Antrojo Marianos Veriovkinos dailės plenero afišos ir užkulisiai

Nerami ir maištinga ekspresionizmo raitelės Marianos Veriovkinos dvasia vis dažniau ir drąsiau prasklendžia virš jos taip mėgto dabar nykstančio Vyžuonėlių dvaro statinių su lakonišku hamletišku klausimu: „Būti ar nebūti?” Apie šį neeilinį kultūrinį renginį „Utenos dienoje” jau buvo rašyta, kviesti žiūrovai, kurių į visus susitikimus susirinko gausiai. Neabejingi jie ir šio susitikimo bei plenero dalyviai naujai atgimstančiam dar vienam kultūros židiniui Utenos apylinkėse.

Europa – į Vyžuonėles
Jau tradicija tampantis antrasis tarptautinis M. Veriovkinos vardo dailės pleneras turi ir savo laiką – vidurvasarį, kuris, nors šiemet vėsesnis ir šlapesnis, tačiau nemažiau kūrybiškas, intensyvus ir produktyvus. Dailės istorikė ir menotyrininkė Laima Laučkaitė-Surgailienė, atgaivinusi ir ant eiklaus žirgo vėl pasodinusi tikrą ekspresionizmo amazonę rusų dvarininkaitę Marianą Veriovkiną iš ramaus ir nuošalaus Utenos priemiesčio Vyžuonėlių kaimo, pati įgauna tikros raitelės bruožų ir turi aiškų tikslą – atvesti Europą į Vyžuonėles. Ar tai įmanoma?

Plenero rėmuose – ir svarbi diskusija

Savaitę vykęs tarptautinis tapytojų pleneras yra tik vienas iš tradiciniu tampančio M. Veriovkinos apsireiškimo po Utenos saule renginių, vainikuotas darbų pristatymu visuomenei Vyžuonėlėse kartu su modernaus šokio doze. Iš čia tapytojų darbai nukeliavo į Utenos kraštotyros muziejų, kur visą mėnesį su jais gali susipažinti dar daugiau dailės mėgėjų.
O dailininkus subūrusi L. Laučkaitė-Surgailienė pati taip pat nesėdėjo be darbo. Liepos 22 dieną miesto viešojoje A. ir M. Miškinių bibliotekoje ji organizavo diskusiją „Vyžuonėlių dvaro dabartis (o ateitis?)”, labai aiškiai suformuluota antrašte, kurioje ateitis ne tik tarp skliaustelių, bet ir su klaustuku, išsakydama didžiulį nerimą dėl tiesiog akyse nykstančio Vyžuonėlių dvaro su jame išlikusiomis M. Veriovkinos dailės dirbtuvėmis, pirmosiomis XIX amžiaus Lietuvoje. „Vyžuonėlių dvaras – europinės reikšmės vieta, nes M. Veriovkina Europoje žinoma labai plačiai. Negalime praleisti ar panaikinti šio šanso. Tačiau neužtenka renovuoti dvarą, reikia turėti jo pritaikymo perspektyvą”, – kalbėjo menotyrininkė, prisipažindama gerai suprantanti, kaip sunku yra restauruoti senąją medinę architektūrą, kai trūksta ne tik lėšų, bet ir patyrusių meistrų.

Diskusijose – ir patarimai, ir emocijos

Diskusijoje dalyvavo ir du plenero dalyviai: Vilniaus dailės akademijos prof. Arvydas Šaltenis ir jaunosios kartos dailininkė Mykolė Ganusauskaitė, kalbėję apie M. Veriovkinos indėlį į XX amžiaus meno vystymąsi.
Dalykiškesne ir žemiškesne patirtimi pasidalijo kitų Utenos rajono dvarų, jau turinčių naujus šeimininkus ir ateitį, savininkai: Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas ir Saldutiškio dvaro šeimininkas Arūnas Svitojus bei šios asociacijos narė – Bikuškio dvare šeimininkaujanti Dalia Gruodienė, pirmoji rajone renovuojamo dvaro ateitį susiejusi su menais. Apibendrindama savo patirtį moteris sakė supratusi, kad nebūtina visko imtis pačiam, galima burti ir pasitelkti bendruomenes. A. Svitojaus žodžiais, Lietuva turtinga dvarais ir pilimis, bet ir skurdi, nes senieji statiniai nesulaukia dėmesio ir lėšų. Jis sakė tikįs, kad apleistuose dvaruose slypi dar daug įvairių kultūrinių lobių, tačiau prieš 22–23 metus priimti kultūros paveldo įstatymai dabar ne tik nepadeda, bet jau ir trukdo – su tuo jis susiduria tvarkydamasis Saldutiškio dvare.

Tarp žemės ir dangaus…

Tik taip galima vaizdingai nusakyti dabartinį kadaise Rusijos dvarininkų Veriovkinų valdyto Vyžuonėlių dvaro statusą. Po revoliucijos nacionalizuotas, sovietų valdžios per okupaciją visiškai nugyventas dabar jis turi ne vieną ir ne du, o net 8 savininkus, kurie jį gavo kaip pajų griuvus kolektyvinei nuosavybei, o diskusijoje dalyvavęs vienas iš jų – Valdas Kutka – šį pajaus „gabalą” paveldėjo iš jau mirusio tėvo. Verslininkas neslėpė, kad šis palikimas jam kelia daugiau rūpesčių, nei teikia džiaugsmo, nes vien dokumentams tvarkyti reikia daug pinigų, tad ką jis galįs kalbėti apie dvaro renovaciją. Vienintelė išeitis – parduoti, nors pripažino suprantantis, kad ir rajono savivaldybė neturi atliekamų lėšų.

Valdžios galios ir negalios

Vyžuonų seniūnijos seniūnas Audrius Remeikis prisipažino jaučiantis daug sentimentų Vyžuonėlių dvarui bei pritariantis jo gaivinimo idėjai, o kol kas galintis pasigirti tuo, kad bendra tvarka prižiūri ir tvarko aplinką, šienauja teritoriją.
Rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus specialistas Arvydas Mitalas pažėrė statistikos: rajone yra 424 saugomi objektai, iš kurių 115 – dvarai, dvareliai ar palivarkai, visi be išimčių reikalaujantys vienokios ar kitokios paramos ir dėmesio. Jis prisipažino, kad pirmą kartą lankantis Vyžuonėlių dvare jam „suspaudė širdį, kad buvęs kultūros ir meno židinys yra tokios apgailėtinos būklės”.
Kultūros paveldo departamento Utenos skyriaus vedėjo Arūno Giraičio žodžiais, „išnaudota tik 12 proc. iš Europos Sąjungos tokiems projektams finansuoti skiriamų lėšų, ir tai liudija ne tiek naujųjų savininkų neveiklumą, kiek nemokėjimą tinkamai rengti dokumentus”.
Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojai Zitai Ringelevičienei teko apibendrinti išsakytas mintis ir pastabas apie padėtį rajone. Jos nuomone, gali būti įvairių finansavimo šaltinių, kaip ir įvairių būdų ieškoti lėšų. Kaip geriausią tokios savivaldybės veiklos pavyzdį rajone ji paminėjo A. ir M. Miškinių giminių dovanotą sodybą, tapusią tikru kultūros židiniu.
Paskutinė kalbėjusi Seimo narė Milda Petrauskienė prisipažino po pernykščių renginių ne tik tapusi aistringa M. Veriovkinos kūrybos gerbėja, bet ir puikiai suprantanti, ko iš Seimo tikisi ir laukia naujieji daugybės Lietuvos dvarų ir dvarelių savininkai bei savivaldybių tarnybų darbuotojai: įstatymų pataisų ar naujų įstatymų, kurie prisidėtų prie esamos padėties gerinimo, ir pažadėjo realiai prie to prisidėti. „M. Veriovkina – Utenos langas į Europą. Šiam projektui reikia rasti lėšų. Man labai patiko mintis steigti M. Veriovkinos bendruomenę”, – kalbėjo Seimo narė, čia pat sutikusi tapti viena pirmųjų tokios bendruomenės narių.

Plenero uždarymas

Liepos 20-ą Vyžuonėlėse prasidėjęs pleneras šįkart ten pat ir finišavo. Per savaitę jo dalyviai Romualdas Balinskas, Saulius Dastikas, Mantas Maziliauskas, Andrius Surgailis, Loreta Zdanavičienė, Mykolė Ganusauskaitė, Gabrielė Adomaitytė, Indrė Liškauskaitė, Andrius Venslovas, Aušra Žvinytė, Ameret (Annette Vahle), Marianne Gielen (Vokietija) ne tik intensyviai tapė, bet ir tvarkė dalį apleistų dvaro patalpų, kuriose išeksponavo kelias dešimtis faksimilinių M. Veriovkinos darbų, saugomų Askonoje, Šveicarijoje, reprodukcijų ir savus darbus. Žiūrovams tikrai buvo į ką paganyti akis: keli M. Veriovkinos autoportretai, paveikslai su Vyžuonėlių moterimis baltomis skarelėmis ar senojo Vilniaus vaizdai, kokius juos matė garsioji ekspresionistė…
„Na, ir ko jūs dabar taip rūpinatės šita ruse?” – tokį klausimą šiomis dienomis man uždavė viena vietinė moteris, – uždarymo iškilmes pradėjo L. Laučkaitė-Surgailienė, atsakymu į kurį panorusi pasidalyti su visais susirinkusiais: dalyviais, vietos gyventojais ir svečiais. – Mene tautybė – nesvarbi”. Už paramą organizuojant plenerą ji padėkojo savivaldybės merui Alvydui Katinui, Seimo narei M. Petrauskienei, Vyžuonų seniūnijos seniūnui A. Remeikiui, vienam iš dvaro savininkų verslininkui V. Kutkai, už svetingą priėmimą – „Stiklinuko” sodybos šeimininkams, Rimantei Černiauskaitei-Kėrienei ir Sauliui Kėriui už darbą rengiant paveikslus ekspozicijai ir projekto koordinatorei Sandrai Dastikienei.

Šokiai, arbata ir raitelė – visai kaip pas Marianą…

Vyžuonėlių dvaras prie Veriovkinų buvo neįsivaizduojamas be muzikantų, šokėjų, arbatos ir be aistringos raitelės – pačios Marianos Veriovkinos. Šių tradicijų laikomasi ir jos dailės pleneruose. Pernai prie arbatos romansus dainavo Liuba Nazarenko, o šiemet pasirodė modernaus šokio atlikėjos Daiva Zabulionytė, Irina Peleckienė, Greta Kordi ir Denisas Kolomyckis, bendradarbiavęs su pačiu Jonu Meku. Prieš Deniso šokį lauke, tiesiog ant pievutės, purškiant lietučiui, o šokėjui žiūrovų akivaizdoje neriantis iš oficialaus kostiumo, dar nuskambėjo ir jo pasakojimas apie save – lyg visiškas apsinuoginimas…
Tačiau didžiausia šių metų staigmena ir netikėtumas – vėl Vyžuonėlių apylinkėmis jodinėjanti jauna dailininkė! Tikras atsitiktinumas ir malonus sutapimas, kad plenero dalyvė M. Ganusauskaitė yra tokia pat aistringa amazonė kaip Mariana Veriovkina.

V. Ridiko nuotr.                                                                                                                                

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas