Trupėje – tik vienas vyras

Pasak J. Paliulienės, dar prieškariu Daugailių apylinkėse buvo gyvos teatro tradicijos, vėliau veikla buvo nutrūkusi, todėl teatrui neabejinga moteris nusprendė ją atgaivinti.

„Tokio sumanymo nebūtų pavykę įgyvendinti be bendraminčių. Kai kurie aktoriai nuo pat teatro įkūrimo pradžios iki šių dienų žengia koja kojon kartu“, – džiaugėsi teatro vadovė.

Visą straipsnį skaitykite penktadienio laikraštyje „Utenos diena“.

The post Daugailių teatralų nuotykiai: nuo vaidinimo kruvinais keliais iki pamirštų drabužių appeared first on udiena.lt.

Pagrindiniu jubiliejinės šventės akcentu tapo Daugailių seniūnijos įsteigto padėkos ženklo „Už nuopelnus Daugailių kraštui“ įteikimas.

Už tai, kad savo idėjomis ir iniciatyvomis telkė Daugailių seniūnijos bendruomenę, garsino Daugailių vardą, jos dėka gimė ne vienas leidybinis projektas, kuris buvo skirtas gilesniam krašto istorijos ir kultūros pažinimui, pasiaukojamai rūpinosi Daugailių krašto žmonėmis, istorijos ir kultūros paminklų saugojimu, organizavo viešųjų erdvių sutvarkymą, tiek už nuoširdų darbą atliekant savo tiesiogines – seniūno – pareigas du dešimtmečius, tiek už visą atliktą darbą neskaičiuojant valandų, pamirštant apie sau skirtus laisvadienius Lietuvos heraldikos komisijos patvirtintas ženklas įteiktas buvusiai Daugailių seniūnijos seniūnei Giedrei Eimutienei.

20 metų šios seniūnijos seniūno pareigas ėjusi G. Eimutienė sunkiai tvardė jaudulį ir graudinosi, o miestelio poilsio zonoje susirinkę žmonės jai plojo atsistoję.

Buvusi seniūnė pirmiausia padėkojo visiems seniūnaičiams, bendruomenei, kad pasiūlė jos kandidatūrą šiam apdovanojimui. „Tai labai jautru, labai mane jaudina, nes kai 2015 metais kartu su bendruomene ir dailininku Nerijumi Treiniu kūrėme šį ženklą, tikrai negalvojau, kad jis vieną dieną atiteks man, – susijaudinusi kalbėjo G. Eimutienė. – Bet aš labai džiaugiuosi, kad mano darbas buvo įvertintas. Tikrai stengiausi mylėti visus žmones ir esu nuoširdžiai dėkinga už tuos bendrus darbo metus. Dabar, kol dar esu sveika, pasižadu padėti, jeigu tik mano pagalbos kam nors reikės. Aišku, aš ir pati susiprantu, bet kartais mane stabdo vidinis stabdis: nelįsk, kur tau nereikia! Tačiau siela vis tiek nerami, energijos dar turiu, duok Dieve, kad ir toliau jos turėčiau.“

Gėles dievinanti G. Eimutienė išreiškė viltį, kad miestelis ir toliau bus, kaip teigiama rašytojo Anatolijaus Kairio eilėraštyje, „tarsi spalvotas ornamentas“ – gražus, puoselėjamas.

Malonaus dėmesio tradiciškai sulaukė ir Daugailių jubiliatai, mažylių susilaukusios šeimos, naujakuriai. Miestelio jubiliejinės šventės dalyvius linksmino liaudiškos ir populiariosios muzikos grupės, buvo demonstruojamas ugnies šou, dangų nušvietė fejerverkai.

Sekmadienį Daugailių bažnyčioje vyko Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidai.

Autorės nuotr.

The post Jubiliejinės Daugailių šventės proga – padėkos ženklas ilgametei seniūnei appeared first on udiena.lt.

