Kūrėja neatsilieka nuo naujovių: jos kūrybą paįvairina Simpsonai ir Garfildai
2016 gegužės 02, Pirmadienis 11:31

Kūrėja neatsilieka nuo naujovių: jos kūrybą paįvairina Simpsonai ir Garfildai

Kūrėja neatsilieka nuo naujovių: jos kūrybą paįvairina Simpsonai ir Garfildai
  • Lina NARČIENĖ
  • 18 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Dar vaikystėje savo meninius sugebėjimus išbandžiusi ant sienų, o tik vėliau juos perkėlusi į popieriaus lapą, garsi mūsų krašto tautodailininkė, tapytoja ir keramikė Jolita Levčenkienė sako niekada nesvajojusi tapti menininke. Iš pradžių visa tai jai neatrodė patrauklu, tačiau gyvenime viskas taip susidėliojo į savo vietas, kad šiandien Jolita net neįsivaizduoja savęs, dirbančios kitokį darbą.

Jolita, ar prisimenate pirmuosius žingsnius, kuriais žengėte į meno pasaulį?

Galima teigti, kad mano kūryba prasidėjo dar vaikystėje: mėgau piešti ant sienų. Tik vėliau tėveliai leido mokytis Utenos dailės mokykloje, o ją baigiau 16 metų. Tuomet nė karto nesusimąsčiau, kad su kūryba teks susieti savo gyvenimą. Tąkart atrodė, kad einu į dailės būrelį ir tiek. Negaliu sakyti, kad man tie mokslai nieko nedavė. Žinoma, kad kažką davė: įgijau meno pradmenų.
Ištekėjau, gimė vaikai, tad kurį laiką teko sėdėti namuose. Tuomet vieniems, kitiems draugams nutapiau paveikslus – tai buvo pati pradžia. Paskui pasaulį išvydo daugiau paveikslų. Pirmieji mano kūriniai mena audringą ir tamsią jūrą. Net negalėčiau atsakyti, kodėl tuomet aš tapiau jūrą. Nemanau, kad visa tai atspindėjo mano dvasinį pasaulį. Tie žmonės, kurie tapo abstrakcijas, sudeda savo išgyvenimus. Kalbėdama apie save, galiu pasakyti, kad vieną dieną tapau žirgus, o kitą dieną – gėles. Ir man tai labai patinka.
Dar anuomet, kai gyvenau kartu su savo tėveliais, kasmet vykdavome prie jūros. Šis vaizdas išliko mano pasąmonėje – visa tai perkėliau į paveikslus. Dabar galbūt tą pirmąjį paveikslą nupieščiau visai kitaip, tačiau prieš daugelį metų viskas atrodė kiek kitaip.
O keramika mano gyvenime atsirado visai neseniai: lipdyti pradėjau maždaug prieš trejus metus. Mano sesers mergaitė, lankiusi keramikos būrelį, man padovanojo savo darbų, kurie mane pakerėjo. Nors tuomet, kai lankiau Dailės mokyklą, keramika buvo pats neįdomiausias dalykas. Esu toks žmogus: jeigu užsibrėžiu tikslą pasiekti, tad būtinai ir pasieksiu.

Kas buvo pirmas žmogus, įvertinęs jūsų darbus?

Tai buvo tautodailininkė Odeta Tumėnaitė–Bražėnienė, kuri pas mamą pamačiusi mano kūrinius pasiūlė tapti tautodailininke. Įstojau į tautodailininkų gretas. Nuo to laiko tas ratas ir tebesisuka... Tiesiog tąkart reikėjo mane paraginti, mat išeiti į viešumą dar ir šiandien labai sudėtinga.
Visiems juokiuosi, kad pirmas mano darbų vertintojas buvo sūnus. Kartą nutapiau paveikslą su žirgu. O jis atėjęs, nužvelgęs savo vaikiškomis akutėmis, sako: „Mama, kam šitą asilą nupiešei?". Vadinasi, jei vaikas taip klausia, aš ir nupiešiau tokį gyvūną (juokiasi).
Visą laiką ieškau naujovių ir nesustoju. Nuolat nusiperku knygų, kuriose semiuosi piešimo pagrindų, jas dovanoja ir namiškiai. Gaila, kad nepavyko studijuoti meno Dailės akademijoje, tačiau dėl to neliūdžiu. Juk kiekviena diena – gera pamoka.

Kodėl jūsų kūryboje atsirado žirgai?

Tai išties įdomus klausimas, bet atsakymas bus dar įdomesnis. Mugėse ar parodose žmonės dažnai prieina ir klausia: „Kodėl žirgai?". Pati nežinau. Man žirgai labai patinka. Lygiai taip pat atsakyčiau į klausimą, kodėl ištekėjau už savo vyro.
Tapyti, o vėliau ir kurti keramikinius žirgus pabandžiusi negalėjau sustoti. Užsikrėčiau. Šie personažai į mano kūrybą ateina savaime. Kartais tapau vienus žirgus, o jau apie kitus mąstau. Štai nusprendžiu nutapyti ramų žirgą, besiganantį pievoje. Tačiau tapydama žiūriu, kad jis man pradeda muistytis ir bėgioti.
Nupiešiau kaimo sodybą: savo mamos tėviškę. Šalia mano prosenelės autentiškos aukštaičių sodybos būtinai turėjo atsirasti žirgai. O šalia – ir būrelis vištų bei žąsų. Visa tai gimsta savaime, iš nepaaiškinamos priežasties. Tiesiog galbūt taip turi būti mano kūryboje...
Štai lipdžiau žirgus ir šalia jų nulipdžiau... papūgą. O kam man jos reikia – tikrai nežinau.

Teko išbandyti daugelį kūrybos sričių – nuo tapybos iki sutažo darbų? Galbūt yra tų meno sričių, kurias norėtumėte išbandyti?

Žinau tik tai, kad nenorėčiau bandyti tapyti abstrakcijų. Kodėl? Nežinau. Vyrui galima duoti tapyti (juokiasi). O aš pati nenoriu, nes mano kūryboje turi būti realūs, o ne abstraktūs dalykai. Noriu turėti konkrečius darbus.
Gimsta daugybė minčių, norisi visas jas ir įgyvendinti. Tačiau visų jų atskleisti šiandien nenorėčiau. Esu nenuspėjama.
Mano darbo kambarėlyje sudėti keramikos dirbiniai, kurie keliaus į muges. O štai kitame kambaryje esančioje spintoje sudėti mano darbai, kurių iki šiol niekas nematė.
Turiu labai daug darbų, gal net antrą namo aukštą reikėtų statyti, kad jie visi atrastų savo vietas.

Kiek vidutiniškai užtrunka pagaminti keramikinį žirgą?

Nulipdyti iš molio žirgą užtrunka maždaug pusdienį. Tačiau po to prasideda kitas etapas: jis apie porą savaičių džiovinamas, vėliau keliauja į krosnį ir yra glazūruojamas. Tai visai kitoks procesas nei tapyboje. Beje ir rezultatas – nežinomas. Neretai iš pečiaus išimtas dirbinys gali nustebinti, o kartais išeina ir šnipštas.

Kas labiausiai žavi pirkėją?

Visų pirma, smulkesni dirbiniai, nes stambiems įpirkti žmonės dažnai neturi pinigų. Taip pat labai populiarios taupyklės, ypač pirkėjų pamėgtos taupyklės Simpsonai, taip pat populiarios pinigų taupyklės Garfildai. Tai vienetiniai darbai, kuriuos žmonės dovanoja, tarkim, vestuvėms ar kitoms svarbioms progoms.

Ar sudėtinga šiais laikais būti menininku?

Taip. Sunku vienu metu būti ir kūrėju, ir vadybininku, ir pardavėju. Geriausias būdas – save atiduoti darbui, o produkciją kas nors kitas realizuotų. Tačiau realybėje yra kiek kitaip... To daryti neleidžia finansai. Tikrai džiaugiuosi, kad užsidirbu medžiagoms nusipirkti. O iš menininko algos, jei ją galima taip pavadinti, išgyventi tiesiog neįmanoma.
Gal ir yra kūrėjų, kurie labiau nei aš geba save realizuoti, tačiau esu įsitikinusi, kad visiems nelengva. Žmonės neturi pinigų: juk meno dirbiniui skirti visą algą ne kiekvienas gali. O mums, menininkams, savo pačių rankomis sukurtą darbą parduoti pusvelčiui tikrai nesinori.

Linos Narčienės, Vytauto Ridiko nuotr. ir video

                                                                                                                                                        

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Uteniškės natiurmortai gimsta iš paprastų buities detalių

    Daugiau nei prieš 10 metų pirmąją savo personalinę parodą surengusi uteniškė tautodailininkė Jolita Levčenkienė savo kūrybos mylėtojus nustebina nebe pirmą kartą. Šią savaitę Leliūnuose esančiame Vytauto Valiušio keramikos muziejuje lankytojams duris atvėrė šios kūrėjos tapybos darbų paroda „Natiurmortas“ – joje pristatomi darbai dar kartą įrodo autorės meistriškumą ir užsidegimą dirbti. Pati parodos autorė prisipažino, kad natiurmortus jai kurti lengviausia, nes nereikia galvoti. „Šaldytuvą atsidarai, o ten – lašiniai, rauginti kopūstai, bulvės... Žinoma, teko ir kiaušinienę kepti. Visi žinome, kaip ta kiaušinienė atrodo, bet štai atvaizduoti mene reikėjo konkretaus pavyzdžio. Atsinešiau keptuvę, ištepiau stalą, po ranka pasitaikė laikraštis, kuris puikiai tiko natiurmortui“, – savo prisiminimais dalijosi parodos autorė.

  • Egidijus Gudonis: „Aistra žirgams – tai ne meilė, o nepagydoma liga“

    Šį šeštadienį, vasario 2 dieną, Dusetų (Zarasų r.) hipodrome aidės žirgų žvengimas, važnyčiotojų šūkčiojimai, čia sugužės kone visi Lietuvos žirgų sporto mylėtojai – vyks legendinės žirgų lenktynės „Sartai 2019". Šiemet šiose varžybose su dviem ristūnais žirgais vėl ketina dalyvauti uteniškis važnyčiotojas, žirgų treneris ir ūkininkas Egidijus Gudonis, 2017 metais su žirgu Gardens Fairytale (savininkai Tatjana ir Tomas Baravickiai) pagerinęs visų laikų Sartų lenktynių rekordą (1 069 m distanciją įveikė per 2 min. 00,165 sek.) ir dvejus metus iš eilės (2017 ir 2018 metais) namo parsivežęs Didįjį žiemos prizą. Šis pokalbis su E. Gudoniu – apie meilę žirgams, kaimui, žirgų auginimo bei priežiūros subtilybes ir kiek neįprastą Sartų rekordininko Gardens Fairytale gyvenimo istoriją.

  • Rasos – po šimtamečiais Joneliškio ąžuolais

    Kas su šeimomis, kas su draugais ar artimaisiais, o kas ir pavieniui nešini lauknešėliais bendram stalui trečiadienio pavakarę rinkosi Joneliškio kaime, šalia Utenos žirgyno esančioje pievoje po šlamančiais šimtamečiais ąžuolais. Kai gamta ir žolynai klesti, kupėja, rasoja, atšvęsti pačią archaiškiausią Saulės grąžos šventę – Rasas – juos pakvietė žirgyno savininkas Leonardas Rinkevičius. Jo surengta pirmoji tokia šventė rajone tapo savotiška uvertiūra prieš savaitgalį prasidėsiančias Jonines.

  • Vasario 3-ią Dusetose – ne vien žirginio sporto entuziastų šventė

    Tradicinės respublikinės ristūnų žirgų lenktynės „Sartai 2018“ ir jų programą praturtinanti, nacionalinį paveldą bei etnines vertybes propaguojanti žiemos šventė, kurią organizuoja žemės ūkio ministerija kartu su Zarasų rajono savivaldybe, laikantis ilgamečių tradicijų Dusetose bus surengta kitąmet vasario 3-ią, pirmąjį antrojo mėnesio šeštadienį.

  • Peržiūrimi veterinarijos reikalavimai varžybose dalyvaujantiems žirgams

    Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) gavo žirgų mylėtojų peticiją su prašymu keisti veterinarijos reikalavimus sporto varžybose dalyvaujantiems žirgams. Peticijoje reikalaujama pakeisti žirgų vakcinavimo sąlygas.

  • Konkūruose varžėsi eiklieji žirgai

    Praėjusį savaitgalį Vyžuonose vyko didžiulė šventė, kurios metu buvo minimas ir miestelio 610 metinės (apie tai plačiau skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“), tačiau ne ką mažesnis renginys buvo organizuotas Arūno Smalsčio ūkyje, kuriame vyko žirgų konkūro treniruotė-varžybos. Jas organizavo žirgų mylėtojas ir augintojas vyžuoniškis Arūnas Smalstys.

  • Istorinis žygis – su nuotykių, kultūros ir istorijos pamokomis

    Rugsėjo 4 dieną prasidėjo istorinis žygis žemaitukų žirgais aplink Lietuvą – „Žemė-žmogus-žirgas". Iš Šventosios aštuoni raiteliai ir du važnyčiotojai buvo išlydėti į penkias savaites trunkančią kelionę aplink Lietuvą. Prie šio žygio raitelių prisijungęs ir Leliūnų seniūnijos gyventojas Irmantas Kandratavičius su žemaituke Temba.

  • Gimnazistai lankėsi Utenos hipodrome

    Birželio 1 dieną Utenos Dauniškio gimnazijos jaunieji istorikai su mokytoja Laimute Jasiūniene dalyvavo edukacinėje programoje ,,Žirgas lietuvio gyvenime", kuri vyko Utenos hipodromo žirgyne. Mokiniai sužinojo daug įdomių dalykų apie žirgų gyvenimą, jų treniravimą, varžybų organizavimą.

  • Raiteliai varžėsi žirgų konkūro varžybose

    Neseniai Vyžuonose vyko tradicinės žirgų konkūro varžybos, kurias organizavo žirgų mylėtojas ir augintojas vyžuoniškis Arūnas Smalstys. Penktus metus iš eilės vykęs renginys sulaukė dalyvių iš kitų šalies miestų bei Latvijos.

  • Utenos hipodrome vėl skries žirgai

    Balandžio 3 dieną (penktadienį) 18 val. Utenos hipodrome vėl skries žirgai – organizuojamos žirgų lenktynės. Renginys nemokamas.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:3182
Vakar apsilankė:7453
Šią savaitę apsilankė:24234
Šį mėnesį apsilankė:149003
Viso (nuo 2015-02-16):10902898
Šiuo metu naršo:
79
2019-08-22
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!