Daugiau apie tai skaitykite šeštadienio laikraštyje „Utenos diena“.

The post Donorų kilnumas matuojamas kraujo kibirais appeared first on udiena.lt.

Pernai Lietuvoje buvo užregistruoti 105 potencialūs organų ir audinių (ragenų) donorai. Efektyviais donorais tapo 48 mirę žmonės. Tokia sausa statistika metų suvestinėje. Iš tiesų kiekvienas skaičius – tai konkretus žmogus, kurio artimieji neišmatuojamos širdgėlos akimirką turėjo stiprybės ir jėgų padovanoti mirusiojo organus donorystei. Arba – nepadovanoti. Tokia buvo jų valia. Gerbiamas bet koks apsisprendimas.

Su kokiais iššūkiais susiduria organų donorystės ir transplantacijos procesą koordinuojantys specialistai? Kaip elgiasi nelaimės prislėgti donorų artimieji? Kokie buvo organų donorai, kuriems reanimacijos skyriuje buvo konstatuota smegenų mirtis?

Sudėtingiausia darbo dalis

Gydytojai reanimatologai, kuriems po pacientams konstatuotos smegenų mirties tenka pradėti pokalbį su mirusiųjų artimaisiais dėl organų donorystės, vieningai pripažįsta: tai – viena sunkiausių darbo dalių. Tokių pokalbių metu gydytojai patiria didžiulį psichologinį stresą ir įtampą. Medikų teigimu, prie mirties įprasti neįmanoma, kad ir kiek metų dirbtum, kad ir kiek dažnai su ja susidurtum. Liga ir mirtis nesirenka – miršta ir jauni žmonės. Atrodytų, kad gyvenimas galėtų skleistis pačiomis gražiausiomis spalvomis, o nutinka taip, kad reikia ruoštis laidotuvėms, išgyventi tą juodžiausią gyvenimo dramą. Tokiu metu ir gydytojams sunku kalbėti, ir artimiesiems sunku, kurie išgyvendami siaubą turi apsispręsti ir dėl organų donorystės. Gydytojams transplantologams su artimaisiais įprastai netenka susitikti, tačiau yra buvę, kad chirurgai, eksplantavę donoro organus, su jais susitiko prie ligoninės. Emociškai tai labai sunku, tuomet sakė chirurgai.
Ypatingai atsakingas ir svarbus vaidmuo organizuojant donorystės procesą tenka Nacionalinio transplantacijos biuro budintiems koordinatoriams. Jų darbas prasideda, vos sulaukus skambučio iš ligoninės reanimacijos skyriaus apie čia atsiradusį donorą ir surinkus visą išsamią informaciją apie jį. Būtent budintis koordinatorius organizuoja visą darbą, minučių tikslumu suderindamas kiekvieną veiksmą – kad laboratorijas laiku pasiektų tyrimams reikalingas donoro kraujas, kad eksplantacijai būtų skubiai sutelkti visi medikai, kad prireikus laiku skrydžiui pakiltų donorų organus gabenantis sraigtasparnis. Budintis koordinatorius derina visų šiame procese dalyvaujančių tarnybų (orlaivių pilotų, policijos, greitosios pagalbos) darbą. Menkiausia klaida – ir donorystės procesas gali užsitęsti arba ir visai nutrūkti. Maža to, kartais gydytojai reanimatologai budintį koordinatorių pakviečia ir į pokalbį su mirusiojo artimaisiais.

Gydytojams tenka priimti prislėgtų artimųjų reakcijas

Dėl organų dovanojimo į artimuosius kreipiamasi juodžiausią gyvenimo akimirką – vos sužinojus apie brangaus žmogaus mirtį. Todėl ir artimųjų reakcijų būna įvairių. Štai keletas istorijų.
Reanimacijos skyriuje miršta jaunas vyras. Mamos jis nebeturėjo, tėvas po pokalbio su reanimacijos gydytoju nesutinka paaukoti organų donorystei. Netekęs vienturčio sūnaus, tėvas išgyvena šoką, viską suprasti trukdo dar ir kalbos barjeras. Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatorius į tėvą kreipiasi rusų kalba. Po ilgo pokalbio vyras pagaliau sutinka padovanoti sūnaus organus ir atvirumo akimirką prisipažįsta: kai sužinojo, kad vienintelis vaikas mirė, šoko ištiktas apie tai pranešusiam gydytojui… norėjo trenkti per veidą.
Praėjusiais metais buvo ir toks skaudus nutikimas, kai pasitvirtino posakis, jog nelaimė viena nevaikšto. Kai ligoninėje vyrui buvo konstatuota smegenų mirtis, tuo pat metu vyko jo tėvo laidotuvės. Donoro mama buvo prislėgta dvigubos netekties skausmo – laidojant vyrą, sužinojo ir apie sūnaus mirtį. Tokios dvigubos tragedijos akivaizdoje gydytojai turėjo kalbėti apie organų donorystę. Dėl jos buvo kreiptasi į suaugusį ir Anglijoje tuo metu buvusį donoro sūnų. Jis pritarė donorystei, tačiau kol parvyko pasirašyti sutikimo, užsitęsė potencialaus donoro išlaikymo laikas. Tačiau šį kartą, nors ir užtrukus ilgėliau, donorystės procesas įvyko.
Deja, kai kada lenktynes su laiku medikai pralaimi. Smegenų mirtis buvo konstatuota vyrui, kuris, kaimynės teigimu, buvo vienišas. Artimieji vyro ligoninėje nelankė, apie konstatuotą smegenų mirtį nebuvo kam pranešti ir dėl donorystės nebuvo su kuo kalbėti. Policijos pareigūnai, į kuriuos, kaip visuomet tokiais atvejais, kreipėsi budintis koordinatorius, surado vyro brolį, kuris pažadėjo atvykti į ligoninę, bet taip ir neatvyko – tik informavo, kad mirusysis turėjo dukrą, kuri gyvena užsienyje, gali būti, kad Ukrainoje. Tačiau dukterėčios kontaktų dėdė neturėjo. Policijos pareigūnams taip pat nepavyko rasti šios moters. Kol vyko artimųjų paieškos, įvyko asistolija (konstatuotas širdies sustojimas), todėl vienišas vyriškis organų donoru netapo.

Svarbu žinoti valią

Pernai buvo keletas potencialių donorų, kuriems konstatuota smegenų mirtis, tačiau organų donorais jie netapo, nes artimiesiems buvo žinomas jų prieštaravimas donorystei. Viena iš tokių išskirtinių istorijų – septynis vaikus užauginusi mama. Vienas iš vaikų atsiminė, kad mama buvo kalbėjusi, jog ji prieštarautų organų donorystei. Kita moteris, kurios artimieji buvo ieškomi padedant policijai, taip pat netapo efektyvia donore, nes Anglijoje šiuo metu gyvenantis sūnus išreiškė tokią mamos valią. Medikai gerbia tokį, tegu ir žodžiu išreikštą, apsisprendimą ir donorystės proceso nebetęsia. Todėl būtina su artimaisiais pasikalbėti apie organų donorystę – šeimos nariai turi žinoti nuomonę šiuo klausimu.

Donorystės stabdys – emigracijoje esantys artimieji

Budintis koordinatorius patiria darbą sunkinančių aplinkybių, susijusių su tautiečių emigracija. Donorystės procese itin svarbu laikas: potencialaus donoro organų gyvybinės funkcijos negali būti palaikomos iki begalybės – svarbi kiekviena valanda. O Lietuvoje galioja teisės aktai, pagal kuriuos sutikimą donorystei artimieji privalo pasirašyti „gyvai” – negalioja nei skenuotas parašas, nei faksu atsiųstas pasirašytas sutikimas. Tad kai mirusiojo artimieji yra užsienyje, kol jie grįžta į Lietuvą, prarandamas brangus laikas. Neretai, laukiant parvykstančių artimųjų, donorui įvyksta asistolija (konstatuojamas širdies sustojimas), todėl organai donorystei nebeimami.
Kai žmogus nėra pasirašęs sutikimo donorystei po savo mirties (o kone visais atvejais taip ir yra), dėl donorystės kreipiamasi į artimuosius. Įteisinta tvarka, kad pirmumo eilė pasirašant pritarimą donorystei teikiama sutuoktiniams, jei jų nėra – kreipiamasi į pilnamečius vaikus, jei ir jų nėra – į tėvus, brolius, seseris. Tačiau siekiama, kad organų donorystės temą gaubtų pozityvus kontekstas, kad tarp artimųjų nekiltų jokių nesutarimų, barnių, nors sutikimą pasirašo vienas šeimos narys –kaip reikalauja galiojanti tvarka.
Pavyzdys: smegenų mirtis konstatuojama moteriai, kurios sutuoktinis – Norvegijoje. Informaciją apie mamos mirtį gauna 17 metų dukra, kuri tvirtina nepritarianti donorystei. Kadangi mergina – nepilnametė, ieškoma kitų artimųjų. Išsiaiškinama, kad mirusioji turi ir sūnų, tačiau nei kur jis yra, nei kiek jam metų – nežinoma. Septyniolikmetės teigimu, tėvas donorystei prieštarauja, donorystei esą nepritaria ir seneliai – mamos tėvai. Koordinatoriui po ilgų kontaktų paieškų susisiekus su kitais artimaisiais paaiškėja, kad septyniolikmetė sakė netiesą – donorystei nepritaria tik ji, kiti artimieji neprieštarauja. Dar išsiaiškinama, kad mirusioji turėjo ne du, o penkis vaikus. Jų nuomonė nežinoma. Kadangi paieškos užsitęsia, artimieji nepriima bendro sprendimo, vyras, turėjęs pasirašyti sutikimą, klauso kitų šeimos narių – mirusi moteris efektyvia donore netapo.
Po aneurizmos plyšimo potencialia donore buvo užregistruota garbingo amžiaus moteris. Jos duktė ir anūkė donorystei pritarė, tačiau lemiamas žodis, vadovaujantis nustatyta tvarka, buvo 82 metų sutuoktinio. O jis sutikimo nepasirašė.
Praėjusieji metai į Lietuvos donorystės istoriją bus įrašyti todėl, kad organų donorais tapo keli recipientai, patys gyvenę po transplantacijų. Kitas įdomus atvejis – potencialiu donoru užregistruotas vyras, kurio sūnus laukia ragenos transplantacijos. Mirusiojo sutuoktinė, su kuria kalbama dėl donorystės, tikisi, kad sūnui galės būti transplantuota tėvo ragena, todėl nutaria pritarti donorystei. Paaiškinus, kad recipientai transplantacijoms parenkami atsižvelgiant į laukimo laiką, kitas aplinkybes ir dėl šių priežasčių tėvo ragenos sūnui transplantuoti negalima, moteris sudvejojo. Galiausiai apsigalvojo ir sutikimą pasirašė.

Išskirtinės donorų istorijos: tokių būna ypač retai

Pernai potencialiu donoru buvo užregistruotas Anglijos pilietis. Skubiai į Lietuvą atvykusi jo žmona sutiko padovanoti sutuoktinio organus donorystei, tačiau dėl medicininių priežasčių jie transplantacijai netiko.
Pasitaiko, kad artimieji nesutinka dovanoti organų donorystei tvirtindami, kad tam prieštarauja religija. Tačiau donore tapo moteris, kurios sūnus – kunigas. Jis sutiko, kad mama po mirties išgelbėtų kitų žmonių gyvybę ir padovanojo visus jos organus.
Organų donorystės ir transplantacijos procesas – itin specifinė medicinos sritis. Vienų žmonių gyvybę čia pratęsia kitų žmonių mirtis, sukasi mirties ir gyvybės ratas. Užtenka menkiausios negatyvios žinios, net iš piršto laužtų gandų – ir pritariančiųjų donorystei sumažėja: mažiau artimųjų sutinka aukoti mirusiųjų organus, padaugėja atsisakančiųjų pasirašytos donoro kortelės. Buvo atvejis, kai artimieji donorystei sutikimo nedavė, nes pyko ant kitos gydymo įstaigos, kurioje iš pradžių buvo gydomas pacientas. Tokias artimųjų emocijas taip pat galima suprasti – juk mirė brangus žmogus.

Pernai širdies transplantacijos buvo atliktos dviem kūdikiams. Donorais tapo pusantrų metų mažylis ir 6 parų kūdikėlis, kurio širdelė atskraidinta iš Latvijos. Savo vaikučius praradę tėvai rado jėgų pagalvoti apie svetimus sunkiai sergančius vaikus, kuriems širdies transplantacija padovanojo antrą gyvenimą.

Tėčio inkstas – vestuvių proga

Didžiausia dovana, kurią kiekvienas gauname iš savo tėvų – padovanotas gyvenimas. Kartais tėvai vaikams gyvybę dovanoja ir po antrą kartą – paaukodami savo inkstą ar (vaikams iki 12 metų) dalį kepenų. Pernai vienas sūnus neįkainojamą tėčio dovaną – inkstą – gavo… savo vestuvių proga. Argi ne nuostabus gyvosios donorystės pavyzdys?
Viltis pasveikti pernai buvo suteikta 158 sunkiai sergantiems ligoniams – tiek transplantacijų buvo atlikta. Organų donorystė – išskirtinė medicinos sritis, kurioje visuomenė priima kilniausius, kitų gyvybę gelbstinčius sprendimus.

Nacionalinio transplantacijos biuro inf.

The post Organų donorai – žmonės, kurių dėka sukasi gyvybės ratas appeared first on udiena.lt.

Spalio 19 dieną, penktadienį, jau penktus metus iš eilės Lietuvoje surengta žvakučių akcija, skirta Pasaulinei ir Europos organų donorystės dienai paminėti bei organų donorams pagerbti. Akciją inicijavo Lietuvos Asociacija „Gyvastis“. Jau tradicija tapusi iniciatyva šiemet įtraukė net 13 šalies miestų, o sostinėje uždegtos 1 607 žvakelės – lygiai tiek, kiek per 48 metus Lietuvoje buvo organų donorų.

Žvakelės organų donorams tradiciškai liepsnojo Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Mažeikiuose, Vilkaviškyje, Viekšniuose, Valkininkuose, o šiemet iniciatyvos rengėjus pradžiugino ir dar du prie akcijos prisijungę miestai – Prienai ir Skuodas. Taip pat savo miestuose Žvakučių akcijas inicijavo ir donorų artimieji, dalyvavę asociacijos „Gyvastis” organizuotame Padėkos medikams ir donorams renginyje.

Skuodo rajono savivaldybės atstovai atkreipė dėmesį, kad šios akcijos dalyvius vienijo tikėjimas, jog padėdami vienas kitam galime keisti gyvenimus, galime juos nuskaidrinti ir pripildyti vilties. Dovanoti organai daro stebuklus – grąžina sunkiai sergantį žmogų į visavertį gyvenimą.
Vilniuje, Rotušės aikštėje, buvo uždegta 1 607 žvakelės – lygiai tiek, kiek per 48 metus Lietuvoje buvo organų donorų, išgelbėjusių daugybės sunkių ligonių gyvybes. 320 iš jų tai — gyvieji donorai, dovanoję vieną inkstą ar dalį kepenų šeimos nariams, ir 1 287 mirę donorai, kurių persodinti organai dovanoję gyvenimą kitiems.
Visuose miestuose sužibo iš žvakučių sudėliotos širdys, reiškiančios pagarbą donorams ir begalinį dėkingumą donorų artimiesiems, kurie sunkią netekties akimirką nesudvejojo — dovanojo savo artimojo organus ir gelbėjo gyvybes kitiems. Žvakutes uždegė žmonės, gyvenantys su donorų širdimis, inkstais, kepenimis ar plaučiais, jų šeimos nariai, pritariantieji organų donorystei savanoriai, vaikų darželių kolektyvai, moksleiviai, studentai, savivaldybių atstovai, organizacijų ir bendruomenių nariai.
Su persodintais organais gyvenantys žmonės pasakojo savo istorijas, dėkojo už galimybę gyventi. Akcijos dalyviai džiaugėsi sulaukę didelio praeivių palaikymo ir dėmesio. Gyvenantieji su donorų organais, tačiau negalėję prisijungti prie iniciatyvos, žvakeles už savo donorą degė namuose.
Lietuvoje su donorų organais gyvena apie 1 000 žmonių. Lietuvos Asociacijos „Gyvastis” prezidentė Aušra Degutytė sako, jog dėl kilnios aukos – dovanoto organo – šie žmonės gali matyti, mylėti, dirbti, auginti vaikus, būti naudingi visuomenei ir savo artimiesiems. Gražiu renginiu – žvakučių akcija – norisi padėkoti donorų artimiesiems už tai, kad nesuabejojo, kad išdrįso ir sutiko.
Vis dėlto, dar beveik 400 sergančiųjų laukia transplantacijos. Todėl viešomis akcijomis „Gyvastis” siekia atkreipti ir plačios visuomenės dėmesį į opią organų donorystės problemą. Tikimasi, kad tokio pobūdžio iniciatyvos paskatins žmones daugiau su artimaisiais kalbėti apie organų donorystę ir išreikšti savo apsisprendimą po mirties paaukoti savo organus.

Nacionalinio transplantacijos biuro inf.

The post Lietuvos miestuose sužibo žvakutės organų donorams pagerbti appeared first on udiena.lt.

Nacionalinis transplantacijos biuras, siekdamas patikslinti pastaruoju metu interneto svetainėse ir socialiniuose tinkluose pasirodančią informaciją apie neva būtinas atlikti organų transplantacijas, paaiškina, kaip ir kokiais atvejais pacientai registruojami į transplantacijos laukiančiųjų sąrašus.

Kai medicinines temas komentuoja tik pacientai ir jų artimieji, atsiranda netikslumų ir netgi klaidinančios informacijos. Pavyzdžiui, skelbiama, jog atliekamos dializės procedūros gydo širdies ligas ir nebereikia širdies transplantacijos. Arba – socialinėje erdvėje pasirodo prašymas dalintis informacija, kad reikalingas plaučių donoras.

Klausimas apie registravimą į transplantacijos laukiančiųjų sąrašus aktualus sunkiems ligoniams, kurie serga organų veiklos nepakankamumu ir laukia organų persodinimo. Suprantama, kad šių žmonių sveikatos būklė bet kada gali pablogėti, todėl ligonį ir jo artimuosius prislegia nežinomybė bei neviltis ir jie, tiksliai nežinodami esamos tvarkos, imasi kartais ir neleistinų būdų gelbėti sergantįjį.

Būtina žinoti, kad ne visi ligoniai, sergantys organų veiklos nepakankamumu, yra įtraukiami į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Taip pat ne bet kuris pacientą gydantis gydytojas gali jį į šį sąrašą įrašyti – nei šeimos gydytojas, nei kiti specialistai, nei reanimacijos skyriaus gydytojas to padaryti negali. Šie gydytojai negali ir išbraukti ligonio iš sąrašo, pakeisti vadinamojo recipientų statuso (iš aktyvaus sąrašo perkelti į laikinai ne recipientus). Teisę tai atlikti turi tik transplantacijos centrų gydytojų konsiliumas – išanalizavęs visus ligonio medicininius tyrimus, atliktus transplantacijos centre, konsiliumas sprendžia, ar pacientą registruoti į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Lietuvoje yra du transplantacijos centrai – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų.

Kai, įvertinęs atliktų tyrimų ir taikyto gydymo rezultatus, gydytojų konsiliumas nusprendžia, kad pacientui būtina transplantacija, nes kiti gydymo būdai jau neefektyvūs, pacientas savo parašu patvirtina, kad sutinka būti įtrauktas į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Svarbu įsidėmėti, kad kol žmogus savo parašu nepatvirtina sutikimo būti transplantuotas, tol jis nėra laukiančiųjų transplantacijos sąraše.

Parašu patvirtintas sutikimas su tyrimų rezultatais siunčiamas į Nacionalinį transplantacijos biurą. Čia sergantysis įregistruojamas kaip transplantacijos laukiantis recipientas. Atsiradus donoro organui ir įvertinus medicininius rodiklius, recipientas yra kviečiamas transplantacijai.

Kaip ir kokioms aplinkybėms esant recipientai įtraukiami į transplantacijos laukiančiųjų sąrašus, numatyta vadinamuosiuose aprašuose, kurie parengti kiekvienam organui – širdžiai, kepenims, inkstui, plaučiams ir pan. Aprašuose numatytos ir kontraindikacijos transplantacijai – kada pacientas nebus įtrauktas į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą (neišgydyti vėžiniai susirgimai, sunkios eigos cukrinis diabetas, psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, psichotropines medžiagas, sergant lėtinėmis infekcinėmis ligomis ir kt.).

Kai žmogus laukia organo transplantacijos, jo gydymo procese dalyvauja daugelio specialybių gydytojai, nes paciento būklė gali keistis labai greitai, neretai vystosi komplikacijos – jas reikia suvaldyti, kad būklė būtų stabili.

Tačiau sunki sveikatos būklė dar nereiškia, kad pacientas yra transplantacijos laukiančiųjų sąraše. Jei persodinimo laukiančiam recipientui paūmėja kitos ligos ar prasideda infekcija, recipientas tampa laikinai ne recipientu. Tai reiškia, kad tuo metu jam transplantacijos atlikti negalima. Išgydžius infekciją ir būklę stabilizavus, recipientas grąžinamas į aktyvųjį sąrašą, o tai reiškia, kad atsiradus donorui, jam galėtų būti atlikta transplantacija.

Nacionalinio transplantacijos biuro inf.

The post Kada pacientas įtraukiamas į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą? appeared first on udiena.lt.

Per penkis 2017 m. mėnesius šalies kraujo donorystės įstaigos užregistravo 35 904 kraujo ar jo sudėtinių dalių donorus, tarp kurių daugiau kaip ketvirtadalis (26,5 proc.) kraujo davė pirmą kartą. Iš viso per šį laikotarpį donorai kraujo ar jo sudėtinių dalių davė 42 755 kartus, neatlygintini kraujo davimai sudarė 94 proc.

Kraujo donorų registro duomenimis, 2016 m. šalies kraujo donorystės įstaigose atliktos 105 175 kraujo ir jo sudėtinių dalių donacijos, iš jų 88,5 proc. buvo neatlygintini kraujo davimai. Iš viso registre nuo jo veiklos pradžios 2012 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. pabaigos sukaupti duomenys apie 152 448 donorus, kurie kraujo ar jo sudėtinių dalių davė 431 575 kartus.
Kraujo donorystės įstaigų pastangos skatinti donorus dažniau duoti kraujo pasiekė tikslą – registro duomenimis, daugėja pakartotinių ir nuolatinių donorų, kurie nuo 2012 m. balandžio 1 d. kraujo ar jo sudėtinių dalių davė daugiau kaip vieną kartą arba duoda reguliariai, t. y. kasmet bent kartą. Tokių donorų padaugėjo nuo 54,2 proc. 2013 m. iki 68,1 proc. 2016 metais. 104 donorai praėjusiais metais kraujo ar jo sudėtinių dalių davė 10 kartų ir daugiau, o du iš jų – net 24 kartus, išlaikydami nustatytus minimalius laiko tarpus tarp donacijų.
Kraujo donorų padaugėjo kraujo donorystės įstaigoms informavus visuomenę apie kraujo trūkumą: pirmąją šių metų gegužės savaitę užregistruotos 1 342 donacijos, o antrąją, pasigirdus prašymams aukoti kraujo, užregistruota net 3 671 donacija ir visos jos buvo neatlygintinos, o 73 proc. šių donacijų buvo pakartotinės, t. y. atliktos ne pirmą kartą donavusių donorų.
„Nuoširdžiai dėkojame visiems žmonėms, kurie nelieka abejingi, už jų kilnų poelgį, už aukojamą kraują. Siekiant aprūpinti visas šalies ligonines reikalingu kraujo kiekiu ir išvengti kraujo trūkumo, kraujo donorystės įstaigos deda visas pastangas, kad donorai pastoviai duotų kraujo ir kuo daugiau naujų žmonių įsitrauktų į kraujo donorystę”, – sakė Kraujo donorų registro vadovė Svetlana Bogdanova.
Kiekvienais metais birželio 14 dieną minima Pasaulinės kraujo donorų diena. Šios dienos proga Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skelbia 2017 m. visuotinės kampanijos šūkį „Kuo tu gali padėti? Duoti kraujo. Duoti dabar. Duoti dažnai” bei kviečia pamąstyti apie tai, ką kiekvienas galime padaryti kritinių įvykių metu ir nelaukti, kol atsitiks nelaimė, kad galėtume padėti nukentėjusiems.

Higienos instituto inf.

The post Kraujo donorai pasirengę padėti appeared first on udiena.lt.

Viena seniausių bendravimo priemonių – popierinis laiškas – yra vienintelė galimybė bendrauti žmonėms, gyvenantiems su transplantuotu organu (recipientams), ir donoro artimiesiems. Artėjant vienai gražiausių pavasario švenčių – šv. Velykoms, Nacionalinis transplantacijos biuras kviečia parašyti laišką tiems, kuriems norisi padėkoti, palinkėti ir pasveikinti.

Paklausti, ar pasinaudojo galimybe donoro artimiesiems išreikšti padėką raštu, recipientai dažniausiai prisipažįsta to dar nepadarę. Ir neslepia – dažniausiai todėl, kad nesiryžta. Yra ir tokių, kurie nežino, kaip tai galima padaryti. Kai kurie tvirtina iš viso nežinantys apie tokią galimybę.
Tarpininko tarp recipientų ir donoro artimųjų vaidmenį atlieka Nacionalinis transplantacijos biuras (toliau – Biuras). Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Respublikos žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas numato, kad turi būti išlaikomas donoro ir recipiento anonimiškumas. Todėl nei adresai, nei telefonai, nei asmens tapatybė laiškuose negali būti nurodoma – laiškai turi būti anoniminiai. Donoro asmens duomenys negali būti atskleisti recipientui ar jo artimiesiems, o recipiento asmens duomenys – donoro artimiesiems.
Nuasmenintą laišką reikia įdėti į voką ir išsiųsti Nacionaliniam transplantacijos biurui prie Sveikatos apsaugos ministerijos adresu Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius.
Kai Biuras gauna recipiento ar donoro artimųjų laišką, patikrinama, ar jame nėra asmeninės informacijos: vardo, pavardės, adreso, telefono, kitų duomenų, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti rašiusį asmenį.
Be laiško į voką reikia įdėti ant atskiro lapelio užrašytą tik Biuro darbuotojams skirtą informaciją, pagal kurią jie identifikuoja asmens tapatybę. Jei kreipiasi recipientas – reikia nurodyti savo vardą, pavardę, gimimo datą, taip pat – kada ir kokiame transplantacijos centre atlikta kokio organo transplantacija; jei kreipiasi donoro artimieji – reikia nurodyti jo vardą, pavardę ir mirties laiką. Būtina nurodyti ir adresą, kuriuo laukiama atsakymo.
Dažniau laiškais su padėka kreipiasi recipientai. Jie trumpai papasakoja, kaip jautėsi iki transplantacijos ir kaip jų gyvenimas pasikeitė, sulaukus donorinio organo – kad augina vaikus, triūsia sode, žvejoja, augina anūkus ir pan. Recipientai išreiškia padėką mirusio donoro artimiesiems už sunkią akimirką priimtą kilnų sprendimą paaukoti organus donorystei. Neretame laiške užsimenama, kad už mirusį donorą recipientas dažnai meldžiasi, užperka mišias bažnyčioje, kai kada parašoma, kad stiebiasi donoro garbei pasodintas medelis.
Nedažnai, bet būna, kad laišku į recipientą kreipiasi ir donoro artimieji. Tokių laiškų pasitaiko itin retai, nes dėl išgyventos netekties donorų artimiesiems bendrauti per sunku. Jei tokį laišką donoro artimieji parašo, jiems rūpi sužinoti, kaip recipiento gyvenimas pasikeitė po transplantacijos, kaip jis jaučiasi ir ką jaučia, gyvendamas su persodintu jų artimojo organu. Dažname laiške nuskamba žodžiai: nors mums brangaus artimojo nebėra, gera žinoti, kad jo dalelė pratęsė kito žmogaus gyvenimą.
Biuro specialistai po atliktų transplantacijų visų donorų artimiesiems recipientų ir jų artimųjų vardu išsiunčia padėkas, kuriose, neatskleidžiant jokių detalių, nurodoma, kam (vyrui ar moteriai) buvo persodintas transplantacijai paaukotas organas ir (ar) audiniai.

