Apie jaunos uteniškės talentą, kūrybinius ieškojimus, naujai išleistą leidinį ir laisvalaikį – šiame žurnalistės Linos NARČIENĖS interviu su E. KIRILAUSKAITE.

Egle, pirmiausia prieš pradėdama šį interviu, norėčiau paklausti, kada toji kūryba pradėjo skleistis tavyje? Kaip ir kada pastebėjai, kad kūryba beldžiasi į tavo vidų? Kas tai lėmė?

Kūryba manyje visada buvo. Mano ryšys su menu labai stiprus, meninė energija yra esminė mano tapatybės dalis. Niekada nebrėžiau griežtos atskirties tarp savo žemiškojo gyvenimo ir kūrybos – savimi aš pratęsiu savo poeziją, o ji – mane.

Kas Tau yra poezija, poetinė kalba?

Poezija man – tai kanalas tarp pasąmonės užribių, tolimiausių jos kerčių ir mūsų tikrovės. Tai – būdas pažvelgti į pasaulio dėsnius, į žmonių santykių ypatybes giliau, drąsiau, nešabloniškai.

Poezija – tai tiesos kalba, atskleidžianti skaitytojui neužglaistytas pasaulio spalvas, mūsų realybės ir paralelinių tikrovių visumą. Tai – meilės kalba, pasiaukojanti, bet kartu išaukštinanti ir pakylėjanti į dvasines sielos aukštumas. Tai – galimybė priartėti prie savasties ir pačių žmogiškumo ištakų ne tik man, bet ir kiekvienam mano skaitytojui ar žiūrovui. Poetinė kalba – tai stipriausias, galingiausias ir paveikiausias meninis įrankis, kalbant apie tikrovės, tiesos ir būties sampratą.

Kokie būdingi bruožai būdingi Tavo poezijai?

Mano poezija ekspresyvi, savarankiška, ekscentriška. Ji romantinė, atvira, išpažintinė – joje atsiveria pati siela. Kartu ji gaivališka, jausminga, subtiliai erotiška. Tikra ir drąsi, dažnai nepatogi šių dienų skaitytojui, trokštančiam paviršutiniško pozityvumo. Ji nekalba apie politines aktualijas, nesispjaudo necenzūriniais žodžiais. Ji kalba apie žmonijos prigimties esmę, apie tai, kas svarbu ir būdinga visiems ir kiekvienam atskirai. Mano poezija žvelgia tikrovei į akis be prisitaikymo, be sarkazmo ir be kitų kaukių, kartais grakščia ir paprasta, bet visada rafinuota ir neperkrauta kalba. Būtent dėl to ji kerta ten, kur jautriausia. Mano kūryboje apstu dramatizmo, tamsių įvaizdžių, ji provokuoja, kuria naujas tikroves. Eilėraščiams būdingi dauguma romantizmo bruožų: individualizmas, stipri emocinė koncentracija, kontrastai, vidinė stiprybė bei drąsa, revoliucinė nuotaika, visa apimančios meilės tema. Kertinę rolę atlieka ritmas, rimas ir melodingumas – manau, tai sudaro klasikinės poezijos pagrindą apskritai. Mano poezija nėra skirta vien publikacijoms. Tai – scenos poezija, tad jai svarbus ir atlikimo klausimas: vizuali estetika, įtaigus, taisyklingas skaitymas, gerai apgalvota eilėraščių seka, pasirodymų eiga, kartu sukuriantys intensyvų meninį performansą.

Darbas teisme ir kūryba: tikriausiai labai svarbu kūrėjui, kai jis sulaukia paskatinimo ir palaikymo. Kokio palaikymo sulauki iš savo kolegų?

