Jūsų karjeros kelias apima akademinį darbą Utenos kolegijoje, advokato padėjėjo, teisėjo padėjėjo, teismo pirmininko patarėjo ir teisėjo pareigas. Kas paskatino pasirinkti šį kelią?

Dar mokykloje galvoje sukosi tik du pasirinkimai – medicina arba teisė. Tėvų spaudimo niekada nejaučiau. Mokiausi gerai, buvau humanitaras, ne tiksliukas: matematika, chemija ir fizika man nesisekė, tačiau lietuvių kalba ir literatūra, istorija buvo tie dalykai, kuriuos tikrai mėgau.

Gimiau 1984 metais. Kai man buvo vieni metai, tėvai dėl darbo iš Jonavos persikėlė į Anykščius. Čia lankiau ir darželį, ir mokyklą. Įdomu tai, kad dar pradinėse klasėse įvardydamas savo svajonių profesiją parašiau žodį „teisėjas“. Tai man priminė klasiokas, kai 2022 metais buvau paskirtas į šias pareigas. Jis vedė specialų sąsiuvinį, kuriame buvo surašytos visų bendraklasių svajonės.

Daugiau apie tai skaitykite penktadienio (2026 07 03) laikraštyje „Utenos diena“.

Daugiau skaitykite čia.

The post Teismo pirmininkas Alvydas Žala: „Mintys apie bylas aplanko net verdant sriubą“ appeared first on udiena.lt.

Svajojo tapti stiuardese

Daug metų K. Vaitkevičiūtė gyveno Anglijoje, toje šalyje baigė kelionių ir turizmo studijas – norėjo tapti stiuardese.

„Turiu daug tatuiruočių, todėl ši mano svajonė liko neįgyvendinta. Esu dirbusi įvairius darbus fabrikuose, restoranuose, viešbučiuose, vėliau baigiau kosmetologijos mokymus ir iki dabar dirbu grožio salone. Esu šiek tiek meniškos prigimties žmogus, turiu daug hobių. Man patinka bitininkystė, daržininkystė, vandenlenčių pramogos, žygiai dviračiais, stovyklavimas, filmavimas. Nežinau, kaip viską suspėju, bet man geriau yra veikti, nei sėdėti ant sofos. Gyvenimas yra trumpas, todėl reikia išbandyti viską, ką jis duoda“, – apie save pasakojo būsima ugniagesė.

Kai moteris artimiesiems, bičiuliams prasitarė norinti tapti ugniagese, jos aplinkos žmonės visai nenustebo. Daugumai atrodė, kad toks darbas jai tiks.

„Visi mane palaikė ir neabejojo, kad pasieksiu užsibrėžtą tikslą. Gal aš pati dažniau savimi suabejodavau. Mama iš pradžių šiek tiek išgyveno, bet ilgainiui susitaikė, kad mano nuomonės nepakeis. Mano dukrytė didžiuojasi ir mokykloje draugams pasakoja, kad mama taps ugniagese.

Kai grįžtu iš mokslų, draugai sako, kad pagaliau matosi, jog atradau savo sritį“, – atviravo pašnekovė.

Visą straipsnį skaitykite antradienio (2026.05.05) laikraštyje „Utenos diena“.

K. Vaitkevičiūtės asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Daug gyvenime išbandžiusi uteniškė griauna stereotipus – taps ugniagese appeared first on udiena.lt.

Esate vienas iš naujesnių muziejaus veidų. Ką veikėte iki tol?

Dirbu neseniai, dar tik pusantrų metų. Esu kilęs iš Biržų rajono. Ten baigiau vidurinę mokyklą, vėliau įstojau į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Kadangi augau tarp senų dvarų, mane visada traukė paslaptys ir įdomybės, išvykos, tad pasirinkau gamtos kelią.

Ilgus metus dirbau valstybės tarnautoju keliose ministerijose Vilniuje – ieškojau darbo pagal diplomą. Darbas buvo kabinetinis, netenkino, savaitgaliais visada važiuodavome kažkur į gamtą, pas draugus, kur jautėmės laisvi. Kai sukūrėme šeimą – žmona vilnietė, auginame dvi dukras – įsikūrėme Molėtų rajone. Prieš dvylika metų nusprendėme, kad reikia kuo greičiau keltis į kaimą. Tai buvo tipiškas pabėgimas iš miesto.

Dabar kasdien į darbą ir atgal važinėjame po 20 kilometrų. Gyvename pusiau vienkiemyje ir tuo džiaugiamės, nors minusų yra: miestas toli, vaikams reikia daugiau dėmesio. Esu šeimos žmogus. Ketverius metus dirbau ekologu Labanoro regioniniame parke, ten irgi išlandžiojau visus užkaborius. Esu savotiškas gamtos vaikas. Vėliau bandžiau staliaus amatą, tarsi tas margas genys – esu nemažai išbandęs. Visada ieškojau darbų, kurie būtų kuo arčiau mano pomėgių.

Autorės nuotr.

Visą straipsnį skaitykite ketvirtadienio (2026.04.30) laikraštyje „Utenos diena„.

The post Muziejininkas: „Nuimti voratinklius, nupūsti dulkes“ appeared first on udiena.lt.

Dėdei padedant – į Klaipėdą

Pokalbį su R. Maceliene, gimusia ir augusia Linkuvos miestelyje, Pakruojo rajone, pradėjome nuo jos vaikystės, laiko, kai, anot pašnekovės, bandant „visas veiklas iš eilės“, ir užsimezgė jos meilė šokiui. „Buvau labai judri, aktyvi ir smalsi, išbandžiau visas sporto šakas“, – prisiminimais dalijosi Lietuvoje žinoma, Utenoje visą gyvenimą dirbanti choreografė, kuri, nors buvo neaukšto ūgio, puikiai žaidė ir krepšinį, ir rankinį, pasižymėjo gimnastikos srityje, tačiau vis dėlto labiausiai visada ją traukė menai. Besimokydama vidurinėje mokykloje, ji, kaip pati sakė, turėjo nuostabią klasės auklėtoją, dėsčiusią dailę bei skleidusią vaikams teatro subtilybes. „Buvo labai įdomu ir smagu, statydavome spektaklius, esu ir Pelenę vaidinusi. Mūsų mokytoja buvo nenuspėjama ir labai kūrybinga asmenybė, ji daug dirbo su jaunimu, pati režisuodavo, mes dekoracijas darydavome, kurdavome rūbus“, – pasakojo R. Macelienė ir prisiminė, kad jos mokykloje net tradicija tokia būdavo – 11 klasėje statyti spektaklį. Tuo pat metu būsimoji choreografė įsiliejo ir į šokių būrelį, kuriam vadovavo ta pati mokytoja. Pašnekovės atmintyje lyg pro rūką išnyra mokykloje vykusi atranka: „Atvyko jauni, gražūs žmonės, gal iš dabartinės Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, jau tiksliai nebepamenu, ir rinkosi vaikus. Ir aš patekau. Vadinasi, tai, ko reikia šokiui, tikriausiai manyje buvo jau nuo gimimo. Nepaisant to, aš žinojau, kad manęs niekas neišleis, kad man išvažiuoti kažkur mokytis šokio buvo utopija“, – apie pirmuosius nelengvus žingsnelius specialybės link kalbėjo R. Macelienė. Pašnekovė papasakojo, kad mama, ją ir brolį auginusi viena (tėvai buvo išsiskyrę – aut. past.), dirbo buhaltere ir visada linkėjo savo dukrai „apčiuopiamos“ – teisininko ar mokytojo – profesijos, net „nesileisdama į kalbas apie jokius menus“. Tačiau šokis jau buvo mažosios Robertos širdyje – ta meilė ir trauka kirbėjo jos viduje, pamažu augdama į svajonę susieti savo gyvenimą su choreografija.

Visą straipsnį skaitykite ketvirtadienio (2026.04.30) laikraštyje „Utenos diena„.

R. Macelienės asm. archyvo nuotr.

The post Roberta Macelienė – moteris, sugebanti suvirpinti vaikų širdeles, arba kai meilė tam, ką darai, virsta gyvenimu appeared first on udiena.lt.

Neretai ilgiau užsienyje pagyvenę tautiečiai prisipažįsta, kad sunku sugrįžti į Lietuvą. Kas Jus paskatino priimti tokį sprendimą?

