Ten, kur balti žirgai laigė, liko Baltakarčių kaimas (I)

Sudeikių seniūnijoje yra kaimas, kuris galbūt dar senesnis, nei prisimena, galima sakyti, paskutinis jo gyventojas. Baltakarčiai pasiramstę senais šakotais medžiais, pasirėmę į pašonėje stūksantį to paties vardo piliakalnį, šalia šio kaimo – senos kapinaitės. Kaimo trobose užaugo ne vienas gabus žmogus, netgi mokslininkas. Čia gimė miškininkas, kraštotyrininkas, pedagogas Jonas Gelaževičius, Lietuvos inžinierius elektromechanikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras profesorius Vilius Antanas Geleževičius, rašytojas, miškininkas, publicistas, gamtininkas, žurnalistas Gediminas Petras Isokas, socialinių mokslų daktarė Vida Genovaitė Zapolskienė (Bertašiūtė), fizikos, matematikos mokslų daktaras Julius Jonas Kruopis, lituanistas, poetas, satyrikas, žurnalistas, publicistas Romualdas Katinas. Tik labai jau nekalbūs ir kuklūs šio krašto žmonės.

Ten, kur baltakarčiai žirgai skriejo…

Įdomu, kad beveik visuose išlikusiuose kaimo namuose gyvena ne tų giminių, kurios juos pastatė, palikuonys. Dažnas dabartinis Baltakarčių gyventojas yra atsikėlęs iš kitur ar apsigyvenęs užkuriom, o kai kurių namų savininkai keitėsi ne vieną ir ne du kartus. Jonas Svilas – bene vienintelis vietinis Baltakarčių kaimo gyventojas. Čia kūrėsi vyro seneliai ir tėvai, čia gimė bei augo ir jis. Nors kurį laiką gyveno kitur, bet paskui vėl grįžo į gimtinę. Teko, anot pašnekovo, ir Kaune taksistu kurį laiką padirbėti, ir dar šen bei ten gyvenimo keliai buvo nuvedę. J. Svilas kone daugiausia ir papasakojo apie Baltakarčius bei jo žmones. Kalbėdamas apie kaimo pavadinimo kilmę vyras juokavo, kad baltais karčiais žirgų matydavosi, užtai toks.
J. Svilo vaikystėje kaimas buvo visai kitoks: „Už mūsų namo buvo dar bent trys namai. Iš viso priskaičiuoju apie 15.” Remiantis istoriniais šaltiniais, 1902 metais Baltakarčių kaime gyveno 292 gyventojai, 2011 metais – tik devyni.

Pypkė iš kaštono

Pašnekovo mama Stefanija Svilienė (Macelytė) buvo kilusi iš gretimo kaimo – Rudupio, anot jo, dar Barbarauka vadinamo. „Mamos klausiau, dėl ką Barbarauka, – šypsojosi vyras. – Mama pasakaja, kad 1914 metų Pasauliniam kari kaimi pavage kamanėlas, tai na rusiška žodžia „vor” (vagis – aut. past.), vietaj V pakeite B ir gavas Barbarauka – vagių kaimas.”
Anot J. Svilo, buvo anksčiau Baltakarčiuose ir pradinė mokykla – to namo, kur dabar gyvena Birutė Barzdienė, „kamaroje”. Ten vietiniai ir kai kurių aplinkinių kaimų vaikai baigdavo keturias klases. „Mokytojas frontavikas Ipolitas Žičkus, gyvenįs Ubeikos nami Rukliuos, mani išmokė pirmų raidį, – sakė pašnekovas. – Jo sūnus ten tebegyvena.” Paklaustas, ar pamena, kokius pokštus vaikystėje krėtė, vyras nusijuokė: „Nelabai, nebent užsikūrydavom. Kaštonų, būdava, perpjaunam, kliuika tokia išeina. Tabaka prikišam perpjautan kevalan. Koset pradedam ir viskas… A kaip nupratina mani… Skundžias, būdava, tėvai kaimi – vienas, kitas. Pagava mani kartų tėvokas ir saka: „Aš irgi turiu šitų ligų – kūriju.” Pora pakelių padėja, saka: „Kūryk… Nu, kaip, kūrysi?” Ašarų nubraukiau ir sakau: „Tėte, daugiau nebekūrysiu…” Ir dabar nekūriju…”

