Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (II)

Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Antrojoje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – daug vasarų šiame kaime praleidusios moters prisiminimai.

Kaimo įkūrėjai

Šiaulietė Neringa Špukaitė-Mamasalijeva teigė, kad penkerius metus gyveno Linskyje, daug vasarų jame atostogavo pas senelius Kemeklius. Moteris sakė turinti 1913 metais matininko sudarytą planą, kuriame lietuviškai užrašytas kitas Linskio kaimo pavadinimas – Glinskai. Iš savo močiutės Bronės Kemeklienės (Repšytės) pašnekovė girdėjo, kad kaimą kadaise valdė kažkoks dvarponis.
Užpalių bažnyčios gimimo metrikuose N. Špukaitė-Mamasalijeva sakė radusi seniausią kaimo paminėjimą. Tai 1745 metų sausio 24 dienos įrašas, kuriame teigiama, kad Kazimiero ir Ievos Repšių iš Hlinsko kaimo sūnus krikštijamas Kazimiero vardu. Kitas įrašas – apie Kazimiero brolio Pranciškaus Repšio ir jo žmonos Agotos sūnaus Jurgio krikštynas 1748 metų balandžio 15 dieną. N. Špukaitė-Mamasalijeva darė prielaidą, kad Hlinsko kaimo pirmieji gyventojai galėjo būti broliai Repšiai, nes tik vėliau randama duomenų apie Reikalų, Grižų, Tamošiūnų ir kt. atsikraustymą į kaimą.
N. Špukaitė-Mamasalijeva knygoje „Ukmergės apskrities seniūnijų 1765 metų inventoriai” rado, kad 1765 metais dabartinis Linskio kaimas užrašytas lenkiškais rašmenimis „Hlinsk Repsiowie”. „Įdomu tai, kad mano protėviai yra Repšiai. Kad namą Linskyje savo rankomis pastatė mano prosenelis Antanas Repšys, padedamas rusų statybininkų iš Liepagirių kaimo. Tai mano močiutei, dar vaikui, pasakojo jos tėvas”, – kalbėjo pašnekovė.
Tame pačiame rašytiniame šaltinyje moteris rado, kad, remiantis tuo, kokio dydžio žemės mokestį Repšiai mokėjo, jie Linskyje turėjo daugiausia žemės. Tikėtina, kad kaimui pavadinti pasirinkta daugiausia žemės turėjusių gyventojų – brolių Repšių – pavardė.
Savo kaimo istorija besidominti ir kartas nuo karto ją papildanti N. Špukaitė-Mamasalijeva sakė praėjusią vasarą iš vienos moterėlės girdėjusi, kad Grižas ketino išsikraustyti iš Linskio vien todėl, kad šis – giminių kaimas. Be kaimo įkūrėjų brolių Repšių, anot pašnekovės, jame buvo ir keturios Vanagų sodybos. „Gyveno dvi poros brolių Vanagų, kurie vieni kitiems nebuvo giminės, – teigė ji. – Norėdami juos atskirti, žmonės Vanagams suteikė pravardes. Mano prosenelės brolis Antanas Vanagas dėl mažo ūgio buvo pramintas Vanagėliu. Jis dėl šios pravardės pykdavo, nes jam ji siejosi su vaikiškumu, neatrodė rimta.” Kaimą skirstant į vienkiemius, Vanagėlis išsikėlė į Peldiškių vienkiemį. Kitas Antanas Vanagas, gyvenęs ant nedidelės kalvelės, kaimo žmonių būdavo vadinamas Kalniniu.

Išskirtinis namas

Anot N. Špukaitės-Mamasalijevos, kai A. Repšys statėsi namus, buvo jaunas, stiprus vyras. Jam padėjo tėvas Peliksas Repšys ir jau minėti vyrai iš Liepagirių kaimo. Vietoje dūminės pirkelės iškilo didžiausias (25 metrų ilgio) namas visame kaime. Beje, statytojai dirbo labai sąžiningai, lyg darytų sau. Medieną Repšiai pirko, tačiau jos pritrūko namo „mūrlotams”. Nuėjo medienos prašyti pas Kušlių miško eigulį, tačiau tas atsakė, kad Kušlių miško nei pjauti, nei kirsti negalima. „Jei medį rankomis išsirausi, nepalikdamas kelmo miške, tuomet galėsi jį pasiimti”, – toks buvo miškininko verdiktas. B. Kemeklienė savo anūkei pasakojo, kad P. Repšys buvo jau per senas tokiam darbui, tad į mišką išėjo jo sūnus Antanas. Išsirinkęs medį šis jį judindavo judindavo, kol išversdavo. Taip stiprus vyras „prisdorojo” reikalingos medžiagos.
„Mūsų namas unikalus tuo, kad jis kaime yra pats senoviškiausias, – teigė pašnekovė. – Kambariai nesumažinti, neatidalyti pertvaromis. Mano seneliai jokių vidaus remontų nedarė. Kitų kaimo gyventojų namai, nors ir senoviški, viduje jau perstatyti.”
Anot moters, vienoje namo pusėje, gryčioje, stovi „pečius” ir stačiamalkis, kitoje, „seklyčioje”, vienu metu buvo mokykla. Ten pat gyveno ir mokytoja. Pasak N. Špukaitės-Mamasalijevos, jos močiutei, gimusiai 1923 metais, jau nebeteko lankyti šios ugdymo įstaigos. Mokykloje mokyta lietuvių kalba, kai jau buvo galima tą daryti oficialiai.
Iš močiutės pašnekovė girdėjo, kad prie namų stovėjo į šalis rankas ištiesusi medinė Švč. Mergelės Marijos statula. Ji saugojo sodybą Pelikso ar Antano Repšių laikais, nes Kemekliai visai sutrūnijusią statulą sudegino (išmesti negalėjo, nes ji buvo šventinta) XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje.
Anot N. Špukaitės-Mamasalijevos, namas kaime buvo išskirtinis ne tik tuo, kad jo vienintelio langai buvo pridengti langinėmis, bet ir tuo, kad „gryčią” ir „seklyčią” skyrė „kuknia” – kaminas-rūkykla.
Pasak pašnekovės, A. Repšiui „sodžiauką” ir šulinį kasė Vilkabrukių kaimo (Anykščių r.) vyrai. Beje, moters prosenelis tarpukariu buvo ir Kaimynų seniūnijos, kurią sudarė septyni kaimai (Kaimynai, Abromiškis, Gyliškės, Linskis ir kt.), seniūnu.

Prano Raščiaus geradarystė

N. Špukaitė-Mamasalijeva pasakojo, kad prie jų sodybos auga septynios didžiulės liepos. Melioratoriai norėjo jas nukirsti ir kad ir kaip močiutė prašė palikti jos tėvo sodintus medžius, šie perkalbami nesidavė. Tačiau B. Kemeklienė buvo atkakli moteris – išprašiusi vyrų valandžiukę palūkėti, ji nuskuodė pas poetą Praną Raščių. Moteriai labai pasisekė, kad tuo metu ji kaip tik rado garsiausią to meto linskietį parvykus gimtinėn. Močiutė beviltiškai puolė prašyti pagalbos, o šis liepė jai nedelsiant autobusu vykti į Uteną pas tuometį Utenos rajono komunistų partijos pirmąjį sekretorių Vytautą Tvarijoną, kuris, pasak N. Špukaitės-Mamasalijevos, buvo geriausias P. Raščiaus vaikystės draugas, ir pasakius, kad atvyko siųsta poeto, prašyti pagalbos. B. Kemeklienė taip ir padarė. Nuvykusi į Uteną susitiko su V. Tvarijonu ir ašarodama meldė išsaugoti liepas. Sekretorius nuramino močiutę, kad viską sutvarkys – medžių niekas nelies. Kai apsiraminusi moteris grįžo autobusu namo, savo sodyboje rado V. Tvarijono volgą. Liepos liko augti toliau. Po šio įvykio, anot pašnekovės, močiutė dažnai minėdavo sekretorių šiltu žodžiu.

Šimto obelų sodas

B. Kemeklienė savo anūkei pasakojo, kad jos tėvas A. Repšys, turtingas ūkininkas, užsimojo pasodinti šimto obelų sodą. Močiutė, kuri tuo metu maža, atsiminė, kaip tėvas iš turgaus parvežė šimtą obelaičių (tarp jų buvo ir kelios kriaušaitės). „Daug medelių neprigijo, kitus, jau užaugusius, vėtros išlaužė, bet aš, žinodama, kur buvo sodas, antrus metus bandau jį atsodinti”, – sakė vasaroti atvažiuojanti šiaulietė.
Anot N. Špukaitės-Mamasalijevos, jos protėviai Repšiai praturtėjo iš linų. Jai močiutė pasakojo atsimenanti, kaip linus veždavo į Rygą – labai gerai mokėdavo. A. Repšys turėjo dvi seseris, kurioms turėjo išmokėti jų dalis. Viena ištekėjo už „amerikono”, pasiėmė savo dalį pinigais, tačiau kita sesuo su jaunikiu pareikalavo savo dalies. „A. Repšys bandė seserį atkalbėti. Norėdamas parodyti, kad jos neapgaus, susikvietęs kaimo vyrus įvertino sesers žemės dalį pinigais, tačiau ši nesileido į kalbas ir ištekėdama atsiplėšė nemažai žemės. Mano proseneliui tai buvo didžiulis smūgis. Jis taip susinervino, kad jam ėmė gangrenuoti koja. Ją teko nupjauti. Vis dėlto, net ir netekęs kojos, A. Repšys samdė daug mergų, bernų ir sugebėjo su ūkiu bei likusia žeme susitvarkyti”, – pasakojo pašnekovė.

Kaimynų pasisėdėjimai ir pabėgėlis Butkis

B. Kemeklienė iš savo vaikystės anūkei pasakojo, kaip kaimo vyrai ateidavo pas juos palošti kortomis, parūkyti. Kai mama su vaikais eidavo miegoti, vyrai dar nebūdavo išsiskirstę.
N. Špukaitė-Mamasalijeva teigė, kad net tada, kai kaime beveik visi turėjo savo pirtis, paprotys eiti vieniems pas kitus pertis nedingo. „Jeigu Grižas pasikviesdavo Repšį, šis visuomet nueidavo”, – sakė moteris.
Moteris yra girdėjusi, kad A. Repšio laikais Linskio kaime gyveno auksinių rankų kalvis Reikalas, o dar anksčiau – greičiausiai „prie P. Repšio” – Grižienė buvo kaimo pribuvėja.
Pašnekovė žino, kad kaime, susirentęs mažą trobelę, gyveno žmogus, pavarde Butkis. Jis buvo iš kažkur atsibastęs ir visi jį vadindavo pabėgėliu. A. Repšys, kaip vienas turtingiausių kaimo žmonių, jį šelpdavo, o kai šis mirė, savo lėšomis (atvežė ir kunigą) palaidojo jį Linskio kapinaitėse.
N. Špukaitė-Mamasalijeva atsiminė, kad, kai su močiute B. Kemekliene lankydavo A. Repšio ir jo sutuoktinės Emilijos kapą Užpaliuose, senolė sakydavo, jog P. Repšys su žmona, kaip mirę anksčiau, buvo palaidoti „arčiau namų”, t. y. Linskyje. Pasak pašnekovės, jokių akmeninių paminklų ten niekas nestatė, o nedideli mediniai kryželiai greitai supūdavo.

