Kada pirmąkart pajutote medžio galią?

Kai iš Utenos gyventi persikėlėme į nuosavą namą Utenėlės kaime, atsirado natūralus poreikis pasigaminti lauko baldus. Iškart pajutau džiaugsmą dirbti su medžiu, susidraugavau su juo. Buvo labai įdomu ir patiko tokia veikla. Šiai mano idėjai įgyvendinti buvo pasirinkta mediena, kurios liko pasibaigus statyboms. O vėliau pradėjus domėtis įvairiais dirbiniais iš medžio, jų gamyba, rinkausi kietą medį – uosį ir klevą. Tačiau šiandien liko tik ąžuolas – pats tvirčiausias, gražiausias, su labai gera energija.

Ar sunku prakalbinti ąžuolą?

Tam reikia labai didelio noro, užsispyrimo ir darbo, tačiau viskas įmanoma. Kaip man pavyksta tai, aš nežinau, nes ne man spręsti, bet paimti ąžuolą į rankas išties labai gera.

Šiandien iš šio medžio darau visus dirbinius. Nors sakoma, kad jeigu darai viską, tai nieko nepadarai (juokėsi).

Neseniai nudrožiau kryžių – jį pastačiau savo kieme. Tai vienas rimčiausių mano darbų. Gaila, kad mūsų krašte statyti kryžius namų kiemuose nėra populiaru. O man labai gražu. Jį pastačiau visai neseniai, nes užtruko medžio paruošimas, gamyba. Šis procesas gali trukti ir kelis metus. Man patinka minimalistinis stilius, todėl jame nerasime jokių drožybos ir puošybos elementų.

Ar sudėtinga įsigyti žaliavos – ąžuolo – Jūsų būsimiems dirbiniams?

Jau senokai esu nusipirkęs sklypą, kuriame auga labai daug ąžuolų. Iš pradžių nugenėjau šakas, o paskui radau ir kelis nudžiuvusius. Nors senoliai sakydavo, kad ąžuolo pjauti nevalia, aš išdrįsau nupjauti jau džiūti pradėjusį medį, nes buvo gaila matyti, kaip jis dūla. Juk nupjovus sausą ąžuolą galima prikelti jį naujam gyvenimui. Iš jo pasigaminau daug vertingų ir gražių dirbinių namams papuošti.

Įsigyti medienos sudėtinga, nes ąžuolas viena brangiausių žaliavų. Juk gaminiai, pagaminti iš jo, turi išties puikią išliekamąją vertę – jie gražūs, funkcionalūs, patogūs, ilgaamžiai. Turiu senelio ratus, kaip relikviją, o žmona savo močiutės staltiesę, kurią labai saugo. Aš manau, kad ateityje iš ąžuolo pagaminti dirbiniai galės būti perduoti iš kartos į kartą.

Nors sakoma, kad batsiuvys dažniausiai būna be batų, apie Jus to pasakyti negalima: tiek kieme, tiek namuose puikuojasi Jūsų rankomis pagaminti darbai.

Viskas prasidėjo nuo smulkių darbų, o dabar mano kieme jau galima rasti ne tik kryžių, bet ir stalų, suolų… Taip pat esu pagaminęs ir medinių sagų – šiuos dirbinius užsakė mano žmona.

Ką Jums reiškia ši veikla?

Tai puikus laiko praleidimas būdas. Kadangi dirbu darbą, susijusį su dokumentais, visuomet norisi pabėgti nuo to ir pasinerti į kūrybą bei atitrūkti nuo minčių.

Didžiausia Jūsų kūrybos vertintoja – žmona Renata. Ar patarimų, ar kritikos, ar pagyrimų dažniausiai išgirstate iš jos?

Išgirstu visko. Tai pirmas filtras, pro kurį praeina kiekvienas mano naujas gaminys. Tačiau kartais praeina, o kartais ir ne. Ir sugrįžta patobulinimui, perdarymui iš naujo. Ji turi puikų supratimą apie grožį, dizainą – džiugu, kad ji visa tai išmano. Iš žmonos sulaukiu ir užsakymų: nuo sagų iki medinių rankenų rankinėms. Mes esame vieningos nuomonės – mums abiem patinka tvarumas, natūralumas. Juk dabar daugelis sugrįžta prie natūralumo, o plastmasės amžius ateityje neišvengiamai turės užleisti vietą natūraliam produktui.

