Už Tauragnų plyti Žiezdrių kaimas, kuriame gyvena ne tik žmonės, bet ir bebrai, dvasios, laumės bei velniai. Tiesa, žmonių nebe marios – vieną sodybą nusipirkę užsieniečiai, kitose taip pat dažniausiai tik šiltuoju metų laiku lankosi vasarotojai. Keli likę vietiniai gyventojai išsibarstė vienišose sodybose, menančiose kažkada gyvenusias gausias šeimynas.

„Atajuonys” ir kitos kaimo įžymybės
Anot Gedimino Grašio, šiam kraštui būdinga tai, kad yra vietiniai ir, kaip jie vadina, „atajuonys”. „Netoli yra Šiaudiniškių kaimas, dar vadinamas Bagdžiūnais, – sakė vyras. – Tam kaime – vien Bagdžiūnai, o kiti – „atajuonys”. Ir jie tarpusavyje labai nesutaria.”
Pasak vyro, vos ne kiekviena vieta kaime turi savo pavadinimus, kurie dažniausiai atsirasdavo nuo senelių pavardžių. „Čia ut Leleivai gyvena, tai Leleiviške, Kirka gyvena – Kirkiške, čia va pre mūsų kalnalis, kur apsisukstat – Ežia Skūra, ba ežį buva kas ti radį, – vardijo vyras. – Ti ut taliau yra akmuo taksai, tai Ažkos akmuo, čia ut Gaidelių kaimas – Kregždynas, kregždes perėdava, čia Ažkanugara kalnas kaip ažkos nugara. Beržynas – Taklios beržynas, nes Prunskiene Taklia gyvena. Par mus įdomi vieta – Gaideliuos gyvena žalvarniai. Trys perimvietes tik Letuvoj. Dabar mažasis apuokas peri čia. Gandrų, gervių – visa ko čia yra. Čia ramus kraštas.”
Pašnekovas aprodė dar 1937 metais senelio statytą kluoną, kurio plūktoje molinėje asloje tais laikais kuldavo javus. Kluono gale laikydavo javus, iš šonų – šieną. Kai sodyboje jau šeimininkavo G. Grašio tėvas, į kluoną priveždavo šieno. Tą vasarą buvo dažomi kambariai, todėl kluone buvo sustatytos geležinės lovos. „Man buvo gal kokie šešeri metai, – pasakojo vyras. – Mes mėgdavom šokinėti nuo vieno prėslo ant kito. Mane kažkas pašaukė ir aš pokšt – ant tos lovos nuo šieno ir galvą kaukštelėjau į kraštą.”

Paslaptingieji akmenys
Vidury kaimo stūksantis Laumės akmuo, anot G. Grašio, anksčiau stovėjo visai kitoje kelio pusėje, bet melioruojant laukus jį išvertė ir perkėlė į dabartinę vietą. Tai riedulys, kurio aukštis – 3,20 m, ilgis – 2,47 m, plotis – 1,55 m. „Laumės akmeniu jis vadinamas todėl, kad kaimo moterys, iš laukų eidamos kaimo, dainuodavo sutartines, o priėjusios prie šito akmens visos išsiskirstydavo, – aiškino vyras. – Tuo metu Lietuvoje jau buvo įvesta krikščionybė, todėl senoviškas dainas dainuojančias moteris praminė laumėmis, sakydavo: „Laumės pareina.” Nuo to ir akmens pavadinimas.”
Tiesa, kituose šaltiniuose (Eleonora Buičenkienė, „Utenos krašto padavimai”, 1996 metai, „Spindulys”) galima rasti ir kitokių legendų apie šį akmenį. Pasakojama, jog ant riedulio matyti laumės atvaizdas. Legenda byloja, kad prie šio akmens rinkdavosi laumės, apsigaubusios keistais apsiaustais. Akmeny likusios jų pėdos, todėl jis ir vadinamas Laumės akmeniu.
Kartu su G. Grašiu nubridę pieva už buvusios Maciulevičių sodybos link nedidelio medžių guoto, jų pavėsyje radome dubenuotąjį akmenį – akmenį su velnio pėda. Anot žiezdriškio, tai – pagonių ritualinis akmuo, o E. Buičenkienės padavimuose pasakojama, kad „akmenyje yra duobelė”. Padavimuose rašoma, jog tai pėda, kurią velnias įspaudė, kai vijo švedų kariuomenę: atsistojęs ant akmens ir palikęs paminklą ligi pasaulio pabaigos. Po lietaus duobelė būna pilna vandens. Moterys, grįždamos iš laukų, užsuka prie velnio pėdos, pasitrina sopamas vietas ir išgyja. Akmens ilgis – 2,53 m, plotis – 1,95 m, aukštis – 1,65 m.

Velnio išbandymai
Paskutinė aplankyta sodyba – Stasio Šumino. Paklaustas apie kaimą jis šyptelėjo į ūsą: „Nu gal kai vyresnis, daugiau žinau až Gediminų…” Daugiausia klausinėjome vyro apie sodybą, kur vaidendavosi velnias, nes jis pats šiuos įvykius yra matęs. Stovėjo tas namas, anot pašnekovo, ant kalno. Dabar jo nebėra, ta vieta eglėmis užsodinta. Pasak vyro, kai vaidenosi, buvo ir kunigas atvažiavęs, ir valdžios atstovai. „Klebonui nieka nedarydava, ja šitiem – atvažiava su viliuku, tai mašinų invarė alksnyni teip, kad nei tan galan, nei kitan – kol medžių neišpjove, tol neišvažiava. Kaip indėta mašina buva. Tadu avižas buva sustatytas kučkelam, tai kučkelas šitas balan suvėja. Ir kas suneše – niekas nemate. Ir tadu taks Juozas (Emilas) Grašys sakydava: „A aš nieka nebijau.” Pagėrįs nuvėja, ant suola atsigule – tegul anas pradeda siaust, aš jį sutvarkysiu. Kačėlas, kur rūbam kačiot, kai dėja jam per nugarų, tai anas iškart išmovė.”
Kaip pasakojo S. Šuminas, ateidavo pas „gaspadorių” nepažįstamas ponaitis, baltais marškiniais, lietpalčiu apsirengęs, ir sakydavo jam: „Aš jus pažįstu, jūs man skolingi.” Kaip aiškino pašnekovas, sodybos, kurioje vaidendavosi, šeimininkas Andrius Grašys buvo priėmęs žydus, kurie, matyt, paliko aukso. Žiezdriškis svarstė, kad tas gal radęs auksą ir neatidavęs žydams, už šį auksą jam taip ir buvo keršijama. „Kaimynų nekliuda, a juos – lupa, muša, visa kų, – porino senolis. – Ir aš buvau kelis kartus nuvėjįs. Sėdžiu – papylę bulvių lupynas un kelių, insdėjau kišenėn – parėjįs namo parodysiu. Pareinu – tuščia kišene.” O kartą, kaip pasakojo S. Šuminas, vėliau papildė jo kaimynas G. Grašys, besėdint „guzikai” nuo marškinių – tik purpt ant žemės ir sukasi nei iš šio, nei iš to. Susirinko tuos „guzikus”, susidėjo į kišenę. Parėjus namo mama jo klausia: „Kur sagos?” Jis atsakė, kad kišenėje. Mama sako: „Duok, įsiūsiu.” Tas kyšt ranką į kišenę, o ten pupos vietoj sagų… S. Šuminas, paklaustas, kur dėjo tas pupas, atsakė, kad pasodino darže.
„Kartų da nuvėjau, vyrai kartom groja gi susėdį, – apie neįtikėtinus įvykius pasakojo vyras. – Tik raudona plyta an stala – tėpt. Vyrai saka: „Kų tu plytų atametei, kad arielkas butelį atnešįs ir užkandas – sūria kokia.” Tėpt kita plyta raudona – va jum užkanda. Visi atsistoja iškart, par duris ir išėja.”
Velnią, anot S. Šumino, varė ir klebonas, ir visaip kitaip – niekaip neišėjo. Į pabaigą nežinia iš kur atsirado raštelių, kad ateisiu, nebijokit, pasišnekėsim. Atėjo vėl nepažįstamas vyras ir liepė pastatyti tris kryžius: vieną ant Tauragnų kapų, kitą – ant Gaidelių kapų, kitą prie namų ir jis dings gražiuoju. Taip ir buvo – pastatė kryžius ir dingo velnias. O toje vietoje, kur stovėjo dabar jau išnykusi sodyba, pasak vyro, dygsta voveraitės, tai jis juokauja, kad Andriaus velnio „voveruškų” randa.