Kaip be kovų aidų…

Karo ir pokario metai Baltakarčiuose buvo tikrai audringi. Steponavičių šeimą, anot J. Svilo, iššaudė miškiniai, liko gyvas tik sūnus ir viena dukra. „Nušove motinų, nėščių dukterį, a viena duktė, pasislėpus bulvių duobėj, lika gyva, – porino pašnekovas. – A Čerepėkas (ar Šerepėkas) – tris vaikus su tėvais – visus sušaude ir da namus padege.”
Kaip sakė pašnekovas, Baltakarčių kaime, Regalų sodyboje, kur dabar belikęs tik klojimas, gimdydama mirė partizanė Regina Ubeikienė (Kumelytė)-Vienužė. „Ubeikienė su vyru gyvena netoli Ruklių, da ir sodyba yra likus, – kalbėjo vyras. – Jas vyrų ir mažų sūnelį, da lopšy gulintį, sušaudė NKVD, a ana pabėga. Kiek aš žinau ir kaip mana tevokas pasakadava, Ubeika buva smetoninis palicininkas, gal tadėl. A pas Baltakarčių Regalų sueidava visi partizanai. Ti buva ir nėščia Ubeikienė, besilaukus na viena iš miška draugų. Matyt, ana pradėja gimdyt ir mirė. Kiek žinama, neišgyvena ir naujagimis. Girdėjau, kad naktį jų slapčia užkase senosiose Sudeikių kapinėse, a pa kelių dienų vėl atkasė Užpaliuos stavėjusias Petrova divizijas stribai – matyt, negalėja patikėt, kad ana tikrai negyva, a gal narėja patvirtint tapatybį.” Pasak J. Svilo, jo tėvas dar vežė gydytoją Stuką partizanei, už ką jis buvo „priluptas”. O slapsčiusią partizanę Regalų šeimyną su vaikais ir kitus prisidėjusius žmones už pagalbą, pašnekovo teigimu, ištrėmė į Sibirą.
Anot pašnekovo, pas Gečiauskienę irgi buvo „šposų” – atėjo penki partizanai ir kažkas pranešė Užpaliuose buvusiems stribams. „Nenarėja gryčian šaudyt – lyg ir tėvokas gulėja ant patala, – istoriją porino J. Svilas. – Kai laukan išbėga, susišaudymas – keturi pabėga, vienų nušave. Sakydava, gulėja išmestas šalikelaj in Kušneriūnus važiuojunt.”

Laisvalaikiu – ir šokiai, ir kinas

Kaimo žmonės, be abejo, mokėjo ir linksmintis. Kiek prisiminė J. Svilas, kaimiečiai išgerdavo „samagono”, patrypdavo gegužinėse. Anot jo, pasišokimus kartais rengdavo aikštelėje šalia buvusios mokyklos arba pačioje mokykloje. „Pagrindinis muzikontas būdava Kazimieras Bertašius, – pasakojo vyras. – Anas grodava bajanu.” Kaip sakė J. Svilas, Baltakarčių žmonės priklauso Sudeikių Švč. Mergelės Marijos parapijai, todėl čia lankydavo šv. Elžbietos atlaidus, bet kartais nuvažiuodavo ir į tolimesnių Užpalių Švč. Trejybės parapijos bažnyčioje švenčiamus Švč. Trejybės (arba, kaip įvardijo pašnekovas, Traicės) atlaidus.
Gegužinės maldos Mergelei Marijai, pasak vyro, vykdavo dabar jau išnykusiame Kamarauskaitės name, kur rinkdavosi visi kaimiečiai. „Berželiais kamarų aptaisa ir gieda”, – kalbėjo J. Svilas.
Kai kada į kaimą atveždavo ir kiną. Pasak pašnekovo, rodydavo dabartiniuose G. Kavolėlio, buvusiuose Meidų, dar anksčiau – Ramelių, namuose arba mokykloje. „Pas juos rode, kai jau elektra buva, – paaiškino vyras. – Čia, kaimi, elektrų invedę 1960 metais. A da unksčiau rodydava, tai buva taks kilnojamas matariukas. Žmones labai eidava žiūret, 30 kapeikų bilietas kainava. Atsimenu, rode „Žmogus amfibija”, „Gusarų balade” („Husarų baladė” – aut. past.). Pa kina šokiai – taigi garsiakalbiai yra, plakštelį palaidžia…”

Ištuštėjusios kapinaitės

Baltakarčiuose gyvenantis pašnekovas prisiminė kelis aplink kaimą esančius vietovardžius. Anot jo, viena bala buva vadinama Asiūkla – gal kad asiūklių daug augo, prie akmenyno – Klumpioji, upelis Bradesa, Baltakarčių piliakalnis. Tiesa, šis, pasak J. Svilo, dabar jau gerokai nuartais šonais ir medžiais apaugęs. O upelis, pašnekovo teigimu, jau keliskart numelioruotas. „Unksčiau būdava kaip reikiant upeliokas, – tikino vyras. – Net vandens lelijų da būdava vietam. Būdava žuveliokų kakių. Giluma upelia nebuva, bet nuveidavam vaikai ir pasmaudyt. A perniai, kai sausa buva, gal ir visai vandens nebebuva.” Nurūkdavo, pasak jo, kaimo vaikai ir iki Alaušo pasimaudyti – koks gi čia atstumas – ranka pasiekiama. O dviračiais – keli pedalų paspaudimai.
Šalia kaimo yra ir nedidelės Baltakarčių kapinaitės, kuriose dabar jau nebelaidojama. Aptvarkytos, aptvertos, anot J. Svilo, vasarą ir apšienaujamos, tačiau jose nebėra išlikusio nė vieno paminklo ar kryžiaus, tik per vidurį išsitiesęs nuvirtęs betoninis postamentas, ant kurio nematyti jokių užrašų arba jie paspausti apačioje. Pasak pašnekovo, kada jose pradėta ar nustota laidoti, jis tiksliai negali pasakyti. Bet tikriausiai seniai. Jis tikrai žino, kad čia mažne paskutinis praeito amžiaus pradžioje palaidotas kareivių nušautas Bronius Švaikauskas. Jaunas vyras (kai kuriuose šaltiniuose įvardijamas kaip ką tik pradėjęs partizanauti) – gal aštuoniolikos – anot jo, pagalvojęs, kad „banditai” atėjo, todėl bėgo ir nupylė jį.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas