Nebuvo kam pastūmėti

Akims lakstant po kambarius ir stengiantis viską apžiūrėti – nieko nepraleisti, labai knietėjo sužinoti, nuo ko viskas prasidėjo. Jau 40 metų Aukštakalnio mikrorajone, ketvirtame daugiabučio namo aukšte gyvenančios pašnekovės vaikystė prabėgo Utenoje, šalia senosios autobusų stoties, buvusioje Huberto Borisos gatvėje, kur einant kojos jausdavo ne asfaltą, o akmeninį grindinį. Dar ir dabar ji kartais praeina pro tas vietas, nes įdomu pažiūrėti, kas liko, pakalbinti nuo to laiko tebegyvenančius žmones, kurių, kaip pati sakė, jau visai nebedaug. Pasak Liubovės, jos tėtis sentikis Safonijus, kilęs nuo Tauragnų, turėjo menišką gyslelę – iš metalo kurdavo įvairius žvėrelius, vis norėdavo, „kad būtų kuo įdomiau“, na, o mama, atkeliavusi į Lietuvą iš Kuibyševo (miestas Rusijos pietuose, Novosibirsko srityje), į menus nebuvo linkusi. Vaikystėje Liubovė, kiek save pamena, visada piešdavo, sau ir draugėms iš kartono kurdavo lėles bei jų drabužėlius. „Būdavo, mokykloje mokytojai netiki: „Čia ne tu padarei“, – sakydavo, kai atsinešdavau parodyti savo piešinius“, – apie tai, kad turėjo gabumų neįprastai tiksliai kopijuoti, pasakojo uteniškė.

Tačiau, kaip ten bebūtų, profesionalaus meno keliu moteris nepasuko. Baigusi 10 klasių tuometinėje rusų mokykloje, būdama penkiolikos ir, kaip pati sakė, dar nelabai žinodama, ko nori, Liubovė pakluso tėvų valiai – tam, kaip jie matė dukters ateitį, ir įstojo į tuometinį Vilniaus statybos technikumą (dabar – Vilniaus kolegija). „Galbūt norėjau studijuoti mediciną, o gal ir dailę, bet nebuvo kam manęs pastūmėti, todėl pasirinkau tai, kas man buvo visai neįdomu, tėvai ragino eiti ten, kur daugiau moka, o ir stojamųjų egzaminų tais laikais nereikėjo laikyti, jeigu gerai mokeisi“, – apie priimtą sprendimą, kuris visiškai nesisiejo su jos gyvenimu, kalbėjo Liubovė. Mokslus baigusi sėkmingai, pagal specialybę ji dirbo labai trumpai – tiek, kiek reikėjo atidirbti pagal paskyrimą, esant tuometinei tvarkai. „Biškį dirbau kolūkyje „Dubysa“ Daugailiuose. Jumoras ten buvo, ne darbas, darbininkai juokdavosi iš manęs – aš gi jiem nurodinėsiu! Ne mano ten buvo darbas, oi, ne mano“, – trumpai apie gautą praktiką papasakojo moteris.

Autorės nuotr.

Daugiau apie tai skaitykite antradienio (2026 09 01) laikraštyje „Utenos diena“.

Daugiau skaitykite čia.

The post Namų galerija tapęs balkonas, arba kai medžiai įkvepia kurti appeared first on udiena.lt.

Kai laikas sustoja

„Visas žavumas yra paprastume“, – su jaukia šypsena veide pokalbį pradėjo Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos stebėsenos ir stiprinimo specialistė Jurgita Petraitė, prieš trejus metus, besilaukdama trečiojo vaikelio, ryšį su gamta, kuri jos gyvenime visada buvo čia pat, atradusi dar stipriau. „Pastebėjau, kad šio nėštumo metu tapau itin jautri kvapams, ir vyras paskatino ne tik ieškoti natūralių kasdien naudojamų priemonių alternatyvų, bet ir pabandyti jas gaminti pačiai“, – pasakojo pašnekovė, būtent tada pirmą kartą išbandžiusi muilą bei šampūną natūralių žolelių pagrindu. Taip, iš pradžių higienos priemones gaminant savo reikmėms ir tik kartas nuo karto pasiūlant kitiems jų įsigyti, pamažu gimė idėja rengti užsiėmimus, primenant žmonėms, kad namų sąlygomis be ypatingų pastangų galime ne tik pasigaminti kosmetikos priemones ir asmens higienos reikmenis, bet ir patirti, kiek nedaug reikia, kad išmoktume pristabdyti laiką, pasimėgauti šia akimirka, pabūti kūrybos, spalvų, kvapų pasaulyje bei atsigręžti į gamtą ir atrasti, kiek visko ji mums duoda.

Jurgitos Petraitės asm. archyvo nuotr.

Daugiau apie tai skaitykite antradienio (2026 07 21) laikraštyje „Utenos diena“.

Daugiau skaitykite čia.

The post Buvimo šioje akimirkoje stebuklas, arba pusryčiai, grąžinantys prisiminimus appeared first on udiena.lt.