Ar esate kūręs išskirtinį dirbinį?

Kiekvienas mano dirbinys man yra išskirtinis, nes antro to paties kūrinio atkartoti neįmanoma. Turiu idėją išdrožti rūpintojėlį ir jį pastatyti savo kieme, kad nuo visokių pandemijų apsaugotų. Reikia tikėti tuo, ką darai.

Ar Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje atidaryta ąžuolinių dirbinių paroda „Ąžuolas namuose“ buvo pirmasis Jūsų išėjimas į viešumą?

Galima sakyti, kad taip. Neseniai kelis savo darbus eksponavau kartu su mūsų krašto kūrėjais Utenos kraštotyros muziejuje. O štai bibliotekoje pristatoma personalinė mano darbų paroda. Prisipažinsiu – aš drožiu dirbinius iš medžio, o visais vadybiniais reikalais užsiima mano žmona. Biblioteka – labai patogi vieta eksponuoti mano darbus, kuriais susidomėjo tikrai daug žmonių, todėl labai džiugu. Nors paroda turėjo būti uždaryta jau gegužės pabaigoje, turiu galimybę pratęsti šį laiką ir iki šiolei nespėjusių uteniškių pažiūrėti mano darbų kviečiu užeiti į biblioteką. Kadangi parodą pavadinau „Ąžuolas namuose“, čia galima pamatyti daug praktiškų interjero detalių, puošybos elementų – to, kas naudojama mūsų buityje ir ją puošiančių ąžuolinių darbų.

Galbūt ši paroda bus puikia proga išplaukti ir į platesnius vandenis, pasiekti Kaziuko muges. Paskutiniai metai buvo išties sudėtingi, visi sėdėjome namuose uždaryti nuo suvaržymų. Šis laikotarpis man buvo patogus pasiruošti, apgalvoti ir įgyvendinti savo idėjas.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

The post Darbščioms medžio drožėjo rankoms paklūsta net ir tvirčiausias ąžuolas appeared first on udiena.lt.

Prieš dvejus metus nuvirtęs šimtametis Bėčiūnų kaimo (Ignalinos r.) ąžuolas sugrįžo – spalio 12 dieną su ansamblio „Čiulbutė” dainomis, kunigo pašventinimu ir gražiomis sveikinimo kalbomis vykusioje visos bendruomenės šventėje.

Seniūno Jono Politos iniciatyva ir tautodailininko Svajūno Rimkevičiaus auksinių rankų prikeltas naujam gyvenimui, virtęs meno kūriniu ąžuolas pasitinka kiekvieną į kaimą ateinantį ir atvažiuojantį. Ir žvelgia maloniu žmogišku veidu, o ant jo kamieno, rodos, viso krašto grožis vaizduojasi: ir gulbės, ir antys, ir smingantis žemėn erelis, ir renkančios giles voverės, ir žvaigždės, debesys, saulė ir mėnulis… Tikrai didinga, daug darbo ir pastangų ją sukurti ir pastatyti pareikalavusi skulptūra sveria apie aštuonias tonas. Ji primins čia žaliavusį daugiau nei 300 metų ąžuolą galiūną. Šalia pastatytas ir meniškas suolelis. O gyvenimas tęsiasi – šalia jau viltingai stiebiasi jauni ąžuoliukai…

Seniūnas dėkojo ir išdalijo atminimo dovanėles visiems pagalbininkams, o drožėjui dovanojo paties padarytą suolelį. Ignalinos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Manfredas Žymantas ir savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Balinskienė kartu su bendruomene džiaugėsi ąžuolo skulptūra bei sveikino jos autorių, kuriam įteikė padėką už jo kūrybingumą, talentą ir krašto puošimą. „Šis žmogus turi ne tik auksines rankas, bet ir ryšį su Aukščiausiuoju ir tai matome žvelgdami į šią skulptūrą, kurioje tiek prasmių ir ženklų sudėta…”, – sakė vicemeras.
S. Rimkevičių ir seniūną taip pat sveikino Seimo narys Gintautas Kindurys, bendruomenės vardu jiems dėkojo seniūnaitė Dalia Greizienė. Skulptūra džiaugėsi Bėčiūnuose gyvenantis buvęs meras Henrikas Šiaudinis, kuriam teko pagelbėti įveikiant biurokratines kliūtis ir gauti Kelių direkcijos leidimą skulptūrą statyti netoli krašto kelio.
Pats menininkas sakė, kad jam lengviau dirbti nei kalbėti, bet visgi pasidalijo prisiminimais, kaip sulaukė seniūno skambučio gelbėti ąžuolą, kaip vyko darbai, kaip visa bendruomenė padėjo. Buvę ir sunkių minučių, tačiau įkvėpė išgirsti klebono Vido Smagurausko žodžiai, kad reikia siekti savo svajonę įgyvendinti. Svajūnas dėkojo savo žmonai Daliai, kurį jį palaikė ir juo tikėjo.
Pasigrožėti skulptūra bus galima prisėdus ant ąžuolinio suolelio, kuris labai dera su skulptūra. Seniūnas Jonas Polita minėjo, kad dar planuoja pastatyti ir skelbimų lentą, tokią pat menišką ir išskirtinę. Bėčiūnuose dabar gyvena 193 gyventojai. Ąžuolo sugrįžimo šventėje seniūnas Jonas Polita pasveikino patį jauniausią Gytį Povilėną ir vyriausias Antaniną Bernatavičienę ir Martą Laškovą. Nors tądien lijo lietus, tačiau jis nesugadino gero nusiteikimo ir buvimo kartu džiaugsmo.

Ignalinos r. savivaldybės administracijos inf.

The post Džiugus ąžuolo sugrįžimas appeared first on udiena.lt.

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) užsakymu Lietuvos miškų instituto Miško augalų biotechnologijų laboratorijoje šiuo metu in vitro kultūroje auginama 200 stelmužiukų – Stelmužės ąžuolo palikuonių – kuriuos ministerija dovanos Lietuvai valstybės atkūrimo šimtmečio proga.

„Stelmužės ąžuolas – vienas iš svarbiausių mūsų šalies gamtinio bei istorinio paveldo objektų, menantis daugelį Lietuvos istorijos laikotarpių. Tai mūsų tautos dvasinės stiprybės simbolis, kuris atsidavusių mokslininkų dėka niekada nedings – jau yra sukurti šio išskirtinio ąžuolo palikuonys, kuriuos ir dovanosime Lietuvai jos gimtadienio proga. Kviesime visus būti ąžuolais – įleisti savo šaknis čia, Lietuvoje, čia augti ir stiprėti”, – teigė žemės ūkio ministras B. Markauskas.

Lietuvos valstybė, pasak ministro, yra tęstina ir amžina savo prigimtinėmis, susikurtomis, perimtomis kultūrinėmis ir valstybinėmis formomis, o tai simboliškai tinka ir garsiajam Stelmužės ąžuolui, kuris niekada nemirs, nes jo palikuonys – stelmužiukai – žaliuos Lietuvos miškuose.

Nuo 2007 m. Miškų instituto Miško augalų biotechnologijų laboratorijoje atnaujinti šio medžio tyrimai, siekiant regeneruoti kloninius ūglius ir išauginti medelius. Pasak stelmužiukų „mamos” – Miškų instituto miško augalų biotechnologijų laboratorijos vedėjos dr. Sigutės Kusienės – prasminga išauginti ne tik Stelmužės identiškus klonus, bet ir, kol dar yra galimybė, sukurti šio senolio ąžuolo palikuonių kolekciją.

