Šventupio kaimo istorija ir jo žmonių likimas (I)

Važiuojant keliu Utena–Kupiškis, tik įvažiavę į Anykščių rajono teritoriją, lygiu keliuku pralekiame atkarpą, po kurios, už posūkio, staiga atsiveria nepakartojamas vaizdas. Slėnyje teka upė, per kurią nutiestas Vaižganto tiltas, o kairėje pusėje matosi atstatytas malūnas. Vaizdas užburiantis. Tačiau grįžkime atgal. Mes pravažiavome net nepastebėję dešinėje pusėje įsikūrusio Šventupio kaimo.

Nori pamiršti?

Prieš kaimą nepastatytas ženklas, nurodantis gyvenvietės pavadinimą, sakytum, specialiai norėta jį nugramzdinti į užmarštį. Įsikūręs kairiajame Šventosios upės krante, ribojasi su Anykščių rajono Vainiūnų, Vilkabrukių, Kunigiškių II ir Žaliosios kaimais bei Utenos rajono Stalnioniškio ir Bėdžių kaimais. Šalia kelio stovi dvi nedidelės šimtmečius menančios trobelės su ūkiniais pastatais. Namai ir kiemai sutvarkyti šiuolaikiškai, apsodinti dekoratyviniais medeliais ir krūmais, nupjauta veja. Vietiniai su neslepiamu pasididžiavimu prisistato Šventupio kaimo gyventojais.
Šis kaimas kaip ir visa Lietuva turi savo ilgą ir skausmingą, kartais dramatišką istoriją. Tai labai sena gyvenvietė.

Maras

Nuo XV iki XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) teritorijoje buvo net 22 maro epidemijos, tokios epidemijos ištikdavo vidutiniškai kas 7–8 metus. Tačiau daugiausia aukų nusinešė Didžiuoju maru vadinamas 1710–1711 metų periodas. Šio maro protrūkis visiškai pasibaigė tik 1717 metais. Epidemijos mastą nusako įspūdingi skaičiai – tuo metu vien Vilniuje nuo maro mirė apie 20 tūkst. miestiečių, liko daug apleistų kaimų.
Išmirus dviem trečdaliams LDK gyventojų, ligos nusiaubtos teritorijos greit neatsigavo. Net iki XVIII a. antros pusės, t. y. 50–80 metų po epidemijos, dar buvo atkuriami kaimai, atkeliami naujakuriai. Apie 1725 metus buvo sudaryti Vilniaus vyskupijos gyvenamų vietovių sąrašai siekiant patvirtinti parapijų ribas. Tačiau teritorijoje vyravo dykvietės, žemė nebebuvo dirbama, išlikę tik pavieniai kaimai.
Po maro bandydamas gaivinti valstybę Augustas III (Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1733 metų) pasirašė nemažai privilegijų naujiems miesteliams kurti bei vystyti. Į vakarines LDK žemes bei miestus kvietė žydus, nes jau nebebuvo kam mokėti mokesčių. Taigi išmirusių katalikų vietą miestuose užėmė žydai, kaimuose – iš rytinių LDK teritorijų atkeldinti valstiečiai ar imigrantai iš Rusijos.
Migracija iš Rusijos į LDK jau vyko ir anksčiau. Rašytiniuose šaltiniuose minimas pirmasis rusas sentikis, atsikėlęs į dabartinę Lietuvos teritoriją su šeimyna (Trofimas Ivanovas, buvęs caro šaulių dešimtininkas, dalyvavęs Solovkų vienuolyno sukilimo malšinime).

Migracija dėl mokesčių

XVIII a. pradžioje į Šventupio kaimą atsikraustė pirmieji sentikiai iš Pskovo srities. Rusijoje tuo metu valdė caras Petras I. Prasidėjusioms reformoms įgyvendinti valstybės iždui reikėjo papildomų lėšų, todėl buvo įvesti nauji mokesčiai. 1699 metais buvo įvestas pagalvės mokestis, kurį ėmė nuo kiekvieno mokesčius mokančių luomų vyro (iki tol mokesčiai buvo imami nuo kiemo). Petras I įvedė mokesčius už druską, svaigalus, naujų mokesčių pirkliams bei bajorams ir dar legendinį mokestį už barzdas – po 30 rublių. Tais laikais tai buvo dideli pinigai. Didžiausią pasipiktinimą visgi sukėlė Rusijoje 1705 metais įvesta rekrutų prievolė. Vyrams armijoje reikėjo atitarnauti net 25 metus. Rekrutai buvo renkami iš valstiečių kasmet lapkričio mėnesį, įprasta tvarka po 5–7 žmones nuo 1 000 „revizinių sielų”. Karo ar nepaprastosiomis sąlygomis rekrutų buvo imama daugiau. Kurį vyrą atiduoti į rekrutus, galutinai nuspręsdavo dvarininkas. Štai tada iš Rusijos prasidėjo masinė emigracija.
Tais laikais pereiti valstybės sieną nebuvo sudėtinga dėl Rusijoje retai įrengtų forpostų. LDK teritorija buvo didžiulė, jai priklausė Estijos pietvakariai ir Latvijos šiaurės rytai, todėl siena šiaurėje tiesiogiai ribojosi tarp Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) ir Rusijos. LDK dvarininkai, neslėpdami savo tikslų, viliojo rusus į savo žemes, nes trūko darbo jėgos, stovėjo didžiuliai nedirbamos žemės plotai. Siena buvo „skylėta”, todėl patyrusiems vedliams tai nesudarė didelio vargo.

Nuo vilko – ant meškos

Sentikių bėgimas iš tėvynės priminė posakį apie bėgusį nuo vilko ir užšokusį ant meškos. 1700 metais prasidėjo Šiaurės karas tarp Rusijos ir Švedijos, kuris tęsėsi iki 1721 metų. Be Rusijos, su Švedija įvairiu laiku dar kariavo ATR, Danija, Saksonija, Prūsija ir Hanoveris. Per Šiaurės karą LDK buvo virtusi Švedijos ir Rusijos kovų arena.
Nuožmios kovos tarp Rusijos ir Švedijos kariuomenių vyko šiose apylinkėse. Kautynių metu prie Vyžuonų žuvo daug kareivių tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Dar praeito šimtmečio pradžioje vaikai, besimaudydami Vyžuonoje, rasdavo žmonių kaulų, iš to laikotarpio likusių ginklų fragmentų. Vyžuonų bažnyčios apsidėje likęs tų dienų priminimas – iš švedų patrankos paleistas sviedinys. Vyžuonų miestelis buvo sudegintas. Utena buvo išgriauta ir sunaikinta. Nuo į Lietuvą įsiveržusių švedų stipriai nukentėjo ir kiti miesteliai.

Darbštūs ir išprusę

Pasibaigus karui, nei valstybės santvarka, nei ūkis, nei kultūra iš esmės nepasikeitė. Kraštas buvo labai nuniokotas, tačiau žmonės kabinosi į gyvenimą. Šventupio gyvenvietė palengva pradėjo plėstis. Dalis gyventojų persikėlė ant kalno. Gyveno čia ir kelios sentikių šeimos, o tam, kad pagarbintų visagalį Viešpatį, rinkdavosi paprastoje kaimo troboje įrengtoje maldykloje. Bendruomenei išaugus, prireikė erdvesnių maldos namų, todėl Šventupyje buvo pastatyta nedidelė medinė cerkvė, netoliese įrengtos kapinės. Greičiausiai cerkvė buvo pavadinta Švč. Mergelės Marijos garbei. Bendruomenės narių pastangomis cerkvei buvo paaukota daug ikonų, knygų, nupirktas varpas. Čia reikėtų pakartoti Raimondo Guobio išsakytus žodžius: „Sentikiai nuo seno žavėjo lietuvius darbštumu, gebėjimu verstis amatais – statyti trobesius, gaminti plytas, ratus, lenkti lankus, rankomis pjauti lentas, skaldyti akmenis.” Tačiau ne tik darbštumu pasižymėjo sentikiai – jie buvo gana raštingi. Beveik visi mokėjo skaityti, tik 3–4 iš dešimties nemokėjo rašyti. Palikdami namus pirmiausia jie imdavo knygas ir ikonas. Šventupyje gyveno nemažai išsimokslinusių sentikių, jų pastangomis 1742 metais buvo įkurta sentikių bendruomenė.

Garsūs Šventupio sentikiai

1756 metais Šventupyje gimė Juozapas Aleksejus Jelenskis, kilęs iš Lietuvos bajorų, krikštytas pagal sentikių apeigas Šventupio cerkvėje. J. Jelenskis buvo politinių ir socialinių reformų projektų autorius, utopistas. Iki 1786 metų gyveno LDK, vėliau persikėlė į Rusiją, nuo 1790 metų gyveno Peterburge. Dirbo dvaruose ekonomu, matininku. Buvo susijęs su religinės (sentikių) opozicijos caro valdžiai radikaliausiais elementais. 1794 metais Lietuvoje ir Lenkijoje, prasidėjus sukilimui, parašė ir platino per valstiečius tariamai Lenkijos karaliaus parašytą manifestą dėl respublikos įvedimo, baudžiavos ir dvarininkų žemėvaldos, luominių privilegijų panaikinimo. Svarbiausias jo veikalas parašytas 1794 metais. „Gera žinia Rusijos Izraeliui, tai yra sentikiams, ištikimiems dievui”. Jame reiškė laisvės, brolybės ir lygybės idėjas, dėstė absoliutinės feodalinės santvarkos panaikinimo ir neklasinės visuomenės sukūrimo Rusijoje programą. 1794–1801 metais kalintas Solovkų kalėjime, nuo 1804 metų Suzdalės vienuolyne, mirė 1813 metais Suzdalėje.
Kad Šventupio bendruomenė buvo žinoma ir atliko svarbų vaidmenį puoselėjant sentikybės tradicijas, kalba faktai. Sentikių istorijos šaltinyje „Degučių metraštyje” rašoma, kad 1841 metų lapkričio 24 dieną (per šv. Michailo dieną) mirė šventikas Ustinas Fiodorovičius iš Svetorėčjės (Šventupio). Be abejo, tai buvo liūdnas įvykis, tačiau parodo akivaizdžius ryšius su tuo metu stipriu sentikių fedosėjininkų centru, 1728–1755 metais veikusiu Gudiškių vienuolyne (Ignalinos r.). Tai buvo ATR fedosėjininkų ne tik religinis, bet ir kultūrinis bei švietimo centras. Čia 1751 metais įvyko svarbiausias XVIII a. sentikių religinio gyvenimo ir bendruomeninio gyvenimo įvykis – Lietuvos ir Lenkijos valstybės sentikių – fedosėjininkų – suvažiavimas. Tikėtina, kad suvažiavime dalyvavo ir Šventupio sentikiai.

Gilios šaknys

Šventupys jau kaip Swiętorzecz minimas Ukmergės apskrities seniūnijų 1765 metų inventoriuose, priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, buvo seniūnijos centru. Kaimas turėjo 16 valakų (1 valakas – 21,38 ha) žemės, jame gyveno 28 šeimos.
Po 1795 metais įvykdyto trečiojo ATR padalijimo Lietuva ir Kuršas perėjo Rusijos imperijos žinion. Todėl nemaža dalis čia gyvenusių sentikių, bijodami persekiojimo, emigravo į Lenkijos gilumą ir kūrėsi Rytų Prūsijoje – Suvalkų, Seinų, Augustavo apylinkėse. Vėliau, po caro priimtų manifestų 1801 ir 1814 metais, į Lietuvą ir Latviją dalis sentikių grįžo. Dėl to jie buvo vadinami „prūsokais”.
Iš to didžiulio Lietuvos ploto, kurį Rusija užėmė per paskutinį padalijimą, buvo sudaryti du administraciniai vienetai, rusų vadinamos gubernijos – Vilniaus ir Gardino. Jos užėmė iš viso apie 100 kv. km plotą su maždaug pusantro milijono gyventojų. 1842 metais iš septynių Vilniaus gubernijos ujezdų (apskričių) sudaryta nauja Kauno gubernija. Nuo to laiko Šventupio kaimas priklausė Kauno gubernijos Ukmergės apskričiai.
Tuo metu Rusiją valdęs caras Aleksandras I buvo apsišvietęs ir pakantus. Kad pagerės sentikių gyvenimas, vilties teikė tai, kad Aleksandras I, keliaudamas iš Paryžiaus į Peterburgą, 1814 metais apsilankė Molėtų rajone veikusiuose Karališkių sentikių maldos namuose, pasimeldė ir gavo dvasios tėvo palaiminimą. Iki šių dienų tai vienintelis Rusijos valdovas, aplankęs Lietuvos sentikius.
1825 metais, pradėjus valdyti Nikolajui I, sentikių persekiojimas ir diskriminacija vėl sustiprėjo. Lietuvos teritorijoje Rusijos valdžia iš tuomet 33 veikusių sentikių maldos namų uždarė net 13. Šventupio cerkvė to išvengė.