Nacionalinio transplantacijos biuro inf.

The post Padėką donoro artimiesiems recipientas gali išreikšti laišku appeared first on udiena.lt.

Nacionalinis transplantacijos biuras vėl turi gerų žinių apie pastarosiomis dienomis pasikartojančią itin sėkmingą organų donorystės ir transplantacijos situaciją. Antrą kartą nuo kovo pradžios Lietuvos recipientų gyvybę gelbsti tarptautiniai donorai.

Kovo 7-ą per vieną dieną registruoti trys donorai – du paruošti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose, donorinius organus pasiūlė Latvija, šįkart – vaikų ligoninė.
Netektį išgyvenantys žmonės sutiko padovanoti organus donorystei, todėl Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatoriai kovo 7-ą turėjo suorganizuoti donorinių organų atgabenimą transplantacijai. Dažniausiai donorystės procesas išsitęsia į naktį, nes atlikti donorinių organų tyrimus, parinkti tinkamus recipientus (transplantacijos laukiančius žmones), suderinti kelių šalių chirurgų eksplantologų (gydytojų, paimančių donorinius organus transplantacijai) darbą, atgabenti organus – užtrunka laiko. Situaciją sunkino nakties metas ir nepalankus oras.
Įprastai dėl skrydžio yra kreipiamasi į dvi tarnybas – Valstybės sienos apsaugos tarnybą (VSAT) ir Karines oro pajėgas (KOP). Tačiau šįkart šie sraigtasparniai talkinti negalėjo, todėl buvo ieškoma kitų išeičių – pagalbos kreiptasi į privačius asmenis, reisinius skrydžius organizuojančias bendroves. Galiausiai buvo kreiptasi į Lietuvos kariuomenę dėl galimybės šiai misijai pasitelkti karinį transportinį lėktuvą „Spartan”.
Chirurgų brigada greitosios pagalbos automobiliu nuvyko į Rygoje esančią ligoninę, iš kurios ankstyvą trečiadienio rytą kariniu lėktuvu „Spartan” gydytojai su donorine širdimi grįžo į tarptautinį Vilniaus oro uostą. Čia jau laukė greitosios pagalbos automobilis, kuris donorinę širdį ir gydytojus atvežė į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas.
Logistika visada yra apsunkinta, kai donorystės procesas peržengia valstybės ribas ir būtina viską kruopščiai sustyguoti. O širdies gabenimas – itin ypatinga misija, nes laiko – labai mažai: širdis naujoje krūtinėje turi pradėti plakti per penkias valandas. Todėl labai svarbu tinkamai koordinuoti ir organizuoti darbą, kad kelios tarptautinės komandos – chirurgų brigados, pilotai, oro uostų tarnybos, vairuotojai – dirbtų geranoriškai ir lanksčiai.
Trečiadienio naktį vyko ir kitų, Lietuvoje paruoštų, donorų organų koordinavimo procesas. Viskas vyko sklandžiai.

Nacionalinio transplantacijos biuro inf.

The post Donorinę širdį gabeno „Spartan“ appeared first on udiena.lt.

Kovo pradžia organų donorystėje – išskirtinė: per dvi paras buvo registruoti trys donorai, dar vienas donorinis organas (kepenys) buvo atgabentas iš Latvijos. Baigiant organizuoti donorinio organo atgabenimo procedūras, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų reanimacijos skyriuose registruoti trys donorai. Transplantacijoms buvo paimti keturi inkstai, dvi ragenos, vienerios kepenys ir viena širdis.

Latvijos sostinės Rygos ligoninės gydytojai ten paruoštas donorines kepenis pasiūlė mūsų šalies recipientams, nes Latvijoje kepenų transplantacijos neatliekamos.
Kovo pradžios donorystės procesą galima laikyti išskirtiniu dar ir todėl, kad vieno donoro širdis, kuri netiko Lietuvoje laukiantiems recipientams, buvo atiduota Vokietijoje gydomam recipientui transplantuoti. Tokie organų mainai vyksta tarp Europos Sąjungos šalių, tačiau pergabenti širdį nėra paprasta: širdis yra jautriausias donorinis organas, ne kūne galintis išbūti trumpą laiką – naujoje krūtinėje ji turi pradėti plakti greičiau nei per 5 valandas. Gabenant šį donorinį organą į kitą šalį, reikalinga preciziškai suorganizuota logistika – lėktuvų skrydžiai, chirurgų brigadų pervežimas iš oro uostų į ligonines ir atgal. Kai vyksta organų mainai tarp šalių, visada ypač kruopščiai skaičiuojamas kelionės laikas – oro uostuose sudaromos išskirtinės sąlygos tokiam kroviniui gabenti.
Organų mainai tarp šalių vyksta, mūsų šalis taip pat dalyvauja šiame procese. Tokie mainai galimi tuomet, kai donoro artimieji sutinka dovanoti organus transplantacijai, tačiau kai kurie organai netinka mūsų šalyje transplantacijos laukiantiems recipientams (dėl netinkamos/retos kraujo grupės, dėl ūgio ir svorio neatitikimo, kitų priežasčių). Kad dovanoti organai nebūtų prarasti, jie pasiūlomi užsienio šalyse gydomiems recipientams. Dažniausiai donoriniai organai yra išsiunčiami į Vokietiją, kuri yra tarptautinės organizacijos Eurotransplant narė. Organų mainų procese yra laikomasi praktikos, kad kai šalis pasiūlo donorinį organą kitoms šalims, organo pervežimu rūpinasi ta šalis, kuri jį pasiima. Organo pasiimti atvykstama ne reisiniais, o privačiais lėktuvais, dažniausiai atvyksta ir tos šalies chirurgų brigada. Vykstant organų mainams, jokie finansiniai atsiskaitymai negalimi – organai neįkainojami, už juos nėra atsiskaitoma.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, per pastaruosius dvejus metus iš užsienio buvo įvežtos dvi širdys (iš Latvijos ir Prancūzijos) ir vienerios kepenys. Į mūsų šalį buvo įvežtos ir kamieninės kraujodaros ląstelės – išduoti 75 tokie leidimai.
Iš Lietuvoje paruoštų donorinių organų per dvejus metus į užsienio ligonines išvežta 12 kepenų (į Vokietiją ir Italiją) ir viena širdis (į Vokietiją).

