Vytauto Valiušio keramikos muziejuje gegužės mėnesį eksponuojami dviejų sostinės dailininkų – keramiko Juozo Adomonio ir skulptoriaus Vilmanto Adamonio – darbai. Paroda veikia tyliai – be daugiau mažiau iškilmingo atidarymo, pagiriamųjų kalbų, sveikinimų ir gėlių, tačiau užsukti į ją tikrai verta.
„Kalčiausias”, be abejo, mūsų puodžių puodžius Vytautas
Pakvietęs „Utenos dieną” susitikti su parodos eksponatus rikiuojančiu Adomoniu vyresniuoju, muziejaus šeimininkas ir parodos iniciatorius V. Valiušis jautėsi jau atlikęs savo darbą, kurio net darbu nevadina – pakvietė, skyrė vietą ir palaimino. O J. Adomonis mano kitaip ir dėkojo prieš daug metų, tolimais 1973-iaisiais, vienoje iš sostinės aikščių puodus žiedusiam tada dar niekam nežinomam, tačiau perspektyviam amatininkui Vytautui iš Leliūnų, su kuriuo pažintis, nepaisant amžiaus skirtumo, išaugo į tvirtą draugystę.
Profesorius Juozas Adomonis
84-erių J. Adomonis nuo 2000-ųjų – Vilniaus dailės akademijos (anksčiau – Dailės institutas, kurį baigė 1957 m. įgydamas meninės keramikos dailininko specialybę) profesorius emeritas, daug metų dėstęs keramiką, 1974–1986 m. ėjęs prorektoriaus mokymui ir mokslui pareigas, net 17 metų vadovavęs Keramikos katedrai. Nuo 1983 metų – profesorius, tiesa, tylus ir kuklus, kaip dauguma meno žmonių.
Seirijuose (Lazdijų r.) gimusiam J. Adomoniui, be Dzūkijos, per savo gyvenimą teko ne kartą keisti gyvenamąją vietą. Dar buvo Suvalkija ir Aukštaitija su gimtaisiais tėvo Skiemonimis ir Anykščiais, kuriuose būsimasis keramikas baigė gimnaziją. Polinkį į meną J. Adomonis sako paveldėjęs iš savo tėvo, kuris buvo tik stalius-dailidė, bet išskirtinių gabumų, kurio darbų yra patekę į Liaudies meno albumą. Sūnus labai didžiuojasi, kad tik rankomis dirbęs, pjaustęs ir obliavęs meistras darė net vargonus (Liškiavos bažnyčioje, Varėnos r.). „Tėvas buvo labai padorus žmogus”, – pasakojimą apie šeimą baigė menininkas. Tačiau tolesnis pokalbis, žvalgantis po ekspoziciją, dar neužvertė šio puslapio: salės centre puikavosi grakščios ir žaismingos vieno iš dviejų J. Adomonio sūnų – skulptoriaus Vilmanto (antrasis sūnus – architektas, kaip ir jo motina, keramiko žmona) – mažosios skulptūros iš idealiai apdirbto, nušlifuoto medžio, tarsi patvirtinančios, kad anūkai dažniausiai paveldi senelių genus: jei Juozą vilioja molis, keramika, stiklas, tai Vilmantui tikrai artimas medis…
Daugiau apie tai skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena”.