Sukilimas

Tačiau per Europą 1830 metais nuvilnijo revoliucijų banga, kuri pasiekė ir Lenkiją. Ten lapkričio mėnesį prasidėjo sukilimas prieš Rusijos valdžią. Tuo metu lenkams pavyko suformuoti Laikinąją vyriausybę, kuri savo dekretu sukilimą pavertė tarpvalstybiniu karu su Rusija, įgavusiu dviejų kariuomenių reguliarių dalinių kovos formą.
Lietuva neturėjo nei autonomijos, nei savo kariuomenės. Rusiška buvo ir vyriausioji Lietuvos administracija su Vilniaus generalgubernatoriumi ir jo padėjėjais Vilniaus ir Gardino gubernatoriais, todėl prie sukilimo pavyko prisidėti tik po kelių mėnesių (1831 metų pavasarį).
Prasidėjus karui su Lenkija, Lietuvos gyventojams įsakyta tiekti kareiviams maistą ir arkliams pašarą. Našta buvo užkrauta per sunki. Ji alino kraštą ir dar labiau nuteikinėjo žmones prieš carą.
Lietuvos sukilėliai, išvaikę negausias rusų įgulas, užėmė Panevėžį, Kėdainius ir Raseinius. Balandžio 4–5 dienomis sukilėliai įžygiavo Ukmergėn. Sukilėliai neturėjo bendros vadovybės, buvo gana prastai ginkluoti, be to, tiek politinė, tiek socialinė programa buvo labai miglota.
1831 metų gegužės mėnesį, įvedus į Lietuvą papildomai Rusijos kariuomenės, iš sukilėlių atimti visi apskričių miestai. Atvykusi iš Lenkijos karinė pagalba pratęsė sukilimą tik vienu mėnesiu.

Trirublė už striptizą

Nurimus sukilimo aistroms, po truputį nusistovėjo gyvenimas. Tik kartais nuobodžią darbo bei buities rutiną paįvairindavo koks įvykis. Baudžiavos laikais Šventupio kaimo valstiečiai lažą ėjo Jononių dvarui. Dvaro savininkas buvo Jaugelis. Baudžiauninkai dvarininką minėjo tik blogu žodžiu, nes pastarasis tyčiojosi iš jų, skriausdavo. Panaikinus baudžiavą, Jaugelis buvusius baudžiauninkus turėjo samdyti. Vienos rugiapjūtės metu nužiūrėjo Jaugelis gražią mergą. Grįžęs ir sakė: „Pasirodyk Ievos kostiumu, duosiu rublį.” Tada už visą darbo dieną – nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo – mokėjo pusę rublio. Mergina pagalvojusi pasakė: „Ne, bet už tris rublius galiu.” Pavaikštinėjęs po dirvą ponas sutiko mokėt tris rublius. Paėmusi pinigus, moteris iki kaklo pakėlė ilgus marškinius ir ilgą suknelę. Kelnaitės tik vėliau atėjo į madą. Pastovėjusi kokią minutę nuogu priekiu, paklausė pono: „Ar jau viską matei?” Paskui pasakė, kad dabar parodys ir kitą pusę, už kurią nereikės mokėti, ir atsuko ponui nuogą užpakalį. Deja, šiame pasakojime neįvardyta mergos tautybė, tačiau sprendžiant iš to, kad būta gražios ir ūmaus būdo, galėjo būti ir iš sentikių. Senesnės moterys smerkė tokį poelgį, sakė, kad tai moterystės pažeminimas, bet jaunesnės kalbėjo, kad už tris rublius ir jos tą padarytų.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas