Šaukštų karaliumi vadinamas Degučių kaimo gyventojas tautodailininkas Gediminas Kairys prieš kelis metus dar labiau išgarsėjo po Kaune vykusio gyvosios istorijos festivalio „Europa. Napoleonas I Kaune. 1812“, kurio metu dalyvavę karo istorijos rekonstruotojai atminimui dovanų gavo 700 medinių šaukštų, kuriuos net kelis mėnesius savo rankomis išdrožė G. Kairys. Auksinių rankų meistras neseniai gavo pasiūlymą prisidėti ir prie LDK Valdovų rūmų interjero puošybos.

Jūs esate žinomas kaip šaukštų drožėjas. Kodėl pasirinkote šaukštus?
Nežinau, kas mane padarė tuo šaukštų drožėju (juokiasi). Drožiu ne vien šaukštus. Ką susapnuoju, tą ir drožiu. O sapnai priklauso nuo to, ką pavalgau prieš miegą. Jeigu sunkiau, tai ir dirbinys būna sunkesnis. Nemėgstu skulptūrų. Esu drožęs kryžių, paminklą seneliui, tačiau tuomet dar kartą įsitikinau, kad šis darbas – ne man.

Juk dirbant su ąžuolu reikia ilgai ir kantriai drožti, kol pamatysi rezultatą. Tenka drožti ir prieverpstes, ir kaukes, ir kitokius buičiai skirtus dirbinius. Tarybiniais laikais vis labiau suartėti su drožyba trukdė ne tik žinių stoka, bet ir įrankių trūkumas. Esu savamokslis, galbūt ne viską išmanau ir darau tinkamai. O senatvės sulaukus labai sunku persiorientuoti.

Kaune vykusiame festivalyje dalyviams labiausiai įsiminėte savo rankomis išdrožęs net 700 šaukštų. Ar tai buvo iššūkis Jums?
Tai buvo gana seniai, 2012 metais. Renginyje, skirtame šimtatūkstantinės Napoleono kariuomenės persikėlimo per Nemuną 200 metų sukakčiai, mano šaukštai buvo išdalyti kariams. Nuo jų gaminimo man jau rūgštu buvo, sapnavau kone kasnakt. Tai buvo nelengvas iššūkis man. Plušau kelis mėnesius galvos nepakeldamas. Sakoma, jeigu darbas patinka, neatsibosta. Džiaugiuosi, kad drožyba man – pats maloniausias darbas.

Kas pažadino Jūsų, kaip menininko, talentą?
Aš nelaikau savęs menininku, gal tik šiek tiek trenktu žmogumi (juokiasi). Galbūt esu daugiau amatininkas. Baigdamas mokyklą iš miško pradėjau namo neštis įdomesnius radinius – kelmus, šaknis. Parsinešęs juos padailindavau, drožinėdavau: išeidavo keistos formos žvakidė ar į žvėrį panašus dirbinys. Paskui mokiausi ir turėjau bičiulį. Jo giminaitis buvo medžio drožėjas, turėjęs net tris kaltus. Tuomet buvo didžiulis turtas. Susipažinęs su juo bei Kauno bendrabutyje gyvendamas ėmiau drožinėti įvairius velniukus. Užkabino. Net tarnaudamas armijoje galėjau užsiimti drožyba. O grįžęs namo nepamiršau savo pomėgio ir niežtėjo nagus kažką daryti toliau. Iš pradžių gyvenau Trakuose, kur sukūriau šeimą. Tačiau vėliau tapau savotišku tremtiniu – atvykome gyventi į Degučius. Mano pirmoji darbovietė – liaudies meno gaminių įmonė „Minija”. Čia pagal ruošinius kurį laiką gaminau vienodus daiktus. Tarkim, visoje Tarybų Sąjungoje anuomet buvo populiarūs riešutų spaustukai – juos monotoniškai ir drožiau. Palikęs „Miniją” pradėjau važinėti po įvairias muges, todėl pradėjau aktyviai dirbti namuose. Prigamindavau daugybę dirbinių, nuveždavau į mugę – išgraibstydavo juos iškart, mat tuomet nieko nebūdavo parduotuvėse.

Ar turite savo šaukštą, kuriuo kabinate košę?
Savojo neturiu. Aš labai griežtai laikausi tradicijų – juk šiaučius basas, kriaučius nuogas, o puodžius iš šukės valgo… (kvatojasi). O mano šaukštas – kiauras. Juk namuose normalios net pjaustymo lentos nėra. Jei lieka kokia apykreivė, tokią ir naudojame.

Kuo paįvairinate savo kasdienybę?
Manau, kad ji ir taip įvairi. Per visą gyvenimą galima daug ko išmokti, o menininkas turi būti šiek tiek ir trenktas, kad būtum patenkintas tuo, ką turi. Ne kartą esu sakęs savo amato broliams, kad mes patys kvailiausi. Juk Lietuvos nepriklausomybės pradžioje kūrėsi bankai, kažkas biznius suko… Ką nušovė, kas kalėjime sėdėjo, o paskui išėjo. O mes, menininkai, medžio ar molio gabalus apsikabinę prasėdėjome ir vistiek laimingi iki šiolei. Gyvenime jokių stebuklų nenoriu: džiaugiuosi tuo, ką turiu šiandien. Man gražu, kai pamatau atskridusį varnėną ar žaliuoti pradėjusį beržą. Džiaugiuosi kiekviena diena, kiekviena minute. Ir tuo, ką išdrožiu – tai pat…

Ar esate pagaminęs neįprastų darbų?
Tikriausiai ne. Nemėgstu savo darbų dovanoti, nes juk negali žinoti – gal jam jų nereikia. Man maloniau, kai ateina žmogus ir pasako, kad jam reikia to ar ano.

Užsakymų sulaukiu nemažai, tačiau didžiosios dalies nesiimu, nes žmonės visko prisigalvoja. Kartais tie užsakymai menininką pastato į rėmus.

Šiuo metu dirbate LDK Valdovų rūmuose? Papasakokite, kaip sulaukėte pasiūlymo dalyvauti šiame projekte?
Šiuo metu įrengiamoms Valdovų rūmų interjero luboms reikia atskirų drožtų detalių. Paskambino, paklausė, ar drožiu. Sulaukiau neįprasto pasiūlymo. Dirbu namuose: sėdžiu prie televizoriaus, drožiu ir šiukšlinu.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}FKMIpV8ySBQ&feature{/youtube}

The post Šaukštų karalius labiausiai nemėgsta būti įspraustas į rėmus appeared first on udiena.lt.

Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su profesionaliu drožėju Gediminu Kairiu. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą udiena.lt@gmail.com Jus dominančius klausimus šiam kūrėjui iki kovo 20 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

G. Kairys medžio drožyba užsiima nuo seno. Savo dirbinius – įvairaus dydžio šaukštus uogienei maišyti, sviestui išmaigyti, lenteles daržovėms, duonai, mėsai ir kitiems gaminiams pjaustyti, kočėlus, įvairiausiais raštais išmargintas verpstes ir lazdas, įdomias kaukes – tautodailininkas pardavinėja mugėse, turguose, nemažai jo darbų iškeliavo į užsienį.

G. Kairys – sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senojo šaukščiaus, kubilininkystės, stalystės ir žaislininkystės amatų puoselėtojas.

Laikraščio „Utenos diena” inf.

The post Utenos krašto kūrėjas Gediminas Kairys appeared first on udiena.lt.