Tas margas gyvenimas…
Kaip pasakojo senolis, kaime kažkada buvo dvidešimt penkios sodybos, dabar jas galima ant rankų pirštų suskaičiuoti. Anot žiezdriškių G. Grašio ir S. Šumino, kai kurios sodybos nupirktos nevietinių vasarotojų, kai kurios tuščios stovi, nes, matyt, per brangiai už jas prašoma ir niekas neperka.
Pats S. Šuminas, kaip pasakojo, vedė dvidešimt septynerių, bet su žmona pagyveno tik aštuonerius metus. Sutuoktinė susirgo krūties vėžiu ir liko jis vienas našlys su trimis dukromis ir sūnumi. „Dabar žemį perrašiau sūnui, ūkininkas Gimžauskas namuoja ir tiek, – dėstė vyras. – Nu da svagūnų pasisadinu, bulbų, valgyt turiu, iš pensijas pragyvenu…” Kaip Šuminai atsidūrė Žiezdrių kaime – atskira istorija. S. Šumino tėvas dalijosi 12 ha žemės miške su devyniais broliais ir dviem seserimis. „Gal iš dvylikas hektarų išgyvins visi miški?.. – retoriškai klausė pašnekovas. – Nuspirka tevokas čia dvylika hektarų iš Petravičiaus.” Pašnekovo tėvas išgyveno iki devyniasdešimt dvejų metų, jo senelis sulaukė šimto devyniolikos, močiutė – šimto dvylikos.

Kaimo „šposininkai”
Kaip ir visuose kaimuose, seniau buvo ne tik gausu žmonių, bet ir linksma – vykdavo gegužinės, vakaronės. Nutikdavo ir visokių linksmų istorijų. „A kų. Kai unksčiau jaunima buva, tai šokiai, gegužines va čia pas mum kiemi vykdava ar kluoni, kai lydava, – tarmiškai kalbėjo S. Šuminas. – Kur jaunima būdava, tai tas jaunimas ir arganizuoja. Vienam šeštadienia vakari par vienų šokiai, kitam – par kitų. Ir aš grojau akardionu, tik pardaviau dabar. Kitam gali gryčia buva nepertverta septyni an septynių, tai pakabina dvidešimta numeria lempų žibalinį prie balkas, pradėja boleka degt. Tadu užgisam tų, tai tumsiai šokam.”
Įdomiai vaikinai merginas kibindavo, visokių nesąmonių prisigalvodavo. S. Šuminas prisimena: „Nuveidavam, būdava, suskurstam pagėrį, kad anas kasytųs, – žvitriai žodžius bėrė žiezdriškis. – Smulkiai arklia ašutų pakarpam ir papiliam ant runkų. Išvedam polkų smagiai šokt in padlagą, a seniau gi mergas be apatinių vaikščiadava, tik su sijonu. Prilenda jom ašutų ir kaip na blusų kasas tadu. A jei vandenia gert aina, tai pipirą raudoną žievi puodelį ištrini. Kaip atsgėre, taip lūpas ir dega…”