Auklėjant vaikus reikia ne tik kantrybės. Reikia ir lakios vaizduotės, išradingumo bei kūrybiškumo, kad galėtum iš nieko padaryti kažką ir kad tai sudomintų vaikus, lavintų juos, padėtų pažinti spalvas, formas, faktūras, metų laikus, valandas ir t. t., ko kada nors prireiks suaugusiojo gyvenime. Atrodytų, ką tai turi bendra su tautodaile? Visai neseniai ir mums būtų kilęs toks pat klausimas, bet, kai susipažinome su tautodailininke Rita Kraujeliene, abejonių nekilo – turi.
Darbščių ir kruopščių rankų savininkė iš spalvingų siūlų vąšeliu ar virbalais geba kurti nuostabius kūrinius – žaislus, pasakų herojus, daržoves, gyvūnus, laikrodžius, kiaušinius, gėles… Ir visa tai atlieka su didele meile bei fantazija, o panaudoja savo tiesioginiame darbe – dirbdama vaikų darželio auklėtoja. Bet apie viską iš eilės…
Pavyzdys – teta
Auksarankė kūrėja prisipažino, kad pomėgis nerti atsirado jau seniai, dar tais gūdžiais sovietiniais laikais, kai moterys nerdavo ar megzdavo norėdamos gražiau ir įdomiau pasipuošti, nes parduotuvėse nieko nebuvo. Vėliau norėjosi papuošti vaikus… Dar ir dabar mėgsta dėvėti savo pačios nertas tunikas, megztinius ar riešines. Kaip prisiminė pašnekovė, močiutė, mamos mama, labai gražiai siuvinėjo kapas, nėrė ir mama, bet didžiausias pavyzdys buvo teta, mamos sesuo, kuri, anot moters, kurdavo šedevrus.
Pati R. Kraujelienė nerti niekur nesimokė, yra savamokslė ir dirba taip, kaip jai pačiai atrodo gražu. Žinoma, tam tikrų žinių gavo mokykloje darbų pamokose, kurias mielai lankydavo. Raštų ir modelių kūrėja sakė taip pat nemėgstanti nusižiūrėti – viską sugalvoja pati. Jeigu kas nors nepavyksta, tikino, taip ir paliekanti – nemėgsta taisyti ir gražinti. Kartais sugalvotam kūriniui pritrūksta siūlų, vėlgi jis išeina ne toks, kokio norėtųsi ar sumanyta, bet tautodailininkė dėl to nosies nenukabina ir tvirtina, kad vaikams patinka ir taip, o ji nėra profesionali nėrėja, todėl jos darbai paprasti ir kuklūs. Spalvos taip pat liejasi iš vaizduotės, žinoma, kartais spalvinę gamą padiktuoja ir neriamas darbas. Jei tai berniukas, juk nenunersi rožinėmis spalvomis, o kurdama gyvūnus tautodailininkė stengiasi pagaminti juos tikroviškus, kad vaikai lengvai atpažintų.
Iš dovanotų kamuoliukų…
Šiais laikais, kai rankdarbiai tapo brangiu malonumu, nes priemonės jiems kainuoja nemažus pinigus ir nusipirkti megztuką parduotuvėje dažnai išeina gerokai pigiau, nei pačiai nusimegzti ar nusinerti, atrodytų, kad R. Kraujelienės pomėgis yra tikrai nepigus. Bet kūrėja šypsojosi, kad kuria iš dovanotų siūlų, kurių kalnus jai atidavė sesers draugės, bendradarbės ar kaimynės, kurioms šie buvo užsilikę dar nuo tarybinių laikų, kai moterys daug megzdavo. Taip ir liko dėl kažkokių priežasčių nebereikalingi ar nepanaudoti nedideli įvairios sudėties kamuoliukai. „Buvau susirūšiavusi maišais net pagal spalvas, kad lengviau būtų ieškoti to, ko man reikia, – prisiminė moteris. – O tada jau rinkdavausi atspalvį.” Pašnekovė minėjo, kad pirma jai gimsta mintis, ką norėtų sukurti, paskui jau ieško tinkamų siūlų idėjai įgyvendinti. Nors kartais būna ir atvirkščiai – mato, kiek ir kokių spalvų yra atsargoje, tuomet mąsto, kaip juos galėtų tinkamai išnaudoti.
Beje, pašnekovė išsidavė, jog mėgsta kamuoliukus sunaudoti iki pat siūlų galelių, juos panaudodama kūrybinei veiklai, pavyzdžiui, aplikacijų klijavimui iš smulkiai sukarpyto siūlo ant popieriaus lapo. Deja, bet siūlų atsargos eina į pabaigą, taigi, mažėja ir darbų. Tautodailininkė prisipažino, kad sveikatai taip pat atsiliepia – neriant skauda rankų, pirštų sąnarius.
