Daivos Seibutienės vyras Alvydas – taip pat tautodailininkas. Moteris neslepia: tai turėjo įtakos ir jai kažką veikti ir neužsidaryti tik tuščioje kasdienybėje. „Anais laikais jis buvo labai svarbus, o aš šalia jaučiausi tokia menka... Juk visos moterys yra gabios: vienos mezga, kitos siuva. Reikėjo užsiimti sau malonia veikla", – prisiminė Daiva, nešdama ant stalo garuojančią arbatą ir pačios darytus saldainukus iš moliūgo ir obuolių. Kadaise jos tėveliui Danieliui Mažliokui priklausiusi siuvimo mašina šiandien tapo originaliu kavos staleliu.
Jos tėvelis Danielius Utenoje buvo garsus siuvėjas, siūdavęs ne tik įprastus drabužius, bet ir paltus ar kailinius. Jį pažinodavę uteniškiai laukdavo eilėse, mat geras siuvėjas anais laikais buvo labai vertinamas. Nuo mažens stebėdama siuvantį tėtį smalsi mergaitė pradėjo siūti drabužėlius lėlėms. Pašnekovė prisiminė tuos laikus, kai parduotuvėse ne visuomet būdavo įmanoma įsigyti medžiagų, todėl sumanios moterys persiūdavo senus drabužius.
Tačiau besimokydama mokykloje ir atlikdama praktiką tuomečiame buitinyje įsikūrusioje siuvykloje Daiva sakė nė nesusimąsčiusi apie siuvėjos darbą. Tarybiniais laikais siuvėjos profesija jaunimui nebuvo tokia geidžiama, norėjosi dar neišbandytos veiklos. Rankoje laikydama brandos atestatą Daiva pasuko pedagogo keliu.
Kaip tapote senojo mezgimo amato puoselėtoja?
Kiek prisimenu, jau seniai pradėjau megzti ir kabliuku, ir virbalais. 2013 metais tapau sertifikuota tautodailininke. Sunku prisiminti, kada pirmą kartą į rankas pasiėmiau mezginį. Gal mokykloje per darbelių pamokas. Viskas prasidėjo nuo smulkių darbelių: kepuryčių, pirštinaičių ar šiaip nedidelių niekučių.
Ištekėjau. Visą savo šeimą aprūpinau mezginiais. Vyras Alvydas pastebėjo mano gabumus, tad pastūmėjo aktyviai dalyvauti parodose, todėl jau 25 metus dalyvauju įvairiose parodose.
Mezgimo naktimis tikrai nesapnuoju (juokiasi). Tačiau būna tokių momentų, kad vieną rankdarbį baigiu, o jau mintyse sukasi kitas. Kartą Kaziuko mugėje Vilniuje mano riešinės turėjo didelį pasisekimą, todėl grįžusi namo nenuleidau rankų. Megzti riešines man labai patiko: darbelis mažas, sumetei į rankinuką – ir veži į Vilniuje vykstančią mugę. Stebino ir tai, kad mugių lankytojai dar nieko nežinojo apie riešines ir nuolat tekdavo aiškinti, kad tai yra riešinės, jos maunamos ant rankos riešo, o ne dėkliukas telefonui, kaip kad daugelis manydavo.
Dabartinių žmonių jau niekuo nebenustebinsi. Netgi įmantriausiais rankdarbiais...
Juk anksčiau mezgėte praktiškus mezginius: kojines, pirštines... O paskui perėjote prie riešinių mezgimo?
Į mano rankas pateko knyga apie riešines. Tai buvo labai gražu. Įsivaizdavau, kad numegzti riešines yra labai paprasta. Atrodė, kad suvėrus karoliukus lieka tik megzti. Klydau. Tai buvo išties sudėtingas, kruopštus darbas. Iš pradžių riešinėms naudojau lietuvišką vilną, tačiau ji buvo nemaloni, nes šiurkšti. Pradėjau ieškoti latviškos, o turguje radau turkiškos vilnos, kuri, lyginant su lietuviška, buvo gerokai švelnesnė, tampresnė, minkštesnė ir stipresne. Pradėjau megzti ir linines riešines, kurios populiarios vasarą.
Riešines dabinu įvairiais raštais: puikiai tinka pagoniški simboliai – saulutės, žvaigždutės... Šį raštą reikia derinti ir prie rankos dydžio. Jei riešas stambesnis, raštą reikia gražiai komponuoti tam, kad simboliai nebūtų ypač dideli ar pernelyg siauri.
Kiek reikia laiko norint numegzti tarkim vieną puošnią riešinę?
Tai priklauso nuo įkvėpimo. Kartais ir per vieną dieną galima numegzti. Daug laiko atima vėrimas: vienai riešinei kartais sunaudoju iki 300 karoliukų, o sudėtingams raštams išgauti tenka suverti ir daugiau kaip vieną tūkstantį mažyčių karoliukų.
Moterims, kurios neturi kantrybės, geriau nesiimti šito darbo. O man patinka kruopštumas. Prisėdusi prie rankdarbių nusiraminu ir po sunkių dienos darbų. Tai savotiška relaksacija.
Kaip suprantu, susidomėjusiųjų riešinėmis netrūksta?
Tikrai taip. Neseniai gulėjau ligoninėje, tai vos spėjau megzti riešines visoms palatos moterims. O dabar prieš šventes taip pat padaugėja užsakymų. Žmonės jas perka ir dovanoja artimiesiems. Juk tai mažytė dovana, kurią gavę lietuvaičiai lieka maloniai nustebinti.
Praėjusią vasarą riešines siunčiau į Nidą. Čia suvažiuoja turtingi poilsiautojai ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių. Šiltuoju metų laiku populiarios lininės riešinės, kurias pastaruoju metu pamėgo ir vyrai.
Tačiau labiausiai lietuviai vertina juodai baltas riešines, o ryškiai spalvotos ne visus domina.
Esate pradinių klasių mokytoja. Ar šiuolaikiniai vaikai noriai mokosi siūti, megzti?
Galiu drąsiai teigti, kad šiuolaikiniams vaikams labai sunku sutelkti dėmesį į siuvimą, siuvinėjimą. Įsivaizduokite, kaip vaikas tiesiogine to žodžio prasme bijo adatos ir sagos, kurią reikia įsiūti. Manau, kad ateityje nebeliks nei mezgėjų, nei siuvėjų. Šiuolaikinio jaunimo tai nebedomina. Lygiai taip pat nedomina ir parodos, į kurias ateina vien senukai.
Autorės nuotr.
