Daugiau apie tai skaitykite artimiausiuose laikraščio „Utenos diena“ numeriuose.

Autorės nuotr.

The post Veiklias Utenos moteris subūręs fotoprojektas pasiekė finišą – pristatyti devyni skirtingi portretai appeared first on udiena.lt.

Naktinė fotografija lėtesnė – vienos nuotraukos fotografavimas gali trukti net iki pusvalandžio. Todėl, laukdamas tinkamo kadro, fotografas dažnai visą naktį praleidžia stebėdamas žvaigždes ar vaikščiodamas po apleistas vietoves.

Naktinį dangų fiksuojančio M. Golubevo nuotraukose – tūkstančiais žvaigždžių žibantis dangus, apleisti pastatai ir naktyje skendintys laukinės gamtos kampeliai. Ypatingu žanru, t. y. naktine fotografija, užsiimantis fotomenininkas tamsos nebijo. Nakties metas jauną fotografą vilioja savo mistika.

Projekto „Utenos apskrities naktinės Bažnyčių fotografijos“ metu planuojama fotografuoti skirtingais konceptais: po giedru žvaigždėtu dangumi, per pilnatį bei pasitelkiant dronu sukurtą individualų apšvietimą.

Bendradarbiaujant su bažnyčių parapijų bendruomenėmis bei kitose Utenos dekanato bažnyčiose bus prašoma tamsiu paros metu suteikti galimybę fotografui ir jo asistentui patekti į šventovių vidų bei fotografuoti atskirus vidaus segmentus pasitelkiant individualų apšvietimą, kuriuo rūpinasi projekto sumanytojai.

Numatyta, kad nuotraukas, kurios bus patalpintos internete plačiajai visuomenei, lydės bažnyčių istoriniai aprašymai. Tikslas – kad kraštiečiai ir parapijose gyvenantys žmonės kuo daugiau sužinotų apie savo maldos namus ir gimtąjį kraštą, o atvykę svečiai susipažintų su Utenos apylinkėmis bei istorija. Fotografijose atsispindės šiuolaikiškas požiūris, persipinantis su architektūra ir istorija, todėl jos turės išliekamąją vertę – bus reikšmingos Utenos krašto dabarčiai ir praeičiai geriau pažinti.

Projektui „Šviesos paieškose“ įgyvendinti planuojama fotografuoti iki 10-ies pasirinktų Utenos apskrities bažnyčių.

Nufotografuotų bažnyčių bendruomenės nuotraukomis galės naudotis nemokamai.

The post Uteniškis fotografas ryžosi įamžinti bažnyčių interjerus – tai atliks tamsiuoju paros metu appeared first on udiena.lt.

Pašaukimas atėjo vėliau

J. Žižys nėra uteniškis – su žmona Dovile bei trimis vai­kais gyvena Švenčionių rajone, Švenčionėlių miestelyje. Danie­liaus, Motiejaus ir Gabrieliaus tėčiui vykstant į darbą tenka įveikti nemažą atstumą. O pake­liui – plaukia debesys ar sklei­džiasi žibuoklės. Kaipgi pralei­si gamtos virsmus, juolab dabar, pavasarį… Policininkas šyptelė­jo – ne visada tai, ką sumano, spėja nufotografuoti – kol at­vyksta į darbą, debesys gali ir nuplaukti. Pašnekovas pasvars­tė, jog tapti pareigūnu atrodė geras pasirinkimas: jo dėdė dir­bo policijoje, o tėvas – ugniage­siu. J. Žižys prieš tai kolegijoje baigė įmonių ir įstaigų adminis­travimo studijas, bet, supratęs, jog tai ne jam, pasuko ten, kur yra dabar.

Visą straipsnį skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“.

The post Fotografuojantis kelių patrulis siūlymą „susitarti“ Utenoje išgirdo tik kartą appeared first on udiena.lt.

Tikriausiai nesuklysiu pasakiusi, jog fotografija – Jūsų aistra. Kaip ji įsižiebė?

Aš manau, kaip ir kiekvienam nuo kažko turi prasidėti, tik dabar sunku pasakyti… Prisiminus vaikystės laikus, tuo metu, apie aštuoniasdešimtuosius, ėjo ,,Sovieckaja foto‘‘ žurnalai, teko nemažai pavartyti jų. Buvau sportiškas vaikas, mane žavėjo gimnastika. Kiek esu išsikarpiusi fotografijų… Juk tada viską kolekcionuodavom: ir pašto ženkliukus, ir saldainių popieriukus. Taip po truputėlį ir atsirado aistra fotografijai. Fiksuodavau iš pradžių akimis, vėliau įsigijau fotoaparatą. Mėgstu sakyti, jog, matyt, kažkas iš viršaus įžiebė šią aistrą, norą pagauti, užfiksuoti netikėtą akimirką. Taigi, viskas prasidėjo iš aukščiau.

Esate sakiusi, jog ,,pamatyti turbūt – dievo dovana‘‘, tačiau galbūt išduotumėte, kas, Jūsų nuomone, nuotrauką paverčia meno kūriniu?

Pagauta netikėta akimirka netikėtu laiku… Turbūt čia ir glūdi paslaptis.

Esate gavusi šimtus apdovanojimų, tačiau gal atsimenate, kaip jautėtės gavusį patį pirmąjį?

Kaip tik neseniai susiskaičiavau, kiek esu gavusi apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose. Pasirodo, virš aštuonių šimtų. Medalių, diplomų ir kitų apdovanojimų. Skaičiai man pačiai įspūdingi. Pirmasis aukso medalis atkeliavo iš Japonijos – seniausio tarptautinio fotokonkurso 2011 metais. Auksą pelnė žirgų fotografija. Azijiečių nenustebinsi kraštovaizdžiu, bet gyvūnus japonai labai vertina, matyt, kaip ir lietuviai juos myli. Kai sužinojau apie laimėjimą, gavau laišką – akimirka buvo nuostabi. Iš tiesų, tai buvo begalinis džiaugsmas, nesitikėjau. Tuomet siunčiau dešimt fotografijų, visos buvo su žirgais, o čia – viena ėmė ir patraukė japonų žvilgsnį. Paskui 2012, gal 2013 metais, atėjo sidabro medalis už akto fotografiją. Begalinis džiaugsmas, kai esi įvertintas, begalinis.

Ar paskutiniai metai buvo dėkingi kūrybai?

Tikrai taip! Turiu susirašiusi, kiek gavau apdovanojimų kiekvienais metais. Juk kiekvienas įvertinimas yra toks vertingas. Paskutinį kartą, kai skaičiavau, buvo 374 fotokonkursų medaliai. Visi kiti diplomai, kaspinėliai… Tai – didelis skaičius, džiaugiuosi, kad taip įvertina tarptautiniuose konkursuose. Dabar tų apdovanojimų dar daugiau, tik neturiu laiko visų suskaičiuoti. Įdomu tai, jog mano darbai labiausiai patinka Balkanų šalyse. Tas mūsų aplinkos matymas, požiūris, netgi gyvenimas yra panašus į Balkanų šalių. Slaviški kraštai, matyt, todėl…

Ne vieną kartą buvote komisijos narė. Ir visgi, maloniau vertinti, ar būti vertinamai?

Apskritai, kai buvau toks žalias žmogutis konkursuose, nežinojau, net neįsivaizdavau, kas mane vertina. Turėjau kelias geras fotografijas, ir daugiau nieko. Bet išplaukiau į pasaulį. Pradėjau plaukti su savo garsiuoju ,,Rytu‘‘, kuris buvo įvertintas tikrai ne viename tarptautiniame konkurse. Viskas išėjo natūraliai. Serbijoje 2017 metais Zoranas Djordevičius pakvietė į tarptautinę vertinimo komisiją. Visai juokinga istorija. Zoranas su fotoklubo nariais žiūrėdami fotografijas sugalvojo pakviesti šį ,,gerai fotografuojantį vyruką‘‘, nes mano vardas ir pavardė kažkaip pasirodė ne moteriški. Vėliau susirašinėjant išaiškėjo, kad vis dėlto esu moteris. Ups? (Juokėsi). Tada gyvenimas vertėsi aukštyn kojom, atsirado baimė vienai skristi į Serbiją. Bet išdrįsau. Pamenu, nuskridau, pasiklydau oro uoste. Linksma ten buvo…O dėl vertinimo… Susirinkome pas Zoraną namuose. Aš, jis ir dar du jų fotoklubo nariai. Ir vertinome skalėje nuo 1 iki 9. Kiekviename konkurse būna įvairus skaičius kategorijų. Pavyzdžiui: spalvota, nespalvota, žmogus, gamta ir t. t. Įvertini kiekvieną fotografiją dažniausiai kompiuteryje, nematai nei vardo, nei pavardės. Teoriškai, yra auksinio taško taisyklė, bet iš tiesų, arba fotografija tave paveikia, arba ne. Tai visgi labiau vertinimas emocijomis. Arba supranti, kas norėta pasakyti, supranti siunčiamą žinią, arba ne. Vėliau visi komisijos nariai susirenka, žiūri geriausiai išreitinguotas ir skiria apdovanojimus… Ir kai pats įbrendi į tuos vandenis, pamatai, kas ir iš kur atplaukia. Smagu, kai buvau pamatyta, įvertinta. Tiek dalyvavimas, tiek vertinimas man vienodai svarbūs. Atsakingai žiūriu į savo pačios fotografijas, jos išjaustos, išmyluotos, iščiūčiuotos. Taip pat ir su vertinimu. Kas arčiau dūšios, tą ir vertini geriau. Keista, kai fotografai atsiunčia visai neatsakingai parinktas fotografijas. Būna prastas apšvietimas, neatitinka temos… Abu dalykai man yra svarbūs – tiek dalyvauti, tiek vertinti kitus dalyvius.

Jūsų fotografijos labai skirtingos: nuo žemę gaubiančio rūko, gyvūnų iki gimnastų ir nuogų modelių. Kaip gimsta tokios įvairios idėjos?

