Pasak Utenoje gyvenančio Balio Rakausko, jo gimtasis Bernotiškio kaimas (Tauragnų sen.) buvo nemažas. Artimiausia Rakauskų kaimynė buvo Ona Rakauskienė. Kiek tolėliau gyveno Jonas Rakauskas, Pūku pravardžiuojamas. Kaime gyveno bent keturi Rakauskai, bet jie nebuvo giminės. Daug gyveno Bilaišių ir Deveikių. Netoliese gyveno Stundžios. Dabar Rakauskai čia nebegyvena, taip jau išėjo, kad nelikus kam gyventi, sodybą teko parduoti. Tačiau B. Rakauskas tėvų žemę pasiliko, sako, gal dar sugalvos mišką anūkams pasodinti…

Prievartinė tarnyba ir nesupratingi saviškiai

Rakauskų sodyba stovi pirma dešinėje keliuko pusėje vos tik išvažiavus iš Girelės miško. Į naujus, tėvo statytus namus šeima įsikėlė 1966 ar 1967 metais. Senąją dviejų galų gryčią pašnekovas, kuriam tuo metu buvo vos keleri metukai, atsimena kaip per rūką. Iš jos gabus šeimininkas surentė antrą tvartą. Pasak sūnaus, tėvas buvo labai nagingas – jam nieko nereiškė pasigaminti, pavyzdžiui, kad ir roges.

1944 m. tėvas buvo paimtas į sovietų armiją ir išsiųstas į frontą. Laimei, sunkvežimis, kuriame sėdėjo lietuvis, užvažiavo ant minos ir, nors jam sprogimas išsuko koją, būtent tai vyrui ir padėjo – besigydydamas ligoninės lovoje, jis praleido paskutinius karo baisumus ir į Berlyną pateko tik miestui kapituliavus. Iš Vokietijos sostinės buvo išsiųstas į Archangelską (Rusija). Ne savo noru svetimoje armijoje atpylė ketverius metus.

Balio Rakausko asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Nuo karo apsaugojęs sprogimas, padegintas kaulas žuvims ir kalvis, kurio lūpose degė ugnis appeared first on udiena.lt.