Už kiaušinius – papirosai arba… beržinė košė

„Žmonės anais laikais gyveno labai įdomiai, – sakė pašnekovė. – Kai močiutė pasakodavo, atrodydavo, kad skaitai kokį romaną: meilė, pyktis, šeimų konfliktai… Ir viskas paremta tikrais įvykiais su tikrais žmonėmis.”
Nors seneliai ne kartą bandė užvesti kalbą apie karą, N. Špukaitė-Mamasalijeva sakė, kad jai, mergaitei, būdavo baisu klausytis, todėl ji nukreipdavo pokalbį kita tema. Pavyzdžiui, seneliui bandant kalbėti apie karą anūkė stengdavosi sužinoti tai, kas jai, vaikui, buvo įdomu. Taip ji sužinojo, kaip senelis Evaristas Kemeklis su kitais kaimo pusberniais, prisirinkę kiaušinių, eidavo pas vokiečių kareivius jų mainyti į papirosus. Mainytojai nemokėjo vokiškai, bet, rodydami pirštais, paaiškindavo, ko atėjo. Jei pasitaikydavo svetimšalis, numodavęs ranka į vaikų sveikatą, jaunieji linskiečiai gaudavo rūkalų, kuriuos pasislėpę sunaudodavo pagal paskirtį, tačiau supratingesnis vokietis į mainų pasiūlymą atsakydavo piršto parodymu į diržą.
Iš karo laikų seneliai savo anūkei dar pasakojo, kad jų namus buvo užėmę vokiečių karininkai. „A. Repšys jau buvo miręs, buvo likusi tik jo našlė Emilija su trimis vaikais. Ji neturėjo kur dėtis, tad liko. Apsigyveno tvarte. Vokiečiai nesuvalgydavo viso maisto, jų šeimininkės pildavo atliekas į duobę. Vaikai semdavo išėdas kibirais ir nešdavo jas kiaulėms”, – pasakojo moteris.
N. Špukaitė-Mamasalijeva sakė, kad vokiečiai lėktuvu paskraidino B. Kemeklienę ir Vanagėlį. Jis iš senių vienintelis sutiko skristi, tačiau po skrydžio (jo metu vyras buvo gerokai pavartytas) sakė niekada daugiau į lėktuvą nebelipsiąs.
Anot pašnekovės, kadangi aerodromas Linskyje buvo vienas, jis tarnaudavo ir vokiečiams, ir rusams, nes „vieni kitus keitė”.

Giminių atlaidai

Pasak pašnekovės, Linskio kaimo žmonės labiausiai mėgo švęsti Kalėdas, Šv. Magdaleną ir „Traicę” (Švč. Trejybę), kurios atlaidai vykdavo Užpaliuose. Repšiai į bažnyčią važiuodavo prašmatniu vežimaičiu, pasikinkę geresnius arklius. Po pamaldų keliaudavo ne namo, o pas giminaičius į Ilčiukus (Užpalių sen.). Ten už turtingo ūkininko buvo ištekėjusi viena iš šešių Juozo ir Grasilijos dukterų. Grįždami namo visada užsukdavo prie garsiojo Krokulės šaltinio, prosenelė E. Repšienė savo dukroms (taip pat ir N. Špukaitės-Mamasalijevos močiutei B. Kemeklienei) liepdavo nusiprausti geliančiu vandeniu rankas ir veidą – tikėta, kad šventas vanduo turi galios išlaikyti (ar suteikti) grožį.
Anot moters, Šv. Magdalenos atlaidai liepos mėnesį vykdavo Vyžuonose. Po šv. Mišių Repšiai grįždavo namo, kur atvykdavo ir giminaičiai. Vieną kartą susirinkdavo Repšių, kitą – Garunkščių troboje (Repšiai ir Garunkščiai buvo artimi giminės). Iš anksto žinodamos, kur svečiai rinksis, šeimininkės ruošdavosi kelias dienas.

Šulinys po žeme

N. Špukaitė-Mamasalijeva sakė atsimenanti, kad jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir jos seneliams susigrąžinus savo žemę, jos senelis E. Kemeklis savo karvutę nusivarydavo ganyti net iki Peldiškių vienkiemio. Grįždamas jis dažnai anūkei parnešdavo iš buvusio vienkiemio (trobesių tuo metu jau nebebuvo) skanių ir tuo metu jau kitur neberandamų veislės obelų vaisių. „Čia va, iš Raščiaus”, – sakydavo senolis, tiesdamas obuolius vaikui.
Pasak pašnekovės, netoli Peldiškių, taip pat vienkiemyje, gyveno Urbanavičiai (jie nebuvo giminės su kitais ties kaimo kryžkele gyvenusiais bendrapavardžiais). Po kurio laiko jie išsikėlė gyventi į miestą, sodybą pardavė. Anot N. Špukaitės-Mamasalijevos, sodyba ėjo iš rankų į rankas, kol po paskutinio savininko Krasausko melioracija ją nugriovė. E. Kemeklis anūkę įspėdavo nelakstyti toje vietoje, nes negiliai po žeme užkastas vis dar liūliavo šulinys.
Pašnekovė užsiminė, kad praeitą vasarą į Linskį buvo atvažiavę Urbanavičių palikuonys ieškoti savo protėvių šaknų.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas