Oficiali „Gėrio trupinėlio“ atstovė

Labdaros ir paramos fondas „Gėrio trupinėlis“ oficialiai buvo įkurtas 2016 metais. Šios nevy­riausybinės organizacijos tikslas – padėti sunkiai gyvenančioms šei­moms, sergantiems vaikams, jų tėvams, globėjams. Idėja įkurti tokį fondą kilo socialinės doku­mentikos laidoje „TV pagalba“ ne vienus metus dirbančiai Rūtai Filejevai, kuri kone kasdien mato su nepritekliumi susiduriančias šeimas, liūdnas ir alkanas akis.

A. Cijūnaitienė – oficiali „Gėrio trupinėlio“ atstovė Anglijoje. Moteris ne vienus metus padeda ir Utenos kraš­to žmonėms. „Anksčiau dau­giausia dėmesio skyriau Pa­kalniams, nes ten augau, žinau kaimo gyvenimą, vaikus, – kal­bėjo emigrantė. – Džiaugiuosi jau kelerius metus besitęsiančia draugyste su Utenos baikeriais – jie mielai sutinka nugabenti dovanėles senelių namų gyven­tojams, onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.“

Kalėdos prasideda rugsėjį

Pašnekovė šypsodamasi sakė, kad Kalėdos Anglijoje praside­da rugsėjo pabaigoje – tuomet ji ima „krutinti“ socialinius dar­buotojus, šeimas, pildo vaikų norų sąrašus. „Feisbuke esu su­kūrusi grupę „Gėrio trupinėlis UK“. Prie jos prisijungę rėmė­jai nekantriai laukia sąrašų, kad galėtų pradėti pildyti svajones, – teigė pašnekovė. – Už svetur gyvenančių lietuvių suaukotas lėšas viską perkame Anglijoje.“

Paklausta, ar nėra taip, kad no­rinčių pildyti svajones – daugiau nei pačių svajonių, savanorė link­telėjo galvą. „Žmonių geranoriš­kumas labai džiugina, tik gaila, jog neturime Lietuvoje tiek pajė­gų, kad galėtume viską išvežioti, išdalyti…“ – apgailestavo A. Ci­jūnaitienė. Jai, sugrįžus į Lietuvą, įvykdyti gerumo misiją padėjo drauge atskridusi „Gėrio trupinė­lio“ bendražygė Miglė Žilėnaitė, su kuria pirmą sykį gyvai susitiko oro uoste (iki tol geradarės ben­dravo internetu), ir uteniškė drau­gė Ovidija Grižienė.

Geri darbai vykdomi visus metus

Sužinoti Utenos rajono vaikų svajones savanorėms padėjo so­cialiniai darbuotojai.

„Yra šeimų, kurios pačios į mus kreipiasi. Visuomet stengia­mės patikrinti, ar joms tikrai rei­kalinga pagalba. Dirbame visus metus, juk rūbų, batų, sauskelnių ar vaistų vaikams reikia ne tik per šventes, – apie savo veiklą pasakojo septintus metus sve­tur gyvenanti A. Cijūnaitienė. – Aišku, jeigu vaiko prašymas la­bai kuklus, pavyzdžiui, jis nori mašinėlės, nematome prasmės tikrinti, ar tėvai tikrai neturi ga­limybių jos nupirkti. Mes tikrai nenubiednėsime, o vaikas, gavęs norimą dovaną, bus laimingas. Žinoma, kai prašoma dviračių, kompiuterių ar kitų brangesnių daiktų, ypač rimtai išanalizuoja­me situaciją.“

Atkeliauja daug dviračių

Pasak pašnekovės, vaikų sva­jonės – labai įvairios. Prieš COVID-19 pandemiją dažniau­siai tekdavo išgirsti norą turėti planšetę ar kompiuterį. Šiemet, kaip teigė A. Cijūnaitienė, tokių prašymų vos vienas kitas, mat prasidėjus nuotoliniam moky­mui vargingiau gyvenančių šei­mų vaikai buvo aprūpinti kom­piuterine technika. „Iš Anglijos į Lietuvą atkeliauja labai daug mūsų išsiųstų dviračių, nebūti­nai naujų. Šiemet juntame išau­gusį drabužių, avalynės poreikį. Kai perskaitome, kad vaikui rei­kia, tarkime, šilto kombinezono, suprantame, kad tai ne jo, o tėvų prašymas. Tokiu atveju nuper­kame ne tik kombinezoną, bet ir žaislą ar kokią kitą dovanėlę, nes suprantame, kad drabužis vaikui nėra svajonių dovana, – pasako­jo savanorė. – Į Uteną atsivežėme ir papildomų dovanų. Visuomet taip darome – niekada negali ži­noti, ar neateis daugiau vaikų, nei buvo planuota.“

Pasak Anglijoje gyvenančios uteniškės, šiemet išpildyta apie pusantro šimto mažųjų mūsų ra­jono gyventojų troškimų.

Džiaugiasi tvirta komanda

A. Cijūnaitienė – dirbanti trijų vaikų – Kornelijos (20 m.), No­jaus (13 m.) ir Ugniaus (6 m.) – mama. Kaip ji viską suspėja? „Su Rūta („Gėrio trupinėlio“ įkūrė­ja – aut. past.) juokėmės, kad po kiekvienų Kalėdų aš sakau: „Vis­kas – mano etatas baigėsi, pa­vargau…“ Motyvacijos nesustoti man suteikia vaikų šypsenos, – prisipažino kirpėja dirbanti mote­ris. – Viskas tik iš pažiūros atrodo lengva, iš tiesų taip nėra. Džiau­giuosi, kad turiu nedidelę, bet tvirtą komandą, kuri mane palai­ko. Pavyzdžiui, Miglė, jeigu aš verksiu, duos man per kuprą bei lieps stotis ir eiti į priekį.“

Kaip sakė „Gėrio trupinėlio“ savanorė, Panevėžyje yra šios organizacijos sandėlis, į kurį iš įvairių miestų (taip pat ir Ute­nos) atvykę socialiniai darbuo­tojai gali paimti jų prižiūrimoms šeimoms reikalingų daiktų, dra­bužių, patalynės, higienos prie­monių ir kt. „Sudėtinga, kai žmonės rašo tiesiogiai mums, kad, pavyzdžiui, įvyko gais­ras, tad jiems reikalinga parama. Daiktų atgabenimas iš Anglijos užtrunka – reikia juos surinkti, surasti vežėjus, kurie sutiktų par­gabenti viską nemokamai… To­dėl geriausia kreiptis į Lietuvoje dirbančius socialinius darbuo­tojus. Dažniausiai savivaldybės suteikia transportą, o atvykus į Panevėžio sandėlį galima prisi­krauti kad ir pilną autobusiuką, – kalbėjo A. Cijūnaitienė. – So­cialiniai darbuotojai geriausiai pažįsta šeimas, žino, ko vaikams labiausiai reikia.“

Suskaičiuoti vargstančių šeimų neįmanoma

Utenos rajono socialinių pas­laugų centro atvejo vadybininkė Irma Šapokienė „Utenos dienai“ sakė, kad neįmanoma tiksliai su­skaičiuoti, kiek mūsų rajono šei­mų susiduria su nepritekliumi, nes paprašyti vienokios ar kitokios pa­galbos išdrįsta ne visi. „Svarbu, kad kiekvienas iš mūsų nebijotų prieiti prie tokių šeimų ir paklaus­ti, ar joms reikalinga pagalba, ją pasiūlyti“, – pabrėžė ji.

Diena, kurios neįmanoma pamiršti

Utenos motociklininkus vie­nijančio klubo „Ugnies ratas“ prezidentas Žydrūnas Četraus­kas kalbinamas apie kilnius bai­kerių darbus kuklinosi. „Kuo galime, tuo padedame…“ – sakė jis ir pridūrė, kad po odiniais rū­bais slypi širdys.

Anot Ž. Četrausko, motoci­klai vaikams rūpi ne ką mažiau nei jais atvežtos dovanos, jau nekalbant apie galimybę pasi­važinėti… „Mums tai būna eili­nė diena, jiems – įspūdis, kuris išlieka visam gyvenimui“, – tei­gė „Ugnies rato“ prezidentas.

Ž. Četraukas tikino visuomet prisiminsiantis vieną lapkričio mėnesio dieną, kai, spaudžiant kelių laipsnių šaltukui, drauge su bendražygiais nepabūgo sėsti ant motociklo ir vykti į sostinę, kad išpildytų onkologinėmis li­gomis sergančių vaikų svajones. „Niekada nepamiršiu berniu­ko, kuriam nupirkome telefoną, pritaikytą neregiams. Gavęs do­vaną, jis paėmė mano ranką ir ėmė verkti iš dėkingumo. Kad ir koks būčiau stiprus, tuomet turėjau labai tvirtai suimti save į kumštį, jog nepravirkčiau. Be galo spaudžia širdį, kai žinai, kad tam vaikui, anot gydytojų, liko vos keli mėnesiai…“ – vie­na jautriausių gyvenimo akimir­kų pasidalijo Ž. Četrauskas.

The post Geraširdžiams uteniškiams motyvacijos suteikia vaikų šypsenos appeared first on udiena.lt.