Vilniaus miesto apylinkės teisme, kuriame dirbu lituaniste, kaip ir daugumoje šiuolaikinių įstaigų daug dėmesio skiriama ir kultūrinei kolektyvo veiklai. Čia pavyzdingai skatinama ir puoselėjama aukštoji kultūra, profesionalusis menas. Jame, be kita ko, organizuojami mano poezijos vakarai ir koncertai svarbioms progoms paminėti. Dalyvauju įstaigos kultūrinės veiklos planavime. Kolegų iniciatyva apie mano kūrybą informacija dalijamasi teismo leidiniuose ir šalies interneto portaluose. Kolegos domisi mano kūryba, aktyviai skaito publikacijas, už teismo ribų noriai lankosi mano renginiuose bei festivaliuose, kaip antai „Poezijos pavasaris“. Džiugu stebėti, kaip kyla meninio išprusimo lygis, plečiasi akiračiai, o žmonės pamažu ima suvokti, kaip darniai intelektinė veikla bei profesionalusis menas dera su atsakingomis pareigomis, disciplinuoto darbuotojo amplua. Sulaukiu daug malonaus grįžtamojo ryšio iš vadovės – gera įkvėpti žmones.

Gruodžio mėnesį uteniškiai sulaukė Tavo poezijos knygos „Anapus Stikso“ pristatymo. Gal gali apibūdinti, kaip gimė ši pati naujausia knyga, apie ką ji kalba?

Antikos mitologijoje Stiksas – tai viena iš penkių požemio upių. Priesaika virš Stikso upės buvo laikoma pačia tvirčiausia. Tad ši knyga kalba apie tiesos paieškas, gėrio ir blogio dvikovas virš Stikso upės, už sąmonės lygmens, apie sielos paklydimus, kaltę, atsakomybę ir moralę. Apie įsipareigojimus visų pirma sau, žmonijai, Dievui, apie bandymus savęs neišduoti. Joje gausu meilės motyvų, tik neretai ši meilė uždrausta, pasmerkta, nepateisinama. Tad keliamas klausimas, kas už ją atlieka bausmę, o kam atleidžiama. Knygoje ieškoma visatos sąžiningumo dėsnio, nagrinėjama atpildo problematika. Joje rasite daug eilėraščių apie menų sąveiką, sielos stiprybės pergalę žmogiško ribotumo atžvilgiu, priešybių trauką.

Kam ši poezijos knyga skiriama? Ką reiškia toks mistiškas jos pavadinimas?

Ši knyga skiriama visiems, pasiryžusiems bristi giliau į savo pasąmonės vandenis. Tai – savo vidinės tamsos narpliojimas, siekiant ją apšviesti. Kvietimas, kad ir skaitytojai ieškotų savo šešėlio ir bandytų jį prisijaukinti, pažinti.

Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ anapus Stikso patenka piktadariai, dievų išsižadėtieji. Ten baudžiami ne vien tie, kurie pakluso tamsiausioms savo ydoms, bet ir tie, kurie kitiems kenkė – arba norėjo pakenkti – tyčia. Baudžiami arba išteisinami.

Kokia muzika labiausiai Tave įkvepia? Kuo ji svarbi kūrybai?

Vienareikšmiškai – klasikinė muzika ir lietuvių liaudies dainos. Iškilių praėjusių epochų (Bethoveno, Mocarto, Šopeno) kompozitorių veikalai man yra tiesioginis poezijos muzikoje atitikmuo. Tuo tarpu liaudies muzika, dvibalsės minorinės dzūkų liaudies dainos man simbolizuoja tvirtą dvasinį ryšį su savo protėviais, gamta, kilme, prigimtimi, o mano kūryboje apstu šio dvasinio ryšio apraiškų. Dalis mano eilėraščių paremti folkloro motyvais. Poezija – pats muzikaliausias literatūros žanras.

Ar dažnai tenka lankytis gimtojoje Utenoje? Kurias vietas aplankai čia viešėdama?

Utenoje lankausi, kai tik randu galimybių šiandieninio skubėjimo ir kultūriniu požiūriu intensyvaus gyvenimo fone. Man svarbios netradicinės, mano asmeninių patirčių žemėlapį sudarančios gimtojo miesto vietos: vaikystės sūpuoklės, „Laumių akių“ versmės, pievos Utenos pakraščiuose. Užvis mieliausia vieta, žinoma, yra namai.

Kaip atrodo Tavo laisvalaikis?

Pirmiausiai norisi minėti šokį ir fotografiją. Tai padeda ir atsipalaiduoti, ir išlaisvinti vidinę energiją, aistrą gyvenimui. Pati beveik nefotografuoju, bet mėgstu pozuoti profesionaliems fotografams.

Kaip ir dera filologei, daug skaitau, ypač – romantinę poeziją ir saviugdos literatūrą.

Labai myliu Vilniaus senamiestį, tad daug laiko praleidžiu jo parkuose, gatvelėse, kavinėse bei galerijose. Mėgstu viena keliauti po įvairias Lietuvos vietoves, taip galiu ramiai įsiklausyti į savo vidinį niekieno netrikdomą kūrybinį balsą.

Kadangi man būdinga romantinė pasaulėžiūra tiek mene, tiek už jo ribų, mėgstu idealizuoti praeitį, nostalgiškai vaikščioti savo ankstyvos jaunystės maršrutais, prisiminti mane jais kadaise lydėjusius žmones, iš dabartinės perspektyvos vėl patirti įvairius buvusius gyvenimo fragmentus.

O štai poezija ir muzika man nėra laisvalaikio veikla ar hobis, kaip, tarkim, kažkam tai yra žvejyba ar sportas. Į savo atliekamą meną žiūriu profesionaliai, rimtai ir atsakingai, kadangi pristatau jį auditorijai. Tad iš pagarbos publikai man svarbu aukštu lygmeniu pateikti savo kūrybos rezultatus, apsvarstyti kiekvieną estetikos detalę, dikcijos, atlikimo niuansą. Daug dėmesio skiriu repeticijoms.

Eilėraščiai

Tikrai meilei

tikrai meilei nereikia

antrankiuose įaugusių kaulų

peilių ašmenų

išsilydžiusio žaibo ant lūpų

nei pragaro ugnies kraujyje

tikrai meilei užtenka

vieno hiacinto žiedo

vieno upės vingio

iš Užupio

tiesiai į tavo širdį

iš graudaus miesto ūžesio

tiesiai į liepų žydėjimą…

Maleris*

kai mums kirto galvas, kai vėjas

plaikstė mus kartuvėse tarsi skudurus,

minia šaukė: daugiau kraujo

buvo girdėti juokas

mačiau, kaip po šypsenomis

žvilga aštrios iltys

iš baimės ar iš įsiūčio tąkart

kibau tau į atlapus

nes tu buvai arčiausiai

mes mirėme tačiau mūsų kraujyje 

liko degti liepsnos

juk ne pirmą kartą mus

veja iš žemės

kardais ir kulkomis

tarsi truvero giesmę kurią

norėtų nutildyti

bet jiems nepasiseka

dar prieš Kristų

žydai buvo geriausi muzikai

tądien centrinėje miesto aikštėje

kažkas vedamas ketvirčiuoti

gangrenuojančiais pirštais

grojo Malerį

mano žvilgsnis susitiko su jo žvilgsniu

gal milijoninei sekundės daliai

tada ir supratau 

visus buvusius gyvenimus

laukiau šito žvilgsnio

visus būsimus

jam grosiu

___

*Labai žinomas žydų kilmės kompozitorius

Dangus virš priemiesčio

Raudonas dangus

virš priemiesčio

perplėštos dangaus

arterijos

mano langai

į vakarus

mano langai

aptaškyti

rudens saulėlydžiais

raudonas dangus

virš priemiesčio

fractura radii

loco typico

raudonas dangus lyg riešai

aptaškyti krauju

Panašus į tave

Man panašus į tave

melsvas jauno mėnulio pjūvis 

ir mėlyni švarkai

lapkričio dangus

šokantis ant muzikinės dėžutės

vasarą susapnuotas

rugiagėlių kvapas

vėlių rauda

ir Vėlinių žvakutės akyse

krištolinės statulėlės

tu nebuvai žmogus, ne —

tu buvai verksmas vidunaktį

taip verkia ant lininės paklodės

laumių sukeistas vaikas

taip verkia ežeruose meldai

laumių plaukai

mūsų drobių nerandančios

kultuvėlės

ir kas galėjo pamanyti

kad tu man nutiksi

taip myli įsimylėjėliai

taip myli pasakų bokštuose 

beprotės mėlynbarzdžio 

nuotakos

tu buvai atsiprašymas

prieš pat užgęstant šviesai

priesaika, grasinimas

nebemylėti

bet kai pakils rūkas

aš visada galėsiu

pas tave nueiti

apsamanojusiais tavo

pėdsakais

ir tada net pro melsvą stiklą

girdėsis mūsų miško dvasių

dvibalsės minorinės

dainos

mano mintys glostys tavo mintis

ir glaus prie savęs

tarsi mylimą žmogų

seniai išnykusios laumės

iki pusės įbris 

į vėsų vaikystės 

ežerą

The post Poetės Eglės Kirilauskaitės asmeninių patirčių žemėlapį sudaro gimtojo miesto vietos appeared first on udiena.lt.

Praėjusiais metais Utenos literatų padangėje sužibo dar vienos jaunos ir daug žadančios poetės kūrybos spindulys – lyrikė, literatų klubo „Verdenė“ narė Eglė Kirilauskaitė savo skaitytojus nudžiugino brandžia knyga „Vejamės rūką“.
Sostinėje gyvenanti Eglė prisipažįsta, kad kūryba nuskaidrina darbų ir įvairiausių rūpesčių persunktą kasdienybę, teikia džiaugsmo ir dvasinio peno. Šiandien svajonės išleisti antrąją poezijos rinktinę jau visai realios – eilėraščių rinktinė jau beveik sudaryta ir laukia savo kelio į skaitytojo širdį.

Egle, ar turi žmonių, su kuriais gali pasikalbėti apie sudėtingą kūrėjo psichologiją?

Tokių žmonių, žinoma, yra. Vieni jų, subtiliai klausdami, klausydami ir išklausydami, tiesiogiai, sąmoningai ar atsitiktinai prasiskverbia į psichologines mano, kaip kūrėjos, asmenybės kertes, ieško priežastinio ryšio, kodėl kūriniai gimsta, ir netgi jį randa, dėl to ir patys tampa įkvėpėjais. Kiti, turėdami oficialų literatūros kritiko statusą, įsileidžia mane į diskusijas, ir, konstruktyviai pasitelkdami rimtus mokslinius metodus bei literatūrologijos terminologiją, rodo kryptį. Yra ir studijų laikų draugų filologų, irgi kuriančių, su kuriais tiesiog keičiamės savo eilėraščiais, taip pat – draugų, atstovaujančių kitoms meno rūšims. Interpretuojame vieni kitų kūrinius ir kartais visai netyčia prasibrauname prie kertinių akmenų.

Kaip gimsta kūrinio idėja, kaip ji redaguojama?

Neneigsiu, kad pirmiausia remiuosi savo pačios patirtimis, emociškai paveikusių įvykių atkarpomis. Daliai mano kūrinių gimti paskatina kitų žmonių gyvenimo fragmentai, susikirtę su manaisiais, arba sudarantys darnią visumą su jais. Ieškau siužetų kitų pasakojimuose ar patirtyse, kad vėliau galėčiau juos konvertuoti į poeziją, galbūt tik vieną antraeilę jų nuotrupą, tačiau jei ji virsta eilėraščiu, tuomet tai – jau daug. Dažnai pasitelkiu savo (pernelyg) lakią vaizduotę – mėgtu hipotetines situacijas, kurios daugelyje eilėraščių atsispindi, tačiau turi būti išorinis objektas ar žmogus, kuris tokią situaciją, vėliau paverčiamą eilėraščiu, bent iš dalies įkūnytų ar suteiktų jai pretekstą. Nuolat klausiu, klausau ir klausausi įtempusi ausis. Taip kartais ir aplanko preciziškai tikslios eilutės ar abstraktūs lyriniai siužetai. Kai kurių redaguoti beveik nereikia: užrašau, ir tai – jau eilėraštis. Kiti užsibūna nebaigtų eilėraščių kataloguose ir laukia savo eilės. Dar kitus redaguoju daugybę metų, vis sugrįžtu prie jų pro vis naujos patirties šydą, ir tik tada, kai juos išspausdinu, nieko juose nebesinori nei ištrinti, nei keisti. Spausdintas eilėraštis man – nebraukomas, neliečiamas, šventas.

