Kažkada atlikėja pasakė sau, kad jei kada nors vėl dalyvaus „Eurovizijos“ konkurse, tai tik su daina, kuri atitiks ją. „Ir taip nutiko. Šįkart – jokių baladžių. Šįkart – tik savimi – energingai, seksualiai, su žinute, kuria tvirtai tikiu, ir be jokios vaidybos ar baimės“, – praėjusių metų gruodžio mėnesį žinią apie dalyvavimą „Eurovizijoje“ socialiniame tinkle pranešė ji.

R. Zilnio paklausta, apie ką jos daina, A. Vedrickaitė atsakė, kad šio kūrinio žinutė paprasta – būk savimi ir gyvenk šia diena, nes antro gyvenimo tau niekas neduos.

Bendraudama su šiuo žurnalistu atlikėja prisipažino: „Nors mano venomis ir teka rokas, esu labai įvairi: man patinka ir miuziklo žanras, ir popsas, bandžiau džiazą, kantri muziką… Nenoriu apsiriboti – noriu paragauti visko.“

Dainininkė atskleidė, kad pirmoji kūrinio, su kuriuo ji nusprendė dalyvauti nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje, eilutė rugpjūčio mėnesį gimė miegamajame. Vėliau prie kūrybos proceso prisidėjo vienas geriausių šalies gitaristų Robertas Semeniukas, prodiuseris Paulius Vaicekauskas-Plucando.

„Niekada nebuvau rašiusi repo, bet visada būna pirmas kartas…“ – apie repo partiją jos pasirodyme šypsodamasi sakė uteniškė, kuri „Eurovizijos“ scenoje, anot R. Zilnio, subūrė galingą komandą.

Ne kartą nacionalinėje šio dainų konkurso atrankoje dalyvavusi A. Vedrickaitė neslėpė, kad šiųmetė atranka – pirmoji, į kurią ji atėjo drąsiai, visiškai pasitikėdama savimi ir pati to norėdama.

Paklausta, ar tikėjosi patekti į finalą, atlikėja atsakė: „Labai vyliausi.“

Kalbai pasisukus apie jos ketverių su puse metų sūnų Arijų, atlikėja apgailestavo, kad dėl įtemptos darbotvarkės šiuo metu negali jam skirti tiek dėmesio, kiek norisi. „Jam labai patinka mano daina. Išmoko dainuoti priedainį. Taip, kaip jam išeina“, – juokėsi „Eurovizijos“ finalininkė.

Laikraščio „Utenos diena“ inf.

Dariaus Kučio nuotr.

The post „Eurovizijos“ finalininkė Augustė: „Mano venomis teka rokas“ appeared first on udiena.lt.

Vaikystėje muziką pamilusi prieš 15 metų vyku­sio realybės šou „Dangus“ antros vietos laimėtoja 34-erių uteniškė Augustė Vedrickaitė neseniai tapo televizijos projekto „Muzikinė kaukė“ finalininke, netrukus gerbėjams pristatys naujausią savo dainą. Atlikėja „Utenos dienai“ atskleidė, kas iš esmės pa­keitė jos gyvenimą, kokių turi svajonių, ką jai reiš­kia šeima, Lietuva bei gimtoji Utena.

Neseniai pasibaigusio televizijos projekto „Muzikinė kaukė” finale užėmei ketvirtą vietą. Ko tau davė ši patirtis?

Esu dalyvavusi ne viename projekte. Kiekvienas iš jų yra savitas. Ir „Muzikinė kaukė” buvo tokia. Nuoširdžiai sakau: į kiekvieną repeticiją ar laidos filmavimą ėjau kaip į šventę! Mėgavausi dirbdama tokioje nuostabioje komandoje, pradedant dalyviais, baigiant operatoriais ar prodiuseriais. Laidos formatas labai palankus pozityviai atmosferai sukurti, nes nė vienas dalyvis neturėjo palikti projekto iki pat pabaigos. Visi nuoširdžiai džiaugdavomės už kiekvieno dalyvio sėkmingą pasirodymą ir labai palaikėme vieni kitus. Ir iš tiesų buvo liūdna, kad finale dalyvavome tik keturiese, tačiau tokios tos taisyklės. Esu labai dėkinga laidos režisierei, kad mane pakvietė ir turėjau galimybę susipažinti su tiek daug nuostabių talentingų ir nuotaikingų žmonių. Ne kasdien pavyksta ištrūkti iš komforto zonos, kad ir apie kokį darbą kalbėtume. Ši laida paskatino atrasti savyje naujų spalvų ir praplėtė mano kaip dainininkės požiūrį į sau nebūdingos muzikos įsileidimą į širdį.

Ar gerbėjai gali tikėtis greitu metu išvysti tave kokiame kitame televizijos projekte?

Šiuo metu nesu nieko suplanavusi, tačiau galiu atskleisti, kad labai norėčiau dalyvauti šokių projekte. Visada labai mėgau šokį, todėl prisiliesti prie profesionalaus šokio subtilybių būtų vienos iš svajonių išsipildymas.

Ne kartą sakei, kad muzika tavo gyvenime užima labai didelę vietą ir negalėtum be jos gyventi. Ar šiuo metu šioje srityje jauti visišką pilnatvę? Galbūt turi kokių nors neišsipildžiusių troškimų, kurie susiję su muzika?

Muzikos pasaulis yra labai platus. Tikrai nesu išbandžiusi visko. Dar daug ką galima patirti, yra daug kur tobulėti, tačiau, matyt, ne viskas iš karto. Daug kas mane įsivaizduoja kaip roko muzikos dainininkę, tačiau mano sielą paliečia tikrai ne vien tik rokas. Esu kelis kartus dainavusi su kameriniu orkestru ir jaučiu, kad labai norėčiau dar pakartoti. Dainavau keliuose miuzikluose, kur teko išbandyti ir savo aktorinius gebėjimus. Tikrai neatsisakyčiau pasiūlymo darsyk išbandyti savo jėgas šioje srityje. Šiuo metu toliau įrašinėju naujas dainas. Tai man teikia neapsakomo malonumo. Kiekviena nauja daina – lyg maža dalelė manęs, palikta pasauliui, ir jei mano muzika paskatina suklusti bei kažką pajusti, tai – mano gyvenimo variklis.

Kaip pasikeitė tavo gyvenimas tapus mama? Ko išmokai?

Kiekviena mama tikriausiai atsakytų panašiai: vaiko atėjimas į gyvenimą pakeičia jį iš esmės. Pasaulio centras esu nebe aš, o mano sūnus. Pradedant nuo to, kad valgyti gaminu pirmiausia tai, ką mėgsta jis, keliuosi tuomet, kada jis, ir vietoje mano mėgstamų trilerių drauge žiūrime jo pamėgtus filmukus (šypsojosi). Iki vaiko atsiradimo mano gyvenime viskas tarsi plaukė pasroviui, tarsi pro šalį, neįvertinau, kiek daug laiko turėjau užsiimti mėgstama veikla, keliauti, kažko daugiau siekti… Vaikas yra didžiulė atsakomybė, priverčianti nurimti, pradėti rimčiau galvoti apie ateitį, ne tik gyventi šia diena. Sūnus man taip pat parodė, kokia stipri galiu būti kritinėse situacijose. Aš mokau jį, jis – mane. Galima sakyti, kasdien augame ir tobulėjame kaip asmenybės drauge.

Tavo sūneliui – pustrečių metų. Ar randi jame panašumų į save? Koks jo santykis su muzika?

Tikriausiai būtų keista, jei vaikas visiškai nebūtų panašus į mane. Nors iš išvaizdos jis yra maža tėčio kopija, visgi daugiausia laiko praleidžia su manimi. Manęs nebestebina, kad prieš užmigdamas pamatęs ant kilimo besimėtančią mažą mašinėlę jis nepatingi atsikelti iš lovos ir padėti ją prie kitų mašinėlių, nes lygiai taip pat daryčiau aš. Man labai svarbu, kad daiktai turėtų savo vietas. Matau, kad jam tai jau irgi yra svarbu. Abu labai mėgstame būti lauke. Jis man primena, kad nebūtina visur skubėti. Kartais taip gera išeiti pasivaikščioti be jokio konkretaus tikslo – tiesiog pasimėgauti gamta bei gyvenimu. Stengiuosi jį išmokyti pasitikėti savimi ir džiaugtis gyvenimu.
Arijus puikiai žino, kuo užsiima mama, ir jau net nestabtelėja, kai pamato mane per televizorių. Kad ir kaip apmaudu, regis, sūnus nėra didžiausias mano fanas (šypsojosi). Kartais, kai mokausi naujas dainas, jis nesibodi gana šiurkščiai paprašyti, kad patylėčiau (šypsojosi). Tačiau, jei kalba sukasi apie vaikiškas daineles, man smagu girdėti, kai Arijus bando dainuoti kartu su manimi. Kol kas sūnui tik kartą teko dalyvauti laidos filmavime, kur iš užkulisių matė mane scenoje dainuojančią gyvai. Jį tuo metu prižiūrėję žmonės sakė, kad vaikas negalėjo atitraukti nuo manęs akių (šypsojosi). Muzika mūsų namuose skamba tikrai ne itin dažnai, tačiau, kai skamba, visu garsu ir būna daug smagių šokių bei nesuvaidinto juoko.

Kaip dažnai grįžti į Uteną? Ką tau reiškia šis miestas, Sudeikiai? Ką mėgsti veikti viešėdama šiame miestelyje?

Utenoje užaugau, o Sudeikiuose leisdavau visas savo vaikystės vasaras. Kad ir kaip esu įsimylėjusi Vilnių, mano širdis visada priklausys Utenos kraštui. Žiemą į tėviškę grįžtu rečiau, tačiau vasarą mane ten galima sutikti tikrai dažnai. Nėra geresnio poilsio nei poilsis kartu su artimiausiais žmonėmis prie Alaušo ežero. Mano sūnus kaip ir aš dievina maudynes, gryną orą ir laiką su seneliu. Negaliu ir nenoriu atimti iš jo vaikystės džiaugsmų kaime, todėl grįžtu namo taip dažnai, kaip pavyksta.

Kaip atrodė tavo vaikystė? Koks buvai vaikas?

Labai džiaugiuosi, kad gimiau laikais, kai vaikystėje susigalvodavome daug smagesnių pramogų, nei sėdėti namie apsikabinus planšetes ar telefonus. Netrūko karstymosi medžiais, lakstymo laukais, sniego gniūžčių mūšių, tikrų bei išgalvotų gamtos reiškinių tyrinėjimų, tarsi būtume serialo „X failai” agentai. Vasarą, imituodami serialą „Gelbėtojai”, kartu su pussesere ir broliu darbuodavomės gelbėtojų poste su kompiuteriais, pasigamintais iš saldainių dėžučių, ne tik pildydami darbo grafikus, bet ir rašydami išsamias ataskaitas apie tariamai vykdytas gelbėjimo operacijas Alaušo ežere. Žodžiu, fantazijos netrūko (šypsojosi). Buvau tikrai drausminga ir atsakinga, nepamiršdavau pareigų. Dėkoju tėvams už įskiepytą meilę tvarkai.

Ar vaikystėje jautei savo brolių globą? Gal tyliai pasvajodavai apie sesutę?

Šeimoje buvau jauniausia, augau kartu su dviem vyresniais broliais Mykolu ir Mariumi. Tylomis džiaugiausi, didžiavausi jais ir visada jaučiau jų užnugarį. Taip yra ir dabar (šypsojosi). O sesės nereikėjo, nes turiu nuostabią pusseserę Gintarę, su kuria kartu patyrėme galybę nuotykių. Gaila, kad gyvenimas susiklostė taip, jog Mykolas su šeima ir minėta pusseserė gyvenimą kuria užsienyje, tačiau būna labai gera, kai kiekvieną vasarą jie visi mėnesiui sugrįžta į Lietuvą. Džiaugiuosi ne tik aš, bet ir mano sūnus, kuris pasiilgsta savo pusseserių.

Kokią didžiausią gyvenimo pamoką išmokai iš savo tėvų?

Sunku išskirti kažkokią konkrečią pamoką. Esu jiems labai dėkinga už įskiepytas teisingas vertybes. Nuo mažens žinau, kad ne daiktai mus daro laimingus, o žmonės. Esu tik kartą mačiusi besipykstančius tėvus, todėl dėkoju jiems už pažintą pagarbos jausmą kitam ir harmoningą aplinką augant.

Kokie buvo pirmieji tavo kaip dainininkės žingsniai?

Muzika mane supa nuo mažens. Pamenu, kai mama dar buvo gyva, suklusdavau girdėdama ją dainuojančią kartu su jos tėčiu ir dviem sesėm. Būdavo labai gražu. Vėliau mama mane pastebėjo grojančią pirštukais ant spintelių, kai girdėdavau muziką, todėl nutarė leisti mokytis į muzikos mokyklą. Neslėpsiu, buvo laikas, kai norėjau mesti tuos mokslus, tačiau gavusi galimybę „peršokti” vieną klasę nutariau, kad visgi baigsiu tai, ką pradėjau. Paskutiniais metais muzikos mokykloje prasidėjo didžiausi smagumai, saviraiškos paieškos, įkūrėme su draugais grupę „Absent”, pradėjau rašyti dainas, dalyvauti konkursuose ir net juos laimėti… Tikriausiai tai ir buvo pradžia.

Ar tapti dainininke buvo tavo vaikystės svajonė?

Aš pavydėjau draugams, kurie nuo mažumės žinojo, kuo nori būti užaugę. Man neblogai sekėsi nemažai dalykų, gal dėl to buvo taip sudėtinga tiksliai numatyti savo ateities kryptį. Baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą bei baigiau verslo vadybos ir administravimo studijas. Daug kas manęs klausdavo: „Kodėl ne muzikos studijos?” Suprantu, kad papildomi mokslai muzikos srityje nebūtų pamaišę, tačiau mokytis juk niekada nevėlu (šypsojosi). Pamenu, visada sakydavau: „Aš ir taip dainuosiu, kad ir kuo užsiimčiau gyvenime.” Nežinojau, kad mano gyvenime muzikos bus tiek daug, tačiau anaiptol nesiskundžiu. Esu dėkinga likimui, kad esu iš tų, kuriems pavyko darbą suderinti su hobiu.

Ar įsivaizduoji save dirbančią kitokį darbą?

Man labai patinka spręsti organizacinius klausimus, manau, visai galėčiau save realizuoti toje srityje. Tikriausiai labai toli nenutolčiau nuo to, kur sukuosi dabar. Galbūt tai galėtų būti užkadrinė veikla televizijoje ar privačiuose renginiuose. Tačiau, kol širdis dega muzika, aš kursiu ir dainuosiu.

Ar sunku kurti dainas? Kuri autorinė daina tau artimiausia? Kodėl?

Kūryba man nėra komercija. Nemoku kepti dainų viena po kitos. Man netgi sunku įsijausti į kito autoriaus dainą, jei ne iki galo suprantu, apie ką ji. Kaip ir kiekvienam kūrėjui, man naujam kūriniui reikia įkvėpimo, dramų, kartais net mūzos. Ne veltui sakoma, kad naujas kūrinys gimsta. Iš tiesų tai – tarsi kūdikis, tarsi dalelė tavęs: subrandinta, išgyventa ir paleista į pasaulį su tikslu surasti bei paliesti artimą sielą. Paprastai neklausau savo dainų, nes nuo jų pavargstu dar leidybos stadijoje, tačiau išgirdusi „So What”, „Kad kūnas nepamirštų” ar „Demonai” būna, kad pasigarsinu radijo imtuvą.

Prisimink didžiausią nuotykį, kuris nutiko tau būnant scenoje, koncertuojant…

Jeigu nusikeltume į 2005 metų tiesioginį vienos iš komercinių televizijų eterį, kai pirmą kartą dainavau dabar mano vizitine kortele laikomą kūrinį „Saulė”, jei atidžiai pasiklausytume, ką dainuoju, būtų gana juokinga. Pamenu, kad labai jaudinausi ir visiškai pamiršau dainos žodžius. Neturėdama kur dingti, tekstą kūriau vietoje (šypsojosi). Vėliau supratau, kad visgi muzika kur kas daugiau nei tik žodžiai ar melodija… Tai jausmas. Žmonės pajuto ir jaučia iki dabar. Tai lig šiol viena dažniausiai prašomų padainuoti dainų mano koncertuose. Tiesa, tekstą per tiek laiko jau išmokau (šypsojosi).

Ar tave dažnai atpažįsta gatvėje? Tai erzina? Ar visiškai to nesureikšmini?

Tiesą pasakius, tai, kad mane atpažįsta, labiau pastebi tie, kurie tuo metu keliauja kartu su manimi (šypsojosi). Būna, sulaukiu klausimo: „Ar matei kaip tave nužiūrėjo?” „Ne, nemačiau”, – atsakau. Jei karjeros pradžioje tie žvilgsniai turėjo kažkokią reikšmę, sukeldavo kažkokį jaudulį ar vidinį pasitenkinimą, šiuo metu aš gyvenu savo gyvenimą ir jų nebematau. Žmonės iš prigimties smalsūs, todėl tikrai nereikia sureikšminti nereikšmingų dalykų. Matyt, ir pati paspoksočiau gatvėje pamačiusi Leonardą Di Kaprijų (šypsojosi).

Ar skaitai komentarus apie save? Tave skaudina pikti žodžiai?

Neneigsiu, būna, kad paskaitau (šypsojosi). Tačiau aš jau išaugau įsiskaudinimus dėl nekonstruktyvios kritikos ir moku atsirinkti, kur yra dėmesio verta kritika, o kur tiesiog dergiama, norint pabandyti sugadinti nuotaiką ar sulaukti kitų reakcijos. Pakeitus požiūrį, visi neigiami komentarai tapo tiesiog smagia pramoga (šypsojosi). Tiesa, nelabai daug jų randu. Gal dar nespėjau visuomenei stipriai nusidėti (šypsojosi).

Tikriausiai sulauki nemažai tave palaikančių žmonių žinučių… Ką jos tau reiškia?

Visuomet smagu gauti gražią palaikymo žinutę. Visiems žmonėms reikia meilės bei dėmesio. Stengiuosi būtinai atsakyti ir padėkoti. Vertinu ne tiek pačius žodžius, o tai, kad žmogus atrado laiko parašyti man šitame skubėjimo, lėkimo kupiname gyvenime.

Kokių turi laisvalaikio pomėgių? Kas tau padeda atsipalaiduoti?

Labai mėgstu tvarkytis. Mane tvarka ramina, atpalaiduoja mintis, padeda jas sudėliot į skirtingus stalčiukus. Dar mėgstu karštą, putų pilną vonią, kvapnias žvakes, įdomų romaną rankose ar įtraukiantį filmą. Man patinka vaikštinėti gamtoje pažintiniais takais bei atrasti naujų gražių vietų. Vasarą mėgstu tiesiog gulinėti prie ežero ir stebėti poilsiaujančius žmones.

Esi gyvenusi ne vienoje užsienio šalyje, bet galiausiai nusprendei kurti gyvenimą Lietuvoje. Ką tau reiškia ši šalis?

Lietuva yra namai. Tuo viskas ir pasakyta. Čia mano šaknys, mano tėvai, draugai, mano mylimi paniurę žmonės gatvėse, mano gimtoji kalba ir, galų gale, čia – mano vaiko namai. Juk ne veltui sakoma, kad visur gerai, bet namie geriausia.

Koks lietuviškas žodis tau pats gražiausias?

Niekada nebuvau apie tai susimąsčiusi… Galiu pasakyti tiek, kad visuomet labai didžiavausi, jog mes kalbame viena seniausių kalbų pasaulyje. Turime labai daug gražių žodžių, tačiau jei reikia išskirti vieną, gražiausias tikriausiai būtų MEILĖ.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Deimantė KAZOKAITĖ
deimante@utenosdiena.lt

Nuotr. iš Augustės Vedrickaitės asmeninio archyvo

The post Augustė Vedrickaitė: „Mano širdis visada priklausys Utenos kraštui“ appeared first on udiena.lt.