Buvau meilės emigrantė. Į Angliją išvažiavau, kai pradėjome draugauti su būsimu vyru. Tai nebuvo siekis išvykti į užsienį su kažkokiu tikslu. Dešimtmetį su vyru gyvenome Anglijoje, sulaukėme dukters. Viskas buvo puiku, gyvenimas sukosi, grįždavome čia atostogų, Vyžuonose jausdavausi kaip namie. Tai savas kraštas, labai graži gamta, ypač vasarą. Anglija, kokia bebūtų graži ir įdomi istoriškai, vis tiek netampa sava. Taip, ten irgi buvo namai, tačiau nemoku nupasakoti to jausmo, kai vis tiek žinai, kad tavo namai čia. Širdyje mes esame patriotai, nesvarbu, kur begyventum, tai išlieka.

Pagausėjus šeimai pradėjo kirbėti mintys apie būsto pirkimą. Niekaip nekilo ranka būstą įsigyti ten. Visada buvo slaptas noras grįžti į Lietuvą. Kai pradėjome galvoti apie savo namus, gal ir buvo tas startinis taškas. Atsitiko taip, kad savo namus pradėjome kurti Vyžuonose. Čia gyvena mano močiutė, Vyžuonose lankydavausi visą vaikystę, todėl šis kraštas man gerai žinomas. Čia atitekinau ir vyrą, jis uteniškis.

Dešimtmetis Anglijoje buvo puikus, bet tas etapas baigėsi, dabar jau treti meti, kai esame Lietuvoje.

Vyžuonos – tas kraštas, kuriame norisi būti. Tą jausmą sukelia aplinka, žmonės, gamta, draugai. Čia yra daug jaunų šeimų, kaimynų, su kuriais bendraujame. Kadangi gyvename name, smagu turėti savo kiemą, aplink nuostabi gamta, ežeras. Tai labai didina prieraišumą.

Visą straipsnį skaitykite penktadienio laikraštyje (2026.04.24) „Utenos diena”.

The post „Metų geradarė“ Viktorija Kanapeckienė: „Iš kartos į kartą netampame blogesni“ appeared first on udiena.lt.

Aira Rimkutė (38 m.) niekur neskuba, nesiskundžia ir nepyksta. Ji stovi savo darbo vietoje prie vaisių bei daržovių prekystalio ir laukia užklystančio atsitiktinio pirkėjo. Kol kalbamės, vieno ir sulaukia – moteriai parduoda šviežių braškių indelį. „Saldžios, kvapnios, iš Graikijos“, – sako ji. Sutinka ir daugiau papasakoti apie save: kaip po keturiolikos metų Anglijoje atsidūrė Utenos turguje ir kodėl čia jaučiasi „savo vietoje“.

Nuo Žemaitijos iki Anglijos ir atgal į Lietuvą

Nors šiandien Aira save vadina uteniške, jos šaknys – Žemaitijoje, Telšiuose. Į Angliją ji išvyko vos baigusi vidurinę mokyklą. „Visi važiavo, visi kalbėjo, kad laukia pinigai. Važiavau genama tos pačios svajonės, kaip ir tūkstančiai kitų – užsidirbti, labai norėjau nusipirkti nuosavą butą. Iš pradžių Anglijoje tikrai buvo geros algos“, – prisimena moteris.

Daugiau apie tai skaitykite penktadienio (balandžio 17 d.) laikraštyje „Utenos diena“.

Autorės nuotr.

The post Po keturiolikos metų Anglijoje Utenoje jaučiasi „savo vietoje“ appeared first on udiena.lt.

Visą straipsnį skaitykite antradienio (2026.04.14) laikraštyje „Utenos diena“.

Manto Golubevo ir Tais Danishchuk asm. archyvo nuotr.

The post Pamatyti tai, kas nematoma, arba kai žmogus ir paveikslas suranda vienas kitą appeared first on udiena.lt.

Jonas NEKRAŠIUS

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys,

kolekcininkas, knygų autorius

Lietuvos Žiemgaloje, prie pat Linkuvos, Butėnų kaime, gimė dailininkas, poetas, fotografas ir žurnalistas Klemensas Kupriūnas (g. 1951-04-09 Butėnų k., Pakruojo r. – mirė 2022-05-22 Utenoje), didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Utenoje.