Ar galėtum tvirtinti tai, kad jau žinai, kas yra poezija? Jei taip, tai kas ji yra? Kodėl daugeliui žmonių poezijos nereikia?

Subjektyviu mano vertinimu (sąlygišku spėjimu) poezija – tai derinys: asmeninės patirtys, netradiciniai žodžių junginiai bei tokie pamatiniai elementai kaip rimas, ritmas ir metras sudaro harmoniją. Poezija – tai kombinacija, tiek didžių patirčių, tiek iš pirmo žvilgsnio menkų detalių, perteiktų jautriau ir iškalbingiau, lyg jos būtų didžiausi stebuklai ar netikėtumai. Pridursiu, kad tai – galinga kombinacija, gebanti išjudinti gilius užslėptus pasąmonės klodus. Slystantiems paviršiumi tokių sukrėtimų nereikia, o galbūt ir jų kloduose tuščia, todėl nėra ką išjudinti, ir nereikia.

Kas yra svarbiau: poezijos estetinė funkcija (tai yra labai gražu) ar moralinių nuostatų skleidimas?

Vienareikšmiškai atsakyti negalėčiau, ar estetinis poezijos aspektas lenkia moralinių nuostatų sklaidos svarbą, ar yra atvirkščiai. Manau, poezija aprėpia abu aspektus. Neatmetu ir kitų sudedamųjų jos dalių reikšmingumo: eilėraščių turinio, formos vingrybių, tikslinės auditorijos reakcijos, kuri, pagal postmodernizmo vertybių sistemą, pati savaime tampa meno kūriniu.

Kada pajunti, kad eilėraštis gali jau gimti?

Kai visi eilėraščio elementai (rimas, rimtas, metras, turinys) tarpusavyje dera, kai jis savo skambesiu ir žodžių junginiais atitinka mano turimą eilėraščio koncepciją, tada jį laikau gimusiu. Tada, kai jis išspausdinamas, laikau jį gyvenančiu ir funkcionuojančiu autonomiškai.
Ar negalvoji ateityje palengva iš poezijos žanro pereiti prie prozos? Kodėl?
Tokį siekį tikrai turiu. Šiame klausime slypi atsakymas: palengva. Turiu svajonę imti rašyti „noveles – ironiškas, skaudžias”. Būtent todėl, kad naujuose mano eilėraščiuose ironija nevirstų pertekline, nenoriu maišyti literatūros rūšių nei žanrų dėl labai skirtingų jų funkcijų. Šiuo metu pamažu kopiu šio tikslo link, peržengusi į baltųjų eilių etapą.

Papasakok apie save: kuo užsiimi šiandien, ar užtenka laiko kūrybai?

Gyvenu trijuose amplua: dienomis esu administratorė tarptautinėje įmonėje, kurioje nuolat uoliai taikau savo specialybės (anglų) kalbą, vakarais – teisinių, ekonominių ir medicininių tekstų vertėja raštu, naktimis – literatė, kūrėja, poetė. Gyvenu taip, kad kūrybai laiko užtektų, o ir stengtis pernelyg daug nereikia. Tai – mano misija, anksčiau ar vėliau ji vis tiek mane surastų.

Kokia gyvenime akimirka linksmiausia ir kodėl? Kokia liūdniausia?

Linksmiausia akimirka aplankė pernai, kai į rankas paėmiau pirmąjį savo poezijos rinktinės „Vejamės rūką” egzempliorių, ką tik iš spaustuvės įrenginių, dar šiltą. Liūdniausia akimirka – sutikti žmogų, gyvenime neperskaičiusį nė vieno eilėraščio ir besityčiojantį iš knygų, gėdingai jas išjuokiantį, mėtantį jas ant grindų.

Ką keistum savo gyvenime ir ko nekeistum? Kodėl?

Kartais iš didmiesčio norėčiau pasitraukti į trobelę miške, kad galėčiau užsidaryti joje su savo eilėraščiais, juos redaguoti, rašyti naujus, vėl redaguoti ir galop publikuoti. Tai būtų lyg atskira eilėraščių serija – tiek metaforiškai, tiek pažodžiui. Niekada nekeisčiau savo stipraus ryšio su gimtuoju kraštu ir protėvių pasaulėjauta. Niekaip nesistengčiau jo slopinti.

Egle, pasidalyk su portalo udiena.lt skaitytojais savo ateities planais?

Ateityje noriu konkretinti eilėraščių temas, dar labiau išgryninti stilių, pabrėžti savitumą. Pamažu perkopiau Utenos krašto ribas tiek literatūriniu, tiek geografiniu aspektais. Norėčiau, kad mano kūryba taptų dar prieinamesnė platesnei auditorijai. Planuoju rengti skaitymus įvairiuose miestuose, skirtingose kultūros institucijose, ir vis tik likti uteniškių poete. Profesinėje srityje didelių pokyčių nenumatyta, tačiau kalbant apie kūrybinę sritį – artimiausiu metu norėčiau išleisti antrą poezijos rinktinę. Ji jau beveik sudaryta.

Keli naujausi Eglės eilėraščiai:

Nebūsimuoju laiku

Artėja
nežinomų laiko matavimo vienetų
laikas
ir mes
pasitinkantys jį,
pievomis ir lietumi.

Tik ar tokį vėlyvą pavasarį
tokią didelę
vieną
išleis tave
nebūsimuoju laiku?

Jeigu klaustų, sakyk,
kad netyčia palikome,
pametėme,
o gal
save ten pamiršome,
kad nereikėtų
svetur

—

Nuo vėjo paklaikusios
smėlio dėžių kapinaitėse
pamatais įsikibusios žemės
šaknų vinimis
pasistiebdamos
auga ir keičiasi
žydi
žaidimų aikštelės

kuriose niekad nežaidei
su manimi

Gyvasis veidrodis

Įdėmus į mane nukreiptas
medžio spalvos veidrodis
iki pat skeleto
ir panardintų minčių šulinio dugno
prasiskverbęs skersai, išilgai hipnotizuojančio
laipsnio kampu
visa reginčio rentgeno spinduliais
daro nenutrūkstančias nuotraukų serijas

taip šis stebukladarys
menininkas lipdo mano istoriją
o jo nulipdyta būsiu
tikresnė negu esu iš tikrųjų

pro medžio spalvos tankumą
bandau prasiskverbti ir aš
mėlynais blankiais spinduliukais
sudrumstu marių vėju
rugsėjo dangaus atplaišėlėmis
savo akimis
į savo gyvojo veidrodžio
kitą pusę

ar ir jam kartais skauda?

Dar vienas rugpjūtis

Dar vienas rugpjūtis
kažin ką
pajutęs
mažiausiai ištyrinėtoje
kūno atkarpoje
nuo vienos ausies iki kitos
paauksuoto auskaro
iškritusios akutės
kur telpa
visas mano makrokosmas
ir tu ten telpi
visas

kaip apmaudu

Senamiesčio istorijų autorius

Jaukus ruduo pasuko lyriškų provincijų eiliuota kryptimi
O kad senamiesčiams per šalta rudenį nebūtų
Neatsitiktinai tikriausiai prasilenkdami
Atsiverčiame rudenį kas kartą po eilutę
Sutilpo didmiesčių epochos į lentynas ir lapus

Vienose rankose – visas senamiestis apsigyveno
Atrodo, per sekundę kvadratu
Lengvai ir taikiai leidęs konvertuoti meną
O kad senamiesčiams netrūktų patirčių
Nors ir ant išdraskytų juodraščio plyšių
Išbraukdamas nereikalingas eilutes
Senamiesčio istoriją rašai, ko gero, iš visų netikėčiausiai

Odė žiemai

Apibrėžimų baltos žymės

Nostalgijų suplyšę skarmalai
Neužgyjančiai praeičiai atminti

Ledynmečių apgriuvę palaikai

Psichosomatiniai regėjimai
per sniegą

Šviesmečių įšalai

V. Ridiko ir E. Kirilauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

The post Uteniškių poetė E. Kirilauskaitė: „Iš didmiesčio norėčiau pasitraukti į trobelę miške“ appeared first on udiena.lt.