„Medžio ilgaamžiškumą lemia jo genetiškai užprogramuotas sugebėjimas prisitaikyti prie įvairių kintančių aplinkos sąlygų ir išgyventi jų sukeliamą stresą. Galima tikėtis, jog stresą sėkmingai išgyvenę augalai ir ateityje pasižymės didesniu atsparumu bei ilgaamžiškumu. Tikėtina, kad išauginti sveiki išlikusių palikuonių klonai  pasižymės ilgaamžiškumu ir atsparumu aplinkos neigiamiems veiksniams”, – sakė dr. S. Kusienė.

Zarasų rajone, Stelmužės miestelyje augantis ąžuolas – trečiasis seniausias ir galingiausias ąžuolas Europoje ir pats seniausias Lietuvoje, sulaukęs, kaip manoma, net pusantro tūkstančio metų. Ąžuolo apimtis – 9,58 m.

Žemės ūkio ministerijos inf.

The post Žemės ūkio ministerija dovanos Lietuvai Stelmužės ąžuolo palikuonis appeared first on udiena.lt.

Balandžio 21 dieną Vilniaus rajone, netoli Rukainių, bus sodinama ąžuolų giraitė, kuri taps gyvu Lietuvos ir Izraelio draugystės simboliu.
Aplinkos ministerija, Izraelio Valstybės ambasada Lietuvoje, VĮ Vilniaus miškų urėdija ir Vilniaus rajono savivaldybė kartu su mokiniais iš visos Lietuvos pasodins pusketvirto tūkstančio ąžuoliukų. Ši giraitė vadinsis „Izraelita” ir bus skirta Izraelio ir Lietuvos diplomatinių santykių užmezgimo 25-osioms metinėms.

„Izraelita – tai simbolinis vardas, ilgaamžės ir įvairialypės žydų ir lietuvių istorijos atspindys. Nepamiršdami skaudžios praeities ir pripažinę savo klaidas, turime drauge iš naujo kurti ateitį. Izraelitos giraitės sodinimas yra būtent toks žingsnis šia linkme”, – sakė aplinkos ministras Kęstutis Navickas.
Giraitė bus sodinama 0,9 hektaro teritorijoje. Po šio renginio Vilniaus rajone sužaliuos maždaug 3600 ąžuoliukų.

Aplinkos ministerijos inf.

The post Lietuvos ir Izraelio draugystei įprasminti bus sodinama ąžuolų giraitė appeared first on udiena.lt.

Kovo 10-os rytą saujelė Krašuonos progimnazijos pedagogių čiupo į rankas adatas ir ėmė puošti šalia Kultūros centro augančio ąžuolo. Tai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai skirta meninė instaliacija, prie kurios įgyvendinimo prisidėjo gausi progimnazijos bendruomenė. Megzdami ar nerdami trispalves pilietinės akcijos dalimi tapo šios ugdymo įstaigos pedagogai, mokiniai, jų tėvai ir seneliai.

Krašuonos progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Viktorija Vilūnienė sakė, kad Kovo 11-ajai skirta akcija prasidėjo prieš tris savaites. „Norėjome, kad prie šios akcijos prisijungtų kuo daugiau bendruomenės narių, kreipėmės pagalbos į mokinių mamas, močiutes. Tikrai nesitikėjome tokio aktyvumo – vėliavas mezgė daugiau nei 100 tėvų”, – dėkingumo neslėpė V. Vilūnienė. Pasak jos, Kultūros centro prieigose kerojantis ąžuolas bent laikinai bus didelės progimnazijos bendruomenės medžiu, kurį veikiausiai pastebės ne vienas pro šalį praeisiantis uteniškis.

Progimnazijos dailės mokytoja Dalia Puodžiukienė, prisipažinusi, jog idėja papuošti medį megztomis trispalvėmis kilo jai, sakė, kad pilietine akcija buvo siekiama paskatinti vaikus atsigręžti į tautos praeitį, domėtis jos istorija. „Medis skleidžia žmonėms šilumą. Lietuvybę simbolizuojantis ąžuolas bus apgaubtas įvairiausių raštų trispalvėmis, kurias mezgė skirtingų kartų žmonės”, – sakė D. Puodžiukienė. Pedagogės teigimu, ne vieną savaitę progimnazijos dailės galerijoje vos tik radusios laisvą minutę rinkosi mokytojos, kurios čia bendraudamos tarpusavyje mezgė, šio amato mokė vaikus.