Pristatydama savo kolegas A. Čivilytė „Utenos dienai“ sakė, kad G. Fregni yra viena žinomiausių eksperimentinės archeologijos (ypač bronzos amžiaus laikotarpio dirbinių lydymo sferoje) atstovų Europoje. „Labai džiaugiamės, kad mūsų kvietimu ji sutiko dalyvauti šiuose eksperimentuose ir savomis lėšomis atvyko į Daugailius. Pagalvojome, kad būtų labai gražu dalyvauti jubiliejinėje miestelio šventėje, kadangi prieš kelerius metus kasinėjome Daugailių seniūnijoje esančius Garnių I, Antilgės piliakalnius. Ten irgi buvo liejama bronza, gyveno vėlyvojo bronzos amžiaus žmonės, – sakė A. Čivilytė. – Taip pat pakvietėme atvykti ir Gvidą, kuris yra labai užimtas žmogus. Jis aukšto lygio eksperimentatorius akmens amžiaus srityje, jau daug metų lydo ir metalą, ir geležį. O aš daugiau teoretikė nei lydytoja, mokausi iš kolegų. Kalbėdama ir dirbdama su kolegomis supratau, kad archeologams labai svarbu bandyti, mano nuomone, eksperimentai yra privaloma archeologijos studijų dalis. Gali kiek nori teorizuoti apie dirbinius, bet neišbandžius, nepažiūrėjus bus sunku spręsti, kokios buvo gamybos technologijos, kas tiems dirbiniams galėjo atsitikti, kodėl jie tokie, o ne kitokie… Kol žmogus nepamato, kaip gimsta objektas, tol jis tiksliai nelabai suvokia, apie ką rašo.“

Pasak Lietuvos istorijos instituto atstovės, archeologijos studijos mūsų šalyje yra gana patrauklios, o jas šiuo metu siūlo Vilniaus ir Klaipėdos universitetai.

Paklausta, kuo Daugailių kraštas išskirtinis archeologine prasme, A. Čivilytė šypsodamasi sakė, kad pirmiausia jis ypatingas tuo, jog čia gyvena labai draugiški žmonės. „Antra, kaip ir minėjau, šalia Daugailių yra įtvirtinti Garnių I, Antilgės piliakalniai, kuriuos mes tyrinėjome. Čia vyko mūsų archeologinės ekspedicijos, pradžia bronzos amžiaus pažinimo: iš kur žmonės gyvendami prie ežerų šiose aukštumose galėjo gauti bronzos, ką gamino. Mūsų tyrimai atskleidžia ne pačią informaciją apie metalurgiją, o labiau, kokia buvo gyvensena, ekonomika, ką žmonės valgė, kokius gyvulius augino, su kokiais regionais palaikė ryšius, tie ryšiai buvo artimi ar tolimi“, – supažindino ji.

Viešnia iš užsienio G. Fregni atskleidė, kad Lietuvoje lankosi pirmą sykį. Ji teigė esanti sužavėta tuo, kiek čia daug gamtos, žalumos, kad Lietuva – ne tik miestai: „Nuostabu matyti vietą, kur saugoma gamta. Jūs turite piliakalnį, kurį kiekvienas gali aplankyti, ir jį saugote – niekas nemėgina ant jo pastatyti kažkokio pastato. Aš tikrai norėsiu čia sugrįžti.“

G. Slah teigimu, bronzos amžiaus metalo liejimo eksperimentų stebėtojų bene dažniausiai užduodamas klausimas – kiek laiko trunka vieno ar kito objekto išliejimas (atsakymas: 15–20 min.), o įdomiausioji dalis – pats procesas. Anot jo, kaip ir priešistorėje, bronza gaminama iš vario ir alavo. Klasikinė bronzos sudėtis: 90 proc. vario, 10 proc. alavo.

„Turbūt viena iš pagrindinių mūsų misijų dalyvaujant tokiuose renginiuose – mokslo populiarinimas, įvairios informacijos apie priešistorę suteikimas žmonėms“, – sakė G. Slah.

A. Čivilytė pasidžiaugė, kad jų komanda Daugailiuose priimta itin šiltai. „Daugailių seniūnija mums suteikė nakvynę, maitinimą. Apsistojome klebonijoje, turime atskirus kambarius, patogumus, gauname puikius pietus, pagamintus buvusios seniūnės Giedrės Eimutienės, kuri mumis labai rūpinasi ir be galo daug padeda“, – pasakojo Daugailių viešnia.