Kažkaip gimsta. Aš sakau, matyt, man viską sudėliojo iš viršaus. Tos mintys tiesiog ateina. Jeigu aš turiu modelį, tai jau ir matau, kaip jį pastatysiu, prie ko pastatysiu, kaip paguldysiu, kaip nufotografuosiu. Aišku, rezultatų būna gana įvairių, bet jeigu matau, kad pavyko sėkmingai, tai galiu tik pasidžiaugti. Vadinasi – pavyko su visatos pagalba. Pradėjau, pamenu, nuo peizažų. Gulinėjau, varčiausi ant žemės ir bijojau, kad tik erkių neparsineščiau (juokėsi). Paskui žirgai, žmonės, aktas. Atrodo, vis kažką nuo viršaus nuleidžia. Jeigu einu, matau, kad gražiai apšviesta ar gražus rūkas, tai būtinai turiu padaryti, nuspausti mygtuką. Jeigu noriu nuogą kūną parodyti, vėlgi, žiūriu, iš kurios pusės, kaip sudėlioti, kad įdomiai ir gražiai atrodytų. Jausenos būna įvairios. Fotografuojant savo pačios aktą, tikrai negaliu sakyti, kad labai drąsiai jaučiuosi, ne, jaudinuosi. Jaučiu, kaip visas vidus kirba, verda. Viską išgyvenu. Matau kartais, kad geras kadras, ir spausdama mygtuką galvoju: ,,kaip saldu čia‘‘. Iš tiesų, man fotografija yra viskas. Aš myliu ją, negalėčiau be jos gyventi. Pasileidau su ja į pasaulį.

Ar lengvai randate modelių, kurie išdrįsta taip drąsiai pozuoti apsinuoginę?

Sunku su modeliais. Kai pradėjau fotografuoti aktą, dirbome su mano drauge. Ji papozuodavo man, aš – jai. Toks bendras darbas. Vėliau mano gyvenime atsirado vyrukas, kuris mielai papozuodavo man, vėlgi, aš – jam. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė, tačiau alkis akto fotografijoms liko. Modelių aplinkui nelabai randu. O kai visiškas modelių badas, tenka prieš objektyvą stoti pačiai. Man žmogaus kūnas yra gražus, koks jis bebūtų, ar jaunas, ar senas. Tai link penkiasdešimties ėmiau pati save rodyti plačiajai publikai. Kelias nėra lengvas, tenka dažnai išgirsti kalbų: ,,kaip čia ji pati save fotografuoja?‘‘ ar ,, jai gal su galvą negerai?‘‘ ir ,, kaip ji čia prieš tėvus šitaip‘‘. Juk aš atsakinga tik prieš save. Bet kalbos ir lieka kalbomis… Lietuvoje kažkaip bijo nuogo kūno, atrodo, ratais apeina. O tarptautiniuose konkursuose visi palaiko, nori surengti parodas, kviečia papozuoti. Kūnas turi savo magiją (šypsojosi).

Ne kartą paminėjote kažką iš viršaus. Ar tikite likimu?

Tikiu, tikiu likimu. Tik pasakysiu, kad reikia mylėti save, kad mylėtum kitus ir visatą taip, kaip ji myli tave.

Dėkoju už pokalbį.

Nuotr. iš asmen. N. Ribokaitės archyvo

The post Fotomenininkė Normantė Ribokaitė: ,,Kažkas iš viršaus įžiebė šią aistrą‘‘ appeared first on udiena.lt.

Daugiau apie tai skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“.

J. Kasperavičiūtės asmen. archyvo nuotr.

The post Fotografė Justė Kasperavičiūtė: „Būna labai jautrių akimirkų…“ appeared first on udiena.lt.

Daugiau apie tai skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“.

Vytauto Ridiko nuotr.

The post Darbe – policininkai, namuose – menininkai appeared first on udiena.lt.

Kolekcijoje – bemaž pusketvirto tūkstančio plunksnų

Užpaliuose augęs vyras pasakojo pradėjęs kolekcionuoti plunksnas ir piešti dar vaikystėje. „Tuomet labiausiai viliojo jų raštai bei spalvos. Buvo įdomu ieškoti ir atrasti, kam priklauso pamesta plunksna, o margas plunksnų pasaulis tiesiog įtraukė“, – prisiminė jis.

Pašnekovo kolekciją šiuo metu sudaro beveik 3 400 įvairaus dydžio plunksnų (sparnų – plasnojamųjų, uodegos – vairuojamųjų, kontūrinių dengiamųjų, pūkinių). Didžiausia turima plunksna – jūrinio erelio didžioji plasnojamoji (50 cm ilgio), mažiausios – vos kelių milimetrų ilgio – žvirblinių paukščių dengiamosios. Iš viso kolekcijoje šiuo metu – 105 skirtingų paukščių rūšių plunksnos. M. Ilčiuko žiniomis, Lietuvoje yra kitų plunksnas renkančių paukščių mylėtojų, tačiau tokios apimties kolekcija – vienintelė.

Anksčiau vyras plunksnas rinkdavo tik pats, specialiai jų rinkti eidavo į mišką, tačiau dažniausiai tokiu būdu gausiai rasti plunksnų nepavykdavo – gamta dažniau siurprizų pateikia spontaniškai. Prie kolekcijos didinimo prisideda ir bičiuliai bei kolegos darbe – radę įdomesnių plunksnų, jomis pasidalija. „Labai padeda, kai gaunu informacijos apie rastą negyvą ar sudraskytą paukštį, nes tokiu atveju kolekcija papildoma ne viena plunksna, o visu tos paukščio rūšies plunksnų rinkiniu“, – pasakojo M. Ilčiukas.

Plunksnose – daugybė informacijos apie paukščius

Anot vyro, plunksnos gali labai daug papasakoti apie paukštį: koks jo gyvenimo būdas, kokios spalvos ir raštai vyrauja apdare.

„Ant žemės perintys paukščiai visad būna slepiamųjų spalvų – labai margi, kad plunksnų apdaras padėtų užsimaskuoti ir perintis paukštis nekristų plėšrūnams į akis. Geriausi slapukai – lėliai, kurie perėdami ant žemės imituoja medžio šakos atplaišą ar žievės gabalą. Toks paukštis taip pasitiki savo spalva, kad ant jo gali beveik užlipti – pakyla pasibaidęs tik priėjus visai arti. Taip pakylantis iš po kojų paukštis gali labai netikėtai nustebinti. Savitai gyvensenai prisitaikę geniai ir meletos – jų uodegos plunksnos yra labai tvirtos, kad paukščiai lipdami medžio kamienu galėtų remtis uodega kaip atrama. Kormoranų uodegos plunksnos taip pat labai tvirtos – kad galėtų geriau manevruoti nardydami po vandeniu. Pelėdų plunksnos ypatingos ir skiriasi nuo kitų paukščių savo struktūra, kuri suteikia joms beveik begarsį skrydį. Visi paukščiai per metus pakeičia beveik visas plunksnas, kai kurie dalį plunksnų keičia ir dukart per metus, todėl skirtingais metų laikais kai kurios rūšys skiriasi spalva, pavyzdžiui, ančių patinėliai vasarą tampa panašūs į pateles – slepiamosios spalvos“, – įdomiais faktais apie paukščius dalijosi M. Ilčiukas.

Ši plunksnų kolekcija gamtotvarkos specialistui labai padeda edukaciniuose užsiėmimuose, supažindinant su paukščių įvairove ir jų prisitaikymu prie aplinkos.

Piešimas – kaip meditacija

Šią žiemą M. Ilčiukas sumanė atgaivinti ir kitą seną hobį – ėmė piešti paukščius, o netrukus jo virtuali piešinių paroda sulaukė pasisekimo.

Būdamas vaiku jis noriai piešdavo išgalvotus paukščius ir drakonus, o knygose radęs tuščios vietos – visada palikdavo ten savo iliustraciją. Vėliau, mokykloje, skaitydavo profesoriaus Tado Ivanausko knygą „Lietuvos paukščiai“, ten esančias nespalvotas iliustracijas perpiešdavo ir spalvindavo pagal knygoje nurodomą konkretaus paukščio aprašymą. Besimokydamas Užpalių gimnazijoje lankė ir tuometę Utenos dailės mokyklą, kurią baigė su pagyrimu: „Po studijų, pradėjus dirbti, kurį laiką piešimas buvo pamirštas užsiėmimas, tiesiog nerasdavau tam laiko. Anksčiau piešdavau daugiausia pieštukais ar tušu, tačiau karantino laikotarpis ir ilgi žiemos vakarai padėjo prisiminti dailę ir išbandyti save kitose dailės srityse, todėl pradėjau piešti akvarele.“

Dabar piešimas vyrui – kaip meditacija. Kai gali pasinerti į baltą popieriaus lapą, atrodo, išnyksta ir visi rūpesčiai aplink. Vis dėlto, kiekvienas piešinys reikalauja pasiruošimo – M. Ilčiukas analizuoja paukščių nuotraukas, skaito aprašymus ir paukščio identifikacinius požymius, kuriuos stengiasi pabrėžti savo darbuose. „Man piešimas – ne tik technika, bet ir emocijų raiška, todėl šiam procesui labai svarbus ir įkvėpimas. Tapant su įkvėpimu, atrodo, laikas tiesiog praskrieja kažkur pro šalį, o potėpiai patys užpildo lapą. Užbaigus piešinį, lengviausia – suraityti autografą. Tai tarsi vėliavos įsmeigimas užkopus į kalno viršūnę“, – šypsojosi M. Ilčiukas.

Paprastesnius piešinius vyras nupiešia per dvi–keturias valandas, o sudėtingesniems gali prireikti gerokai daugiau laiko: „Tai labai priklauso nuo paukščio apdaro margumo, smulkių detalių kiekio, fono detalumo ir panašiai.“

Didžiausias iššūkis M. Ilčiukui kol kas buvo piešti tulžį ir grąžiagalvę. „Tai margi, daug smulkių detalių turintys paukščiai, jiems piešti reikalingas ypatingas potėpio tikslumas. Žinoma, kiekvieno paukščio piešimas turi savo iššūkių, ypač stengiantis pabrėžti jo unikalumą“, – sakė jis.

M. Ilčiuką žavi daugybė skirtingų paukščių, tad vieno – mylimiausio – vyras išskirti negalėtų. „Ausuotieji kragai žavi savo savitu gyvenimo būdu, šokiais ant vandens, plūduriuojančiais lizdais ir įmantriu plunksnų apdaru: kuodukais bei apykaklėmis. Pelėdiniai paukščiai – unikaliu gebėjimu tyliai skristi, nepaprastai jautria klausa, sugebėjimu tobulai užsimaskuoti. Sakalai – taip pat labai ypatingi paukščiai, daugiausia medžiojantys ore, tarp šių paukščių yra ir absoliutus pasaulio greičio rekordininkas – sakalas keleivis. Čiurliai stebina sugebėjimu ištisus metus skraidyti nenutūpdami pailsėti, jie netgi miega skrisdami. Jie nusileidžia tik prireikus perėti ir maitinti jauniklius. Kiekvienas paukštis yra unikalus ir prisitaikęs prie savo specifinio gebėjimo išlikti gamtoje, o tokie kraštutinumai – labiausiai žavintys“, – teigė M. Ilčiukas.

