Siuvinėjimas – pasaulyje seniausia technika, o šia veikla moterys lietuvės nuo seno puošdavo savo namų interjerą. Gražiausiais paveikslais dabindavo prijuostes, patalus, skaras… Tiesa, šiais laikais siuvinėjimo technika patobulėjo, atsirado daugybė įvairiausių spalvų ir atspalvių siūlų, šį kruopštų darbą moterims palengvina ir prekyboje siūloma siuvinėjimo paveikslėlių (paruoštos schemos siuvinėjimui) gausa.

Pirmiausia išmoko austi

Iš Gatelių (Daugailių sen.) kilusi A. Barkutė prisiminė, kaip dar vaikystėje troško prisiliesti prie audimo staklių, o jau po kelių metų savo gebėjimais austi netgi lenkė kitas moteris audėjas. „Pamenu, kaip tėvai mane pirmąkart išleido į Vilnių pas krikšto tėvus. O už pinigus, kuriuos man įdėjo tėveliai, sostinėje nusipirkau siūlų, – pasakojo moteris. – Norėjau, kad iš tų siūlų viena kaimo audėja man kažką išaustų. O ji atkirto, kad galiu ir pati“.

Neabejojo, kad austi gali išmokti ir pati, tad troboje ėmė vis dažniau pokšėti staklės. „Nuo 13 ar 14 metų kaip užsivedžiau, tai ilgai nepaleidau. Tėtis šimtametes stakles pažemino, kad pasiekčiau kojomis, mat buvau mažo ūgio. Audžiau tol, kol išvažiavau gyventi į Uteną. Tiesa, dar iš pradžių siūlų prisipirkusi lėkdavau į savo gimtąjį kaimą ir vėl sėsdavau prie staklių“, – šypsojosi pašnekovė, kuri pirmuosius audeklus dovanojo ir savo šeimos nariams.

Atvykusiai gyventi į miestą A. Barkutei nesinorėjo gyventi be įdomios veiklos tarp tuščių buto sienų, tad moteris pasikabino ant langų savo austines užuolaidas, lovas taip pat papuošė austais užtiesalais. 18 metų autobuso konduktore dirbusi moteris sakė turėjo nemažai laiko, tad vakarais ar laisvalaikiu imdavusi ir nerti.

Siuvinėja kaire ranka

Siuvinėjimo ji ėmėsi tik išėjusi į užtarnautą poilsį. „Aš jau toks žmogus esu: ką pamatau, noriu išmokti pati. Buvau pradėjusi iš karoliukų verti gėlytes, iš popieriaus daryti įvairius rankdarbius. Tikriausiai pomėgį tam paveldėjau iš savo šeimos moterų – mamos, senelės…“, – savo prisiminimais dalijosi siuvinėtoja, kuri didelių mokslų nebaigė, nes padėjo auginti savo 10 metų jaunesnį brolį. Šiandien ji labai išgyvena dėl jo mirties – juos siejo itin glaudūs ryšiai.

1969 metais gyventi į miestą atvykusi A. Barkutė vos porą mėnesiu dirbo tuomečiame Utenos trikotažo fabrike, tačiau šis darbas nelipo moteriai prie širdies. Ji visuomet žavėjosi autobuso konduktorės darbu. Susiradusi svajonių darbą iš pradžių ji važinėdavo po mūsų rajoną, o vėliau teko vykti ir į tolimuosius reisus. „Per 18 metų visur išvažinėjau, aplankiau visus miestus, kiekvienas mūsų rajono kampelis buvo žinomas“, – apie savo darbą pasakojo uteniškė, kuri po dukros gimimo nebegrįžo į senąją darbo vietą, tačiau pradėjo dirbti valytoja autobusų stotyje.

Po dešinės rankos operacijos moteris išgyveno, kad negalės rašyti. Tačiau padrąsinta, jog žmonės rašyti išmoksta ir su kojomis, pabandė imti rašiklį su kairiąja. „Prirašiau vieną sąsiuvinį, kitą… Ir išmokau. Mano visi paveikslai siuvinėti kairiąja ranka“, – kalbėjo moteris. Tačiau nerti kairiąja ranka vąšeliu ji taip ir neišmoko.

Daugiau dėmesio – gėlėms

Neseniai sulaukusi anūkėlės Vainoros močiutė netveria džiaugsmu: ji suskubo ne tik šiltas kojinytes numegzti, bet ir vaikelio metrikus išsiuvinėti.

Anksčiau į lauką išeidavo tik tada, kai reikėdavo nueiti iki parduotuvės, o grįžusi namo vėl sėsdavo prie siuvinėjimo. Tačiau jau pastaruoju metu moteris vis mažiau laiko skiria siuvinėjimui, o praėjusių metų vasarą visai į rankas nepaėmė nei adatos, nei siūlo. Ji prisipažino, kad ir sveikata nebe ta, ir gero regėjimo tam reikia. Moteris pasidžiaugė, kad dabar didžiausią dėmesį skiria savo gėlių ūkiui – ant palangių augančioms ir žydinčioms kambarinėms gėlėms.

78 metų sulaukusi uteniškė tikino, kad savo gyvenimą gyvenimą nugyveno turiningai: ir dukrą viena užsiaugino, ir keliasdešimties metų darbo stažą sukaupė, ir didžiulį rankdarbių kraitį sukrovė…

Autorės nuotr.

The post Buvusios autobuso konduktorės kraitėje – siuvinėti ir nerti lobiai appeared first on udiena.lt.