The post Daugailių krašto metalurginės paslaptys: bronzos amžiaus metalo liejimo eksperimentai appeared first on udiena.lt.

Atvyko gausybė vietos valdžios atstovų

Šventiniai renginiai prasidėjo šeštadienį. Nuo pat ryto vyko vai­kų dviračių ir riedučių lenktynės, vėliau Utenos Vyturių progimna­zijos Daugailių skyriaus sporto salėje buvo surengtas tradicinis ambasadoriaus Vygaudo Ušac­ko taurės krepšinio turnyras, ku­riame pirmą vietą užėmė uteniš­kių komanda pavadinimu „Time Team“, antrą vietą pelnė svečiai „Trys su nesportine“, atvykę iš Pakalnių, trečia vieta atiteko dau­gailiškių komandai „Ir trajekas“.

Oficialioji šventės dalis prasi­dėjo 19 val. Daugailių miestelio šventė neapsieina be tradicinių il­gai nesibaigiančių sveikinimų ir dėmesio, skiriamo čia gyvenan­tiems, minintiems jubiliejines sukaktis, vienaip ar kitaip nusi­pelniusiems šiam kraštui, nauja­kuriams ar šeimoms, sulauku­sioms gandrų apsilankymo.

Daugailių miestelio šventės sveikinimų ceremoniją pradėjusi vakaro vedėja Rasa Lukošiūnaitė pirmiausia visus paragino tuoj pat padovanoti iš abiejų pusių sėdin­tiems ar stovintiems kaimynams po plačią plačią šypseną ir ste­buklingu rankų judesiu pakvies­ti saulę šviesti visos šventės metu. Tik po apsikeitimo šypsenomis ir burtų saulei kviesti prasidėjo to­lesnė šventės dalis ir susirinkusie­ji buvo kviečiami švęsti gyvenimą vakar, šiandien ir rytoj. Apsilanky­mu Daugailių miestelio šventėje susirinkusiuosius pagerbė Utenos rajono savivaldybės meras Alvy­das Katinas, Utenos rajono savi­valdybės administracijos direkto­rius Vidas Žvinys, ambasadorius V. Ušackas, Daugailių Šv. Anta­no Paduviečio parapijos klebonas Saulius Kalvaitis, LR Seimo nario Edmundo Pupinio padėjėja Kristi­na Gogelienė, savivaldybės admi­nistracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Regina Skomskienė, taip pat nemažas būrys Utenos ra­jono savivaldybės tarybos narių – Sigitas Mecelica, Paulius Čyvas, Arvydas Paleckis, Linas Bražio­nis ir Vaidas Lankauskas. Šventėje dalyvavo ir Daugailių mokyklos bičiulių draugijos pirmininkas Utenos krašto garbės pilietis Anta­nas Vilūnas bei kiti garbūs ir lauk­ti svečiai.

Daugiau apie renginį skaitykite antradienio laikraštyje „Utenos diena“.

Vytauto Ridiko ir Daivos Čepėnienės nuotr.

The post Daugailiai savaitgalį viliojo garsais, kvapais ir laime, kurią susirinkusieji sėmė iš šulinio appeared first on udiena.lt.

Daugiau apie šią šventę skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“.

Autorės nuotr.

The post Daugailių miestelio šventė – kraštiečių džiaugsmas appeared first on udiena.lt.

Per tris dešimtmečius ugniagesiu Utenos rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos Daugailių ugniagesių komandoje dirbęs Povilas Vėžys daugiau nei pusmetį mėgaujasi ramiu senjoro gyvenimu – skiria daugiau dėmesio savo kukliam namų ūkiui ir neatsisako svajonės pakeliauti po Lietuvą. Ilgametės darbo patirties turintis daugailiškis pasidalijo mintimis apie ugniagesio duoną, iššūkius, kurie laukdavo vykstant į gaisravietes, nuotykius.

Daugiau apie tai skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“. 

Povilo Vėžio asmeninio archyvo, Deimantės Kazokaitės ir autorės nuotr.

The post Buvęs ugniagesys turi svajonę, kuriai įgyvendinti vis pritrūkdavo laiko appeared first on udiena.lt.

Praėjusį savaitgalį daugailiškiai atšventė ne tik Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, tačiau nemažai smagių akimirkų patyrė ir šeštadienį vykusioje miestelio šventėje.

Prieš šventės pradžią buvo toliau praplėstas miestelio ąžuolynas, kuriame be augančių ąžuolų pasodinta dar dešimt, atidengtas paminklinis ąžuolyną žymintis akmuo ir įteiktas labai svarbus Daugailių seniūnijos padėkos ženklas „Už nuopelnus Daugailių kraštui, kurio šį kartą Daugailių mokyklos bičiulių draugijos siūlymu nusipelnė kraštietis, buvęs Vilniaus universiteto Radiofizikos katedros docentas, matematikos mokslų daktaras Vytautas Jonas Valiukėnas.

Plačiau apie šventę Daugailiuose skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena”.

Autoriaus nuotr.

The post Ąžuolai šlamės Daugailių ateities kartoms appeared first on udiena.lt.

Praėjusį savaitgalį Daugailiuose šurmuliavusioje miestelio šventėje buvo ne tik gausybė svečių, bet ir prieš jos atidarymą nušniokštė stiprokas lietus, nuplovęs ne tik miestelio šaligatvius, bet ir anksčiau į šventę suskubusių daugailiškių žilstelėjusias sruogas. Šventėje buvo gausu jaunimo, įvairių žaidimų ir atrakcijų.

Savo beveik tradicinį turnyrą vėl atgaivino ambasadorius Vygaudas Ušackas, krepšininkams prizininkams nepagailėjęs trispalvių marškinėlių, o nugalėtojams uteniškiams dar ir gražuolės taurės. Firminiais su turnyro logotipu papuoštais marškinėliais buvo apdovanotas ne tik šios 15-tos šventės nuolatinis lankytojas Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, seniūnijos seniūnė Giedrė Eimutienė, jais pasipuošė ir Daugailių parapijos klebonas Saulius Kalvaitis.

Nuo vidurdienio mokyklos stadione vykusios dviračių lenktynės sutraukė nemažai vaikų ir jaunimo, o piliakalnio papėdėje archeologijos klubas „Pajauta” demonstravo senuosius amatus, kuriais, pasak archeologo dr. Aleksejaus Luchtano ir jo žmonos Daivos, labai domėjosi miestelio gyventojai ir svečiai.
Vėliau scenoje savo stygų tvirtumą ir garso stiprumą demonstravo kapela „Daugailių berniokai”, juos pakeitė sudeikiečių kapela „Seliavytė”, o pastaruosius pakeitė į sceną išėję vyrai iš „16 Hz”. Vėliau vyko gegužinė, o šventė baigėsi įspūdingais fejerverkais.

Plačiau apie šį sambūrį skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena”.

Laikraščio „Utenos diena” inf., Vytauto Ridiko nuotr.

The post Daugailiuose šventę nuprausė lietus appeared first on udiena.lt.

(Tęsinys. Pradžia „Utenos dienos” Nr. 042)
Daugailių kraštas gali didžiuotis piliakalnių gausa: jų žinoma net 14. Visame Utenos rajone priskaičiuojami 59 pilies kalnai. Šiauriniame miestelio pakraštyje stūkso Daugailių I piliakalnis su papėdės gyvenviete. Manoma, kad 1254 metais ant minėto piliakalnio buvo pastatyta svarbų vaidmenį ginant kraštą atlikusi Daugailių pilis, prieš 1685 metus iškilo pirmoji bažnyčia. Daugailiai iki šių dienų yra gyvas miestelis, kuriame gyvena keli šimtai žmonių. Deja, to paties negalima pasakyti apie visus Daugailių seniūnijos kaimus, kurie savo teritorijose turi piliakalnių. Kai kuriuose iš jų belikusios vos kelios trobos.