Gamtos fotografas

Veiklus užpalietis turi dar vieną pomėgį – fotografuoja gamtą. Pasigrožėti jo užfiksuotais kadrais galima apsilankius feisbuko paskyroje Mindaugo Ilčiuko fotomedžioklė. Gamtotvarkos specialistas „Utenos dienai“ pasakojo, kad fotografija jo gyvenime atsirado pasirodžius pirmiesiems skaitmeniniams fotoaparatams: „Viskas pamažu rutuliojosi, keitėsi technika – perėjau prie veidrodinio fotoaparato. Objektyvai, priedai… Prasidėjo rimtesnė fotografija. Kuo toliau – tuo įvairiau. Pavyzdžiui, naudojant makroobjektyvą galima iš arti įamžinti drugius, augalus, vabzdžius, su teleskopiniu objektyvu – nufotografuoti toli esantį žvėrį, paukštį. Trečius metus fotografuoju ir su dronu. Daugiausia – gamtą, ežerus, salas, miškus, pelkes.“

Paklaustas, kokiu kadru labiausiai džiaugiasi, M. Ilčiukas prisiminė, kad visai neseniai jam pavyko iš arti nufotografuoti bei nufilmuoti juodąją meletą, geninių šeimos paukštį: „Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Ji pati atskrido prie manęs, neišsigando, dirbo savo darbą – kapojo sausuolį. Netikėta akimirka, kurios nepakartosi…“

Nuo pat mažens traukia vanduo

Pašnekovas pasakojo, kad mokykliniais metais tyrinėdavo drugelius, paukščius, su savo kolekcijomis važinėdavo po įvairius gamtininkų konkursus. Šiuo metu įgytas žinias jis kuo puikiausiai panaudoja darbe. „Dvejonių, kuo tapsiu užaugęs, nebuvo. Žinojau, kad eisiu gamtos keliu, teliko pasirinkti vieną iš dviejų: biologiją arba miškininkystę. Nugalėjo pastaroji. Džiaugiuosi savo pasirinkimu“, – „Utenos dienai“ sakė M. Ilčiukas.

Šiuo metu, kai šalyje įvestas karantinas, kraštiečiui daugiau tenka dirbti nuotoliniu būdu, bet jis jau planuoja išvažiavimus į gamtą. „Tuoj prasidės šiltasis sezonas, paukščiai grįš į lizdus, reikės važiuoti pasižiūrėti, kur peri kokie sparnuočiai. Pagal tai, koks paukštis toje vietoje peri, nustatoma apsaugos zona. Šiuo metu gamtoje – sujudimas: vyksta paukščių migracija, laukuose susirenka gervės, gulbės giesmininkės, ražienose sutūpia žąsų būriai“, – kalbėjo jis.

Į klausimą, kuo jam brangus Utenos kraštas, M. Ilčiukas atsakė taip: „Mane nuo pat mažens traukia vanduo. Gyvenau prie Šventosios upės slėnio, pavasarį vanduo užliedavo pievas. Eidavau ten stebėti paukščių. Anksčiau dirbau Zarasuose, kur daug vandens telkinių, šiuo metu sukuosi kitame ežerų krašte – Ignalinoje. Turbūt labiausiai mane traukia miško ir vandens kombinacija.“

M. Ilčiukas atskleidė, kad jam, kaip miškininkui, bene gražiausias garsas – juodojo strazdo giesmė: „Ji gana melodinga, o šis paukštis – ypatingas, dažniausiai jį galima pamatyti miške, nutūpusį prie kokio eglyno.“

Deimantės KAZOKAITĖS ir Valstybinių miškų urėdijos inf.

M. Ilčiuko asmen. archyvo nuotr.

The post Įspūdingos kolekcijos savininkui gražiausia – juodojo strazdo giesmė appeared first on udiena.lt.

Pamokos su Maestro

G. Kovaliovas, kaip ir jo sūnus, gimė Dusetose, tik kur kas anksčiau – 1950 m. Fotografuoja nuo devynerių metų – „užsikabino“ pamatęs fotografuojantį kaimyną Vladą Atkočiūną. Pirmasis fotoaparatas buvo paprastutė „Smena“, o kol neturėjo didintuvo, jį atstodavo saulės šviesa… Vėliau technika ir priemonės tobulėjo, augo noras padaryti kuo įdomesnes nuotraukas. Sulaukęs trylikos, jaunasis fotografas išvažiavo mokytis į Kauną, kur 1973 m. baigė Kauno Stepo Žuko technikumą ir įgijo dailininko–apipavidalintojo specialybę. Ten su fotografija, kaip meno rūšimi, jį supažindino garsus Lietuvoje ir užsienyje fotografas Povilas Karpavičius, gimęs 1901 m. Tbilisyje, o nuo 1921 m. gyvenęs ir mokęsis Zarasuose. P. Karpavičius – fotografijos technikų specialistas, vienas iš pirmųjų spalvotosios fotografijos meistrų Lietuvoje, lietuviškų fotografijos vadovėlių autorius ir pedagogas. Pasak G. Kovaliovo, Maestro pamokos jaunam vaikinukui buvo neįkainojamos. Grįžęs į Dusetas, vaikinas kurį laiką dirbo ir fotografijos studijoje, ir dailininku–apipavidalintoju Sartų žirgyne, o nuo 1974 iki 2014 metų Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje (dabar Dusetų Kazimiero Būgos gimnazija) technologijų mokytoju. 1986 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Kursinis ir diplominis darbai buvo atlikti fotografijos srityje, vadovaujant profesoriui Vytautui Kaušiniui.