Krašuonos progimnazijos bendruomenė kviečia uteniškius fotografuotis prie apmegzto ąžuolo, o nuotraukas siųsti el. paštu krasuonospm@krasuona.utena.lm.lt, ir žada sukurti koliažą, kuris bus eksponuojamos mokykloje.

Laikraščio „Utenos diena” inf., V. Ridiko nuotr.

The post Ąžuolas apsivijo vėliavos spalvomis appeared first on udiena.lt.

Stelmužės ąžuolas yra seniausias ir storiausias medis ne tik Lietuvoje ir Pabaltijyje, bet patenka ir tarp seniausių ąžuolų visoje Europoje. Spėjama, kad senoliui apie 1000-1500 metų. Savo 13 metrų apimtimi (prie žemės), kurią apglėbti reikia beveik dešimties vyrų, jis kone dvigubai lenkia kitus Lietuvos ąžuolus.
Plačiai žinomas milžinas nuo senų laikų įsirėžęs lietuvių tautosakon. Kaip ir apie kitus neįprastai didelius gamtos paminklus, taip ir apie šį unikalų gamtos stebuklą vietiniai sekdavo padavimus. Sakydavo, kad po jo šaknimis slypi dideli turtai.

Plačiašakis Stelmužės ąžuolas mena daugelį Lietuvos istorijos laikotarpių: kadaise čia žyniai su vaidilutėmis kūreno šventąją ugnį ir degino aukas pagoniškiesiems dievams, ąžuolo pavėsyje ilsėjosi kunigaikščiai, o amžiams bėgant pro ąžuolą žygiavo galingos kariuomenės – vien ko verta istorija apie drevėje aptiktus ten besislėpusio ir mirusio Napoleono armijos kareivio griaučius.
Šiuo metu ąžuolą mėginama klonuoti ir jau keletą metų laboratorijoje vykdomi bandymai – narima išvesti ąžuolo dvynį, savo galia stebinsiantį mus mažiausiai du tūkstančius metų.

Bažnyčia mena žilą senovę

Ką dar galima pamatyti Stelmužės kaime? Kuo be šio plačiai išsikerojusio galiūno mus gali nustebinti vienos įdomiausių visos Aukštaitijos gyvenviečių istorija?
Pavažiavus keliolika kilometrų šiauriau nuo Zarasų, įveikus smagųjį „girtuoklių kelią”, atsidurtume unikaliame kaime, kuriame išlikę objektai liudija apie tai, kad čia virė dvaro gyvenimas.
Vienas iš svarbiausių minimos dvarvietės akcentų – Viešpaties Jėzaus kryžiaus filijinė bažnyčia. Kada tiksliai pastatyta ši bažnyčia – nėra žinoma. Istoriniuose šaltiniuose pateikiamos dvi skirtingos bažnyčios pastatymo datos: vienur minimi 1650 m., kitur manoma, jog ji pastatyta dar XVII a. pradžioje kaip dvaro koplyčia ir perstatyta vokiečių baronų Folkerzambų 1713 m. Ypatingą vertę turi unikalus bažnyčios interjeras: nagingi meistrai iš Latvijos nuvijo puošnias drožinių girliandas, juosiančias altorių ir sakyklą, meistriškai išdrožė ąžuolo lapus, vynuogių kekes, kankorėžius, gėlių žiedus. Tikras džiaugsmas akims tyrinėjant šiuos šimtmečių senumo puošybos elementus.
Viena seniausių išlikusių medinių Lietuvos bažnyčių priklausė kalvinizmą išpažįstančių vietinių gyventojų bendruomenei, vėliau ja ilgus amžius naudojosi katalikai. Šiandien bažnyčioje reguliarios pamaldos nevyksta, tačiau dėl savo išskirtinumo ji yra gausiai lankomas bažnytinio meno muziejus.
Čia atvykę turistai ne tik išgirsta įvairių tikrų istorijų, nutikusių Stelmužėje, bet ir vaizduotę žadinančių legendų ir padavimų. Bažnyčios varpinėje veikiančioje ekspozicijoje galima pamatyti nuotraukų, kuriose įamžintas senosios Stelmužės gyvenimas, apžiūrėti įvairius laikotarpius inscenizuojančias mažas figūrėles.

Vergų bokštas – neįminta mįslė

Kitas įspūdingas neatsiejamas dvarvietės statinys – Vergų bokštas. XVIII amžiuje statytas nedidelis, keturkampis netašytų lauko akmenų pastatas, manoma, buvo skirtas laikyti prasikaltusius baudžiauninkus. Šiais laikais kyla įvairių versijų – svarstoma, kad tikriausiai šis pastatas buvo naudojamas kaip šaldymo patalpa. Už keliasdešimties metrų nuo bokšto matyti buvusių Stelmužės dvaro ūkinių pastatų griuvėsiai.

Mauzoliejus

Stelmužės dvaro istoriją liudija ne tik tokie monumentalūs statiniai, bet ir nedideli objektai. Dažnas lankytojas nepastebi, kad dvarvietės parke šalia bažnyčios ir ąžuolo yra nedidelės Pirmojo Pasaulinio karo kapinaitės, kuriose palaidotas keletas žuvusių vokiečių karių.
Prie bažnyčios durų dėmesį patraukia šiek tiek nuošaliau esantis mauzoliejus, kuriame nuo XVIII amžiaus buvo laidojami bajorų – Stelmužės valdytojų Valujevų – palikuonys. Per karus mauzoliejus nukentėjo, todėl palaikai buvo perkelti į bažnyčios rūsį. Kriptas su perlaidotais palaikais galima apžiūrėti nusileidus į bažnyčios požemius. Šalia buvusio mauzoliejaus – antkapinis juodo granito paminklas, ant kurio rusų kalba parašyta, jog čia ilsisi Valujevų šeima.

Didesnis už Puntuką?

Caro statytiniai Valujevai neatsiejami nuo Stelmužės dvarvietės istorijos. Valujevai buvo rusų didikų giminė, dvaro valdymą iš Folkerzambų perėmusi XIX amžiaus pradžioje. Garsiausias iš jų Piotras Nikolajevičius, kuris XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje tapo Rusijos imperijos vidaus reikalų ministru.
Apie Valujevus pasakojama, kad net panaikinus baudžiavą, jie pusantrų metų baudžiauninkams apie tai nė nepranešė. Šie sužinoję sukilo ir Valujevams teko kviestis ulonų dalinius maištui malšinti.
Netoli Stelmužės ąžuolo stūkso dar senesnis gamtos paminklas. Pasakojama, kad labai seniai Lygumų akmenį, vyriausiojo iš velnių paliepimu, velnias nešė ir ketino užmesti ant bažnyčios, bet sunkiu akmeniu nešinas pragaro gyventojas supainiojo kryptis, sugiedojo gaidžiai ir akmenį numetė ten, kur jis ir dabar guli – už poros kilometrų nuo senosios bažnyčios.
Manoma, kad didžioji akmens dalis yra po žeme ir, iškasus visą, akmuo gali būti didesnis už Puntuką.
Viliojanti ir paslaptinga Stelmužės dvarvietė atitinka šiuolaikinius keliautojų poreikius: šalia ąžuolo įrengtas neįgaliesiems pritaikytas tualetas, šiuolaikiška vaikų žaidimų aikštelė, o vasarą čia veikia sezoninė lauko užkandinė. Maloni staigmena laukia ir parke pasodintoje ąžuoliukų alėjoje: ten kiekvienas iš pasodintų ąžuolų sodinukų skirtas vienai iš iškilių Lietuvos istorijos asmenybių.

Parengta pagal Zarasų rajono turizmo informacijos centro inf.

The post Atvėrus istorinį Stelmužės lobyną appeared first on udiena.lt.