Piliakalniai buvo įrenginėjami kalvose pasirenkant aukščiausiai iškilusias, patogiausias ir saugiausias gyventi jų dalis. Kalvos pertvarkymai ir sutvirtinimai tuo metu dar buvo minimalūs. Palyginami tik aikštelės pakraščiai, kur sukonstruojamos piliakalnį saugojusios medinės tvoros. Jų pėdsakai išoriškai nepastebimi ir aptinkami tik tyrinėjimų metu. Tiesa, net devyniuose Daugailių krašto piliakalniuose išoriškai matomos konstrukcijos: kartais pylimai, grioviai, bet dažniausiai terasos, kurios yra praeityje šlaitus tvirtinusių pylimų-griovių linijų liekanos.

Brūkšniuotosios keramikos kultūros buityje dominavo akmens ir kaulo-rago dirbiniai, keramika brūkšniuotu paviršiumi (brūkšniavimas suformuotas indų paviršių trinant žolių gniūžtėmis). Daugailių krašto piliakalniuose pavienių atsitiktinių radinių žinoma iš Antilgės ar Nuodėgulių piliakalnių. Muziejuose saugomus ir literatūroje minimus akmeninius kirvelius iš Bajoriškių, Daugailių, Garnių, Maneičių, Ruklių taip pat reikėtų sieti su tose vietovėse stūksančių piliakalnių bendruomenių ūkine, o gal ir ritualine veikla. Kirveliai yra vienas dažniausiai dirbamuose laukuose aptinkamų to laikmečio dirbinių.

Kai kurie kirveliai labai nusidėvėję ar sugadinti, tačiau net ir tokius įrankius jų savininkai vertindavo ir neskubėdavo išmesti. Apie tai galima spręsti iš Maneičių kirvelio itin atbukusiais ašmenimis ir nulūžusia pentimi, kurį bandyta taisyti išgręžiant naują skylę. Šio neįgyvendinto sumanymo pėdsakai ryškiai matomi kirvelio paviršiuje.

Dažniausiai piliakalniuose aptinkama pavienių keramikos šukių brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi, tačiau jos nėra išvaizdžios, visuomenėje kelia mažiau susidomėjimo, tad ir muziejus pasiekia ne visuomet.

Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalniuose galėjo gyventi 20–30 porinių šeimų, iki 100 žmonių. Žinoma, piliakalnių bendruomenės nebuvo vienodo dydžio. Pusė piliakalnių buvo su mažomis aikštelėmis. Jose vienu metu galėjo tilpti gerokai mažesnės bendruomenės nei piliakalniuose su didesnėmis aikštelėmis, kurios priskiriamos stambesnių bendruomenių gyvenamosioms vietoms. Didžiausia aikštelė buvo Kubilių piliakalnyje. Tačiau sunku pasakyti, ar piliakalnio aikštelės dydis iš tiesų tiesiogiai proporcingas jame gyvenusios bendruomenės dydžiui ir jos įtakingumui.

Ilgą laiką Brūkšniuotosios keramikos kultūros gyvenimas koncentravosi piliakalnių aikštelėse. Ilgainiui veikla intensyvėjo, keitėsi ir gyvenviečių pobūdis. Erų sandūroje ar kiek anksčiau, t. y. baigiamajame kultūros etape, atsirado papėdžių gyvenvietės. Daugailių krašte jų rasta prie šešių piliakalnių (Daugailiai, Garniai I ir II, Maneičiai, Nuodėguliai, Rukliai). Didžiausią įtaką jų atsiradimui turėjo geležies gavybos ir gamybos įgūdžių atsiradimas. Šiuo amatu užsiimti piliakalniuose buvo nepatogu (jau vien dėl nuolatinio vandens poreikio gamybai) ir pernelyg rizikinga (didelio gaisro pavojus). Galbūt su geležies gamyba susijusių žmonių šeimos ir įkūrė pirmąsias sodybas piliakalnių papėdėse. Perpratus geležies gavybos ir gamybos paslaptis, bendruomenė galėjo apsirūpinti tobulesniais darbo įrankiais, o tai lėmė ūkinės veiklos intensyvumo ir produktyvumo augimą. Kintančios gyvenimo sąlygos veikė demografinę situaciją. Gausėjančioms bendruomenėms piliakalnių aikštelės tapo per ankštos ir persikėlimas į jų papėdes buvo vienas iš sprendimo būdų.

Maždaug II–III a. riboje Brūkšniuotosios keramikos kultūra sunyko. Lietuvos rytinėje dalyje ją pakeitė Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, taip pavadinta pagal būdingus iš žemės piltus sampilus, kuriuose laidoti sudegintų mirusiųjų palaikai.

Daugailiuose kultūriniai pokyčiai neatsiejami nuo jau paminėtų permainų gyvenviečių struktūroje, taip pat ir visame apgyvendinimo tinkle. Sprendžiant iš paminklų geografijos ir topografijos bei atitinkamo ryšio su geomorfologiniais rajonais galima teigti, jog I tūkstantmetyje gerokai pasikeitė gyvenimui ir ūkininkavimui pasirenkamų sąlygų kriterijai. Anksčiau tankiai piliakalniais nubarstytos aukštumos tapo retai gyvenamos. Sunykus Brūkšniuotosios keramikos kultūrai I tūkstantmečio pėdsakai aptikti vos keliuose Daugailių krašto piliakalniuose (Garniai I ir II, Maneičiai). Tuo metu atsiradę laidojimo paminklai plito nebe aukštumose (nors po vieną kitą jų būta), bet žemiau plytinčiose vietovėse, didesnių upių slėniuose (palei Šventosios upę).

Kokios bebūtų priežastys, Daugailiuose kultūrinė kaita nevyko nuosekliai iš Brūkšniuotosios keramikos kultūros į Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą. Dar prieš pradedant pilti lietuviško tipo pilkapius, čia trumpam susiformavo labai specifiška kultūrinė aplinka. Daugailių apylinkėse šiam epizodui atstovauja dirbiniai iš Žadavainių. 0,5 km į šiaurę nuo kelio Daugailiai–Salakas, 100 m į pietvakarius nuo Karklinio ežero, maždaug 200×50–90 m dydžio kalvoje ją ariant ilgą laiką buvo randama žmonių kaulų ir įvairių dirbinių. 1966 metais čia vyko archeologiniai tyrimai, kurių metu užfiksuoti jau sunaikinto paminklo likučiai. Jiems vadovavęs archeologas Mykolas Michelbertas, ištyręs 12 perkasų, rado žmogaus kaukolės fragmentų ir žalvarinius antsmilkinius. Rasti dirbiniai papildė jau žinomą, po muziejus išbarstytą ir privatiems asmenims atitekusią kolekciją. Būtent pastaroji Žadavainius išgarsino visoje Lietuvoje ir už jos ribų.

Pirmiausia paminėta žalvarinė emaliuota juosta su piramidės formos varpeliu. Tokio tipo varpeliai yra romėniškas dirbinys, į Lietuvą patekęs mainų ar dovanojimo keliu. Kol kas tai vienintelis egzempliorius Lietuvoje, datuojamas III–IV a. Varpelis prikabintas prie vietos meistrų pagamintos emaliuotos juostos, kurios išlikęs fragmentas byloja apie aukštą meistriškumo lygį. Juosta pagaminta savitu stiliumi, apjungiančiu kelis dekoravimo elementus: ažūrą, emaliavimą bei dirbinio puošybą specifinėmis ataugėlėmis.

Emaliu bei ataugėlėmis puošta ir Žadavainiuose rasta žalvarinė pasaginė segė, kokios archeologinėje literatūroje datuojamos IV a. po Kr.

Šiek tiek skirtingo stiliaus ataugėlės puošė ir kelis pusmėnulio tipo kabučius, Lietuvoje gausiai išplitusius II a. po Kr. Neįprasta tai, jog kabučiai buvo užkabinti ant antsmilkinių – rato formos 4–8 cm dydžio papuošalų iš apvalaus ar ovalaus skerspjūvio vielos. Paprastai tokie kabučiai aptinkami apvarose, pavieniai arba pritvirtinti prie antkaklių ar smeigtukų grandinėlių. Labai tikėtina, jog ant antsmilkinių užverti kabučiai – radėjų fantazijos rezultatas.