Apie kūrybą pasakoja fotografija

Daugybę metų Genadijus buvo Dusetų istorijos metraštininkas – šventės, vestuvės, laidotuvės – visi svarbiausi miestelio įvykiai buvo įamžinti fotojuostelėse. Pats jas ryškindavo ir spausdindavo tamsiame kambarėlyje, buvo tobulai įvaldęs tą magišką procesą. Turbūt kiekvienoje dusetiškių šeimoje atrastume Genadijaus darytų nuotraukų. Nemaža dalis tais laikais užfiksuotų akimirkų, daugiausiai gamtos tema, tebekeliauja po parodas, dalis – dar laukia savo eilės. Tokios, sulaukusios dienos šviesos akimirkos iš šeimos archyvo, ir buvo pateiktos parodoje (trečioje asmeninėje parodoje Dusetų dailės galerijoje). Į nuotraukas buvo galima žiūrėti ilgai, tyrinėjant tų laikų kasdienybę, kuri buvo paprasta, be įmantrumų. Žmonės buvo nuoširdūs, atviri ir kažkuo labai savi, atpažįstami – senelis, nešantis su naščiais vandenį iš šulinio ar vagojantis žemę su arkliuku, močiutės skvarbus žvilgsnis, taip lengvai įveikiantis mus skiriančius daugiau nei keturis dešimtmečius… Daugumoje nuotraukų – Genadijaus ir Mildos Kovaliovų vaikai. Vienose – dar smalsūs kūdikiai, kitose – jau žaidžiantys savo berniukiškus žaidimus, dar kitose – palengva tolstantys savo likimo keliais paaugliai… Visose nuotraukose akivaizdžiai stiprūs ryšiai – tarp kartų, tarp tėvų ir vaikų, tarp vidinio ir išorinio pasaulio.

Nuotraukos, nors ir vaizduojančios paprastus dalykus, labai profesionalios. Jose puikiai suvaldyta šviesa, kompozicija, pagautos giliausios emocijos – tikros, nuoširdžios, kaip ir pats autorius. Jis nemėgsta pasakoti apie savo kūrybą – tai palieka pačiai fotografijai – ir tiesiog sako: „Man patiko fotografuoti ir fotografavau. Negalvojau, kad darau nuotraukas parodai.“

Geriausia kūrėja yra gamta

Ypatinga vieta Genadijaus kūryboje skirta peizažui. Daugiausiai – tai grafiški žolės, ledo vaizdai, juodi medžių ažūrai baltame sniege. Su tomis, jau klasika tapusiomis nuotraukomis, fotomenininkas dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, kurias rengia Dusetų dailės galerija ir gamtos fotografų klubas „Žalias skėtis“.

Atėjus skaitmeninių technologijų amžiui, Genadijus uždarė tamsaus kambarėlio duris, ant lentynos padėjo daug metų visur lydėjusią plataus formato kamerą. Nors vaikai padovanojo šiuolaikinį fotoaparatą, retai paima jį į rankas – neprilipo, negyva jam pasirodė kompiuterinė fotografija. Sako, kad dabar labiau patinka fotografuoti akimis, kad pati geriausia kūrėja yra gamta, o pačios įdomiausios parodos ir vyksta joje. Lyg tų žodžių patvirtinimas – abiejų su žmona išpuoselėta namų aplinka, kurioje visą vasarą žydi gėlės. Meilė gamtai stipri šioje šeimoje – čia net ir ne vietoje išdygusią žolelę gailima išrauti, nuo kelio surankiojamos sraigės, kad kas neužliptų, visą žiemą kiemas pilnas lesinamų laukinių paukščių. Net ir stirnos naktimis drąsiai vaikšto po langais, užkandžiaudamos gėlėmis bei daržo gėrybėmis, tad teko nuo jų apsitverti vytelių tvora. Genadijus ir Milda Kovaliovai daug keliauja, tačiau iš kelionių parsiveža vos vieną kitą kadrą. Milda juokiasi, kad ir tie tik jos dėka būna „nuspausti“ – rūpi įdomesnes vietas vaikams parodyti, nes abu sūnūs su savo šeimomis irgi aistringi keliautojai. Ir fotografuoti mėgstantys. Ypač jaunėlis Irmantas, gyvenantis Šiauliuose. Baigęs Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, jis pasirinko ne menininko ir ne pedagogo kelią, tačiau pastaruoju metu aktyviai fotografuoja, tad visai gali būti, jog sulauksime ir jo parodų Dusetose. Genadijus džiaugiasi sūnų, vaikaičių meniniais gabumais , prisimena, kad ir jo paties tėtis mėgo piešti, tapyti peizažus. Viena iš Genadijaus seserų taip pat kuria, o jos anūkas – jaunas, daug žadantis muzikantas. Tad kaip čia neprisiminti posakio: „Obuolys nuo obels netoli rieda…“

Gerbiamas Genadijau, kas Jums yra fotografija?

Fotografija yra menas, tačiau kai fotografuoju apie meną niekuomet negalvoju. Viskas išeina savaime. Darau tai, kas man patinka, o kiti pasižiūrėję visa tai įvertina ir supranta kaip meną. O man tai tiesiog gražu ir tiek…

Ar prisimenate savo pirmąsias nuotraukas?

Pirmasis mano fotoaparatas buvo paprastutė „Smena“, o kol neturėjau didintuvo, jį atstodavo saulės šviesa. Vonelėje išryškindavau juostelę, išnešdavau į lauką – štai tokiomis priemonėmis teko dirbti. O nuotraukų siužetas buvo labai primityvus – fotografavau tai, ką pamatydavau pro duris ir langą ar gamtoje. Tuomet man buvo gal kokie 6–7 metai. Tačiau tos pirmosios nuotraukos neišliko iki šių dienų. Prisimenu pirmąją savo fotografijų parodą Sartų kino teatre. Tuomet gal manęs paprašė, o gal ir pats pasisiūliau surengti savo fotografijų parodą, o nuotraukos su gamtos motyvais buvo sukabintos fojė. Prieš ruošdamasis parodai jas kruopščiai suklijavau ant kartono, surašiau pavadinimus. Šiek tiek vėliau fotografiją padėjau į šoną, ją buvau kažkiek primiršęs. Galbūt tam trukdė mokslai, armija…

Ar tiesa, kad atsiradus spalvotai fotografijai Jūs vistiek išlikote ištikimas nespalvotai?

Man nespalvotos nuotraukos yra tikresnės, meniškesnės. Fotografuojant gamtos reiškinius ar detales daug svarbiau linijų, dėmių komponavimas nei spalvos.

Parengė Lina Narčienė

The post Garsus Dusetų fotografas liko ištikimas nespalvotai fotografijai appeared first on udiena.lt.

Daugiau apie tai skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“.

The post Fotografas Mantas Golubevas prasitarė apie pievą, kurioje matosi gražiausi saulėlydžiai appeared first on udiena.lt.

Lapkričio 8 dieną Utenos kraštotyros muziejuje atidaryta Onos Marijos Urbšytės fotografijos darbų paroda „Tamsos šviesa“, kuri veiks iki gruodžio 7 dienos. Kaip pati save apibūdino šios parodos autorė, ji yra architektė, pedagogė, fotografė, rašo apsakymus, noveles, esė, myli poeziją. „Ši paroda Utenos gyventojams bus įdomi, nes yra kitokia“, – taip prieš parodos atidarymą savo meną apibūdino kūrėja. „Tamsos šviesa“ architektei yra pirmoji personalinė fotografijų paroda. Joje demonstruojamos nuotraukos atspindi iš tamsos išnyrančių nuogų kūnų fragmentus. Išskirtinėms fotografijoms būdingas meninis minimalizmas, juodos ir baltos spalvų kontrastas.

Portalo udiena.lt skaitytojams ir tiems, kurie aplankė bei dar aplankys Jūsų autorinę parodą, įdomu apie autorę sužinoti daugiau – prisistatykite uteniškiams.

Tikriausiai sunkiausia misija yra pristatyti save. Esu architektė, taip pat teko dirbti ir pedagoginį darbą. Tuo pačiu ir tapiau. Architektūra – tai tokia profesija, kuri atima labai daug laiko. Ir jeigu tu nori produktyviai ir turiningai dirbti, kitai veiklai nelabai lieka laisvo laiko. Mano gyvenime tapyba pateko tikrai ne pirmąjį planą ir aš visąlaik jaučiau moralinę skolą jai. Gal todėl ėmiau fotografuoti. Tai buvo netikėtas savęs atradimas fotografijoje. Šia meno sritimi ėmiau labai domėtis. Fotografuodama praleisdavau visą savo laisvą laiką, ypač žavėjo tarptautinis ir lietuvių istorinės fotografijos menas. Įkūriau fotografijos meno grupę „Fiksuota akimirka” virtualioje erdvėje, feisbuke, ir ją administravau trejus metus. Ši grupė tapo populiari visame pasaulyje – joje kėliau labai aukštus reikalavimus, kad fotografijos būtų skirstomos pagal žanrus. Taip pat buvo rengiamos nominacijos. Mano tikslas – Lietuvą pristatyti pasauliui meniniame kontekste. Džiaugiuosi, kad man tai pavyko. Po trejų metų darbo aš pavargau psichologiškai, nors man padėjo dar trys žmonės. Sulaukiau daugybės laiškų, kuriuose žmonės ėmė apgailestauti, jog nebėra tos grupės. Tačiau ši meninei fotografijai skirta grupė nebuvo uždaryta – tik pristabdyta jos veikla, tad atgaivinti galima bet kada.

Kas yra menas? Kokia jo reikšmė ir prasmė Jums asmeniškai ir kiekvienam šiuolaikiniam žmogui?

