Kada vertėtų sunerimti?

Azartinis lošimas – tai rizika ir viltimi paremtas žaidimas, galintis turėti itin skaudžių ir skausmingų padarinių. „Tai rizikingas kažko reikšmingo statymas su viltimi įgyti ką nors didesnės vertės. Pasikartojantys patologinio potraukio prie azartinių lošimų epizodai gali užvaldyti asmens gyvenimą, dėl to yra atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių ir šeimos vertybių bei įsipareigojimų“, – teigė gydytoja psichiatrė S. Šolytė.

Anot jos, tokiam sutrikimui, kurį sukelia azartiniai lošimai, būdingas dažnas potraukis lošti, rizikavimas vis didesne pinigų suma, kad būtų pasiektas trokštamas malonumas. Priklausomi asmenys būna kamuojami nuovargio, dirglūs. Apie lošimų mastą meluoja savo šeimos nariams, artimiesiems, gydytojams, todėl kyla grėsmė, kad santykiuose, šeimoje, darbe, karjeroje, įgyjant išsilavinimą kils sunkumų.

Neretai lošimas tampa būdu pabėgti nuo problemų ar pagerinti prastą nuotaiką, o pralošus iškart siekiama „atsilošti“.

„Labai dažnai asmenys, turintys problemų dėl lošimo, linkę jas slėpti ir neigti, todėl pirmuoju ženklu gali būti pasikeitęs artimojo elgesys, išsisukinėjimas nuo ankstesnių pareigų arba jų neatlikimas, dažnas prašymas skolinti, iš namų dingstantys daiktai ir visi kiti anksčiau minėti simptomai. Kai lošimas tampa probleminis, atsiranda pasekmių“, – sakė S. Šolytė.

Plona riba tarp pramogos ir priklausomybės

Priklausomybė nuo azartinių lošimų neištinka staiga – tai yra ilgas procesas.

„Yra geras posakis – jeigu įmeti varlę į verdantį vandenį, ji iššoks ir išgyvens, o jeigu ją virinsi ant labai lėtos ugnies, ji palaipsniui išvirs. Šis posakis kažkiek atspindi priklausomybės formavimąsi – žmogus nepastebi, kaip nekaltas lošimas, loterija ar lažybos pavirsta į rimtą ligą – priklausomybę. Riba, kuri skiria pramogą nuo lošimo, yra plona, sunkiai apčiuopiama“, – tvirtino socialinė darbuotoja S. Volujevič.

Jos teigimu, iš pradžių žmogus lošia pramogaudamas, leisdamas laisvalaikį ir tik sukeldamas sau riziką. Jeigu jis įsivertina ir supranta, kad rizika rimta, nusistato sau lošimo ribas, kurių pavyksta laikytis, – rizika suvaldyta.

„Visgi dažniau žmonės numoja ranka į riziką, tokiu būdu ilgainiui auga pripratimas (tolerancija), norisi lošti daugiau, dažniau, rimčiau ir didesnėmis sumomis, lošimas užima vis daugiau laiko, lošiama darbo ar mokslų metu. Tuomet jie lošia sukeldami sau apčiuopiamą žalą, pavyzdžiui, finansams, santykiams ar sveikatai. Jeigu šioje vietoje pavyksta sustoti, nusistatyti ribas bei jų laikytis, – puiku. Tačiau tai padaryti tampa sunku, nes lošimas asmenį labai stipriai įtraukia – jis jaučia azartą, malonumą, patiria greitą „apdovanojimą“, o prasilošęs nori būtinai „atsilošti“, ir patenka į užburtą ratą“, – aiškino S. Volujevič, kuri pridūrė, kad, lošdamas ir nepaisydamas konkrečios žalos, žmogus po kurio laiko peržengia nematomą liniją ir įgyja priklausomybę.

Padariniai – žlugdantys

S. Volujevič patirtis rodo, kad nuo lošimų priklausomi asmenys neretai turi reikalų su antstoliais, dažnai patiria teisinių, finansinių problemų ir skolų. Norėdami atsilošti, jie naudojasi greitaisiais kreditais, kurių vėliau neįstengia grąžinti, todėl artimiesiems tenka dengti finansinius įsiskolinimus, tuo nuskurdinant šeimos biudžetą.

Priklausomo asmens ir jo artimųjų psichika bei kūnas gyvena nuolatiniame įtampos ir išgyvenimo režime, kurį sunku ilgai atlaikyti.

„Dirbant su kompulsyviais lošėjais ir jų artimaisiais dažnai galima išgirsti, kad jų visų psichologinė būsena yra labai sudėtinga. Jie jaučiasi dirglūs, pervargę nuo įtampos, finansinių sunkumų, pasireiškia ne tik psichologinių, tokių kaip nerimas, panikos priepuoliai, depresinė būsena ar mintys apie savižudybę, bet ir somatinių sutrikimų – pakyla kraujospūdis, atsiranda stiprūs galvos skausmai, nemiga. Priklausomi asmenys ir jų artimieji gali pradėti dažniau ir gausiau vartoti alkoholį norėdami užmiršti sunkumus, jų nesprendžia“, – rizikas vardijo socialinė darbuotoja.

Be viso to, artimiesiems formuojasi netiesioginė priklausomybė: „Jie tampa priklausomi nuo lošiančio asmens ir nustoja gyventi savo gyvenimą, nes viskas pradeda suktis aplink priklausomą žmogų. Tokia šeima neretai atsiriboja nuo socialinio gyvenimo, mažai bendrauja su aplinkiniais, apriboja ryšius su draugais, giminėmis, slepia savo šeimos problemas nuo aplinkinių, nes jaučia gėdą. Apleidžia savo ankstesnius pomėgius, nes tam nelieka nei noro, nei finansinių ar emocinių resursų.“

Rekomenduojama vengti pamokslų

Dažniausiai artimieji pirmieji pastebi su lošimu susijusias artimojo problemas.

Todėl gydytoja psichiatrė S. Šolytė pataria pirmiausia pasirūpinti savimi – savo psichologine ir finansine gerove bei saugumu, ieškoti kvalifikuotos pagalbos.

Jos teigimu, svarbiausia vengti moralizavimo lošiančiajam, pamokslų ir baudimo. O kai kenčiantys nuo lošimų asmenys atsigręš į savo elgesį ir matys pasekmes, svarbu būti šalia, pagal galimybes padėti, paskatinti kreiptis pagalbos į specialistus.

„Kuo lošiančiam asmeniui greičiau leisime pamatyti ir pajausti su lošimu susijusias pasekmes, tuo greitesnis bus jo sveikimas arba bent jau pagalbos paieška“, – sakė ji.

Socialinė darbuotoja S. Volujevič pridūrė – jei artimieji grąžina kompulsyvaus lošėjo skolas, tokiu būdu jie tik skatina neatsakingą šio žmogaus elgesį, sukuria jam saugumo jausmą, kad jis gali „išsisukti“, jį visada „ištrauks iš bėdos“.

„Artimiesiems svarbu nekelti sau tikslo „išgelbėti“, nes jis nėra realus. Tai yra rimta liga, kurią gydo kvalifikuoti specialistai, o artimasis nėra kvalifikuotas specialistas, tad svarbu savęs nekaltinti, kad nepavyksta suvaldyti artimojo ligos“, – patarė S. Volujevič.

Ji sakė, kad kvietimas į atvirą ir nuoširdų pokalbį yra tinkama pagalba, nes tai yra priešingas elgesys slapukavimui bei nutylėjimams. Svarbiausia leisti priklausomam asmeniui pamatyti, kad norite jį suprasti ir kartu rasti pagalbą.

„Tačiau nevertėtų tikėtis greitų rezultatų net tuomet, jei artimasis sutiko nueiti pas specialistus, kadangi priklausomybė išsivystė per ilgą laiką, todėl gijimas bus taip pat ilgas ir daug jėgų reikalaujantis procesas“, – sakė socialinė darbuotoja.

Užsk. Nr. IDSAM 04

The post Azartiniai lošimai – (ne)kaltas žaidimas? appeared first on udiena.lt.

Psichologas Oleg Mackevič detaliau pasakojo apie klastingą priklausomybę nuo azartinių lošimų ir sunkų jos gydymą.

Vienintelė prekė – „turtingas gyvenimas“

Azartiniai lošimai yra lyg parduotuvė, kurioje vienintelė parduodama prekė – „turtingas gyvenimas“. Šių žaidimų istorija skaičiuoja jau tūkstančius metų. Anuomet buvo lošiama retai ir nedidelėmis sumomis, tačiau tikslas toks, kaip ir šiandien, – pramoga, kurianti iliuziją, kad lošiant galima susikurti sėkmingą ir klestintį gyvenimą.

Pinigų trūkumas, nenuginčijamo lošimo fakto neigimas, nuotaikų kaita, melas ir augančios skolos greitųjų kreditų bendrovėms yra vieni pasitaikančių sutrikimo požymių, kuriuos pastebi lošiančiųjų artimieji.

