Atlikus maudyklų vandens tyrimus, nustatyta – vandens kokybė atitinka nustatytus higienos reikalavimus.

„Utena.lt“ inf.

The post Maudyklų vanduo Utenos rajone yra švarus appeared first on udiena.lt.

Apie veiklos atnaujinimą informuosime papildomai.“

„Utenos komunalininko“ inf.

The post Dėl Dauniškio ežero didžiojo fontano appeared first on udiena.lt.

Utenos miesto turgavietėje, prekybos centrų „Lidl“, „Norfa“ automobilių stovėjimo aikštelėse, prieigose, Vyžuonaičio ir Dauniškio ežerų pakrantėse gyventojams patarta rūpintis savo turto saugumu, siekiant išvengti kišenvagysčių, vagysčių iš automobilių, nekilnojamo turto objektų. Patarta viešosiose vietose saugoti asmeninius daiktus, vengti spūsčių, stebėti aplinką. Automobiliuose nepalikti vertingų daiktų. Pasirūpinti namų apsauga, geru kokybišku apšvietimu, vaizdo stebėjimo kameromis, kad aplinka taptų nepalanki asmenims, vykdantiems nusikalstamas veikas. Nuolat keistis informacija su kaimynais. Pastebėjus pažeidimus darančius asmenis pranešti policijai numeriu 112.

Aptarti naujausi sukčiavimo būdai, patarta, kaip jų išvengti, neprarasti didelių pinigų sumų. Gyventojams išdalyta prevencinė informacija su patarimais, kaip netapti nusikaltimų aukomis.

Utenos miesto turgavietėje, ežerų pakrantėse skelbimų stenduose paviešinta aktuali prevencinė informacija apie narkotinių medžiagų platinimą, nepilnamečių atsakomybę už galimus pažeidimus, asmens ir turto apsaugą, vagysčių, sukčiavimų, saugaus eismo prevenciją, saugaus elgesio taisykles prie vandens telkinių.

Gyventojai pasidalijo savo patirtimis, situacijomis, kaip pavyko išvengti galimų kišenvagysčių turgavietėje, vagysčių iš automobilių, sodybų, galimų sukčiavimo atvejų (kai nuolat skambina iš skirtingų numerių sukčiai, prisistatydami įvairių institucijų darbuotojais). Žmonės dėkojo, kad Utenos r. PK policijos pareigūnai nuolat matomi Utenos mieste, kad policija vykdo aktyvią švietėjišką veiklą, nuolat informuoja gyventojus, kaip apsaugoti save ir savo turtą, skiria didelį dėmesį gyventojų saugumo užtikrinimui.

Tikimės, kad švietėjiška prevencinė veikla, perteiktos žinios padės išlikti budriems ir netapti nusikaltimų aukomis.

Dėkojame sutiktiems gyventojams už šiltą bendravimą, už tai, kad pasidalijo patirtomis gyvenimiškomis situacijomis. Giriame Jus už tai, kad išlikote budrūs, kritiškai mąstantys įvairiose situacijose.

Būkite budrūs, saugokite save ir savo turtą!

Utenos policijos bendruomenės pareigūnų inf.

The post Gyventojams priminta, kaip apsaugoti save ir savo turtą appeared first on udiena.lt.

Nuo ryto iki vakaro

Net keturias paras sodyba buvo virtusi autentiška pokario Lietuvos kaimo erdve: didelė kūrybinė komanda, profesionali kino technika, apšvietimo įranga, kostiumai ir įtemptas filmavimo ritmas kūrė ypatingą aurą. „Turėjome tris pilnas pamainas po 12 valandų, viena pamaina truko net 16 valandų, dar viena diena buvo skirta pasiruošimui. Darbai vyko nuo pat ryto iki vėlumos“, – apie intensyvų filmavimo procesą pasakojo V. Stulginskaitė. Ji atskleidė, kad filmo kūrimui pasirinkus A. ir M. Miškinių literatūrinę-etnografinę sodybą gerokai palengvėjo komandos darbas. Ši erdvė puikiai atitiko norėtą sukurti filmo atmosferą ir kūrėjų lūkesčius, siekiant atspindėti filme vaizduojamą laikotarpį, tad ir papildomų dekoravimo darbų teko atlikti mažiau.

Daugiau apie tai skaitykite antradienio (2026 06 02) laikraštyje „Utenos diena“.

The post Etnografinėje sodyboje – aštuonios moralės išbandymų minutės appeared first on udiena.lt.

Netrūko gardumynų, gražumynų ir bendrystės

Nuo pat ryto Užpalių gimnazijoje rinkosi kraštiečiai, skambėjo jaunimo atliekamos dainos ir sveikinimo žodžiai, padėkos ir gėlės buvo skirtos trims nusipelniusioms šio krašto asmenybėms – šiemet Kovo 11-osios proga rajono savivaldybės įsteigtą „Metų geradario“ apdovanojimą pelniusioms Nijolei Rimkevičienei, Vitai Narbutienei ir Užpalių herbo, sukurto deimantinės mozaikos technika, idėjos autorei Jovitai Jasikevičienei.

Daugiau apie tai skaitykite antradienio (2026 06 02) laikraštyje „Utenos diena“.

The post Į „Užpaliečių kraštiečių šventę 2026“ karieta atvyko garbus svečias appeared first on udiena.lt.

Gerbiamas Žilvinai, kaip manote, kodėl kremavimas Lietuvoje tampa vis dažnesniu pasirinkimu?

Per pastaruosius metus labai pasikeitė žmonių požiūris į atsisveikinimą. Šeimos šiandien dažniausiai ieško ne prabangos ar didelių ceremonijų, o ramybės, aiškumo ir galimybės oriai atsisveikinti su artimu žmogumi. Netekties akimirkomis žmonės būna emociškai pavargę, todėl jiems svarbu, kad procesas būtų kuo paprastesnis ir jautresnis. Kremavimas dažnai leidžia išvengti papildomos skubos, suteikia daugiau laiko susitikti su artimaisiais, ramiai pasiruošti atsisveikinimui.

Vis dar pasitaiko žmonių, manančių, kad kremavimui nepritaria Katalikų bažnyčia. Ar dažnai susiduriate su tokiomis abejonėmis?

Taip, tokių klausimų dar būna. Tačiau šiandien Katalikų bažnyčia kremavimo nedraudžia. Žmonėms svarbiausia žinoti, kad esmė išlieka pagarba žmogui, malda ir atsisveikinimo prasmė. Dažnai šeimos tiesiog nori suprasti, ar jų pasirinkimas yra tinkamas ir pagarbus. Mes matome, kad daugeliui žmonių svarbiausia ne pati forma – urna ar karstas – o galimybė atsisveikinti ramiai ir oriai.

O ar keičiasi laidotuvių tradicijos?

Taip, iš tiesų keičiasi. Šiandien žmonės dažniau renkasi mažesnį ratą artimųjų, daugiau privatumo, ramesnę aplinką. Pastebime, kad atsisveikinimai tampa jautresni, labiau orientuoti į žmogaus gyvenimo prisiminimą. Kartais šeimos pasirenka paprastesnę ceremoniją, tačiau tai nereiškia mažesnės pagarbos. Dažnai būtent paprastume atsiranda daugiau tikrumo ir artumo.

Ar pasitaiko atvejų, kai žmogus dar būdamas gyvas išreiškia norą būti kremuotas?Taip, tokių atvejų tikrai daugėja. Žmonės vis dažniau apie tai kalbasi šeimoje, aptaria savo valią su artimaisiais. Netekties metu šeimai tai dažnai tampa labai svarbiu palengvinimu, nes artimieji jau žino žmogaus norą ir gali jį išpildyti. Pastebime, kad žmonės nori paprastesnio, ramesnio atsisveikinimo, nenori apkrauti šeimos papildomais rūpesčiais. Todėl sprendimas dėl kremavimo dažnai būna apgalvotas iš anksto.

Kodėl žmonėms svarbu visas paslaugas gauti vienoje vietoje?

Netekties metu artimiesiems labai sunku spręsti daugybę praktinių klausimų. Todėl žmonėms svarbu aiškumas ir pagalba. Utenos krematoriume šiandien galima ne tik atlikti kremavimą, bet ir suorganizuoti visas laidotuves: nuo dokumentų tvarkymo iki atsisveikinimo ceremonijos. Tai leidžia šeimai mažiau rūpintis organizaciniais klausimais ir daugiau dėmesio skirti buvimui kartu. Matome, kad žmonėms tai suteikia daugiau ramybės.

Svarbiausia – pagarba žmogui.

Ar žmonėms šiandien svarbus ir emocinis atsisveikinimo aspektas?

Labai svarbus. Kartais artimiesiems reikia daugiau laiko susitaikyti su netektimi. Kremavimas leidžia atsisveikinimą planuoti kiek ramiau, be tokios didelės skubos. Pastebime, kad žmonėms svarbu ne tik pati ceremonija, bet ir atmosfera – ramybė, pagarba, galimybė pabūti kartu su šeima. Tokie momentai vėliau išlieka atmintyje labai ilgai.

Ką dažniausiai sakote žmonėms, kurie išgyvena netektį?

Turbūt svarbiausia – neskubėti ir leisti sau išgyventi atsisveikinimą. Kiekviena šeima turi savo būdą prisiminti ir palydėti artimą žmogų. Svarbiausia išlieka pagarba žmogui, jo gyvenimui ir artimųjų bendrystė. Visa kita – tik forma, kuri turi padėti šeimai šį sunkų laiką išgyventi ramiau.

The post Mirtis nėra pabaiga: kodėl vis daugiau žmonių renkasi kremavimą? appeared first on udiena.lt.

Daug ir įdomių žinių apie gimtąjį Meldutiškio kaimą pateikė Jonas Stundžia, šiuo metu gyvenantis Sudeikiuose. Jo naujieji namai buvo suręsti iš dvaro pastato (kad Meldutiškyje būta palivarko, priklausiusio Vilniaus vyskupijai, nurodoma ir Utenos krašto enciklopedijoje). Pašnekovas mena ne tik galingus ąžuolus, klevų alėją, reliktus iš dvaro, bet ir kaimo istoriją kuriančius vietinius gyventojus.

Pasidalytas dvaras

Kad Meldutiškyje buvęs dvaras, J. Stundžia sakė girdėjęs tokias kalbas. Ar Zemblos, ar Ganzoko. O Antanas Bagdžiūnas iš Šiaudiniškio, pravardžiuotas Petrėnu, meldutiškiečiui pasakojo, kad ant Ąžuolinės kalno esą pakastas auksas.

J. Stundžios motina, kaip šiek tiek raštinga (baigusi greičiausiai pradžios mokyklą ir dar dvejus metus mokiusis Antalieptės žemesniojoje žemės ūkio mokykloje), kai kaimą skirstė į vienkiemius, padėjo matininkui matuoti žemes. Kas kėlėsi toliau, gavo žemės daugiau, kas liko ulyčioje – mažiau. Pašnekovas žino, kad senelis Jurgis Stundžia turėjo nemažai žemės, tačiau iš kur ją gavo, pasakyti negalėjo. Sūnui, J. Stundžios tėvui, Kazimierui teko 12 hektarų, kitam sūnui Adolfui – 16, dukroms Monikai, Teofilei (Tapyliai) ir Onai po 3 ar 4. Dukrai Anelei žemės neteko, bet pasogos gavo kuliamąją mašiną. Dvarą pasidalijo broliai: Kazimierui liko didelis klojimas, du svirnai, padėjo jis broliui pasistatyti ir naują klojimą. Broliai išsiardė ir pasidalijo dvaro gyvenamąjį namą. Namus kiekvienas statėsi jau naujose vietose. Dar ir naujo medžio pridėjo, nes miško turėjo. Šios dalybos greičiausiai vyko karo išvakarėse, nes šiaudinį stogą tėvas dengė karo metu.

Vieną iš svirnų mažasis Jonukas gerai atsimena, nes su seserimi į senąją sodybvietę pakalnėje nueidavo, o senajame didžiuliame klojime buvo įrengtas tvartas. Beje, klojime buvo dideli, gal dviejų metrų aukščio, mediniai ratai su piršto ilgio dantračiais. Senelių sodyboje būta ir didžiulių ąžuolinių piestų.

Brolių nepasidalyta liko ties žemių riba stovinti pirtis, kuri be šeimininko laikui bėgant sugriuvo.

Neteisinga tremtinio dalia ir melioracijos buldozeris

Vietiniai vyrai, norėdami išsukti savo kailį iš tardytojų nagų, neteisingai liudijo prieš Kazimierą Stundžią. Neva šis yra partizanų, kurių pilna Kemešio giria, vadas ir jis nieko nebijąs ir pan. Stambus, stiprus vyras išvežtas į Utenos kalėjimą buvo mušamas, laikytas 16 parų karceryje, vandenyje, kad prisipažintų. Neprisipažino, bet vis tiek buvo nuteistas 25 metams arba sušaudyt. Paskui nuosprendis buvo pakeistas į 20 metų katorgos. (Vis dėlto sūnus sako, kad būta kalbų, jog neblogai gyvenęs tėvas rėmęs miško brolius: iš skrebų už lašinius nupirkdavo ginklų ar šovinių…) 52 metų tėvas buvo ištremtas 1945-aisiais, kai sūnui tebuvo devyni mėnesiai. Tremtinio žmona liko viena su trimis vaikais. Kai atžalos išskrido į pasaulį, Veronika Stundžienė liko viena ir gyveno beveik iki melioracijos. Tiesa, kurį laiką pas ją gyveno dukra Bronė su šeima, tačiau, įkainavę namus melioracijai, po kiek laiko išsikraustė į Tauragnus. Nors motina ir nenorėjo palikti namų, vaikams prikalbinus persikraustė pas sūnų Joną į Ruklius, paskui į Sudeikius ir galiausiai į Tauragnus, kur, sulaukusi 94 metų, mirė pas dukrą Bronę Bileišienę.

K. Stundžia tremtyje mirė po trejų metų. Šeima dar gavo laišką, kad nieko nedirba, tik apie gyvenamąjį namą apsitvarko. Po kiek laiko ėmė grįžti siuntiniai. Gavo šeima ir tremtinio mirties liudijimą. Paskutinė jo kalėjimo vieta: Krasnojarsko kraštas, Dudinka. Ten kažkur greičiausiai ir palaidotas. Beje, kalėjimo neišvengė ir kiti kaimo vyrai, kurie liudijo prieš K. Stundžią.

Melioracijai ėmus klibinti kaimo žmones keltis į gyvenvietes, dauguma sutiko, tačiau būta ir tokių, kurie užsispyrė niekur neiti. Toks buvo Jonas Vaišnoras, Juozas Bilaišis (abu iš Bernotiškio). Pastarasis buvo pasistatęs naujus trobesius ir jam buvo gaila keltis, nors Tauragnuose jau buvo kažkokią gryčią nusipirkęs. „Saka, rūko vienodai ir verkia, nuėjęs už nama kampa. Supranti, sava rankom viskų darė. Dabar melioracija nugriaus, sustumdys, ir viskas. Kaip visų.“

Kazienės (K. Stundžios žmonos) namus kažkas išsivežė į Vilnių. Grįžęs iš sovietų armijos J. Stundžia iš tėviškės dar pasiėmė geresnės medžiagos iš ūkinių pastatų naujai statomam namui Sudeikiuose, o kur visa kita dingo, jis nežino. Dėdės Adolfo ūkį į Sėlą persikėlė jo žmona (A. Stundžia jau buvo miręs).

J. Stundžia atsimena dvarvietėje likus akmeninius pamatus, kuriuose jie, vaikai, žaisdavo. Vėliau melioracija viską sustumdė. Dvarvietėje būta ir didžiulių klevų alėjos. Ant kalno augo metro skersmens ąžuolai.

Velnio lašų išvogti gyvuliai

J. Stundžia pasakojo, kad į didžiulį kluoną, kurį paveldėjo pašnekovo tėvas, kolūkis suvarė iš žmonių surinktas karves. Neaišku, ar jas kas saugojo, tačiau „Lietuvos patriotai“ gyvulius kažkur išsivarė. Po kiek laiko jau kitas karves suvarė į Bivainio tvartą. Į sargybą pastatė fermos vedėją Julę Grašienę ir kolūkio buhalterę Marytę Rakauskienę (tuo metu jos dar buvo netekėjusios). O tuo tarpu netoli Meldutiškio apsistojo ar kareivių garnizonas, ar skrebai. Jiems vadovavo Tauragnų įgaliotinis Pernavas. Kareivos, besišlaistydami po apylinkes, rado samagono bravorą ir nusitempę į Stundžių vyšnyną ėmėsi patys varyti velnio lašus. Pašnekovas, dar visai mažas vaikas, ant pečiaus gulėdamas girdėjo, kaip atėjusios karvių sargės jo motinai bėdavojosi: „Kazien, karves pavage… Kas mum dabar bus?“ O karves ir vėl išsivarė „Lietuvos patriotai“ – kareiviai (ar skrebai) buvo girti… Labiausiai dėl šios vagystės kentėjo sargės, kurias valdžios organai ilgai tampė.

Kiek vėliau: „Tadu jau buva sujungti kolūkiai. Su Gaideliais, Grašiais. Tadu suveže visi vežimus. Toks įstatymas buva. Važelius, roges, ratus, pakinktus ir visa kita! Ir pavaliai visų kluonų išsidalina – nieka nelika! A motinai net plūga nelika. Tai dėdė Adolfas kur tai rada sava drapokų arklinį septynių plunksnų, tai iš kažkur jį atsiėmė. Niekam nežinant ištųsė, ir viskas! Vieni nuo kitų vogė.“

Kaip piemuo važelį gaminosi

Užsimanė J. Stundžia roges pasigaminti, užsiminė S. Bagdžiūnui-Petrėnui. Tas apsiėmė jį su draugu Antanu Bagdžiūnu išmokyti. Liepė pusberniams iš miško kreivų medžių privežti. Pašnekovas dvejas roges ir pavažas pasigamino.

Pavažoms tikdavo ne bet koks medis. Mokytojas mokiniui liepdavo surasti juodų beržiokų ir pavasarį jam nuskusti žievę (galima ir juostomis). Kitą pavasarį jau galima jį kirsti. Tada reikia pasidaryti pavažų lenkimo formą – ragalinkstą. Pasisarmatijo keturiolikmetis šablono prašyti staliaus Vincento Bivainio, tad nuėjo į mišką, nusipjovė drebulę, jos gabale išsitašė ragalinkstą ir liepė motinai iškūrenti duonkepį pečių. Ištašytą pavažą lenkė ant medinio rato stebulės, tada užkalė juosta, kad išlaikytų lenktį, ir kišo į pečių. Pasidarė jaunuolis važelį, Šiaudiniškio kalvis Jonas Lumpickas jį apkaustė. Visi didžiavosi, kad piemuo pats važelį padirbino.

Beje, mokėjo Petrėnas ir anglis gaminti – užgesindavo jas pečiurkoje. „Stasy, reikia unglių.“ „Viedras bulbų – viedras unglių!“ Mat senbernis pats nesodindavo bulvių.

Už saują kapeikų nupirktas pasitikėjimas

J. Stundžia žino, kad Petras Stundžia prie caro yra gelžkelį tiesęs. Į pirtį atvežtas seniokas kaimynams pasakojęs, kad darbininkai nenorėję algos imti auksiniais pinigais, nes šie išsibarsto, todėl imdavo „kažkokiais carskais pinigais“.

P. Stundžios vienintelė dukra Teklė (Petryčia) buvo labai stipri – su vyrais imtynių eidavo: „Kolchoze su vyrais, kai kuldava, tai eidava imtynių. Visus paklodava! Ir vyrų buva takių stambių, kad ir Značiukiokai kas do!.. Tai, saka, pripilia pūrų (lietuviškas pūras – 67,2 l, mažasis pūras – 50,76 l – aut. past.) grūdų, paima ir užsimeta ant pečia.“

Netoli Kemešio girios vargingai, teturėdama hektarą žemės, gyveno Kunickienė, kuri puodus žiesdavo. Žmonės pirkdavo iš namų, nes Kunickienė arklio gaminiams nuvežti kur toliau neturėjo. Jos sūnus Bronius buvo labai nagingas: mokėjo laikrodžius paremontuoti ir apie radiją nusimanė (Kemešio Gimžauskas turėjo vėjo malūnėlį, elektrą gamindavo, tai pas jį nueidavo kažką pakrapštyti), surinkdavo dviračius, nudažydavo ir parduodavo Utenos turguje. Mokėjo ir langus, duris gaminti, ir pečius mūryti. Gabumą iš tėvo paveldėjo Tauragnuose gyvenantis sūnus Alfredas, langus, valtis dirbina, „iš dratelių lipdydavo marijas visokias“.

Sako, kad Juozapas Bivainis-Ileriokas pats smuiką pasigamino. Mokėjo kryžius dirbinti. Dirbo jis ar fermos vedėju, tad kai kūlė, pristatė saugoti, o kad visi buvo alkani, tai kažkas pavogė 50 kilogramų grūdų – Gaidelių mokykloje buvo parodomasis teismas, nuteisė Ilerioką, įkišo į kalėjimą. Jo žmonai Onai Bivainienei, Onos Stundžienės-Simanienės dukrai, prireikė pinigų, tad vežė į Vilnių parduoti avies skerdeną. Turguje prie pardavėjos priėjo dvi ponios ir sako: „Kam Jums čia smulkinti tą avį – mes visą ją paimsim!“ Moteris apsidžiaugė ir nunešė avieną į pirkėjų namus. Tos pasiėmė mėsą, o pardavėją dar ilgokai išlaikė už durų, kol išnešė saują rusiškų kapeikų. „O kur pinigai?..“ „Ko tu nori? Mes gi auksu sumokėjom tau!“ „Nei avies, nei pinigų“, – juokėsi pašnekovas.

Po kiek laiko iš kalėjimo grįžo ir Ileriokas. Nors ir buvo pasistatęs naują gryčią, vis tiek, atėjus melioracijai, nusprendė keltis į Tauragnus. Dirbo vietos kolūkyje.

Šiaudiniškyje gyveno seserys Jadvyga ir Elena Lumpickaitės, nors viena vėliau išvažiavo į Vilnių, abi buvo geros siuvėjos – kailinius ir sermėgas taip pasiūdavo, kad greičiau drabužis suplyšdavo, negu siūlė iširdavo. Tame pačiame kaime gyvenęs, bet iš Meldutiškio kilęs V. Bivainis buvo geras stalius: galėjo ne tik ratus ar važelį padaryti, bet ir pirtį pastatyti.

Pašnekovo pusbrolis Dominykas Stundžia išėjo į mišką, vieno susišaudymo metu kažkur Kuktiškių miške buvo sužeistas, išsitraukė granatą ir, kad nepaimtų gyvo, susisprogdino. O jo brolis Juozapas Stundžia buvo baigęs Panevėžio proftechninę mokyklą, kaip pats sakydavo – fiziūškę. Buvo gabus, dirbo Biliakiemyje. Niekas prie jo nesikabino, paso neturėjo, dar kolūkio pirmininkas Antanas Mikulėnas bandė jam dokumentus padėti gauti, bet meistras neturėjo kantrybės važinėti į saugumą dėl papildomų procedūrų. Vėliau J. Stundžia persikėlė pas seserį į pakaunę, ten kažką meistravo, ten ir pabaigė savo dienas.

Jono Stundžios asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.

The post Pasidalytas dvaras, netikras partizanų vadas, už saują kapeikų nupirktas pasitikėjimas ir stipruolė, vyrus mėčiusi lyg grūdų maišus appeared first on udiena.lt.

Net apie 70 proc. gyventojų apklausoje nurodė atliekas rūšiuojantys visada, dar apie 20 proc. tai daro dažniausiai, o nerūšiuojančiųjų arba rūšiuojančių labai retai – apie 10 proc. Kartu matyti, kad įprotis jau įleidęs šaknis – net 27 proc. gyventojų teigia rūšiuojantys jau 5–10 metų, o dar 22 proc. – net ilgiau nei 10 metų, tad beveik pusė visuomenės (49 proc.) rūšiuoja ilgą laiką.

„Šie duomenys rodo, kad rūšiavimas Lietuvoje peržengė elgesio pokyčio etapą ir tampa norma. Tad šiandien svarbiausia jau ne tai, ar žmonės rūšiuoja, o kaip nuosekliai ir teisingai jie tai daro“, – komentuoja pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ marketingo ir komunikacijos vadovė Asta Burbaitė.

Ne visiems prieinamas įsipareigojimas

Pagrindinės kliūtys, stabdančios gyventojų įsitraukimą į nuolatinį rūšiavimą, yra praktinės. Beveik pusė nerūšiuojančiųjų (45 proc.) teigia namuose neturintys vietos rūšiavimui skirtoms šiukšliadėžėms, 39 proc. nurodo rūšiavimo konteinerių trūkumą šalia namų, o 23 proc. – laiko stoką.

Svarbus ir gyvenamosios aplinkos veiksnys: individualių namų gyventojai rūšiuoja dažniau – net 83 proc. jų nurodo tai darantys nuosekliai, o daugiabučiuose šis rodiklis reikšmingai mažesnis – apie 59 proc.

Tyrimas taip pat parodė aiškius skirtumus tarp gyventojų grupių: aukštąjį išsilavinimą turintys gyventojai atliekas rūšiuoja nuosekliau – 74 proc. jų teigia tai darantys visada, kai tarp pagrindinį išsilavinimą turinčių ši dalis siekia 59 proc. Vieniši žmonės linkę rečiau rūšiuoti (64 proc.) už gyvenančius su partneriu (73 proc.) ar vaikais (69 proc.).

Motyvuoja patogi infrastruktūra

Būtent tai paaiškina ir gyventojų motyvacija rūšiuoti – pasirinkimą labiausiai lemia ne vertybinės nuostatos, o paprastas kasdienis patogumas. Stipriausias veiksnys, skatinantis rūšiuoti, yra patogūs rūšiavimo konteineriai šalia gyvenamosios vietos – net 76 proc. respondentų tai įvardija kaip vieną svarbiausių paskatų.

Antroje vietoje – vidinė motyvacija: aplinkosauginiai tikslai ir ekologinis sąmoningumas (apie 70 proc.). Toliau rikiuojasi labiau išoriniai veiksniai – nemokamas išrūšiuotų atliekų surinkimas (58 proc.) ir galimos sankcijos už nerūšiavimą (56 proc.).

Socialiniai ir informaciniai kanalai turi mažesnę įtaką: draugų ar aplinkinių patarimai ar nuostatos siekia apie 26 proc., renginiai – 25 proc., o informacija žiniasklaidoje ar internete dažniau veikia kaip papildomas, bet ne lemiamas motyvatorius.

„Tyrimas labai aiškiai rodo, kad žmonės Lietuvoje jau nori rūšiuoti ir tai daro, tačiau jų elgesį labiausiai lemia tai, kiek tai yra paprasta ir patogu. Kuo mažiau neaiškumų ir kuo lengviau prieinami sprendimai, tuo nuoseklesnis tampa rūšiavimas“, – sako A. Burbaitė.

Neaiškios taisyklės mažina įsitraukimą

Visuomenės nuomonės apklausa atskleidė dar vieną svarbų aspektą – nors daugiau nei 9 iš 10 gyventojų teigia žinantys, kaip rūšiuoti atliekas, praktikoje išlieka nemažai neaiškumų. Uždavus klausimus apie tai, kur mestų konkrečią atlieką, didžioji dalis apklaustųjų pasimetė.

„Panašias klaidas matome tiek apklausoje, tiek rūšiavimo konteinerių turinyje – žmonės vis dar nežino, kad rūšiuoti būtina visas pakuočių atliekas, kyla nesusipratimų dėl metalinių pakuočių rūšiavimo, taip pat dėl higienos priemonių tinkamo išmetimo. Siekiame kuo platesnės informacijos sklaidos apie tinkamą rūšiavimą, taip pat skatiname domėtis, užduoti kylančius klausimus. Vis dėlto, matome, kad dar tikrai turime daug darbo edukuojant, o gyventojai – mokantis apie atsakingą atliekų tvarkymą“, – teigia A. Burbaitė.

Pasak „Žaliojo taško“ atstovės, tai susiję su tuo, kad Lietuvoje vis dar trūksta vieningų ir aiškiai suprantamų atliekų rūšiavimo taisyklių.

„Gyventojai nori rūšiuoti ir tą daro, tačiau dažnai suabejoja, kur mesti sudėtingesnę pakuotę ar nebereikalingą daiktą. Tai rodo, kad siekiant įgyvendinti žiedinės ekonomikos principus būtina užtikrinti sklandų visų grandžių veikimą – nuo aiškiai pažymėtų ir perdirbamų pakuočių iki patogios infrastruktūros ir informuoto vartotojo sprendimų“, – teigia A. Burbaitė.

Tyrimą „Lietuvos gyventojų atliekų rūšiavimo įpročiai“ „Žaliojo taško“ užsakymu 2025 m. vasario 5 d. – kovo 1 d. atliko bendrovė OMD. Tyrimas vykdytas internetinės apklausos būdu, apklausta 1200 Lietuvos gyventojų (18–74 m.).

The post Tyrimas: rūšiavimas Lietuvoje tampa įpročiu, tačiau sisteminiai sprendimai dar atsilieka appeared first on udiena.lt.

Policija, Valstybinė mokesčių inspekcija, žiniasklaida – atrodo, visi nuolat perspėja gyventojus saugotis finansinių sukčių. Ir taip, kaip saugosi namuose rakindami duris, žmonės turėtų saugotis ir internetinėje bei socialinių medijų erdvėse. Vis dar gajūs ir telefoniniai sukčiai, kurie paveikdami psichologiškai manipuliuodami sugeba išvilioti didžiules pinigų sumas (dažnai tai būna viso gyvenimo santaupos). Šį kartą apie kovą su tokiais sukčiais ir pasikalbėjome su Utenos kredito unijos administracijos vadovu Andriumi Mackoniu.

Gerbiamas Andriau, trumpai papasakokite uteniškiams – kas yra kredito unija ir kaip ji kūrėsi.

Kredito unija – tai kooperatiniais pagrindais veikianti finansų įstaiga, kurioje klientai yra kartu ir savininkai: kiekvienas narys turi lygią balso teisę nepriklausomai nuo to, kiek pajų įsigijęs. Kitaip nei komerciniai bankai, kredito unija dirba ne akcininkų, o savo narių bendruomenės naudai – čia sukaupti pinigai lieka regione ir dirba vietos žmonių labui.

Utenos kredito unija įkurta 2002 metais, o finansines paslaugas uteniškiams teikia nuo 2003-iųjų pradžios. Per daugiau nei du dešimtmečius išaugome iki daugiau nei 2 500 klientų bendruomenės. Tai didžiąja dalimi uteniškiai ir aplinkinių rajonų gyventojai. Teikiame visas pagrindines finansines paslaugas: priimame indėlius (ir paprastai mokame daugiau nei komerciniai bankai), suteikiame paskolas net tada, kai bankai atsisako arba kelia pernelyg aukštus reikalavimus, aptarnaujame atsiskaitomąsias sąskaitas, mokėjimo korteles, siūlome internetinę bankininkystę ir mobiliąją programėlę.

Mūsų stiprybė – žmogiškumas ir artumas. Esame įkurti uteniškių iniciatyva ir skirti uteniškiams – tai ne tik šūkis, bet ir struktūrinė realybė. Bet kuris komercinis bankas ar iš kitur valdoma kredito unija, nusprendę, kad turėti skyrių Utenoje nebeapsimoka, gali jį uždaryti per kelis mėnesius, ir tokių precedentų Utenoje jau yra buvę. Mes to padaryti negalime, nes mums nėra kur trauktis: esame įkurti šios bendruomenės ir čia liksime. Utenos kredito unija – uteniškiams.

Įvairaus plauko sukčiai įvairiais būdais stengiasi vilioti iš žmonių pinigus. Su kokiomis schemomis esate susidūrę savo darbe?

Sukčiai nuolat tobulina savo metodus, todėl jų veiksmams atsispirti darosi vis sunkiau. Vienas skaudžiausių atvejų – mūsų klientės, kuriai paskambinę sukčiai apsimetė teisėsaugos pareigūnais. Jie įtikino moterį, kad per jos sąskaitą esą plaunami pinigai ir dėl to lėšos turi būti „patikrintos ekspertizėje“. Klientė išgrynino 9 000 eurų ir atidavė juos nusikaltėliams. Be to, perdavė ir mokėjimo kortelę bei prisijungimo prie internetinės bankininkystės duomenis ir taip prarado dar 5 000 eurų, kuriuos sukčiai išsigrynino naudodamiesi bankomatais. Šio atvejo sustabdyti nepavyko dėl vienos priežasties: moteris buvo iš anksto primokyta nesakyti tiesos nei mūsų darbuotojams, nei artimiesiems. Tai – būdingas sukčiams metodas, vadinamas socialine inžinerija: auka izoliuojama nuo bet kokios pagalbos, kad niekas negalėtų laiku suabejoti ar sutrukdyti.

Kitas atvejis – vyresnio amžiaus moteris reguliariai ateidavo ir bandydavo pervesti pinigus tai „draugei Italijoje“, tai „giminaičiui Ispanijoje“. Tačiau paklausta, kas tie žmonės, negalėdavo nieko konkretaus papasakoti. Tokius pavedimus atsisakome vykdyti – net jei klientė pyksta ar nesupranta mūsų motyvų. Nujaučiame, kad kažkas manipuliuoja jos pasitikėjimu, o mūsų pareiga – apsaugoti klientą net nuo jo paties sprendimų, kai matome aiškius pavojaus ženklus.

Trečias atvejis – kriptovaliutų investicijų sukčiavimas. Atlikdami retrospektyvią kliento operacijų analizę, pastebėjome nebūdingą mokėjimą ir paprašėme kliento paaiškinti ją. Atsakymo laukėme kelis mėnesius – klientas suprato praradęs pinigus, tačiau vengė tai pripažinti ir mums atsakinėjo išsisukinėdamas. Tai labai dažnas reiškinys: žmonės jaučia gėdą, bijo būti palaikyti naiviais, todėl tyli. Deja, kuo ilgiau delsiama, tuo mažesnė tikimybė pinigus atgauti. 

Ar turite istorijų, kai žmonėms pavyko išsaugoti santaupas, nors jau buvo patikėję sukčiais?

Minėtos vyresnio amžiaus moters, kuri reguliariai bandydavo pervesti pinigus nežinomiems asmenims užsienyje, istorija – tai atvejis, kai mūsų darbuotojų budrumas ir ryžtas atsisakyti vykdyti pavedimą, tikėtina, apsaugojo klientę nuo didelių nuostolių. Nors moteris mūsų sprendimus ne visada supranta, mes žinome, kad tai darome jos labui. Paprastai pakanka vieno paprasto klausimo – „O kaip pažįstate šį žmogų?“ – kad situacija paaiškėtų.

Kitas atvejis buvo klasikinis romantinis sukčiavimas. Moteris paėmė 5 000 eurų greitąjį kreditą, persivedė lėšas pas mus ir atėjo norėdama visus pinigus skubiai pervesti į Didžiąją Britaniją. Pasakojo, kad kažkoks žmogus labai nori su ja susitikti, verkia iš ilgesio, bet negali atvykti, nes neturi pinigų bilietams. Mūsų darbuotojai situaciją atpažino iškart. Moteris ant mūsų labai pyko, kai atsisakėme vykdyti pavedimą, tačiau galiausiai pavyko ją įtikinti padaryti vienintelį protingą sprendimą: grąžinti pinigus greitojo kredito bendrovei, užuot atidavus juos sukčiams. Gėda ir pyktis praėjo, o 5 000 eurų skolos taip greitai nebūtų „praėję“.

Būtent dėl tokių atvejų kredito unijoje dirbantys žmonės yra pranašesni už automatizuotas sistemas: mes pažįstame savo klientus, matome jų finansinius įpročius ir galime pastebėti nukrypimą, kurį algoritmas gali ir praleisti.

Utenos regione kiekvieną mėnesį išviliojama tūkstančiai eurų – ką patartumėte uteniškiams, kaip apsisaugoti?

Svarbiausia taisyklė – jokia teisėta institucija, nei bankas, nei policija, nei teismas, niekada neprašys grynaisiais perduoti pinigų ar atskleisti bankininkystės slaptažodžių. Jei sulaukiate tokio skambučio ar žinutės – nekalbėkite toliau, padėkite ragelį ir paskambinkite tiesiogiai tai institucijai oficialiu numeriu.

Prieš bet kokį didesnį mokėjimą ar sprendimą, ypač jei jus skubina ir liepia niekam nesakyti, pasikalbėkite su artimaisiais arba tiesiog užsukite į kredito uniją – tai nieko nekainuoja, o tokio pokalbio kaina gali būti labai didelė. Sveika abejonė – tai ne naivumas, o atsarga.

Dažnai žmonės jaučia gėdą dėl to, kad buvo išvilioti jų pinigai, ir nedrįsta niekam nieko sakyti. Kaip iš tiesų reikėtų elgtis?

Gėdos jausti absoliučiai nereikia – sukčiai yra profesionalai, kurie kruopščiai pasirengia ir naudoja psichologinio spaudimo metodus, kuriais gali apgauti bet ką, nepaisant išsilavinimo ar amžiaus. Tylėjimas gina tik sukčius – ne auką.

Kuo greičiau apie sukčiavimą pranešama policijai ir finansų įstaigai, tuo didesnė tikimybė pinigus atgauti arba bent jau sustabdyti nusikaltėlių veiklą. Ypač svarbu kuo greičiau informuoti savo finansų įstaigą – kartais dar įmanoma sustabdyti pervedimą ar blokuoti sąskaitą, ir tai gali reikšti skirtumą tarp visko ir nieko.

Ar visuomet tik patys žmonės kalti, o gal jiems pinigus gali padėti apsaugoti finansinės institucijos?

Atsakomybė tikrai nėra vien kliento. Finansų įstaigos – taip pat ir mes, kredito unija – turi pareigą stebėti neįprastas operacijas ir reaguoti, net jei klientas to neprašo. Naudojame stebėsenos įrankius, apmokome darbuotojus atpažinti sukčiavimo požymius ir turime teisę sustabdyti pavedimą, jei kyla pagrįstų įtarimų.

Dažnai mūsų didžiausias pranašumas – ne technologijos, o žmonės. Mes praktiškai pažįstame kiekvieną savo klientą: žinome jo įprastą veiklą, reguliarius mokėjimus, finansines elgsenas. Algoritmai dirba su skaičiais bei šablonais ir dažnai sustabdo įprastas, neįtartinas operacijas, tačiau praleidžia tai, ką akyla darbuotojo akis pastebi iš karto. Būtent tas asmeninis pažinimas leido mums atpažinti ir sustabdyti ne vieną sukčiavimo atvejį, kurio programa nebūtų pastebėjusi.

Vis dėlto finansų įstaiga negali apsaugoti kliento, kuris sąmoningai slepia informaciją, todėl atvirumas su savo finansų įstaiga yra ne silpnumo ženklas, o protingas sprendimas. Mes esame jūsų pusėje.

Autoriaus nuotr.

Daugaus skaitykite čia.

The post Kova su finansiniais sukčiais: Utenos kredito unijos iniciatyvos appeared first on udiena.lt.

Ši vasara bus ypatinga – kartu su jumis, mieli žiūrovai, drauge sukursime tikrai nepakartojamą festivalio sezoną.

Pakrantės šešėliai, parko medžiai ir vandens atspindžiai sukurs pagrindinę vasaros atmosferą.

Water music inf.

The post Water music programa Utenoje 2026 m. – nemokami koncertai visą vasarą appeared first on udiena.lt.