Menas žmogų supa nuo kūdikystės. Tik mes to neįvertiname. Štai pavyzdžiui, mes būname kažkokiame kambary, turinčiame interjerą, baldus, iš puodelio gurkšnojame kavą – visa tai ir yra menas. Mūsų santykis su menu yra skirtingas. Tai galbūt priklauso ir nuo mūsų išprusimo. Mano manymu, meno pažinimo nereikia apriboti savo konkrečiu nusiteikimu. Žmogus turi būti atviras pažinimui. O ypač šiais laikais, kai nuomonės gali būti kontraversiškos, menas labai skirtingas, įvairus bei destruktyvus. Visada reikia turėti noro suprasti kūrėją, kuris pateikia tą meną. Neužtenka pasakyti:„ir aš taip padarysiu!”. Prašau – imkite teptuką ar fotoaparatą ir darykite tą meną. Beje, Lietuva yra labai estetiška tauta. Štai nuvykus į Rytų šalis (man teko lankytis Jordanijoje, Turkijoje ir kitose šalyse) tenka stebėtis, kad ten žmonės gyvena be estetinio suvokimo. Pavyzdžiui, kambaryje – plytų sienos, ant grindų numestas čiužinys… Aš nesuprantu tokio gyvenimo. Menas yra savotiškas mūsų amžiaus atributas. Net ir paprasti daiktai buityje yra sukurti profesionalų ir į juos galima žiūrėti kaip į meno kūrinius. Tačiau mes prie to esame įpratę ir jau nebepastebime. Juk ne paslaptis, kad daugelis iš mūsų įsivaizduoja meną pakabintą ant sienos bei įrėmintą. Tai netiesa – menas yra visur.

Ar Jūs esate postmodernizmo sekėja, fotografė, dailininkė – vaizdo kūrybos žmogus?

Aš esu architektė – vaizdo kūrėja. Gal todėl ir mano fotografija skiriasi nuo kitų menininkų, nes aš į kiekvieną vaizdą žiūriu kitaip. Man daug reikšmės turi pati potekstė vaizde. Štai šiuo metu uteniškiams pristatau nuogo kūno fotografiją, kurią pavadinau „Tamsos šviesa”. Šis pavadinimas yra labai dviprasmiškas, nes tamsa gali turėti šviesą. Nuogas kūnas gali būti įvairiai pateiktas ir tai suteikti daugybę minčių žiūrovui. Tad nebūtinai reikia fotografuoti visą figūrą: užtenka vieno ar kito elemento. Tačiau labai svarbu sužaisti su spalva ir šešėliu.

Teko skaityti, kad vaizdas yra dominuojanti ir parankiausia žinios perdavimo forma, vadinasi, vaizdas yra ir pati žinia? Kas ir kaip atskleidžiama vaizdine kalba šiandien?

Vaizdas – tai tekstas be žodžių. Menininko užduotis – trumpą ir glaustą informaciją perduoti žiūrovui. Labai svarbu tą vaizdą mokėti pateikti.

Atvažiavote į Uteną su išskirtine paroda. Kokia ji turėtų būti Jūsų vertinimu?

Tikriausiai esu laimės kūdikis. Mano gyvenime atsirado toks žmogus, kuris ir surengė mano parodą Utenoje. Veikiausiai jeigu ne jis, šioji paroda būtų taip ir neįvykusi. Labai norėčiau turėti savo vadybininką, nes turiu daugybę sumanymų. Tačiau nelabai mėgstu viešinti savęs. Kadangi augau Panevėžyje, tik po to išvykau studijuoti į Vilnių, o paskui keliai pasuko į Kauną, visąlaik jaučiau sentimentus savo vaikystės miestui. Panevėžio negalėčiau įvardyti gimtuoju, nes esu gimusi Sibire. Šią parodą, kurią šiandien eksponuoju Utenoje, pirmiausia norėjau pristatyti Panevėžyje. Tačiau užpildžius anketą dėl dalyvavimo sulaukiau priekaištų, kad netiko parodos pavadinimas ir trumpas pristatymas. Taip pat sulaukiau atsakymo, kad būtų sprendžiama, ar mano fotografijos vertos panevėžiečių. Neslėpsiu – įsižeidžiau.
Manau, kad ši paroda Utenos gyventojams bus įdomi, nes yra kitokia.

Jūsų vertybės – tai meilė ir sąžinė. Žmogus kaip gyva būtybė neturi amžinybės garanto. Kaip gyventi, kuo gyventi, kad ateityje liktų žmogaus vertės žymė? Ar pakanka būti žymiu fotografu, tapytoju, architektu?

Jūs palietėte labai opią ir rimtą temą. Aš esu labai pilietiškas žmogus, aktyviai dalyvaujantis feisbuke. Kai kurie dalykai, vykstantys Lietuvoje, mane labai skaudina ir liūdina. Štai labai grubiai ir nepagarbiai pasielgta su mūsų vertybe – Kauno rajone esančia Zapyškio bažnyčia. Yra ir daugiau kitų pavyzdžių, apie kuriuos galėtų susimąstyti kiekvienas. Mano įsitikinimu, lietuvių tauta – savotiška stabmeldžių tauta, kuriai vis dar reikia stabo nusilenkti, uždegti žvakelę ir pan. Aš norėčiau visų dėmesį atkreipti į vertingus dalykus, reiškinius. Norisi visuomenę orientuoti į aukštesnį lygmenį, o ne į tai, kas yra pigu ir kiekvienam lengvai prieinama. Taip pat visiems ir kiekvienam iš mūsų palinkėčiau sąžinės, kuri turi būti mūsų kelrodė.

Straipsniai https://straipsniai.org/

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}F0mB5-ZVNVA&feature{/youtube}

The post Nuogo kūno grožį atskleidė išskirtiniuose kadruose appeared first on udiena.lt.