Žmonės - udiena.lt

Pasaulio čempiono titulą pelnęs Modestas Puišė: „Judėjimas yra gyvybė“

Lina Narčienė — Tue, 28 Jul 2026 06:32:03 +0000

Daugeliui sporto entuziastų Modesto Puišės vardas asocijuojasi su aukščiausiais pasiekimais. Jis yra pasaulio fitneso čempionas ir Lietuvos kultūrizmo ir fitneso federacijos garbės prezidentas. Tačiau šiandien kasdienybėje jį sutiksite Utenos sporto klube „RL Gym“, kur jis dirba asmeniniu treneriu. Jau daugiau nei 30 metų šiam sportui paskyręs žinomas vyras kasdien padeda kitiems pasiekti savo tikslus: jis ne tik treniruoja elitinius sportininkus, bet ir padeda neįgaliesiems bei senjorams atrasti judėjimo džiaugsmą. Kalbėjomės apie jo pasirinktą kelią nuo sporto klubo Kupiškio rajono rūsyje iki pasaulinių pasiekimų, apie tai, kodėl treneris privalo būti ir psichologu, ir kada iš tiesų pradedame senti.

Kultūrizmo srityje esate nuo 1993 metų. Kaip viskas prasidėjo?

Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Buvau labai judrus vaikas, o nuolatinis ieškojimas mane ir atvedė ten, kur esu dabar. Mokykloje, Kupiškyje, išbandžiau labai daug sporto šakų. Kultūrizmas atsirado vėliau. Sovietų Sąjungos laikais tai buvo uždrausta sporto šaka, tuomet vadinta „atletine gimnastika“. Apie tokius klubus, kokius turime dabar, galėjome tik pasvajoti.

Iš tikrųjų sportuodavome rūsiuose, vėliau pavadintuose „kačialkomis“. Mano amžiaus žmonės tikrai supranta, ką tai reiškia. Į šį sportą rimčiau atėjau vienuoliktoje klasėje. Noriūnų gyvenvietėje (Kupiškio r.), kur tuo metu gyvenome su tėvais. Ten atsirado vienas entuziastas, iniciatorius, kurio dėka rūsyje susikonstravome štangą – galima sakyti, iš traktoriaus detalių. Taip prasidėjo mano kelias.

Daugiau apie tai skaitykite antradienio (2026 07 28) laikraštyje „Utenos diena“.

Daugiau skaitykite čia.

The post Pasaulio čempiono titulą pelnęs Modestas Puišė: „Judėjimas yra gyvybė“ appeared first on udiena.lt.

Sulaukus devyniasdešimties: kai užtenka tiek, kiek turi, ir limuzinas, pilnas meilės

Lina Narčienė — Thu, 23 Jul 2026 10:06:00 +0000

Kas pasakys – nugyventi 90 metų yra daug ar mažai? Turbūt priklauso nuo to, koks tas gyvenimas buvo – lengvas ar sunkus – ir tokio amžiaus sulaukusio žmogaus požiūrio į gyvenimą. Vanda Šapokienė – vis dar jaunatviškai žavi, guvi, dėkingumu ir artimo meile spinduliuojanti moteris. Ji nemėgsta išskirtinio dėmesio bei šurmulio, o labiau už viską brangina šeimą ir ryšį su artimiausiais žmonėmis. Sprendžiant iš to, kokią šventę jai suorganizavo artimieji, šiuos savo bruožus ji perdavė ir ateinančioms kartoms. O kai po pokalbio su jubiliate apgalvoji jos pasakytus žodžius, kad „gyvenime užtenka tiek, kiek turi“, nejučia užklysta mintis, jog iš tikrųjų mes turime labai daug…

Į jubiliejinę šventę Vandą Šapokienę atvežė baltas limuzinas

Užaugti teko anksčiau

„Aš netikiu, kad man gali būti tiek metų…“ – nuo jaudulio drebančiu balsu, su ašaromis akyse prakalbo V. Šapokienė, liepos 13 dieną atšventusi 90 metų jubiliejų. Gimusi ir augusi Katlėrių kaime, ji anksti pažino gyvenimą ne vien iš gerosios pusės. Mamytė, kaip pašnekovė sakė, namų siela ir šviesa, paliko šį pasaulį, kai Vandai tebuvo keturiolika metų. Šeimoje dar augo ketveriais metais vyresnis brolis Henrikas, jau amžiną jam atilsį, ir dvi mažesnės sesutės – septynerių Birutė (mirė praeitų metų gruodį) ir penkerių Aldutė, šiuo metu gyvenanti Vilniuje. Dar du broliukai mirė vaikystėje. Vyriausiai iš seserų Vandai „norom nenorom teko greičiau suaugti“, kad, kiek įmanoma, galėtų atstoti mažiesiems vaikams mamą. „Negaliu sakyti, kad mes gyvenome vargingai, tačiau vis tiek, kai nėra mamos, vaikams yra labai sunku. Tėtis lieka tėtis… Laikėm porą karvių, porą kiaulių, avių, vištų, turėjome 10 hektarų žemės – buvome vidutiniai ūkininkai. Visa namų ruoša teko man: ir karves pamelžti, ir kiaules pašerti, ir valgyti padaryti, ir sesytes į mokyklą išleisti“, – apie anksti pasibaigusią nerūpestingą vaikystę pasakojo moteris. Pašnekovės tėtis dirbo sandėlininku Jotaučių tarybiniame ūkyje, jam reikėdavo aptarnauti penkis kaimus, tad namuose jis nelabai ir būdavo. Vaikams trūko ir dėmesio, ir tvarkos, tačiau vis dėlto visi jie išaugo dorais žmonėmis, nes, kiek pašnekovė prisimena, šeimoje visada buvo mokoma darbštumo, sąžiningumo, padorumo.

Vandos Šapokienės asm. archyvo nuotr.

Daugiau apie tai skaitykite penktadienio (2026 07 24) laikraštyje „Utenos diena“.

Daugiau skaitykite čia.

The post Sulaukus devyniasdešimties: kai užtenka tiek, kiek turi, ir limuzinas, pilnas meilės appeared first on udiena.lt.

Sunkių darbų užgrūdinta šimtametė spinduliuoja gyvenimo patirtimi

Lina Narčienė — Thu, 16 Jul 2026 10:37:25 +0000

Daiva ČEPĖNIENĖ

daiva@utenosdiena.lt

Neseniai 100 metų jubiliejų paminėjusi uteniškė Anelė Ramanauskienė šiandien džiaugiasi ramiu gyvenimu, artimųjų meile ir rūpesčiu. Jos gyvenime netrūko vargo dienų, sunkių darbų, netekčių, bet susikaupė ir daugybė džiugių akimirkų. „Kaip aš gyvenau, taip ir kiti gyvenkite“, – paprastais, bet prasmingais žodžiais pasakojimą apie savo gyvenimą ir ilgaamžiškumo paslaptis pradėjo šimtametė.

Anksti pažino savarankiško gyvenimo skonį

A. Ramanauskienė kilusi iš Petkūnų kaimo (Zarasų r.). Ji baigė tris mokyklos skyrius, paauglystėje neteko mamos ir liko gyventi su vyresniu broliu. Taigi anksti pažino savarankiško gyvenimo ir atsakomybės skonį.

„Dirbau visus ūkiškus darbus: ir dalgiu pjoviau, ir miške malkas kirtau. Darbininkė buvau“, – prisiminimais dalijosi močiutė.

Būdama 22 metų, ji ištekėjo, susilaukė trijų vaikų – dukterų Linos ir Almos ir sūnaus Alvydo. Taip jau sutapo, kad visos atžalos pasaulį išvydo kas trejus metus būtent kovo mėnesį.

Daugiau apie tai skaitykite penktadienio (2026 07 17) laikraštyje „Utenos diena“.

Net ir sulaukusi 100 metų Anelė Ramanauskienė laikosi pastovaus ritmo, gerai miega, kiekvieną rytą mėgsta gražiai apsirengti bei pasirūpinti savo išvaizda. Autorės nuotr.

100-ąjį jubiliejų Anelė Ramanauskienė paminėjo restorane (nuotraukoje su dukromis ir sūnumi).
Almos Mačiulskienės asm. archyvo nuotr.

The post Sunkių darbų užgrūdinta šimtametė spinduliuoja gyvenimo patirtimi appeared first on udiena.lt.

Pusę amžiaus paskyrė darbui vaikų darželio virtuvėje

Lina Narčienė — Thu, 09 Jul 2026 12:07:19 +0000

Daiva ČEPĖNIENĖ

daiva@utenosdiena.lt

Uteniškė Genovaitė Šinkūnienė Utenos vaikų lopšelyje-darželyje „Varpelis“ virėja dirbo net 50 metų. Karjerą pradėjusi 1975 metais būdama 19-os, moteris tapo įstaigos istorijos dalimi – maitino ne vieną uteniškių kartą, o apie jos gaminamo maisto ypatingą skonį kalbos sklido net rajono savivaldybės administracijoje. Kai tėvai svarstydavo, į kokį darželį savo atžalas leisti, sulaukdavo rekomendacijų rinktis „Varpelį“ ne tik dėl to, kad ši ugdymo įstaiga katalikiška, bet ir dėl vaikams skaniai ruošiamo maisto.

Utenos vaikų lopšelio-darželio „Varpelis“ virėjos Genovaitės Šinkūnienės gaminamus patiekalus mėgo ne tik vaikai, bet ir į katalikišką ugdymo įstaigą užsukantys dvasininkai

Pusė amžiaus prie „Varpelio“ puodų

G. Šinkūnienė kilusi nuo Užpalių krašto. Meilę kulinarijai ji atrado jaunystėje.

„Gaminti maistą išmokau savarankiškai. Mes esame trys seserys, visos sukdavomės virtuvėje, ruošdavome maistą ne tik sau, bet ir įvairioms šventėms“, – prisiminimais dalijosi moteris.

Baigusi mokyklą, pašnekovė įstojo mokytis agronomijos į tuo metu Rokiškio rajone veikusią Salų žemės ūkio mokyklą. Tačiau šie mokslai jai nepatiko. Mergina suprato, kad kolūkyje dirbti nenorės, ir po pusės metų mokslus metė. Sukūrusi šeimą ir iš pažįstamų sužinojusi apie laisvą darbo vietą vaikų darželyje nuėjo pasikalbėti. Ją į darbą priėmė pirmoji „Varpelio“ direktorė Mira Venclovienė. Karjerą čia G. Šinkūnienė pradėjo kaip šeimininkė, o vėliau buvo paskirta į virėjo pareigas.

Genovaitė Šinkūnienė išlydima į užtarnautą poilsį sulaukė daugybės sveikinimų

Daugiau apie tai skaitykite penktadienio (2026 07 10) laikraštyje „Utenos diena“.

The post Pusę amžiaus paskyrė darbui vaikų darželio virtuvėje appeared first on udiena.lt.

Teismo pirmininkas Alvydas Žala: „Mintys apie bylas aplanko net verdant sriubą“

Lina Narčienė — Thu, 02 Jul 2026 08:31:57 +0000

Nuo birželio Utenos apylinkės teismui vadovauja naujas pirmininkas Alvydas Žala. Teismų sistemoje jis praėjo visas profesines pakopas: nuo teisėjo padėjėjo, teismo pirmininko patarėjo iki teismo pirmininko pavaduotojo. Šiandien, kai dėl teisėjų stygiaus teismo vadovybėje jam tenka dirbti vienam, atsakomybės našta tapo dar didesnė. Šiame interviu naujasis įstaigos vadovas atvirai griauna mitus apie „pusdievius“ teisėjus ar pasakiškus jų atlyginimus, dalijasi opiausiomis sistemos problemomis bei pasakoja, kaip griežti etikos suvaržymai pakeičia kasdienį gyvenimą.

Nuo birželio Utenos apylinkės teismui vadovauja pirmininkas Alvydas Žala, iki tol šiame teisme ėjęs teismo pirmininko pavaduotojo pareigas

Jūsų karjeros kelias apima akademinį darbą Utenos kolegijoje, advokato padėjėjo, teisėjo padėjėjo, teismo pirmininko patarėjo ir teisėjo pareigas. Kas paskatino pasirinkti šį kelią?

Dar mokykloje galvoje sukosi tik du pasirinkimai – medicina arba teisė. Tėvų spaudimo niekada nejaučiau. Mokiausi gerai, buvau humanitaras, ne tiksliukas: matematika, chemija ir fizika man nesisekė, tačiau lietuvių kalba ir literatūra, istorija buvo tie dalykai, kuriuos tikrai mėgau.

