Spausdinti šį puslapį
2019 liepos 12, Penktadienis 14:08

Skiautiniui gimti praverčia ir skrynioje dulkantys praeities lobiai

Skiautiniui gimti praverčia ir skrynioje dulkantys praeities lobiai
  • Lina NARČIENĖ
  • 16 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Iš mažyčių medžiagų atraižėlių galima sukurti didelius darbus – meniški kūriniai gali būti naudojami ir praktiškai, ir grožiui. Utenos skiautininkų klubo „Vorė“ narė Danutė Blažienė save realizuoja kurdama neįprastus ir išskirtinius darbus, kuriuose – įvairių spalvų žaismas, čia persipina ir etnokultūriniai elementai. Mūsų krašto kūrėjos D. Blažienės sukurti skiautiniai darbai papuošė ne vieno tautiečio namus ir privertė žavėtis parodų lankytojus.

Ką esate pabaigusi ir kaip savo žinias bei patirtį pritaikote kurdama unikalius skiautinius darbus?

Po vidurinės mokyklos baigimo įstojau į buvusį Kauno Stepono Žuko technikumą, kuriame pasirinkau anuomet dar visai naują specialybę – dailės ir darbų pedagogiką, apimančią tris menines specialybes: modeliavimą, apipavidalinimą ir audimą. Gyvenimas atbloškė mane į Uteną, kurioje apsigyvenau po vedybų. Esu meilės tremtinė. Visąlaik mąstydavau, kad vienoje ar kitoje srityje reikėtų daugiau save tobulinti. Norėjosi aukštesnio išsilavinimo. Iš pradžių maniau, kad gyvenimą siesiu su pedagogika, tačiau atsikrausčiusi į Uteną nusprendžiau studijuoti dizaino specialybę. Būdama trečio kurso studentė susiradau darbą „Utenos trikotaže", kur sukirpimo ceche dirbau technologe. Teko prisilieti prie šiek tiek kūrybiškesnio darbo: dirbau siuvinėjimo bare, taip pat teko puošti drabužius akutėmis, lipdukais ir t. t. Žinoma, gamyboje tos kūrybos nebuvo labai daug. Tačiau šioje bendrovėje susikūrė būrelis entuziastingų moterų, kurios sukūrė Utenos skiautininkų klubą „Vorė". Vadovė Violeta Puodžiukienė pastebėjo kūrybingas moteris ir jas pasikvietė. Man skiautiniai patiko, nes esu tikslus žmogus, o šie meno kūriniai – tikra spalvota geometrija.

Kas išmokė pasigaminti pirmąjį darbą?

Pirmasis mano skiautinys buvo aplikacijomis dekoruotas drabužis. Nuo 13 metų draugauju su siuvimo mašina, kuri iš pradžių buvo rankinė, o paskui elektrinė. Nuo 15 metų drabužius siūti pradėjau ne tik sau, bet ir draugėms. Buvau radusi savo mamos siuvimo kursų baigimo iškarpas, kurias panaudodavau siūdama, po to jas pradėjau daryti pati. Tačiau visąlaik rūpėjo ne tik pasisiūti, bet ir papuošti drabužį. Tad mano pirmieji skiautiniai – puošti sieniniai pano arba pagalvėlės, dabintos dekoracijomis. Ant rūbų atsirasdavo gėlės, kažkokios geometrinės ir spalvinės detalės. Norėjosi, kad drabužis būtų ne tik gražus, bet ir turėtų išskirtinumą, gyvumą.

Ar reikia apsišarvuoti kantrybe kuriant skiautinius?

Labai. Tačiau kantrybė yra galbūt daugiau asmeninė savybė. Esu kruopšti. Jeigu kuriant skiautinius pritrūksime kantrybės – negausime norimo rezultato. Tad reikia paaukoti ne vieną valandą, vakarą... Be kantrybės nieko neturėsime. Nebent krūvą nevykusių ruošinukų.

Kuo Jūsų darbai yra išskirtiniai ir unikalūs?

Mano darbai turi labai daug atspalvių. Pavyzdžiui, niekuomet nesiūnu iš trijų spalvotų skiautinių. Man visada domina spalvų tonai, niuansai. Vienas mano skiautinys, kurio išmatavimai 80x100cm, dalyvauja tarptautinėje parodoje ir į jį sudėtos 64 rūšys medžiagų. Turiu pirminę mintį, pasidarau eskizą ir paskui žaidžiu su spalvomis. Man rūpi, kad kuriamas darbas įgautų 3D vaizdą. Taip pat labai mėgstu dirbti su senienomis: mūsų močiučių siuvinėtais, nertais puošybiniais elementais, kuriuos jos naudojo savo patalams, staltiesėms, takeliams puošti. Šiuos elementus naudoju aplikacijoms – išsikerpu arba, kitaip tariant, sugadinu seną darbą, kuris spintoje gulėjo 50 metų. Smagu, kai močiučių, prosenelių rankdarbiai vėl iškyla į viešumą, tampa matomi, o ne ir toliau dulka spintoje. Kartą mama atidavė mano močiutės našlaitėmis siuvinėtą staltiesę, o aš sukarpiau ją, siuvinėtas našlaites išdėliojau taip, kaip man atrodė gražu, dar pridėjau medžiagų – išėjo nuostabus sieninis pano.
Labai mėgstu augalais dažytas medžiagas, kurias komponuoju. Svarbus netikėtumo momentas. Kartais norisi vienokio rezultato, o išeina visai kitoks. Tai nustebina. Augalėlius pati renku ir tam dažniausiai panaudoju lapus, žieves, uogas... Viską, ką randu gamtoje.

Medžiagų atraižos: kas labiausiai praverčia skiautininkėms?

Mano manymu, skiautininke gali būti kiekvienas, nusipirkęs viena su kita derančių specialiai šiems darbams pagamintų medžiagų. Tai plonytė medvilnė, kuri yra marginta, puikiai išdirbta, todėl su ja dirbti yra išties paprasta. Bėda ta, kad jų mūsų parduotuvėse nusipirkti negalėsime, jų yra tik Vilniuje ar internete, kur galima įsigyti gatavų ruošinių, kuriuos tereikia tik sudėlioti ir susiūti vieną su kitu. Reikia iš anksto labai gerai apgalvoti, kokios medžiagėlės reikia ir kaip ją žadi sudėlioti, nes tai pernelyg brangu. Dirbant su kokybiškomis priemonėmis gauname ir tokį patį rezultatą. Jeigu norime kažko neįprasta – geriausias būdas turimą medžiagą nusidažyti pačiam.

Kuri medžiaga Jūsų rankose geriausiai paklūsta?

Medvilnė, ji yra plona, paklusni. Teko dirbti su šilku, atlasu, trikotažu. Tačiau tai nėra svarbiausia. Svarbiausia yra tai, kokią techniką pasirenki ir kokio nori rezultato.

Koks geriausias atlygis ilgus metus užsiimant skiautiniais rankdarbiais?

Aišku, žmonių susižavėjimas. Daugiausia dirbu su užsakymais, tad žmonės dažniausiai pageidauja jaukumo, spalvų žaismo... Jei užsako papuošalą ant sienos, derina, kad tiktų prie interjero. Štai lovatiesės pageidauja tokios, kad ir sielai būtų malonu. Esu kūrusi porą lovatiesių vestuvėms. Tai vienetinė dovana. Tenka nemažai bendrauti su žmonėmis ir rinkti informaciją, kuri atskleidžia, ką vienas ar kitas asmuo labiausiai mėgsta, koks jo laisvalaikis, namų interjeras ir t. t.

Ar Jūsų darbuose galima atrasti praeities, etnokultūros pėdsakų?

Taip. Tai turi labai daug reikšmės mano kūrybai. Turiu vieną savo skiautinį, kuriame – mano vyro močiutės austi elementai, taip pat sėkmingai panaudojau savo draugės močiutės siūtos ir apnertos patalynės detales. Darbuose galima rasti ir aukštaitiškų trobų durų rombų imitacijų. Jaučiu pareigą visa tai, kas sena bei užmiršta, visuomenei parodyti naujai.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Paveikslėlių galerija

traffix.lt