Antsmilkinių Žadavainių kolekcijoje buvo 18. Kelių jų lankelis buvo su nedidelėmis apvijomis arba į sraiginę įviją susuktu vienu galu. Anksčiau antsmilkiniai buvo datuojami IV–V a. viduriu. Pastaruoju metu manoma, jog žiediniai antsmilkiniai Lietuvoje išplito gerokai anksčiau – bent jau III a. po Kr., t. y. buvo vienalaikiai su pusmėnulio formos kabučiais.

Tarp kitų radinių paminėtos dvi antkaklės kūginiais galais, kuriomis dažniausiai puošėsi IV a. ir gal net šiek tiek vėliau. Žadavainių dirbinių kolekcijoje yra ir viena keturkampio pjūvio siaurėjančiais galais apyrankė. Jos Lietuvoje pasirodė I–III a., o dažniausiai randamos II–III a. kapuose. Taip pat rasti ir keli romėniškam periodui būdingų formų siauraašmeniai pentiniai kirviai.

Išvardyti dirbiniai byloja čia gyvenus turtingą ir kūrybingą bendruomenę, palaikiusią tiesioginius ar netiesioginius ryšius su tolimesniais kraštais. Tačiau net ir atlikus kasinėjimus nepaaiškėjo, kokio pobūdžio paminklas (pilkapynas ar kapinynas) buvęs Žadavainiuose. Tokių neiššifruotos laidosenos atvejų, dar apibūdinamų pavienių plokštinių kapų sąvoka, gausu visoje rytinėje Lietuvos dalyje. Dažniausiai šie paminklai buvo skiriami Rytų Lietuvos pilkapiams su nuardytais sampilais. Dėl paminklo tipo ginčytis nėra netikslinga, tačiau negalima neatkreipti dėmesio į Žadavainių dirbinių savitumą. Jau anksčiau tyrinėtojai pastebėjo Šiaurės Rytų Lietuvoje paplitusį specifinį puošybos stilių (emaliavimas ir puošimas ataugėlėmis). Emaliuotų dirbinių ir pasaginių segių Lietuvoje gausu, ypač – jos pietinėje ir rytinėje dalyje. Tačiau Žadavainių tipo segės su ataugėlėmis itin populiarios šiaurryčių Lietuvoje. Saviti žiediniai antsmilkiniai iš apvalaus ar ovalaus skerspjūvio vielutės, rasti ne tik Žadavainiuose, bet ir daugelyje Šiaurės Rytų Lietuvos paminklų, skyrėsi nuo rytinėje Lietuvos dalyje randamų antsmilkinių, pagamintų iš rombinio pjūvio vielutės. Kitiems Žadavainių dirbiniams – antkaklėms kūginiais galais, juostinei apyrankei, pusmėnulio formos kabučiams – analogijų gausu Vidurio, Šiaurės Lietuvoje ar Pietų Latvijoje. Tačiau ankstyvajai Rytų Lietuvos pilkapių kultūrai jie nebūdingi. Čia dažniau aptinkamos antkaklės kilpeliniais ar šaukštiniais galais, drabužius puošę cilindrėliai, kokių nepasitaikė Šiaurės Rytų Lietuvoje, tarp jų ir Žadavainiuose.

Pagal dr. Andros Simniškytės publikaciją „Istorinė krašto apžvalga”
parengė Deimantė KAZOKAITĖ

The post Daugailiai – žvilgsnis į krašto praeitį appeared first on udiena.lt.

Liepos 15 dieną Daugailiuose jau 14-ą kartą vyko miestelio šventė, kasmet sutraukianti gausų būrį šiam kraštui neabejingų žmonių. Miestelio poilsio zonoje skambėjo sveikinimai, koncertinę programą dovanojusių kolektyvų muzikos kūriniai, buvo dalijamos dovanos jubiliatams, žaidimų bei sporto varžybų nugalėtojams, renginio rėmėjams ir kt. Šventės vinimi tapo artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Piliakalnių metams skirta akcija, kurios dalyviai vieningai susikibę už rankų apkabino miestelio širdyje stūksantį piliakalnį.

Daugiau apie tai skaitykite artimiausiuose laikraščio „Utenos diena” numeriuose

Autorės nuotr.

The post Daugailiuose praūžė tradicinė šventė appeared first on udiena.lt.