Gimiau 1984 metais. Kai man buvo vieni metai, tėvai dėl darbo iš Jonavos persikėlė į Anykščius. Čia lankiau ir darželį, ir mokyklą. Įdomu tai, kad dar pradinėse klasėse įvardydamas savo svajonių profesiją parašiau žodį „teisėjas“. Tai man priminė klasiokas, kai 2022 metais buvau paskirtas į šias pareigas. Jis vedė specialų sąsiuvinį, kuriame buvo surašytos visų bendraklasių svajonės.

Daugiau apie tai skaitykite penktadienio (2026 07 03) laikraštyje „Utenos diena“.

Daugiau skaitykite čia.

The post Teismo pirmininkas Alvydas Žala: „Mintys apie bylas aplanko net verdant sriubą“ appeared first on udiena.lt.

Daug gyvenime išbandžiusi uteniškė griauna stereotipus – taps ugniagese

Lina Narčienė — Mon, 04 May 2026 09:47:14 +0000

Uteniškė Kristina Vaitkevičiūtė išbandė ne vieną profesinę sritį, kuriose svarbus kruopštumas, estetika. Tačiau nė vienas iš jos išbandytų darbų neatitiko vidinio jausmo, kuris kuždėjo, kad tai ne ta tikroji vieta. Šiandien jos kasdienybė – uniforma, sirenų gausmas, ugnies pavojus ir sprendimai, kuriuos tenka priimti akimirksiu. Kelias iki ugniagesio profesijos nebuvo trumpas, reikėjo tvirtos valios, vidinės drąsos ir palaikymo iš šalies. Tačiau šiandien jauna moteris džiaugiasi radusi tikrąjį savo kelią. Gegužės 4-ą minimos Ugniagesių globėjo šv. Florijono dienos proga pristatome istoriją apie drąsą, laužančią stereotipus, ir pašaukimą, reikalaujantį ne tik fizinės jėgos, bet ir šalto proto bei greitos reakcijos.

Kalbėdama apie stereotipus Kristina Vaitkevičiūtė teigė visuomenėje dar pastebinti vyraujantį požiūrį, kad ugniagesio profesija labiau tinka vyrams

Svajojo tapti stiuardese

Daug metų K. Vaitkevičiūtė gyveno Anglijoje, toje šalyje baigė kelionių ir turizmo studijas – norėjo tapti stiuardese.

„Turiu daug tatuiruočių, todėl ši mano svajonė liko neįgyvendinta. Esu dirbusi įvairius darbus fabrikuose, restoranuose, viešbučiuose, vėliau baigiau kosmetologijos mokymus ir iki dabar dirbu grožio salone. Esu šiek tiek meniškos prigimties žmogus, turiu daug hobių. Man patinka bitininkystė, daržininkystė, vandenlenčių pramogos, žygiai dviračiais, stovyklavimas, filmavimas. Nežinau, kaip viską suspėju, bet man geriau yra veikti, nei sėdėti ant sofos. Gyvenimas yra trumpas, todėl reikia išbandyti viską, ką jis duoda“, – apie save pasakojo būsima ugniagesė.

Kai moteris artimiesiems, bičiuliams prasitarė norinti tapti ugniagese, jos aplinkos žmonės visai nenustebo. Daugumai atrodė, kad toks darbas jai tiks.

„Visi mane palaikė ir neabejojo, kad pasieksiu užsibrėžtą tikslą. Gal aš pati dažniau savimi suabejodavau. Mama iš pradžių šiek tiek išgyveno, bet ilgainiui susitaikė, kad mano nuomonės nepakeis. Mano dukrytė didžiuojasi ir mokykloje draugams pasakoja, kad mama taps ugniagese.

Kai grįžtu iš mokslų, draugai sako, kad pagaliau matosi, jog atradau savo sritį“, – atviravo pašnekovė.

Visą straipsnį skaitykite antradienio (2026.05.05) laikraštyje „Utenos diena“.

K. Vaitkevičiūtės asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Daug gyvenime išbandžiusi uteniškė griauna stereotipus – taps ugniagese appeared first on udiena.lt.

Muziejininkas: „Nuimti voratinklius, nupūsti dulkes“

Lina Narčienė — Wed, 29 Apr 2026 11:16:35 +0000

Moters ar vyro griaučiai guli po ekspoziciniu stiklu Utenos kraštotyros muziejuje? Patarsiu tai, ką pati sužinojau: bandydami atspėti, vertinkite ne kaulų dydį, o tai, kokios įkapės aplink išdėliotos. Ieties antgalis, kirvukas, peilis, antpirštis, segė ar kitas papuošalas bus taikli užuomina, padėsianti atsakyti. Kalbinome Audrių Grinskį, Utenos kraštotyros muziejaus muziejininką-rinkinio kuratorių, ekskursijų gidą.

Audriaus Grinskio pagrindinė atsakomybė darbe – archeologijos rinkinio tvarkymas

Esate vienas iš naujesnių muziejaus veidų. Ką veikėte iki tol?

Dirbu neseniai, dar tik pusantrų metų. Esu kilęs iš Biržų rajono. Ten baigiau vidurinę mokyklą, vėliau įstojau į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Kadangi augau tarp senų dvarų, mane visada traukė paslaptys ir įdomybės, išvykos, tad pasirinkau gamtos kelią.

Ilgus metus dirbau valstybės tarnautoju keliose ministerijose Vilniuje – ieškojau darbo pagal diplomą. Darbas buvo kabinetinis, netenkino, savaitgaliais visada važiuodavome kažkur į gamtą, pas draugus, kur jautėmės laisvi. Kai sukūrėme šeimą – žmona vilnietė, auginame dvi dukras – įsikūrėme Molėtų rajone. Prieš dvylika metų nusprendėme, kad reikia kuo greičiau keltis į kaimą. Tai buvo tipiškas pabėgimas iš miesto.

Dabar kasdien į darbą ir atgal važinėjame po 20 kilometrų. Gyvename pusiau vienkiemyje ir tuo džiaugiamės, nors minusų yra: miestas toli, vaikams reikia daugiau dėmesio. Esu šeimos žmogus. Ketverius metus dirbau ekologu Labanoro regioniniame parke, ten irgi išlandžiojau visus užkaborius. Esu savotiškas gamtos vaikas. Vėliau bandžiau staliaus amatą, tarsi tas margas genys – esu nemažai išbandęs. Visada ieškojau darbų, kurie būtų kuo arčiau mano pomėgių.

Autorės nuotr.

Visą straipsnį skaitykite ketvirtadienio (2026.04.30) laikraštyje „Utenos diena„.

The post Muziejininkas: „Nuimti voratinklius, nupūsti dulkes“ appeared first on udiena.lt.

Roberta Macelienė – moteris, sugebanti suvirpinti vaikų širdeles, arba kai meilė tam, ką darai, virsta gyvenimu

Lina Narčienė — Wed, 29 Apr 2026 08:42:00 +0000

Ar visi prisimename savo vaikystės svajones – kuo norėjome tapti, ką norėjome veikti, kai užaugsime? Ar daug tų svajonių išsipildė? Gal dauguma tiesiog buvo nustumtos į tamsesnį kampą, kad netrikdytų savo nepasiekiamumu? O gal visgi yra Utenos (ir ne tik) miesto gatvėmis vaikštančių, kurių akys ir širdys šviečia gyvybe, nes ta pagrindinė ir didžiausia svajonė tapo neatsiejama gyvenimo dalimi? Susitikome pasikalbėti su Roberta Maceliene – baletmeistere-pedagoge, vaikų ir jaunimo šokių ir dainų ansamblio „Vieversa“ vadove, daugybės apdovanojimų ir titulų savininke. Visi tie pasiekimai tik dar labiau papuošia tikrąjį žmogų – nuoširdų, šiltą, jautrų, be galo reiklų sau ir kitiems, ambicingą, po beveik 50 darbo metų su vaikais vis dar jaunatviškai degančiomis akimis, kai pokalbis pakrypsta apie juos ir šokį, tapusį gyvenimo prasme ir nepailstančiu varikliu, vedančiu į priekį.

Antra šeima savo auklėtinius vadinanti Roberta Macelienė kviečia į šventinį koncertą, skirtą Motinos dienai

Dėdei padedant – į Klaipėdą

Pokalbį su R. Maceliene, gimusia ir augusia Linkuvos miestelyje, Pakruojo rajone, pradėjome nuo jos vaikystės, laiko, kai, anot pašnekovės, bandant „visas veiklas iš eilės“, ir užsimezgė jos meilė šokiui. „Buvau labai judri, aktyvi ir smalsi, išbandžiau visas sporto šakas“, – prisiminimais dalijosi Lietuvoje žinoma, Utenoje visą gyvenimą dirbanti choreografė, kuri, nors buvo neaukšto ūgio, puikiai žaidė ir krepšinį, ir rankinį, pasižymėjo gimnastikos srityje, tačiau vis dėlto labiausiai visada ją traukė menai. Besimokydama vidurinėje mokykloje, ji, kaip pati sakė, turėjo nuostabią klasės auklėtoją, dėsčiusią dailę bei skleidusią vaikams teatro subtilybes. „Buvo labai įdomu ir smagu, statydavome spektaklius, esu ir Pelenę vaidinusi. Mūsų mokytoja buvo nenuspėjama ir labai kūrybinga asmenybė, ji daug dirbo su jaunimu, pati režisuodavo, mes dekoracijas darydavome, kurdavome rūbus“, – pasakojo R. Macelienė ir prisiminė, kad jos mokykloje net tradicija tokia būdavo – 11 klasėje statyti spektaklį. Tuo pat metu būsimoji choreografė įsiliejo ir į šokių būrelį, kuriam vadovavo ta pati mokytoja. Pašnekovės atmintyje lyg pro rūką išnyra mokykloje vykusi atranka: „Atvyko jauni, gražūs žmonės, gal iš dabartinės Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, jau tiksliai nebepamenu, ir rinkosi vaikus. Ir aš patekau. Vadinasi, tai, ko reikia šokiui, tikriausiai manyje buvo jau nuo gimimo. Nepaisant to, aš žinojau, kad manęs niekas neišleis, kad man išvažiuoti kažkur mokytis šokio buvo utopija“, – apie pirmuosius nelengvus žingsnelius specialybės link kalbėjo R. Macelienė. Pašnekovė papasakojo, kad mama, ją ir brolį auginusi viena (tėvai buvo išsiskyrę – aut. past.), dirbo buhaltere ir visada linkėjo savo dukrai „apčiuopiamos“ – teisininko ar mokytojo – profesijos, net „nesileisdama į kalbas apie jokius menus“. Tačiau šokis jau buvo mažosios Robertos širdyje – ta meilė ir trauka kirbėjo jos viduje, pamažu augdama į svajonę susieti savo gyvenimą su choreografija.

Vaikų ir jaunimo šokių ansamblis „Vieversa“ – daugybės konkursų ir festivalių prizininkas

Pasak Robertos Macelienės, šokis, skirtingai nei dauguma mano, yra didžiulės fizinės ir emocinės ištvermės reikalaujanti disciplina

Visą straipsnį skaitykite ketvirtadienio (2026.04.30) laikraštyje „Utenos diena„.

R. Macelienės asm. archyvo nuotr.

The post Roberta Macelienė – moteris, sugebanti suvirpinti vaikų širdeles, arba kai meilė tam, ką darai, virsta gyvenimu appeared first on udiena.lt.

„Metų geradarė“ Viktorija Kanapeckienė: „Iš kartos į kartą netampame blogesni“

Lina Narčienė — Thu, 23 Apr 2026 12:00:00 +0000

Metus bendruomenei „Vyžuona“ vadovaujanti Viktorija Kanapeckienė neseniai atsiėmė Utenos rajono savivaldybės įsteigtą „Metų geradario“ apdovanojimą, kuriuo už neatlygintinas iniciatyvas buvo apdovanoti dar keturi uteniškiai. Bendra veikla su „Vyžuonos“ bendruomene prasidėjo vėliau, iš pradžių buvo ilgas Viktorijos, save vadinančios meilės emigrante, išsiskyrimas su gimtosiomis vietomis ir sugrįžimas po 10 metų. Tik ne į Uteną, iš kur yra kilusi, o visai netoli – į Vyžuonas.

Šiemet Kovo 11-osios proga Viktorijai Kanapeckienei buvo įteiktas rajono savivaldybės apdovanojimas „Metų geradarys“ (nuotraukoje su vyru ir dukra)

Neretai ilgiau užsienyje pagyvenę tautiečiai prisipažįsta, kad sunku sugrįžti į Lietuvą. Kas Jus paskatino priimti tokį sprendimą?

Buvau meilės emigrantė. Į Angliją išvažiavau, kai pradėjome draugauti su būsimu vyru. Tai nebuvo siekis išvykti į užsienį su kažkokiu tikslu. Dešimtmetį su vyru gyvenome Anglijoje, sulaukėme dukters. Viskas buvo puiku, gyvenimas sukosi, grįždavome čia atostogų, Vyžuonose jausdavausi kaip namie. Tai savas kraštas, labai graži gamta, ypač vasarą. Anglija, kokia bebūtų graži ir įdomi istoriškai, vis tiek netampa sava. Taip, ten irgi buvo namai, tačiau nemoku nupasakoti to jausmo, kai vis tiek žinai, kad tavo namai čia. Širdyje mes esame patriotai, nesvarbu, kur begyventum, tai išlieka.

Pagausėjus šeimai pradėjo kirbėti mintys apie būsto pirkimą. Niekaip nekilo ranka būstą įsigyti ten. Visada buvo slaptas noras grįžti į Lietuvą. Kai pradėjome galvoti apie savo namus, gal ir buvo tas startinis taškas. Atsitiko taip, kad savo namus pradėjome kurti Vyžuonose. Čia gyvena mano močiutė, Vyžuonose lankydavausi visą vaikystę, todėl šis kraštas man gerai žinomas. Čia atitekinau ir vyrą, jis uteniškis.

Dešimtmetis Anglijoje buvo puikus, bet tas etapas baigėsi, dabar jau treti meti, kai esame Lietuvoje.

Vyžuonos – tas kraštas, kuriame norisi būti. Tą jausmą sukelia aplinka, žmonės, gamta, draugai. Čia yra daug jaunų šeimų, kaimynų, su kuriais bendraujame. Kadangi gyvename name, smagu turėti savo kiemą, aplink nuostabi gamta, ežeras. Tai labai didina prieraišumą.

Visą straipsnį skaitykite penktadienio laikraštyje (2026.04.24) „Utenos diena”.

The post „Metų geradarė“ Viktorija Kanapeckienė: „Iš kartos į kartą netampame blogesni“ appeared first on udiena.lt.

Po keturiolikos metų Anglijoje Utenoje jaučiasi „savo vietoje“

Lina Narčienė — Thu, 16 Apr 2026 08:33:08 +0000

Turgus tądien, galima sakyti, beveik neveikė: vos keletas prekybininkų ir vienas kitas pirkėjas. Drabužių ir šviežios mėsos skyriai net neatsidarė. „Tokios dienos dar nėra buvę“, – sakė vaisių ir daržovių pardavėja, dirbanti salelėje po paviljono stogu. Ji paaiškino: pirma diena po Velykų, žmonės išsileido prieš šventes, o algų ir pašalpų dar negavo. Mėnesio pradžioje turguje visada pasijunta pirkėjų stygius. O ir oro sąlygos… Šalta, pilka, lynoja. Vienas prekeivis, skubindamas baigti darbo dieną, sprukdamas iš turgaus suniurnėjo, kad gerai būtų žieminė kepurė…

Aira Rimkutė nuo antradienio iki sekmadienio prekiauja vaisiais ir daržovėmis Utenos turguje

Aira Rimkutė (38 m.) niekur neskuba, nesiskundžia ir nepyksta. Ji stovi savo darbo vietoje prie vaisių bei daržovių prekystalio ir laukia užklystančio atsitiktinio pirkėjo. Kol kalbamės, vieno ir sulaukia – moteriai parduoda šviežių braškių indelį. „Saldžios, kvapnios, iš Graikijos“, – sako ji. Sutinka ir daugiau papasakoti apie save: kaip po keturiolikos metų Anglijoje atsidūrė Utenos turguje ir kodėl čia jaučiasi „savo vietoje“.

Ant prekystalio visada gausu įvairių šviežių vaisių ir daržovių

Nuo Žemaitijos iki Anglijos ir atgal į Lietuvą

Nors šiandien Aira save vadina uteniške, jos šaknys – Žemaitijoje, Telšiuose. Į Angliją ji išvyko vos baigusi vidurinę mokyklą. „Visi važiavo, visi kalbėjo, kad laukia pinigai. Važiavau genama tos pačios svajonės, kaip ir tūkstančiai kitų – užsidirbti, labai norėjau nusipirkti nuosavą butą. Iš pradžių Anglijoje tikrai buvo geros algos“, – prisimena moteris.

Daugiau apie tai skaitykite penktadienio (balandžio 17 d.) laikraštyje „Utenos diena“.

Autorės nuotr.

The post Po keturiolikos metų Anglijoje Utenoje jaučiasi „savo vietoje“ appeared first on udiena.lt.