos Lietuvoje. Tad vaiko teisių gynėjai parengė trumpą informacinę medžiagą, padėsiančią Ukrainos žmonėms geriau suprasti, kaip vaiko teisės yra ginamos Lietuvoje.

„Lietuva ir Ukraina, nors ir labai artimos, tačiau tuo pačiu turi nemažų kultūrinių skirtumų, tiek tradicijų, tiek elgesio su vaikais, jų auklėjimo priemonių ir pan. Lietuvos vaiko teisių užtikrinimo sistema tobulinama ne vienerius metus, ji yra draugiška ir saugi vaikams. Tad kviečiu Ukrainos žmones susipažinti su bazine informacija. O mūsų, lietuvių, pagalbos atvykusiems žmonėms reikės ir toliau, tad labai kviečiu kalbėtis, padėti atvykusiems žmonėms adaptuotis, priprasti prie naujos aplinkos“, – sakė Ilma Skuodienė.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad kiekvienam vaikui Lietuvoje ir jį auginančioje šeimoje turi būti saugu, jis turi augti apsuptas meilės ir darnos, jo nuomonė turi būti gerbiama ir į ją atsižvelgiama, o vaikui prireikus pagalbos, ji turi būti sutiekiama nedelsiant.

Vaiko teisių įgyvendinimą ir apsaugą pirmiausia užtikrina vaiko tėvai ar globėjai, o valstybė teikia paramą, jeigu jie negali užtikrinti vaiko gerovei reikalingų sąlygų.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos inf.

The post Į Lietuvą iš Ukrainos atvyko jau 1 000 vaikų be tėvų appeared first on udiena.lt.

Šeštadienį, kovo 19 dieną, prie Utenos kultūros centro Kaziuko mugės metu Užpalių „Lions“ klubo nariai kviečia visus mugės dalyvius ne tik paskanauti tikrų ukrainietiškų barsčių, bet ir prisidėti tam tikra pinigine auka Ukrainos žmonės. Surinkti pinigai bus skirti paremti ukrainiečiams.

Užpalių „Lions“ klubo inf.

The post Uteniškiai kviečiami paskanauti ukrainietiškų barščių appeared first on udiena.lt.