K. Kupriūnas 1969 m. baigė Linkuvos vidurinę vakarinę mokyklą, 1969–1972 mokėsi fotografijos Vilniaus technologiniame technikume, menų – Vilniaus dailės mokykloje (dabar Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla), 1974–1981 metais studijavo ir baigė žurnalistiką Vilniaus universitete.

Klemensas gyveno ir kaip dailininkas Utenoje kūrė meninės fotografijos, tapybos, skulptūros, knyginės grafikos ir ekslibriso srityse. Tai buvo vienas produktyviausių ekslibrisų kūrėjų Lietuvoje. Sukūrė per 6 tūkst. knygos ženklų.

Gyvendamas ir dirbdamas Pakruojyje užsiiminėjau fotografija, kolekcionavau ekslibrisus, organizavau Šiaulių regione parodas, susitikimus su dailininkais, kilusiais iš šio Šiaurės Lietuvos krašto. K. Kupriūnas taip pat fotografavo, kūrė ir kolekcionavo ekslibrisus. 1982 metais užmezgiau ryšius juo, pradėjome susirašinėti laiškais, keitėmės ekslibrisais, dalyvavome Lietuvoje rengiamuose ekslibrisininkų renginiuose, seminaruose, parodose.

1982 m. prie Pakruojo rajono centrinės bibliotekos „Akiračio“ klubo buvo įsteigta ekslibrisininkų sekcija, kuriai man teko vadovauti. Ši sekcija Pakruojyje, veikusi iki 1991 m., propagavo knygos ženklą, organizavo ekslibrisų parodas ir konkursus, rengė susitikimus su dailininkais. Šioje veikloje aktyviai dalyvavo ir K. Kupriūnas. Tais laikais nebuvo kompiuterių, išmaniųjų telefonų, kitų modernių technologijų, tačiau galėjome daugiau bendrauti betarpiškai, keistis laiškais, spaudiniais, meno kūriniais. Su Klemensu apsikeisdavome laiškais, linkėjimais, sveikinimais. Laiškus jis pradėdavo žodžiais „Labas, mielas Žmogau!“…

Pakruojo „Akiračio“ klubo ekslibrisų sekcija nemažai prisidėjo, kad rajone būtų organizuoti trys respublikiniai ekslibrisų konkursai, šešios meilarto (pašto meno) tarptautinės parodos. Klubas kėlė etinio ir estetinio idealo problemas, plėtojo skaitytojų akiratį, knygos meną ir kultūrą. Klubo nariai buvo įvairių profesijų ir išsilavinimo žmonės, kuriuos jungė bendras potraukis – meilė knygai. Klubas organizavo parodas, susitikimus su rašytojais, poetais, žurnalistais, dailininkais, disputus, knygų aptarimus, seminarus, ekskursijas į literatūrines vietas, dailininkų studijas, muziejus. Prie klubo veikė knygos grafikos ir ekslibrisų, dorovinės ir teisinės literatūros, folkloro ir muzikinės bei grožinės literatūros sekcijos. Kartą per ketvirtį buvo rengiami pašnekesiai apie literatūrą ir meną, organizuojamos knygų ir ekslibrisų parodos, paskaitos, muzikinės audicijos, diskotekos ir kt.

1985 m. Linkuvoje ir Pakruojyje buvo surengta K. Kupriūno ekslibrisų paroda. Pakruojo rajono kultūros skyrius ir Utenos ekslibrisų sekcija išleido šios parodos lankstinuką, kuriame apie K. Kupriūno kūrybą dailininko Vinco Kisarausko rašoma: „Ekslibrisai, t. y. knygos ženklai, yra Klemenso Kupriūno viena iš daugelio veiklos sričių, bet ar nebus viena iš artimiausių jam. Tuose nedideliuose lapeliuose, kurie skiriami paženklinti to ar kito asmens knygas, dailininkas stengiasi perteikti knygų, bibliotekos savininko esminius bruožus, kartais pabrėžti kurią nors vieną būdingą savybę arba surasti lakonišką, nesudėtingą, žiūrovui lengvai suprantamą simbolį, palyginimą, hiperbolę, kuri nusako knygos savininko būdą, bendrą nuotaiką, vyraujančią žmogaus dvasios spalvą. Stengdamasis perteikti tuos ar kitus žmogaus bruožus, K. Kupriūnas kartu perteikia ir save. Pažiūrėkime į tas jo sukurtas miniatiūras. Nerasime jose pedantiško krapštymosi, detalaus išskaičiavimo ar pasyvaus šnekėjimo. Visi tie maži piešiniai alsuoja romantiniu pakilumu, emocija ir laisvumu. Štrichas, vaizdai, atributai, elementai ekslibrise yra sujungti stiprios dvasinės nuotaikos, savotiško energijos pertekliaus ir erdvės jausmo“.

1985 m. Pakruojo „Akiračio“ klubo iniciatyva buvo surengtas pirmasis Šiaurės Lietuvoje respublikinis ekslibrisų konkursas „Pakruojis – 400“. Šiame konkurse dalyvavo 64 autoriai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir Ukrainos, kurie sukūrė 240 knygos ženklų, skirtų Pakruojui ir jo žmonėms. Išleistas parodos katalogas. K. Kupriūnas šiam konkursui, Pakruojo regiono žmonėms, įstaigoms ir organizacijoms sukūrė įspūdingą 29 ekslibrisų kolekciją.

Respublikinio ekslibrisų konkurso parodos atidarymo dieną, 1985 m. rugsėjo 27-ąją, Pakruojo miesto centre, Vytauto Didžiojo gatvėje, skverelyje buvo atidengta dailininko K. Kupriūno sukurta dekoratyvinė skulptūrinė kompozicija iš girnų „Ex libris“, tai bene vienintelė tokia skulptūra pasaulyje, skirta ekslibrisui. Šią skulptūrą atidengė vyriausias amžiumi respublikinio konkurso dalyvis, šiaulietis dailininkas Gerardas Bagdonavičius (1901–1986 m.).

1985 m. K. Kupriūnas man asmeniškai sukūrė 15×13 mm dydžio miniatiūrinį ekslibrisą, pagal kurį buvo pagaminta cinko klišė ir to paties dydžio gumos antspaudas su įrašu „Pakruojis 400. J Nekrašius ex libris“. Įvairiu laiku Klemensas man sukūrė daugiau kaip 20 ekslibrisų, kurie papildė mano asmeninę knygos ženklų kolekciją.

1988 m. gruodžio 17 d. Pakruojyje buvo įkurtas visuomeninis ekslibriso ir knygos muziejus, kurio darbe aktyviai dalyvavo ir K. Kupriūnas. Jis nuolatos atsiųsdavo savo naujų ekslibrisų, įvairios literatūros, lankstinukų, parodų katalogų ir plakatų.

K. Kupriūnas, gyvendamas Utenoje, populiarino lietuvišką knygos ženklą, organizavo šiame mieste ekslibrisų parodas, plenerus, konkursus, susitikimus su dailininkais. Jis buvo Lietuvos ekslibrisininkų klubo narys, Pakruojo kraštiečių klubo „Žiemgalos“ draugijos, įkurtos 1989 metais Pakruojyje, narys, aktyvus parodų ir plenerų dalyvis Pakruojyje, Šiauliuose, Vilniuje, Utenoje, kituose Lietuvos miestuose, taip pat užsienyje.

K. Kupriūnas aktyviai dalyvavo Pakruojyje ir Šiauliuose surengtose ekslibrisų konkursuose ir parodose: „Pakruojis ekslibrise“ (1986 m. Pakruojis), „Respublikos bibliotekų ekslibrisai“ (1986 m. Vilnius ir Pakruojis), „Ex libris. S. Ušinskas in memoriam“ (1990 m. Pakruojis), „Ex libris Simonui Daukantui – 200“ (1992 m. Šiauliai), „Ex libris. G. Bagdonavičius. 1901-1986. Šiauliai“ (1997 m. Šiauliai), „Ex libris. Kryžių kalnas. Šiauliai“ (2001 m., Šiauliai), „Ex libris. ŠU Humanitariam fakultetui – 50“ (2006 m. Šiauliai). Už originalumą, savitumą ir aktyvų dalyvavimą šiame konkurse K. Kupriūnas buvo apdovanotas paskatinamuoju prizu.

Klemensas apie ryšį su Šiauliais, šio miesto ekslibrisų kūrėju ir dailininku Gerardu Bagdonavičiumi, 1998 m. kovo 8 d. laiške rašė: „Padariau Maestro (G. Bagdonavičiui – J. N.) ekslibrisą, nes jam negalėjau nesukurt, nes jis pagerbė ir mane. Jis man Maestro! Aš taip pat kažkada gyvenau tris su puse metų Šiauliuose, Taikos, Kleinerio, Gluosnių gatvėse, ten prabėgo Šapyro pievose apie 10 vasarų. Vilniaus gatvės foto ateljė dirbo mano krikšto mama…“

2001 m. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos organizuotam tarptautiniams ekslibrisų konkursui K. Kupriūnas sukūrė daugiausiai ekslibrisų – net 65 knygos ženklus.

Kuktiškėse (Utenos r.) stovi K. Kupriūno sukurta ekslibriso skulptūra K. Rodeliui ir Pranui Trainiui. Dar viena jo ekslibrisui skirta medinė skulptūra, vaizduojanti paukštį, pastatyta Lenkijoje. K. Kupriūnas buvo originalus ir produktyvus dailininkas, savita maniera ir stiliumi sukūręs ekslibrisus įvairiems knygos savininkams, įstaigoms ir organizacijoms. Jo personalinės ekslibrisų parodos buvo surengtos ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Lenkijoje, Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir kt.

Be ekslibrisų kūrimo, K. Kupriūnas užsiėmė tapyba, skulptūra, rašė eiles, organizavo parodas, plenerus, leido katalogus, plakatus, knygas.

2015 m. rugsėjo mėn. dailininkas K. Kupriūnas, atvykęs į Šiaulius dalyvauti konferencijoje, skirtoje Šiaulių ekslibriso 90-mečiui, atvežė savo sukurtą ekslibriso skulptūrą „Narvelis“ ir ją paskyrė dailininko G. Bagdonavičiaus atminimui bei Šiauliams. Rėmėja AB „Gubernija“ ir menininkas šią skulptūrą padovanojo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai. Taip pat Klemensas 2015 m. rugsėjo mėn. sukūrė 90 knygos ženklų kolekciją, skirtą žymiems Šiaulių krašto žmonėms, kultūros ir visuomenės veikėjams, rašytojams, dailininkams. Šie ekslibrisai buvo eksponuojami parodoje, kuri veikė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje.

Žiemgaliui K. Kupriūnui ekslibrisas buvo jo kūrybos versmė, langas į pasaulį, suteikęs galimybę meno kalba susikalbėti su įvairių pasaulio šalių menininkais ir kolekcininkais.

The post Nuo Linkuvos iki Utenos appeared first on udiena.lt.

Dar praėjusiais metais Sirutėnų vaikų dienos centras kartu su darbuotoja Rima Grigaliūniene tapo „Nørdis-Team“ socialinio konkurso nugalėtojais. Šis laimėjimas atnešė apčiuopiamą naudą – centre buvo įrengtas modernus oro kondicionierius–šilumos siurblys „Orion Pro“, užtikrinantis patogesnes sąlygas vaikams tiek žiemą, tiek vasarą.

Kovo 30-osios pirmadienio popietę centro erdvės prisipildė juoko ir šurmulio – į Sirutėnus atvyko pats Vaidotas Žala kartu su „Nørdis Team“. Svečias bendravo su vaikais, dalijosi savo patirtimi ir įkvėpė siekti svajonių.

Bendruomenė nuoširdžiai dėkoja Vaidotui už skirtą laiką, šiltą bendravimą ir nepamirštamą susitikimą, kuris dar ilgai išliks vaikų atmintyje.

Rimos Grigaliūnienės nuotraukos

Parengta pagal Sirutėnų vaikų dienos centro inf.

The post Vaidotas Žala atvyko į Sirutėnus appeared first on udiena.lt.

Visą straipsnį skaitykite antradienio laikraštyje „Utenos diena”.

The post Nemira Čiačienė: „Esu akimirkų gaudytoja be didelių planų“ appeared first on udiena.lt.