„Anksčiau artimieji savo jėgomis bandė išgelbėti bėdoje atsidūrusį lošėją ir darė tai dažniausiai norimo rezultato nesuteikiančiais ir net netinkamais metodais. Paskutinius kelerius metus stebime didesnį visuomenės sąmoningumą, kai prieš savarankišką artimojo gelbėjimą yra konsultuojamasi su specialistais. Patys lošėjai pagalbos ieško jau tuo metu, kai nekontroliuojamo lošimo stažas siekia 3–5, kartais ir 10 metų“, – patirtimi dalijosi specialistas.

Priklausomybė nėra išgydoma staiga

Priklausomybės pasekmės gali būti psichologinės, socialinės, biologinės, materialinės – dažniausiai labai stipriai pakeičiančios asmens gyvenimą. Neretai lošėjai netenka finansinio pagrindo, praranda draugų ir artimųjų pasitikėjimą, jaučiasi vieniši, nereikalingi, suprastėja jų emocinė ir fizinė būsenos. Užsiimantieji azartiniais žaidimais kenčia nuo įvairių psichosomatinių sutrikimų, gali įsitraukti į alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, galvoja apie savižudybę arba bando žudytis.

Svarbu suprasti, kad priklausomybė nėra medicininė problema, kurią galima staiga išgydyti. Tai ilgalaikio gijimo proceso reikalaujantis sutrikimas, kurio metu žmogus susipažįsta su savimi, išsiaiškina savo poreikius, mokosi atpažinti savo jausmus ir emocijas.

Priklausomybei nuo azartinių lošimų, kuri dar kitaip vadinama ludomanija, būdingi atkryčiai. Kiekvienam žmogui pasitaiko skirtingas jų skaičius. Šie atkryčiai sukelia skausmą ir priverčia jausti gėdos, savigraužos, savęs menkinimo ir nevilties jausmus. Dažniausiai lošiantys asmenys yra įsitempę, suirzę, juos kankina nerimas ir beviltiškumo jausmas, todėl pagerinti emocinę būseną yra siekiama gaunant savo dozę jaudulio ir tariamos laimės lošimo proceso metu.

Lošimo neįmanoma „persivalgyti“

Svarbu suvokti, kad priklausomybė nuo lošimų yra kitokia nei priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų, kadangi nėra jokios išorinės medžiagos, kurią būtų galima mesti, kaip antai narkotines ir psichotropines medžiagas.

„Noras greitai susitvarkyti su problema priveda prie tokių savigydos priemonių, kurios labiau primena viduramžių raganavimą, o ne gydymą: kodavimai, „užšnabždėtų“ viralų vartojimas, nežinomų „specialistų“ pažadai pagydyti per vieną seansą. Anot specialisto, su lošimo priklausomybe susitvarko apie 15–20 procentų lošiančiųjų, tačiau tai vyksta tik todėl, kad didžioji dalis daro ne tai, ką rekomenduoja specialistai, o tai, ką nori patys.

Pasitaiko atvejų, kai dar yra nesusiformavęs priklausomas elgesys ir lošiantieji savo jėgomis sustabdo lošimą bei niekada prie jo negrįžta, bet tai apsprendžia lošimo trukmė ir asmeninės žaidėjo savybės. Kuo mažesnis probleminio lošimo stažas, kuo greičiau kreipiamasi pagalbos, tuo lengviau jį įveikti.

Žmogus – savo „gyvenimo architektas“

Lošėjai jaučia didelę kaltę prieš artimuosius, gėdą už savo elgesį ir jo padarinius, todėl dažnai jaučiasi skolingi, nori pakeisti požiūrį į save, dėl to ir siekia pasveikti ne dėl savęs, o dėl kito. Lošiančiojo artimieji dažniausiai slepia šeimos problemas nuo aplinkinių, nesidalija savo jausmais. „Psichologai yra tik pakeleiviai būtent šioje lošėjo ar jo artimojo gyvenimo atkarpoje, juk savo „gyvenimo architektas“ yra pats žmogus. Pats laikas kiekvienam mūsų peržiūrėti savo požiūrį į kitą žmogų, ugdyti savyje empatiją, atjautą, meilę ir rūpintis savo artimuoju, tik tuomet jam nereikės ieškoti paguodos, slepiantis priklausomybės sutemose“, – pasakojo O. Mackevič.

Užsk. Nr. R0317/9

The post „Nekalta“ pramoga gali virsti priklausomybe appeared first on udiena.lt.