Nacionalinio transplantacijos biuro inf.

The post Per dvi paras – trys donorai Lietuvoje ir vienas – iš Latvijos appeared first on udiena.lt.

Kaip informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras, praėję 2016 metai Lietuvos organų donorystei ir transplantacijai buvo itin palankūs. Ir ne tik statistine prasme. Praėjusieji metai į Lietuvos organų donorystės ir transplantacijos istoriją bus įrašyti ir dėl įsimintinų įvykių.

Įdiegtas naujas donorystės modelis

Pasak laikinai vykdančios Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriaus pareigas Audronės Būziuvienės, praėjusieji metai džiugina dėl didžiausio nei iki šiol transplantacijų skaičiaus – pernai atlikta 221 transplantacija – tiek žmonių suteikta viltis pasveikti. Šį skaičių lėmė visų donorystės ir transplantacijos proceso dalyvių darbas, įdiegtas naujas donorystės modelis, paruošti donorai, kurių didesnė pusė buvo multiorganiniai (kai transplantacijai paimama keli organai ar audiniai).
2016 metų liepos 21-a bus minima kalbant apie donorystės ir transplantacijos procesą Lietuvoje – tądien buvo paruoštas pirmasis mūsų šalyje neplakančios širdies donoras. Patvirtinus donoro smegenų mirtį ir įvykus asistolijai (sustojus širdžiai ir nutrūkus kvėpavimui), buvo priimtas skubus gydytojų sprendimas donorą ruošti kaip neplakančios širdies donorą. Atlikus tyrimus, buvo nuspręsta transplantacijai imti šio donoro inkstus ir ragenas.
Iki šiol, gelbstint transplantacijos laukiančių žmonių gyvybes, Lietuvoje buvo taikomi du organų donorystės modeliai – gyvoji donorystė ir donorystė po smegenų mirties. A. Būziuvienės teigimu, pradėjus taikyti ir trečiąjį – neplakančios širdies – donorystės modelį, tikimasi išgelbėti dar daugiau inkstų transplantacijos laukiančių recipientų.

Organų donoru tapo recipientas

Praėjusių metų rudenį pirmą kartą Lietuvos donorystės istorijoje organų donoru tapo recipientas – žmogus, pats kelerius metus gyvenęs su transplantuotu inkstu. Šiam donorui konstatavus smegenų mirtį, transplantacijai buvo paimtos jo kepenys. Kiti organai netiko dėl medicininių kontraindikacijų.
Jauniausiam donorui – vos devynios dienos
Pernai, pasak A. Būziuvienės, buvo ir dar vienas neeilinis įvykis organų donorystės procese – paruoštas jauniausias donoras (9 dienų) ir širdies transplantacija atlikta jauniausiam recipientui (36 dienų). Iki šiol jauniausi recipientai, kuriems buvo transplantuotos donorinės širdys, buvo trijų mėnesių kūdikiai. „Abiems recipientams donorinės širdys buvo atgabentos iš kaimyninės Latvijos. Mūsų šalis – vienintelė iš trijų Baltijos šalių, kurioje tokios operacijos atliekamos”, – teigė A. Būziuvienė.

Statistika – dar geresnė

2016 metais atlikta dar daugiau organų ir audinių (ragenų) transplantacijų, lyginant su sėkmingiausiais metais vadintais 2015-ais.
2016 metais atlikta 221 organų ir audinių (ragenų) transplantacija (2015-ais – 198) ir 195 kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos (2015 m. – 204).
Pernai atlikta rekordiškai daug – net 23 – kepenų transplantacijų (2015 metais – 14). Pernai net 70 recipientų buvo atliktos ragenos transplantacijos (2015 metais – 49).
Kasos ir inksto komplekso transplantacijų užpernai buvo 1, pernai – 2. Širdies ir plaučių komplekso transplantacijų 2015 metais nebuvo atlikta, pernai – 1. Plaučių transplantacijų 2015 ir 2016 metais atlikta tiek pat – po 2. Širdies transplantacijų 2016 metais atlikta 14, užpernai – 17, gyvo donoro inkstų transplantacijų 2016 metais atlikta 6, užpernai – 9, mirusių donorų inkstų 2016 metais transplantuota 103, užpernai – 106.
Gerėjančią situaciją organų donorystės ir transplantacijos srityje įrodo ne tik kasmet didėjantis atliktų transplantacijų skaičius, bet ir mažėjantis artimųjų prieštaravimas donorystei. Antai 2015 metais artimųjų prieštaravimas donorystei sudarė 29 procentus, o 2016 metais – 25 procentus.
Šiuo metu Lietuvoje organų ir audinių transplantacijų laukia 344 žmonės: 158 būtina inkstų transplantacija, 7 – kasos ir inksto komplekso transplantacija, 34 – širdies transplantacija. 7 žmonėms būtina atlikti plaučių transplantaciją, 4 – širdies ir plaučių komplekso transplantaciją, 60 – kepenų transplantaciją. 74 žmonės laukia donorinių ragenų. Dar 66 žmonėms būtina kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija.

