Neretai ilgiau užsienyje pagyvenę tautiečiai prisipažįsta, kad sunku sugrįžti į Lietuvą. Kas Jus paskatino priimti tokį sprendimą?

Buvau meilės emigrantė. Į Angliją išvažiavau, kai pradėjome draugauti su būsimu vyru. Tai nebuvo siekis išvykti į užsienį su kažkokiu tikslu. Dešimtmetį su vyru gyvenome Anglijoje, sulaukėme dukters. Viskas buvo puiku, gyvenimas sukosi, grįždavome čia atostogų, Vyžuonose jausdavausi kaip namie. Tai savas kraštas, labai graži gamta, ypač vasarą. Anglija, kokia bebūtų graži ir įdomi istoriškai, vis tiek netampa sava. Taip, ten irgi buvo namai, tačiau nemoku nupasakoti to jausmo, kai vis tiek žinai, kad tavo namai čia. Širdyje mes esame patriotai, nesvarbu, kur begyventum, tai išlieka.

Pagausėjus šeimai pradėjo kirbėti mintys apie būsto pirkimą. Niekaip nekilo ranka būstą įsigyti ten. Visada buvo slaptas noras grįžti į Lietuvą. Kai pradėjome galvoti apie savo namus, gal ir buvo tas startinis taškas. Atsitiko taip, kad savo namus pradėjome kurti Vyžuonose. Čia gyvena mano močiutė, Vyžuonose lankydavausi visą vaikystę, todėl šis kraštas man gerai žinomas. Čia atitekinau ir vyrą, jis uteniškis.

Dešimtmetis Anglijoje buvo puikus, bet tas etapas baigėsi, dabar jau treti meti, kai esame Lietuvoje.

Vyžuonos – tas kraštas, kuriame norisi būti. Tą jausmą sukelia aplinka, žmonės, gamta, draugai. Čia yra daug jaunų šeimų, kaimynų, su kuriais bendraujame. Kadangi gyvename name, smagu turėti savo kiemą, aplink nuostabi gamta, ežeras. Tai labai didina prieraišumą.

Visą straipsnį skaitykite penktadienio laikraštyje (2026.04.24) „Utenos diena”.

The post „Metų geradarė“ Viktorija Kanapeckienė: „Iš kartos į kartą netampame blogesni“ appeared first on udiena.lt.

Aira Rimkutė (38 m.) niekur neskuba, nesiskundžia ir nepyksta. Ji stovi savo darbo vietoje prie vaisių bei daržovių prekystalio ir laukia užklystančio atsitiktinio pirkėjo. Kol kalbamės, vieno ir sulaukia – moteriai parduoda šviežių braškių indelį. „Saldžios, kvapnios, iš Graikijos“, – sako ji. Sutinka ir daugiau papasakoti apie save: kaip po keturiolikos metų Anglijoje atsidūrė Utenos turguje ir kodėl čia jaučiasi „savo vietoje“.

Nuo Žemaitijos iki Anglijos ir atgal į Lietuvą

Nors šiandien Aira save vadina uteniške, jos šaknys – Žemaitijoje, Telšiuose. Į Angliją ji išvyko vos baigusi vidurinę mokyklą. „Visi važiavo, visi kalbėjo, kad laukia pinigai. Važiavau genama tos pačios svajonės, kaip ir tūkstančiai kitų – užsidirbti, labai norėjau nusipirkti nuosavą butą. Iš pradžių Anglijoje tikrai buvo geros algos“, – prisimena moteris.

Daugiau apie tai skaitykite penktadienio (balandžio 17 d.) laikraštyje „Utenos diena“.

Autorės nuotr.

The post Po keturiolikos metų Anglijoje Utenoje jaučiasi „savo vietoje“ appeared first on udiena.lt.

Visą straipsnį skaitykite antradienio (2026.04.14) laikraštyje „Utenos diena“.

Manto Golubevo ir Tais Danishchuk asm. archyvo nuotr.

The post Pamatyti tai, kas nematoma, arba kai žmogus ir paveikslas suranda vienas kitą appeared first on udiena.lt.

Jonas NEKRAŠIUS

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys,

kolekcininkas, knygų autorius

Lietuvos Žiemgaloje, prie pat Linkuvos, Butėnų kaime, gimė dailininkas, poetas, fotografas ir žurnalistas Klemensas Kupriūnas (g. 1951-04-09 Butėnų k., Pakruojo r. – mirė 2022-05-22 Utenoje), didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Utenoje.

K. Kupriūnas 1969 m. baigė Linkuvos vidurinę vakarinę mokyklą, 1969–1972 mokėsi fotografijos Vilniaus technologiniame technikume, menų – Vilniaus dailės mokykloje (dabar Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla), 1974–1981 metais studijavo ir baigė žurnalistiką Vilniaus universitete.

Klemensas gyveno ir kaip dailininkas Utenoje kūrė meninės fotografijos, tapybos, skulptūros, knyginės grafikos ir ekslibriso srityse. Tai buvo vienas produktyviausių ekslibrisų kūrėjų Lietuvoje. Sukūrė per 6 tūkst. knygos ženklų.

Gyvendamas ir dirbdamas Pakruojyje užsiiminėjau fotografija, kolekcionavau ekslibrisus, organizavau Šiaulių regione parodas, susitikimus su dailininkais, kilusiais iš šio Šiaurės Lietuvos krašto. K. Kupriūnas taip pat fotografavo, kūrė ir kolekcionavo ekslibrisus. 1982 metais užmezgiau ryšius juo, pradėjome susirašinėti laiškais, keitėmės ekslibrisais, dalyvavome Lietuvoje rengiamuose ekslibrisininkų renginiuose, seminaruose, parodose.

1982 m. prie Pakruojo rajono centrinės bibliotekos „Akiračio“ klubo buvo įsteigta ekslibrisininkų sekcija, kuriai man teko vadovauti. Ši sekcija Pakruojyje, veikusi iki 1991 m., propagavo knygos ženklą, organizavo ekslibrisų parodas ir konkursus, rengė susitikimus su dailininkais. Šioje veikloje aktyviai dalyvavo ir K. Kupriūnas. Tais laikais nebuvo kompiuterių, išmaniųjų telefonų, kitų modernių technologijų, tačiau galėjome daugiau bendrauti betarpiškai, keistis laiškais, spaudiniais, meno kūriniais. Su Klemensu apsikeisdavome laiškais, linkėjimais, sveikinimais. Laiškus jis pradėdavo žodžiais „Labas, mielas Žmogau!“…

Pakruojo „Akiračio“ klubo ekslibrisų sekcija nemažai prisidėjo, kad rajone būtų organizuoti trys respublikiniai ekslibrisų konkursai, šešios meilarto (pašto meno) tarptautinės parodos. Klubas kėlė etinio ir estetinio idealo problemas, plėtojo skaitytojų akiratį, knygos meną ir kultūrą. Klubo nariai buvo įvairių profesijų ir išsilavinimo žmonės, kuriuos jungė bendras potraukis – meilė knygai. Klubas organizavo parodas, susitikimus su rašytojais, poetais, žurnalistais, dailininkais, disputus, knygų aptarimus, seminarus, ekskursijas į literatūrines vietas, dailininkų studijas, muziejus. Prie klubo veikė knygos grafikos ir ekslibrisų, dorovinės ir teisinės literatūros, folkloro ir muzikinės bei grožinės literatūros sekcijos. Kartą per ketvirtį buvo rengiami pašnekesiai apie literatūrą ir meną, organizuojamos knygų ir ekslibrisų parodos, paskaitos, muzikinės audicijos, diskotekos ir kt.

1985 m. Linkuvoje ir Pakruojyje buvo surengta K. Kupriūno ekslibrisų paroda. Pakruojo rajono kultūros skyrius ir Utenos ekslibrisų sekcija išleido šios parodos lankstinuką, kuriame apie K. Kupriūno kūrybą dailininko Vinco Kisarausko rašoma: „Ekslibrisai, t. y. knygos ženklai, yra Klemenso Kupriūno viena iš daugelio veiklos sričių, bet ar nebus viena iš artimiausių jam. Tuose nedideliuose lapeliuose, kurie skiriami paženklinti to ar kito asmens knygas, dailininkas stengiasi perteikti knygų, bibliotekos savininko esminius bruožus, kartais pabrėžti kurią nors vieną būdingą savybę arba surasti lakonišką, nesudėtingą, žiūrovui lengvai suprantamą simbolį, palyginimą, hiperbolę, kuri nusako knygos savininko būdą, bendrą nuotaiką, vyraujančią žmogaus dvasios spalvą. Stengdamasis perteikti tuos ar kitus žmogaus bruožus, K. Kupriūnas kartu perteikia ir save. Pažiūrėkime į tas jo sukurtas miniatiūras. Nerasime jose pedantiško krapštymosi, detalaus išskaičiavimo ar pasyvaus šnekėjimo. Visi tie maži piešiniai alsuoja romantiniu pakilumu, emocija ir laisvumu. Štrichas, vaizdai, atributai, elementai ekslibrise yra sujungti stiprios dvasinės nuotaikos, savotiško energijos pertekliaus ir erdvės jausmo“.

1985 m. Pakruojo „Akiračio“ klubo iniciatyva buvo surengtas pirmasis Šiaurės Lietuvoje respublikinis ekslibrisų konkursas „Pakruojis – 400“. Šiame konkurse dalyvavo 64 autoriai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir Ukrainos, kurie sukūrė 240 knygos ženklų, skirtų Pakruojui ir jo žmonėms. Išleistas parodos katalogas. K. Kupriūnas šiam konkursui, Pakruojo regiono žmonėms, įstaigoms ir organizacijoms sukūrė įspūdingą 29 ekslibrisų kolekciją.

Respublikinio ekslibrisų konkurso parodos atidarymo dieną, 1985 m. rugsėjo 27-ąją, Pakruojo miesto centre, Vytauto Didžiojo gatvėje, skverelyje buvo atidengta dailininko K. Kupriūno sukurta dekoratyvinė skulptūrinė kompozicija iš girnų „Ex libris“, tai bene vienintelė tokia skulptūra pasaulyje, skirta ekslibrisui. Šią skulptūrą atidengė vyriausias amžiumi respublikinio konkurso dalyvis, šiaulietis dailininkas Gerardas Bagdonavičius (1901–1986 m.).

1985 m. K. Kupriūnas man asmeniškai sukūrė 15×13 mm dydžio miniatiūrinį ekslibrisą, pagal kurį buvo pagaminta cinko klišė ir to paties dydžio gumos antspaudas su įrašu „Pakruojis 400. J Nekrašius ex libris“. Įvairiu laiku Klemensas man sukūrė daugiau kaip 20 ekslibrisų, kurie papildė mano asmeninę knygos ženklų kolekciją.

1988 m. gruodžio 17 d. Pakruojyje buvo įkurtas visuomeninis ekslibriso ir knygos muziejus, kurio darbe aktyviai dalyvavo ir K. Kupriūnas. Jis nuolatos atsiųsdavo savo naujų ekslibrisų, įvairios literatūros, lankstinukų, parodų katalogų ir plakatų.

K. Kupriūnas, gyvendamas Utenoje, populiarino lietuvišką knygos ženklą, organizavo šiame mieste ekslibrisų parodas, plenerus, konkursus, susitikimus su dailininkais. Jis buvo Lietuvos ekslibrisininkų klubo narys, Pakruojo kraštiečių klubo „Žiemgalos“ draugijos, įkurtos 1989 metais Pakruojyje, narys, aktyvus parodų ir plenerų dalyvis Pakruojyje, Šiauliuose, Vilniuje, Utenoje, kituose Lietuvos miestuose, taip pat užsienyje.

K. Kupriūnas aktyviai dalyvavo Pakruojyje ir Šiauliuose surengtose ekslibrisų konkursuose ir parodose: „Pakruojis ekslibrise“ (1986 m. Pakruojis), „Respublikos bibliotekų ekslibrisai“ (1986 m. Vilnius ir Pakruojis), „Ex libris. S. Ušinskas in memoriam“ (1990 m. Pakruojis), „Ex libris Simonui Daukantui – 200“ (1992 m. Šiauliai), „Ex libris. G. Bagdonavičius. 1901-1986. Šiauliai“ (1997 m. Šiauliai), „Ex libris. Kryžių kalnas. Šiauliai“ (2001 m., Šiauliai), „Ex libris. ŠU Humanitariam fakultetui – 50“ (2006 m. Šiauliai). Už originalumą, savitumą ir aktyvų dalyvavimą šiame konkurse K. Kupriūnas buvo apdovanotas paskatinamuoju prizu.

Klemensas apie ryšį su Šiauliais, šio miesto ekslibrisų kūrėju ir dailininku Gerardu Bagdonavičiumi, 1998 m. kovo 8 d. laiške rašė: „Padariau Maestro (G. Bagdonavičiui – J. N.) ekslibrisą, nes jam negalėjau nesukurt, nes jis pagerbė ir mane. Jis man Maestro! Aš taip pat kažkada gyvenau tris su puse metų Šiauliuose, Taikos, Kleinerio, Gluosnių gatvėse, ten prabėgo Šapyro pievose apie 10 vasarų. Vilniaus gatvės foto ateljė dirbo mano krikšto mama…“

2001 m. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos organizuotam tarptautiniams ekslibrisų konkursui K. Kupriūnas sukūrė daugiausiai ekslibrisų – net 65 knygos ženklus.

Kuktiškėse (Utenos r.) stovi K. Kupriūno sukurta ekslibriso skulptūra K. Rodeliui ir Pranui Trainiui. Dar viena jo ekslibrisui skirta medinė skulptūra, vaizduojanti paukštį, pastatyta Lenkijoje. K. Kupriūnas buvo originalus ir produktyvus dailininkas, savita maniera ir stiliumi sukūręs ekslibrisus įvairiems knygos savininkams, įstaigoms ir organizacijoms. Jo personalinės ekslibrisų parodos buvo surengtos ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Lenkijoje, Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir kt.

Be ekslibrisų kūrimo, K. Kupriūnas užsiėmė tapyba, skulptūra, rašė eiles, organizavo parodas, plenerus, leido katalogus, plakatus, knygas.

2015 m. rugsėjo mėn. dailininkas K. Kupriūnas, atvykęs į Šiaulius dalyvauti konferencijoje, skirtoje Šiaulių ekslibriso 90-mečiui, atvežė savo sukurtą ekslibriso skulptūrą „Narvelis“ ir ją paskyrė dailininko G. Bagdonavičiaus atminimui bei Šiauliams. Rėmėja AB „Gubernija“ ir menininkas šią skulptūrą padovanojo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai. Taip pat Klemensas 2015 m. rugsėjo mėn. sukūrė 90 knygos ženklų kolekciją, skirtą žymiems Šiaulių krašto žmonėms, kultūros ir visuomenės veikėjams, rašytojams, dailininkams. Šie ekslibrisai buvo eksponuojami parodoje, kuri veikė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje.

Žiemgaliui K. Kupriūnui ekslibrisas buvo jo kūrybos versmė, langas į pasaulį, suteikęs galimybę meno kalba susikalbėti su įvairių pasaulio šalių menininkais ir kolekcininkais.

The post Nuo Linkuvos iki Utenos appeared first on udiena.lt.

Dar praėjusiais metais Sirutėnų vaikų dienos centras kartu su darbuotoja Rima Grigaliūniene tapo „Nørdis-Team“ socialinio konkurso nugalėtojais. Šis laimėjimas atnešė apčiuopiamą naudą – centre buvo įrengtas modernus oro kondicionierius–šilumos siurblys „Orion Pro“, užtikrinantis patogesnes sąlygas vaikams tiek žiemą, tiek vasarą.

Kovo 30-osios pirmadienio popietę centro erdvės prisipildė juoko ir šurmulio – į Sirutėnus atvyko pats Vaidotas Žala kartu su „Nørdis Team“. Svečias bendravo su vaikais, dalijosi savo patirtimi ir įkvėpė siekti svajonių.

Bendruomenė nuoširdžiai dėkoja Vaidotui už skirtą laiką, šiltą bendravimą ir nepamirštamą susitikimą, kuris dar ilgai išliks vaikų atmintyje.

Rimos Grigaliūnienės nuotraukos

Parengta pagal Sirutėnų vaikų dienos centro inf.

The post Vaidotas Žala atvyko į Sirutėnus appeared first on udiena.lt.

Visą straipsnį skaitykite antradienio laikraštyje „Utenos diena”.

The post Nemira Čiačienė: „Esu akimirkų gaudytoja be didelių planų“ appeared first on udiena.lt.

AKVILĖ

Grožio salonuose lankausi vieną ar du kartus per mėnesį. Kas mėnesį darausi manikiūrą, plaukus dažausi ir kerpuosi maždaug kas keturis–penkis mėnesius. Pedikiūrą darausi tik vasarą. Visada skaičiuoju, kiek pinigų išleidžiu grožio procedūroms. Kainų pakilimą pastebiu, ypač kirpyklose. Per metus grožio paslaugų kainos, mano skaičiavimais, išaugo apie 30 eurų.

JUSTINA

Grožio paslaugomis naudojuosi ir jas mėgstu. Nors nepasakyčiau, kad daug ir dažnai. Man patinka susitvarkyti antakius, ypač prieš spektaklius (Justina yra teatro aktorė – aut. past.), kai reikia, kad jie būtų ryškūs. Šis akcentas labai pagyvina išraiškas ir suteikia galimybę mažiau laiko skirti sceniniam makiažui atlikti. Dar viena būtinybė – manikiūras ir pedikiūras. Labai mėgstu gražius nagus, dažnai lakuoju juos ryškiomis spalvomis. Turbūt todėl, jog šokdama mėgstu akcentuoti rankas ir jos visuomet labai matomos. Žinoma, svarbu ir plaukų dažymas bei kirpimas. Kartas nuo karto nubėgu į grožio saloną palepinti ir savo veido. Mėgstu veido ir kūno masažus. Visas kitas procedūras atlieku namuose. Nesivaikau madų putlinti lūpas, patempti veidą ar visaip kitaip badytis. Gal po dešimt metų kalbėsiu kitaip, bet dabar manau, jeigu ką ir reikia papūsti ar pakelti, tai savo mąstyseną ir savivertę. Tai sakau su visa pagarba besirenkančioms kitaip. Antakius tvarkausi ir masažą darausi kartą per mėnesį, į kirpyklą einu kas tris mėnesius, manikiūrą darausi kas penkias savaites, pedikiūrą kiek rečiau, bet ne tik vasarą. Pinigų grožio procedūroms neišleidžiu pernelyg daug. Susumavus metines išlaidas mėnesio vidurkis siekia apie šimtą eurų su trupučiu. Kainų pakilimą pastebėjau, bet mano įpročių tai nepakeitė. Mano pastebėjimais, įvairių grožio procedūrų kainos vidutiniškai pakilo apie 10 eurų.

LAIMA

Retsykiais naudojuosi grožio paslaugomis, bet tikrai ne kiekvieną mėnesį. Ypač tai aktualu tampa prieš kokį nors svarbų man įvykį ar renginį. Aš kalbu tik apie veido procedūras. Per metus maždaug penkis–aštuonis kartus apsilankau grožio salone prieš svarbius man įvykius arba tuomet, kai atsiranda odos problemų. Mano veido oda yra gana jautri, linkusi į įvairias alergijas, paraudimus, tad kartais prireikia odos valymo, drėkinimo procedūrų. Na, nevengiu ir makiažo. Neskaičiuoju pinigų – kiek reikia, tiek ir naudojuosi grožio paslaugomis. Pastebiu, kad kainos skiriasi priklausomai nuo to, kur atliekamos grožio procedūros. Jeigu apsilankau kuriame nors grožio salone Utenoje, piniginių lėšų tenka panaudoti šiek tiek mažiau negu, pavyzdžiui, Vilniuje. Vilniuje man taip pat tenka pasinaudoti grožio paslaugomis. Kita vertus, ir Vilniuje už tą pačią paslaugą skirtinguose salonuose tenka sumokėti skirtingas pinigų sumas. Jei salonas labiau išreklamuotas, jei jis įsikūręs patogioje klientui vietoje, įrengtas moderniai bei prabangiai – už visa tai tenka daugiau patuštinti piniginę. Na, o jei kabinetas kuklesnis – ir kaina mažesnė.

MARGARITA

Taip, grožio paslaugomis naudojuosi. Lankausi reguliariai – kas mėnesį. Dažau plaukus, taip pat darausi priaugintų blakstienų korekciją, ilgalaikį nagų lakavimą, plaukų mezoterapiją. Kas keletą mėnesių darausi veido valymą. Kobido veido masažą – keletą kartų per mėnesį. Tos procedūros, kurias atlieku, man yra vienodai svarbios, todėl ir lankausi grožio salonuose. Kartais leidžiu pailsėti nagams nuo lakavimo. Taip pat ir plaukams nuo dažymo. Vasarą darau didesnį tarpą tarp dažymų. Žiemą dar darausi veido procedūras, kad labiau pridrėkinčiau veido odą. Grožio procedūroms tenka išleisti skirtingas pinigų sumas, tačiau mes, moterys, stengiamės to nesureikšminti. O kainos kyla kasmet. Skirtingų paslaugų – skirtingas ir kainų pakilimas. Galbūt aiškiausiai matoma yra plaukų procedūrų kainų kaita.

IEVA

Nelabai lankausi grožio salonuose. Reguliariai tvarkausi tik nagus ir antakius, bet ir šias procedūras atlieku ne grožio salone. Draugė jas man padaro. Manikiūrą darausi vieną kartą per mėnesį, o antakius tvarkausi vieną ar du kartus per mėnesį. Nežinau, ar šios procedūros yra būtinos, bet man jos svarbios, todėl jas atlieku reguliariai. Kiek išleidžiu, neskaičiuoju. Ir kadangi man tai daro draugė, dėl kainos susitariame.

INESA

Kai kurias grožio procedūras atlieku nuolat, mažiausiai kartą per mėnesį. Kas dvi su puse ar tris savaites tvarkausi nagus. Grožio procedūrų kainos tikrai padidėjusios, bet kiek jos padidėjo, pasakyti negaliu, neužfiksavau. Manikiūrą ir lakavimą darausi ištisus metus, nesvarbu, ar tai būtų žiema, ar vasara. Vasarą tik dažniau atlieku pedikiūrą, žiemą kojų nagams dėmesio skiriu mažiau. Kadangi esu garbanė, plaukus kerpuosi labai retai. Mano sesuo kirpėja, tai ji dažniausiai man dažo plaukus. Dėl veido procedūrų į grožio salonus nevaikštau – veido odą prižiūriu namuose. Per daug nesureikšminu tų visų išpūstų grožio procedūrų, kurios kainuoja šimtus ir kartais naudos duoda ne tiek ir daug. Neskaičiuoju, kiek pinigų skiriu procedūroms, tik tiek, kiek reikia nagučių priežiūrai. Kai lakuoju paprasčiau, tai kainuoja mažiau, o kai sugalvoju kažką įdomesnio, žinoma, tenka sumokėti daugiau. Nesu didelė grožio procedūrų fanė, tai nėra labai mano mėgstamas dalykas.

RAMUNĖ

Dažniausiai grožio salonuose kerpuosi, dažausi plaukus, man atlieka antakių korekciją. Kirpykloje lankausi kas pusantro mėnesio ar kas mėnesį. Jau amžius lemia tokį reguliarumą. Esu pasidariusi permanentinį makiažą. Jeigu noriu atsinaujinti permanentą, tai darau prieš pavasarį, kad būtų ryškiau. Kovo 8-ajai specialiai nesiruošiu, grožio salonuose lankausi reguliariai, nepriklausomai nuo to, ar bus šventė, ar ne, kad pačiai būtų gerai. Grožio paslaugų kainos pakilo, bet tai normalu. Visi turime gyventi, o grožis reikalauja pinigų.

DIANA

Reguliariai darausi manikiūrą ir ilgalaikį lakavimą, taip pat dažau plaukus. Tai pagrindinės procedūros, dėl kurių lankausi grožio salonuose ar kabinetuose. Depiliaciją rūpinuosi prieš vasarą. Anksčiau darydavausi veido valymo procedūras, masažus, bet dabar turiu vaiką, daug dirbu, tad tam laiko skirti galiu mažiau. Man grožio procedūros svarbios, kad galėčiau gerai jaustis. Kovo 8-ajai jau esu pasiruošusi, nagučius susitvarkiusi. Manikiūrą kas mėnesį laiko atlieku pas vyruką, kuris Utenoje dirba manikiūrininku. Esu patenkinta jo paslaugomis, jis toks draugiškas, fainas vyrukas. Grožio paslaugos brangsta, dabar per mėnesį joms tenka skirti apie 80 eurų, anksčiau užtekdavo 50. Manikiūras su ilgalaikiu lakavimu, daile kainuoja 30 eurų. Nors paslaugos ir brangsta, jomis vis tiek naudojuosi, ką darysi.

The post Moters dienos belaukiant: kiek uteniškės investuoja į grožį? appeared first on udiena.lt.

Tęsiame pasakojimą apie Utenos kultūros centro direktorių Algirdą Palskį. Šįkart prisiminimais dalijosi ne tik režisierė Vida Kairienė su scenografe Vida Navikiene, bet ir uteniškiams gerai žinoma A. Palskio dukra Gražina Kapčiuvienė, dainavimo studijos „Decima“ įkūrėja ir vadovė, kuri taip pat dirbo tėčio vadovaujamoje kultūros įstaigoje.

Direktorius iš didžiosios raidės

Režisierė Vida Kairienė dar iš mokyklos laikų įsidėmėjo A. Palskį kaip dainų švenčių dalyvį, vadovą, muzikos mokyklos mokytoją. Baigusi režisūrą Klaipėdoje ir grįžusi į gimtąją Uteną, ji su A. Palskiu susidūrė kaip su kaimo kapelos vadovu. Šis, vyresnio amžiaus muzikantas, jaunam žmogui, ką tik pradėjusiam darbą, darė didelį įspūdį, buvo geras patarėjas, šiltas, nuoširdus žmogus, su kuriuo visada galėdavai atvirai kalbėtis, pasitarti dalykiniais darbo klausimais. Vis dėlto buvo reiklus. Ne tik sau, bet ir aplinkiniams – ne veltui kapela buvo plačiai žinoma. Darbui A. Palskis save atiduodavo visą. Žinoma, gal tada buvo kitokios sąlygos, kai darbdaviai išleisdavo savo darbuotojus į repeticijas, tačiau pašnekovei įstrigo tai, kad kapelos vadovas savo muzikantus ir dainininkus į repeticijas ir iš jų vežiodavo pats, savo mašinėle.

„Prie manęs pasikeitė gal šeši direktoriai, tačiau mano atmintyje išliko vienintelis – A. Palskis. Iš pradžių mes kažkaip skeptiškai žiūrėjom, kaip čia jis tokiame amžiuje ateis vadovauti, o paskui pamatėm, kad žmogus yra kaip tėvas. Jeigu eini koridoriumi kitą kartą be nuotaikos, prasilenki su juo, sako: „Stok, kas yra? Kodėl tokia nuotaika? Kas nors negerai? Namuose negerai? Vaikai serga? Ateik, pasikalbėsim.“ Tai buvo žmogus, kuris matė tavo nuotaikas, kuris, kiek galėjo, padėdavo kiekvienam.“

V. Kairienė atsiminė: vienos miesto šventės išvakarėse jai gimė mintis J. Basanavičiaus ir Maironio gatvių sankirtoje pastatyti fortepijoną – kad važiuodami iš darbų uteniškiai matytų, jog kažkas mieste jau vyksta. Per pasitarimą dauguma buvo nusiteikę skeptiškai. Išklausęs visų nuomones, direktorius tylėjo, o rytojaus dieną pasikvietė režisierę: „Darom.“ Idėjos sumanytoja pripažino, kad ir pati suprato sumanymo riziką, tačiau Dievas davė gražų orą ir viskas pasisekė kuo puikiausiai.

Anot V. Kairienės, A. Palskis buvo žmogus, kuris mokėjo kūrybiškai žvelgti į savo darbą, padėti žmonėms. Vis dėlto daug kūrybinių sprendimų sueidavo į jį. Jis ir padėdavo galutinius taškus. Buvo ir ūkininkas, ir kultūros žmogus, o tai yra svarbiausia einant kultūros centro direktoriaus pareigas. Turi išmanyti, kaip tavo kolektyvai atrodo, koks jų lygis. „Toks žmogus, kuris išliko gyvenime. Ir tokio direktoriaus kultūroje turbūt neatsiras.“

„Tai aš kaltas“

Pasak V. Kairienės, A. Palskis, kaip nusimanantis kultūroje, savo pavaldiniams leisdavo nerti į kūrybines aferas, už pasekmes atsakomybę prisiimdavo sau, todėl darbuotojai jausdavosi saugiai. „Jis neleisdavo nė vienam žmogui teisintis, jeigu kažkas nepavykdavo arba kokie nors nesusipratimai įvykdavo. Visada sakydavo: „Tai aš kaltas. Tai aš nesužiūrėjau. Tai aš nepamačiau. Tai aš nesupratau.“ Neleisdavo kaltinti nė vieno kūrybinio darbuotojo.“

Pašnekovė buvusiam direktoriui priskyrė dar vieną nuopelną – sugebėjimą suburti kūrybinę grupę. Labai svarbu, kai branduolys – muzikantas, choreografas, režisierius, meno vadovas – gali dirbti kūrybinį darbą. Suburti kolektyvą, kuris dirbtų kaip vienas kumštis, yra didelis dalykas, ne kiekvienam pavyksta tai padaryti.

„Jis buvo Direktorius iš didžiosios raidės. Dabar reta tokių žmonių, kurie būtų ir žmogiški, ir kūrybiški, ir meniški, ir mokantys suburti žmones. Visa tai šitame žmoguje suėjo į vieną visumą. Tankiai prisimenu tą žmogų, kaip tėvą, kaip kažkokį užnugarį. Atrodo, kad už jo galėtum ir pasislėpti su savo visom negandom. Jis matydavo ir tavo asmeninį gyvenimą, ir tavo kūrybines sėkmes.“

Kadangi direktorius buvo reiklus, ginčų, nesusipratimų neišvengta, tačiau jie vykdavo kūrybinėje plotmėje. A. Palskis buvo tas, kuris išklausydavo besiginčijančias puses ir nuspręsdavo, kurios sprendimas, jo nuomone, yra priimtinas.

Jis jausdavo, kada kolektyvą reikia susodinti pasėdėti prie kavos puodelio arba išvežti į gamtą. Kažkur į neoficialią aplinką – išsilieti, išsikalbėti. Darbuotojai galėdavo jam išsakyti savo pastabas. Ir direktoriui buvo svarbu, ką apie jį mano jo darbuotojai. Priimdamas sprendimus, jis norėjo žinoti, kuo kultūros darbuotojai kvėpuoja, reikėjo žinoti, kur jis pats klysta.

Vida NAVIKIENĖ

Buvusi UKC dailininkė-scenografė, lėlių teatro „Zuikis Puikis“ dailininkė

Kai 1979 metais iš Kauno su paskyrimu atvykau dirbti į Utenos kultūros namus (dabar – Šaulių namai) dailininke, mane stebino ir žavėjo dažnais vakarais nuo scenos skambančios linksmos, kartais lyriškos dainos ir kapelos muzika. Neiškentusi praverdavau salės duris ir stebėdavau, kaip vyksta A. Palskio suburtos kaimo kapelos ir ansamblio repeticija.

Netrukus A. Palskis manęs paprašė sukurti kapelos afišą (plakatą). Tai man buvo pirmas didelis išbandymas, nes tik pradėjusi dirbti neturėjau patirties ir baiminausi atlikti tokią rimtą užduotį. Ir tik su jo padrąsinimu viskas pavyko puikiai, o tokių afišų aplinkiniai rajonai dar nesugebėdavo pasidaryti. Paskui kūriau ir daugiau didelio formato afišų – „Aukštaičių“ chorui, Dainų šventėms, estradiniam ansambliui. Dabar nėra taip sudėtinga tai padaryti, svarbu turėti idėją, nes kompiuteriu gali ir šiaip, ir taip komponuoti, o tuomet didelio formato (A1) projektą reikėjo atlikti ranka su teptuku, tada atiduodavom į Kauno spaustuvę, kad atspausdintų atitinkamą tiražą.

Taip man atvykus čia dirbti ir prasidėjo pažintis su A. Palskiu. Tuo metu jis dirbo Utenos muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoju ir dažnai manęs paprašydavo tai kaligrafiškai užrašyti ant padėkų, tai sukurti kokį sveikinimą.

A. Palskiui pradėjus dirbti Utenos kultūros centro direktoriumi, kūrybiniai sumanymai dažnai sulaukdavo jo entuziastingo pritarimo. Jis mėgo naujoves, nestandartiškus sprendimus, ieškodavo galimybių, kaip tai įgyvendinti. Kiekvieną specialistą įdėmiai išklausydavo, pasitarimų metu iki smulkmenų išanalizuodavom scenarijaus vingrybes, kartu smulkmeniškai išnagrinėdavome būsimo renginio detales. Praėjus renginiui vėl susirinkę išdiskutuodavome sėkmes ir nesėkmes tam, kad nesikartotų klaidos.

Kultūros finansavimas visais laikais buvo didelė problema, tačiau A. Palskis surasdavo daugybę rėmėjų, tad įgyvendinti nestandartinius režisūrinius bei scenografijos sprendimus atsirasdavo gana didelės galimybės. Tuo pertvarkų laikotarpiu Utenos įmonės nebuvo jau tokios turtingos, tačiau jis buvo didelis diplomatas ir mokėjo prikalbinti vadovus, kad kultūros veiklas paremtų ar finansais, ar darbais.

A. Palskis mus, dirbančius specialistus, kolektyvų vadovus, ūkio darbuotojus, subūrė į vieną darnią bendruomenę. Jis pažinojo mūsų šeimas, žinojo mūsų džiaugsmus, bėdas, visada duodavo jautrų, tėvišką patarimą. Mes galėjome pasitikėti vieni kitais, o tai labai svarbu kuriant bendrą projektą. Manau, tai ir buvo mūsų gražaus, kūrybingo darbo sėkmės pagrindas. Tuometinius Utenos kultūros centro renginius žinojo visa Lietuva. O jau su kokiu džiaugsmu iš visos šalies atvykdavo kapelistai, kuriuos, kaip brangiausius gimines, pasitikdavo ir išlydėdavo pats direktorius! Tas nepamirštamas dviejų dienų renginys būdavo tarsi didžiausi Lietuvos kapelų atlaidai.

A. Palskis buvo ne tik kūrybiškas, išmintingas vadovas – jis buvo ir labai praktiškas, ūkiškas žmogus. Į darbą visada ateidavo pirmas dar gerokai iki darbo pražios, apžiūrėdavo visus teritorijos pakraščius, visas patalpas, sakydavo: „Apeinu savo valdas.“ Pamatydavo, ką pernakt vaikigaliai nulaužė, ką reikia pagražinti, kur reikia remonto.

Toks vadovavimas, betarpiškai bendraujant su kolektyvu, pasitikėjimas jaunais specialistais, dėmesys kiekvienam, tikėjimas naujomis kūrybinėmis idėjomis ir sukurdavo renginių sėkmę bei atnešdavo garbę Utenai. Tai buvo Direktorius iš didžiosios raidės, ne visiems taip gyvenime išeina. Jį žinojo ir pažinojo visa Lietuvos kultūros bendruomenė. Džiaugiuosi, kad likimas mane suvedė su šiuo Žmogumi, iš kurio gyvenime daug ko išmokau.

„Mes turėjom komandą“

A. Palskio dukra Gražina Kapčiuvienė, šįmet 30-metį mininčios Utenos dainavimo studijos „Decima“ įkūrėja ir vadovė, atsimena buvusi dar visai nedidelė, kai su tėčiu šeštadieniais vykdavo į jo vadovaujamos kapelos repeticijas senuosiuose kultūros namuose. Nors gal kažkam atrodė, kad šis užsiėmęs kultūros žmogus prapuolęs darbuose ir šeimai visai neturi laiko, pasak pašnekovės, tėtis sodyboje ir staliavo, ir smulkiu žemės ūkiu užsiėmė. Be to, jis buvo ir aistringas žvejys, su kitu garsiu Utenos muzikantu Adolfu Driuku motociklu vykdavęs į žvejybą. Beje, šie du draugai gyveno kaimynystėje, o A. Palskis 1967 m. iš A. Driuko perėmė vadovavimą garsiajai kaimo kapelai.

G. Kapčiuvienė pripažino, kad nuo mažų dienų buvimas arti muzikantų greičiausiai ir ją pačią paskatino įsisukti į jų gretas. Baigusi chorvedybą ji grįžo į Uteną ir tapo porą metų kultūros rūmams vadovaujančio tėčio pavaldine. Iš pradžių dainavimo studiją įkūrusi naujokė jautėsi nejaukiai, kolektyvas irgi į ją žiūrėjo atsargiai, tačiau vėliau, kai vieni kitus perprato, susigniaužė į vieną darbinį kumštį, kuris su trenksmu ėjo per festivalius ir kitus renginius. „Mes turėjom komandą. Man nereikėjo vienai daryti. Tai gal ir tėčio, kaip direktoriaus, įtaka, kad mokėjo suburti komandą. Jeigu festivalis, tai nėra mano festivalis – visų: ir dailininkė žino, ką ji padarys, ir scenografė, ir režisierius… Direktorius visąlaik buvo atsakingas už rėmėjus“, – sakė dainavimo studijos „Decima“ vadovė, po tėčio pasitraukimo pasigedusi kultūros centre komandiškumo ir paramos iš direktoriaus.

Pašnekovės nuomone, be komandos nebūtų vykę nei kapelų konkursas „Linksmoji armonika“, nei miesto šventės. Beje, G. Kapčiuvienė sakė, kad jai tik šiemet, po sausio 24 d. vykusio didelio festivalio, už kurį ji buvo atsakinga ir susilaukė aplinkinių pagyrų, atėjo mintis, kad organizaciniai sugebėjimai atėjo iš tėčio, iš jo daug išmoko.

Tą pačią dieną

Anot A. Palskio dukters, nuo tėčio mirties jau praėjo penkiolika metų ir ji visąlaik jautėsi tarsi skolinga, kad apie jį nieko nėra parašyta, tad dabar, kai išeis straipsnis, ji jausis ramiau, juolab kad ir pati prie to bus prisidėjusi. A. Palskis visada norėjo anūkės, tačiau jam nebuvo lemta jos sulaukti.„Aš jums pasakysiu, koks mūsų su tėčiu buvo gilus ryšys. Jis man sakydavo: „Kaip dar norėčiau anūkytės!“ Kalbėjo kalbėjo, ir aš pagimdžiau savo mažėlę dukrą Elzę lygiai po metų, tą pačią dieną, kai tėtis mirė. Visi susirinko į metines, o aš tuo metu buvau gimdykloje ir pagimdžiau Elzę. Girdėdavau, kad gyvenime nieko nebūna šiaip sau – kai kažkas išeina, kažkas turi ateit. Taip pas mus atėjo Elzė. Labai į senelį: kūrybiška, jautri, gražiai piešia, smuiku griežia, dainuoja… Daug senelio matau. Ir kad kas nors man būtų pasakęs, kai tėtis buvo gyvas, jog aš turėsiu dukrą!.. Nu, ne ne, aš juk karjeristė, man čia ansambliai ir t. t. Be to, jau turėjau sūnų – duoklė kaip ir buvo atiduota.“

Dukra atsimena, kaip tėtis po kažkokio pasirodymo su kapela dovanų gavo gyvą gaidį. Ir teko jį laikyti buto sandėliuke, kol pentinuotasis, atėjus laikui, iškeliavo gyventi į kaimą. Beje, ūkininkavimas A. Palskiui nebuvo svetimas – Šeimyniškių kaime jis su šeima laikė ir porą jautukų, ir triušių, ir vištų. Turėjo traktorių, padargus. Ir žemę kultūros rūmų direktorius dirbdavo tik vilkėdamas baltais marškiniais.

Tęsinys artimiausiuose numeriuose

Palskių šeimos archyvo nuotr.

The post Algirdas Palskis – žmogus, Utenos kultūrai nukalęs auksinę pasagą (II) appeared first on udiena.lt.

Užkrėtė anūkės

Deimantinė mozaika – sparčiai populiarėjantis laisvalaikio praleidimo būdas, kai maži karoliukai, vadinami deimančiukais, dėliojami ant specialiais klijais padengtos ir simboliais, kurių kiekvienas atitinka konkrečios spalvos deimančiuką, sužymėtos drobės.

Maždaug prieš penkerius metus, lankydama anūkes, M. Petravičienė pirmą sykį akis į akį susidūrė su deimantine mozaika. Iki tol ji net nenutuokė, kad įvairaus amžiaus žmonės visame pasaulyje dėlioja deimančiukus, kurdami įstabaus grožio paveikslus. „Mažoji paprašė: močiute, gal gali man padėti? Nes sesė jau baigė sudėti, o ji dar net nebuvo įpusėjusi. Ir, žinokit, man patiko. Iškart pagalvojau, kad reikia ir man nusipirkti bei pabandyti pačiai sudėlioti“, – apie pažintį su nauju užsiėmimu, kuris laikui bėgant atvedė ją iki parodų, kalbėjo pašnekovė. Nors deimantinių mozaikų dėliojimas yra lengvai išmokstama veikla, dėl karoliukų smulkumo kantrybė ir atidumas tampa esminėmis vertybėmis, tad iš pradžių moteriai drąsiau buvo rinktis paprastesnes mozaikas. Vėliau, kai jau įgudo rankos ir įsijungė fantazija, M. Petravičienė ėmėsi ir sudėtingesnių, didesnių matmenų mozaikų.

Daugiau apie tai skaitykite penktadienio (vasario 27 d.) laikraštyje „Utenos diena“.

Autorės, Visvaldo Kulakausko ir Mildos Petravičienės asm. archyvo nuotr.

The post Psichologą pakeičiantis užsiėmimas, arba kai deimančiukai gydo sielą appeared first on udiena.lt.

Į svečius – su sūriu ir alum

Kaip teatro dailininkę (jai buvo priskirtas „Žaliaduonių“ teatras), Falmirą Sinicienę A. Palskis dirbti pakvietė 1999 metais, kai ji ką tik buvo palikusi savo ankstesnę darbovietę – AB „Utenos trikotažas“. Pašnekovė galvojo, kad ilgai čia neužsibus, tik tol, kol susiras „normalų“ darbą. Vis dėlto įdomi veikla taip įsuko, kad ji iki šiol dirba Utenos kultūros centre ir pripažįsta, jog teatras – tai narkotikas, o kultūra – priklausomybė. Ir nors moteris ilgą laiką buvo įdarbinta tik puse etato, iš darbo, atėjusi ryte, grįždavo naktį. Nuo 1991 m. čia jau dirbo jos vyras Rimantas, o prie kultūros „prikabinti“ sukosi ir vaikai, dainuojantys dainų šventėse, šokantys šokių ir dainų ansamblyje „Vieversa“.

Scenografė savo buvusį viršininką prisimena kaip direktorių, kuris visada rasdavo laiko išklausyti savo pavaldinį. Negana to, jis pastebėdavo kiekvieną, pasidomėdavo, kaip jam sekasi, ir ne tik darbo reikalais, bet ir šeimos – galėdavai jam pasibėdoti, kad kažkas šeimoje nutiko, visada supras, pasistengs padėti.

Jei vykdavo į teatro festivalius (o vykdavo dažnai) kažkur į svečius, direktorius visada pasirūpindavo įdėti vaišių – didžiulį sūrį ir dėžę alaus, kad nuvažiuotų „kaip žmonės“. Pašnekovė pripažįsta, kad tada buvo kiti laikai, kultūros centrą rėmė Utenos alaus, mėsos, pieno kombinatai.

A. Palskis niekada nesakydavo, kad kažko nepirks scenografijai, kad nėra pinigų. O teatras tada klestėjo – per metus pastatydavo po tris premjeras, su jomis pasirodydavo ir svetur.

Direktorius rūpinosi, kad įstaigos transportas būtų patikimas ir tvarkingas, automobiliai nuplauti – jam atrodė savaime suprantamas dalykas, kad kultūros rūmų transportas turi pateisinti įstaigos, kuriai priklauso, vardą.

Akordeono garsais išreikšta dienos emocija

Utenos kultūros centro Užpalių skyriaus renginių organizatorė Birutė Minutkienė sakė, kad šis skyrius pagal anuometinę sistemą nebuvo pavaldus Utenos kultūros centrui, todėl A. Palskis nebuvo jos viršininkas. Ir nors kultūrininkams teko šiek tiek komunikuoti bendrų renginių metu, tai neleido giliau pažinti šio žmogaus. Vis dėlto gyvenimas taip susiklostė, kad pašnekovė ir A. Palskis beveik tuo pat metu susirgo vėžiu ir lankėsi pas tą pačią chemoterapeutę. Jie niekada nesitardavo, kada susitiks – tiesiog sutapdavo jų apsilankymo laikas. Už durų, laukiant savo chemijos dozės, reikėdavo sėdėti ilgai. Tad du kultūros žmonės apie kultūrą nekalbėti negalėjo. Ir ligoniai vienas kito laukdavo – rodos, net nušvisdavo vienas kito sulaukęs. „Jis yra pasakojęs, kaip į darbą ateidavo anksčiau ir aštuntą valandą skambindavo alaus, mėsos kombinatams – rėmėjams. Jeigu jam viskas pavykdavo, eidavo groti – ateidami į darbą žmonės iš muzikos galėdavo spręsti apie pokalbio rezultatus ir nujausti, kokia bus tos dienos emocija. Žinoma, tai nebūdavo kiekvieną rytą, tik tada, kai reikėdavo rėmėjų miesto šventei ar pan. Jei aštriai grodavo, tai reikšdavo, kad geriau neikit pas mane, nes bus blogai“, – juokėsi B. Minutkienė.

Daug kultūrininkai kalbėjo apie žymų kultūros veikėją Joną Urboną, kuriam išėjus į Uteną, jo vietą Užpaliuose užėmė pašnekovė. A. Palskis taip pat užsiminė apie pavojingą pastarųjų metų reiškinį – kultūra blanksta, keičiantis politiniams vėjams. Jie, „sovietiniai žmonės“, puikiai mokėjo Ezopo kalbą ir suprato, kaip apeiti santvarkos cenzūrą. Pavyzdžiui, B. Minutkienė pasakojo, kad norint susirinkti reikalingus valdininkų parašus (ant plano), tereikėdavo kiekvienam po nosimi pakišti tai, kas šiam patikdavo: apylinkės viršaičiui – Brežnevo portretas, kolūkio pirmininkui – komunistų partijos nutarimas… Kultūrininkai vadovavosi posakiu: „Močiutės klausau, bet savo darau.“ O dabar neaišku, kas ta močiutė ir ko čia klausyti. Vis dėlto abiem kultūrininkams buvo ne vis tiek, kas bus su kultūra – jie tikėjo šviesia ateitimi.

Utenos kultūros žinomumas

Pokalbių metu neprasprūsdavo ir kapelų šventė-konkursas „Linksmoji armonika“ – grandiozinis renginys, kur netrūko rėmėjų, pilnų žiūrovų salių, o kolektyvai verždavosi čia atvažiuoti. Tai buvo nuopelnas ir puikaus vedėjo J. Urbono, kuris mokėjo dėmesį parodyti kiekvienam. Tai, kad filmuodavo televizija, irgi buvo didelis pasiekimas – Utena skambėjo visoje šalyje ir buvo plačiai žinoma kultūros pasaulyje. Juo labiau kad tais laikais papulti į televiziją tikrai buvo kažkas tokio.

Pašnekovė atsiminė tų pokalbių šilumą, abiejų ligonių susitaikymą su tikrove, pasidžiaugimą nuveiktais darbais ir viltimi, kad būtų galima gyventi ir toliau. Tuomet renginių vedėja supratusi, kad ir direktoriai yra žmonės – bendraudama su direktoriais ji ir dabar tai dažnai prisimena: „Savo dabartiniuose viršininkuose ieškau žmogaus.“

Reziumuodama B. Minutkienė teigė, kad nė vienas po A. Palskio atėjęs direktorius nė pusės tiek nepadarė, kiek Utenai davė A. Palskis. „Jis iškėlė kultūrą. Kai mokiausi Vilniuje, buvo kalbama apie Utenos kultūrą. Ir kai aš gavau paskyrimą į Uteną, žinojau, kad einu ne kokion duobėn. Su manimi mokėsi ir J. Urbonas, jis irgi davė Vilniui žinomumo apie Uteną, bet buvo iš ko duoti to žinomumo“, – sakė Užpalių kultūros darbuotoja, anot kurios, dabartinė Utenos kultūrinė situacija šalies mastu yra gerokai prastesnė.

„Mūsų protas ir širdis“

Reginos Katinaitės-Lumpickienės, buvusios A. Palskio pavaduotojos, teigimu, jis iš prigimties buvo direktorius: vienodai nusimanė ir ūkio, ir meno reikaluose. Pats buvo menininkas, turėjo puikią kaimo kapelą, o be jos, ir vyrų bei moterų vokalinį ansamblį. Labai daug koncertuodavo. Pašnekovei kaip vedėjai teko su A. Palskio vadovaujama kapela dalyvauti „Grok, Jurgeli“ Kaune. Tuo metu Lietuvoje tokio pobūdžio renginių nebuvo daug, tad A. Palskiui, tapus Utenos kultūros rūmų vadovu, kilo mintis šventę, panašią į kauniečių, surengti ir Utenoje. Taip gimė ilgus metus Uteną garsinusi „Linksmoji armonika“. Dviejų dienų šventę vesdavo pašnekovė su šviesios atminties J. Urbonu. Žinoma, organizacinių rūpesčių A. Palskiui netrūko, padėjo jam ir jo paties, kaip muzikanto, žinomumas, ryšiai. Juk norėta sukviesti geriausias šalies kapelas. Tik energingo direktoriaus dėka periferija metė rimtą konkurento pirštinę laikinajai sostinei.

„Su direktoriumi bendravome labai gražiai, labai kultūringai ir labai aiškiai. Jis buvo maksimalistas, jam nepakakdavo, kad kažką sukuriam, jeigu darom – turi būti gerai. Ir žmonės nesiskųsdavo, anaiptol – pasitempdavo, kurdavo ir atiduodavo geriausia, ką turėdavo. Žmonės dirbo, žinodami, kad yra atsakingi už tam tikrą sritį, tad išsisukinėti net ir nepavyktų, o direktoriaus palaikymas bei rūpestis, norėjimas žinoti, matyti, neleisdavo blogai pasirodyti, ypač, kai ir kiti dirbdavo gerai.“

Nuo įdėmaus vadovo žvilgsnio nepasislėpdavo niekas. Jo neapgaudavo ir netikra šypsena – jis iškart įsprausdavo žmogų į kampą: „Sakyk, kas yra!“ Direktorius kiaurai permatė savo pavaldinius. Jis norėjo viską žinoti: ne tik tai, kas gera, bet ir kokios bėdos slegia. Ir turėjo neeilinių sugebėjimų padėti. Jam buvo svarbu, kad aplinka darbe būtų rami, šilta ir kūrybinga.

Anot R. Katinaitės-Lumpickienės, A. Palskis buvo jautrus, supratingas, darbštus, kūrybingas, reiklus, gerbė kitą. Be to, jis buvo veiksmo žmogus, kuriam problema buvo stimulas veikti, ieškoti sprendimo.

Kai A. Palskis išėjo iš darbo, darbuotojai sužinojo, kad direktorius serga, tačiau niekada negirdėjo jo skundžiantis sveikata – jis visada išklausydavo kitų aimanas, bet, gink Dieve, niekada nieko nesakė apie savo savijautą. Kai jis išėjo, jo pavaldiniai liko pasimetę – anksčiau visada žinojo, kad jų problemos bus išspręstos, viskas bus daroma kartu. Ir staiga viskas pasikeitė. „Mes visada laikėme, kad jis buvo mūsų ir protas, ir širdis.“ Pasak R. Katinaitės-Lumpickienės, išėjus vadovui, kolektyvas dar ilgai prisimindavo nutikimus su direktoriumi, jo turtingą kalbą, liaudiškus posakius.

Žmogus ir vadovas, kokio jau nebus

Režisierė Janina Baldauskienė apie buvusį direktorių galėjo atsiliepti tik gerai: puikus žmogus, puikus specialistas, supratęs visą kultūros sistemą (juk buvo vadovavęs ne vienam kolektyvui), supratęs, kur ir ko atėjo – ne veltui kultūros centrui (ir rūmams) vadovavo 17 metų. „Mes iš tikrųjų klestėjom prie jo. Buvo labai ūkiškas. Kaip žmogus – labai jautrus, atjaučiantis. Ar bėda, ar tau kas nors nelabai sekasi, išsikvies, paklaus, išsiaiškins. Galvoju, kad buvo savo vietoje. Tokio žmogaus ir kartu vadovo mes nebeturėsim.“

Prieš ateidamas į kultūros rūmus, A. Palskis dirbo Utenos muzikos mokykloje direktoriaus pavaduotoju. Buvo pasirinktas kaip tinkamiausias administracinio darbo turintis specialistas.

Pasak J. Baldauskienės, A. Palskis buvo tikras kultūros žmogus: atsidavęs, užsispyręs (Ožiaragis). Kultūros centre vyko įvairiausi tiek vietinio, tiek respublikinio, net tarptautinio lygio renginiai. Pašnekovė vadovaujant šiam direktoriui pradėjo daryti respublikinius, o paskui ir tarptautinius teatro laboratorijų festivalius. Kiekvienas renginys, tiek mažesnis, tiek didelis, buvo finansuojamas – direktorius rasdavo rėmėjų. „Jis buvo tikras kultūros, meno žmogus. Ir labai geras ūkininkas. Mūsų niekada neskirstydavo: ar stalius, ar vairuotojas, ar kolektyvų vadovas – jam visi buvom lygūs. Visus vienodai mylėjo. Kiekvienas dalykas, kiekvienas niuansas, kiekvienas renginys būdavo aptartas pas jį kabinete, išsiaiškinta iki smulkmenų, sukviečiami visi kultūros, meno darbuotojai į pirmadieninius pasitarimus, kurie vykdavo ir po 2–3 valandas. Išsiaiškindavom viską, nes jam rūpėjo. Jis norėjo rezultato, kad mums visiems būtų gerai, kad sektųsi.“ Pasak J. Baldauskienės, direktorius vertino kiekvieną darbuotoją, jam buvo labai svarbu išlaikyti pilną, gražų, sveiką kolektyvą. Dėl vadovo pastangų kultūros centre buvo daug ilgamečių darbuotojų, net valytojos išdirbdavo po 15–20 metų. A. Palskis darbuotojus ne tik motyvuodavo skatinimais, bet ir rūpindavosi, jei kuris susirgdavo. Pavyzdžiui, po pašnekovės stuburo operacijos siuntė valdišką mašiną, ištiestą lentomis, ligonės parvežti iš Kauno. „Tai buvo vadovas. Iš tikrųjų tai jautėm.“ Visi jį gerbė ir vadino tik direktoriumi, tačiau tuo pat metu ir mylėjo lyg tėvą, tarpusavyje pajuokaudami šaukė tėvoku. Beje, nors nemažai kultūros darbuotojų pažinojo A. Palskį iš anksčiau ir vadino jį vardu, kai šis atėjo vadovauti kultūros rūmams, per dvi savaites jis gražiai nubrėžė ribą: „Iki 17 valandos aš direktorius, o paskui galite mane vadinti ir Algiu.“ Tačiau darbuotojai ir po oficialių darbo valandų Algį jau buvo įpratę vadinti direktoriumi, juo labiau kad jis ir vyresnis už savo pavaldinius buvo. Todėl į juos kaip vyresnis žmogus nepiktai kreipdavosi: Nu, varłas, nu, varłas, kaip jum šiandien, varłas, nu?

Darbuotojai žinojo ir vadovo nuotaikas. „Kai gera nuotaika, arba patvirtintas biudžetas, tai, ko jis visada laukė, nueina į sceną, skambina fortepijonu, dainuoja. Užsirūko gerą cigaretę, pasikvėpina gerais prancūziškais kvepalais ir švyti visas!“ – juokėsi režisierė.

Kultūros centro variklis

Minėdama senuosius darbuotojus (kai kurie vis dar dirba) – režisieres Vidą Kairienę, Ireną Leikauskienę, dailininkę Vidą Navikienę, pavaduotoją R. Katinaitę-Lumpickienę, „Vieversos“ vadovę Robertą Macelienę – J. Baldauskienė sakė, kad visi šie ir kiti žmonės, kurių nepaminėjo, gali po kruopelytę sunešti daug pasakojimų, koks direktorius buvo A. Palskis: „Jis buvo viso kultūros centro variklis. Mes atnešdavom idėjas, visi kartu spręsdavom, mums tinka, netinka, žiūrovui tinka, netinka. Tai, kas vyksta dabar, yra anų laikų atspindys – mes viską praėjom, mes viską padarėm“, – kalbėjo J. Baldauskienė. Žinoma, ji pripažįsta, kad be atsakingų už kultūrą žmonių savivaldybės administracijoje būtų sunku veikti, nes rėmimas ateina iš ten. Kaip dabar šventės organizaciniais rūpesčiais užsiėmusi mero patarėja Gerda Rušienė, taip anksčiau didelės pagalbos sulaukta iš menininko mero Alvydo Katino.

Kad A. Palskiui rūpėjo kultūra, kad jam dėl jos skaudėjo, rodo ir faktas, jog jis pasirūpino, kad rajono kultūros centrai taptų pavaldūs Utenos kultūros centrui – taip ši įstaiga galėjo labiau rūpintis apleistaisiais savo broliais periferijoje. Direktorius užmezgė šiltus santykius su rajono seniūnijų seniūnais – artima bičiulystė prisidėjo prie kultūrinio gyvenimo atsigavimo (kai kurie miesteliai turėjo ir po 3–4 meno kolektyvus). A. Palskis vertino darbuotojus, kurie siekė rezultato, nes jis taip pat jo siekė. Tikrai nedraudė ir netgi skatino važiuoti į įvairius konkursus. Visada skirdavo transportą.

Nors kultūros centras gavo aukščiausią kategoriją jau vadovaujant kitai direktorei, Astai Motuzienei, po A. Palskio mirties, J. Baldauskienės nuomone, didžiausias šio nuopelno „kaltininkas“ yra būtent jis. Be abejo, prie tų pokyčių prisidėjo ir atsidavę savo darbui darbuotojai, su mylimu direktoriumi perėję „ugnį, vandenį ir varines triūbas“.

Ilgametės kultūros centro režisierės nuomone, A. Palskio nuopelnas, kad į Uteną atvažiuodavo Čiurlionio kvartetas, Valstybinis Vilniaus kvartetas, muzikiniai teatrai, baletas… Visi buvo gerbiami, visi priimti, visi A. Palskio palabinti. Jo dėka kultūros centre būrėsi daugybė meno kolektyvų, buvo organizuojami džiazo vakarai.Gal todėl, kad nepriklausė nė vienai partijai, kultūros centre tilpdavo ir priimti būdavo visų politinių partijų atstovai.

Tęsinys kituose „Utenos dienos“ numeriuose

Palskių šeimos archyvo nuotr.

The post Algirdas Palskis – žmogus, Utenos kultūrai nukalęs auksinę pasagą appeared first on udiena.lt.