Pasaka iš siūlų
Pasižiūrėjus į šūsnį nertų, megztų žaislų, kyla mintis – o kam gi juos galima panaudoti? R. Kraujelienei dėl to dvejonių nekyla – ji nusineša juos į vaikų darželį, kur dirba 2–3 metų mažylių auklėtoja, ir leidžia jiems žaisti, taip pat sugalvoja vaikams įvairių veiklų, skatinančių aplinkinio pasaulio pažinimą ir tobulėjimą. Juk ne veltui prieš dešimt metų universitete gynėsi baigiamąjį darbą tema „Nertų žaislų panaudojimas vaikų veikloje”. Pavyzdžiui, nuneria gėlytę, kurios žiedlapiai skirtingų spalvų, ir juos reikia prisegti prie atitinkamos spalvos sagučių. Arba nunerti medžiai, vaizduojantys pavasarį, vasarą, rudenį bei žiemą ir vaikams reikia juos atpažinti. Kūrėja yra sukūrusi daugybę pasakų herojų, kurie ne šiaip sau dulka kur nors lentynose, bet yra panaudojami pasakoms suvaidinti. Taip pat daržovės ar gyvūnai, kuriuos vaikai iškart nesuklysdami atpažįsta ir įvardija. Kolekcijoje garbingą vietą užima mažyčiai jos nariai – nerti antpirščiukai, kurie kartais vaizduoja nykštukus, kartais – dainelių ar pasakų herojus, tarkim, čia gyvena dainelės „Du gaideliai” herojai. Pašnekovė sakė, kad, pavyzdžiui, šių metų kalėdinei šventei planuoja nunerti auklėtiniams nykštukus, kuriais jie papuoš savo pirštukus.
„Buvo užėjęs periodas, kai mėgau nerti šlepetes – daug visokiausių esu nunėrusi. Tiesa, jau daug išdalijau”, – šypsojosi moteris. Ir tiesa, auksarankės archyve daug įvairiausių šlepečių – vaikiškų ir ne, vaizduojančių rausvus paršelius, meškučius, lapytes ar „dieduką” su bobute.
Kai ramu ir tylu
Darželio auklėtojoms darbo išties netrūksta, ypač kai vaikai – dar visai maži pabiručiai, todėl su nėriniu rankose moteris sakėsi prisėdanti dažniausiai vakarais, atlikusi visus buities darbus. Tačiau kartais, užmigdžius ar migdant mažylius, rankose taip pat atsiduria rankdarbis, nes, anot R. Kraujelienės, vaikai kur kas geriau užmiega, kai jaučia šalia esant žmogų. Rimtai ko nors dirbti tuo metu neišeina, todėl tyli, raminanti veikla – pats tas. Kai prižadi auklėtiniams, jog pabudus siūlų kamuoliukas virs avinėliu ar meškiuku, jie labai noriai sutinka užmigti. Ir pati gali tuo metu šiek tiek atsikvėpti, pailsėti.
R. Kraujelienė pasakojo, kad namie vakarais mėgsta kartu su vyru jaukiai įsitaisyti sofoje prie televizoriaus, tada nerti smagu ir nenuobodu, o ir žinias ar kokią kitą laidą galima paklausyti. Paklausta, ką jai reiškia kūryba, pašnekovė net susigraudinusi atsakė, kad labai daug, nes ji mėgsta iš nieko padaryti kažką ir papuošti kiekvieną kampą. Moteris išdavė paslaptį, kad kuria tik „iš savęs”, todėl net valgį gamindama niekada nesinaudoja receptais ir tiki, jog iš siūlų galima sukurti viską. O nėrimas ir mezgimas, anot tautodailininkės, pamažu atgyja, nes darosi vėl populiaru puoštis rankomis sukurtais drabužiais, vaikams dovanoti rankomis nertus žaislus. „Panaršius internete galima rasti tokių grožybių, kad tik rask laiko ir kurk”, – džiaugėsi pašnekovė.
Keliauja po parodas
Nors siūlų atsargos jau senka, visgi moters pirštai juda kruta, kaip knieti ką nors sukurti. Ateinantį pavasarį planuojamai parodai prasitarė labai norinti sukurti įrėmintų tautinių raštų kolekciją, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Vyras, pasak kūrėjos, taip pat mėgsta rankdarbius, bet labiau linkęs į medžio darbus. Štai ir sutuoktinių namai papuošti jo suręstu dailiu miniatiūriniu namuku ir malūnu. Taigi ir rėmeliai šiam užmanymui, pasak R. Kraujelienės, būtų padirbinti vyro, o ji nunertų ar numegztų įvairiais siūlais – lininiais, vilnoniais ar medvilniniais – tautinius raštus ir juos įrėmintų.
Be to, kad linksmina vaikus, nerti moters darbai keliauja ir po parodas. Kur tik jie nėra buvę… Visą Lietuvą išmaišę skersai išilgai, pabuvoję net užsieniuose, pavyzdžiui, prieš kiek laiko buvo rengta paroda Baltarusijoje. Tolimiausia šalis, kurioje, anot tautodailininkės, lankėsi nertukai – Anglija. Ten svečiuojasi giminaičių vaikams dovanotos nertos šlepetės. Pačioje Utenoje, sakė moteris, taip pat dažnai vyksta jos kurtų darbų parodos. Bet ne tai šildo moters širdį. Jai kur kas mieliau, kai jos kūrinius liečia maži pirštukai, atsargiai čiuopdami, atpažindami spalvas, faktūras, siūlo švelnumą ar šiurkštumą, formas, raštą. Ir sakė, kad jaučiasi labai laiminga gyvendama savo ramybės oazėje, dirbdama mėgstamą darbą ir laisvalaikiu kurdama grožybes iš spalvingų siūlų.
Autorės nuotr.