Pasitelkiami ir tarptautiniai auditoriai

Nacionalinis transplantacijos biuras (toliau – Biuras), organizuojantis organų donorystės procesą, atlieka ir donorinių ligoninių (gydymo įstaigų, kuriose ruošiami organų donorai) ir transplantacijos centrų veiklos patikrinimą.

Tarptautiniai donorinių ligoninių (gydymo įstaigų, kuriose ruošiami organų donorai) ir transplantacijos centrų auditai atliekami vadovaujantis tarptautiniu projektu ACCORD (visapusiško organų donorystės koordinavimo Europos Sąjungoje siekimas).

Pernai Biuro specialistai atliko 9 auditus – aštuonis planinius ir vieną neplaninį. Patikrinimai atlikti aštuoniose Lietuvos donorinėse ligoninėse ir viename transplantacijos centre – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose. Šio transplantacijos centro veiklą vertino ne tik Biuro specialistai, bet ir tarptautiniai auditoriai iš Čekijos transplantacijų koordinavimo centro.

Audito metu Biuro specialistai tikrina donorinių ligoninių darbą konstatuojant smegenų mirtį, ligos istorijas vertina ir Sveikatos apsaugos ministerijos paskirtas konsultantas. Po patikrinimų pateikiamos išvados. Nė vienoje iš pernai tikrintų donorinių ligoninių veiklos klaidų nerasta. Tarptautiniai ekspertai, dalyvavę audituojant Kauno klinikų transplantacijos centrą, jam suteikė trejus metus galiojantį sertifikatą.

Nacionalinio transplantacijos biuro inf.

The post Organų donorystė ir transplantacija 2016-aisiais: daug įsimintinų naujovių appeared first on udiena.lt.

Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos informuoja, kad spalį, kai tradiciškai buvo minima Europos ir Pasaulio organų donorystės ir transplantacijos diena. Sutikimą po savo mirties paaukoti organus donorystei pasirašė net 398 Lietuvos gyventojai. Iš viso iki šios dienos sutikimus jau yra užpildę 23 547 Lietuvos piliečiai.

Nacionalinis transplantacijos biuras taip pat informuoja apie šių metų 10 mėnesių rezultatus, kurių dauguma pasiekė visų praėjusių metų rezultatus, o tai įrodo ne tik augantį gydytojų profesionalumą kalbantis su mirusiųjų artimaisiais dėl donorystės, ruošiant ir išlaikant donorus, atliekant sudėtingas transplantacijas. Akivaizdu, kad Lietuvos visuomenė tampa sąmoningesnė, vaduojasi iš nepagrįstų baimių gniaužtų ir vis dažniau pritaria organų donorystei.
Šiemet iki lapkričio 14-os efektyviais donorais (kai transplantacijai buvo paimtas bent vienas organas ar audinys) jau tapo 58 žmonės (du iš jų – neplakančios širdies donorai). Palyginimui – per visus 2015 metus buvo užregistruoti 57, 2014 metais – 31, 2013 metais – 50 efektyvių donorų.
Praėjusiais metais Lietuvoje buvo atliktos 198 organų ir audinių (ragenų) transplantacijos, o šiais metais (lapkričio 14-os duomenimis) – jau 207 transplantacijos.
Šiemet atlikta rekordiškai daug kepenų transplantacijų – 22, pernai per visus metus jų buvo atlikta 14. Daugiau negu pernai šiemet transplantuota ragenų – 62, pernai per visus metus – 49. Šiemet jau atlikta viena širdies ir plaučių komplekso transplantacija (pernai per visus metus – nė vienos), dvi kasos ir inksto komplekso transplantacijos (pernai per visus metus – viena). Šiemet jau atliktos dvi plaučių transplantacijos – tiek pat, kiek pernai per visus metus. Šiemet 98 recipientams transplantuoti mirusių donorų inkstai (pernai per visus metus – 106), 6 recipientams – gyvų donorų inkstai (pernai per visus metus – 9). Šiemet jau atlikta 14 širdies transplantacijų (pernai per visus metus – 17).
Šiemet organų donorystei pritaria daugiau mirusiųjų artimųjų – šiemet artimųjų prieštaravimas sudaro 23 procentus, pernai buvo 29 procentai.
Donorinio organo ar audinio (ragenos) Lietuvoje šiuo metu laukia 340 recipientų. 108 iš jų – laikinai ne recipientai (t. y. jiems dėl tam tikrų priežasčių transplantacijos šiuo metu atlikti negalima). Inkstų transplantacijos laukia 144 žmonės (66 – laikinai ne recipientai), kasos ir inksto komplekso transplantacijos – 7 (4 – laikinai ne recipientai), širdies – 37 (8 – laikinai ne recipientai), plaučių – 7, širdies ir plaučių komplekso – 4, kepenų – 61 (30 – laikinai ne recipientai), ragenų – 80.

Nacionalinio transplantacijos biuro inf.

The post Situacija organų donorystėje – teikianti vilties appeared first on udiena.lt.