Pastaruoju metu vis dažniau girdime apie gaisrus aukštuminiuose pastatuose, kur ugnis plinta fasadais. Plitimo greitis ir liepsnų aukštis toks didelis, kad ugniagesiams dažniausiai tenka evakuoti žmones, o po to ramiai stebėti gaisrą.

Teisingai. Gaisrai aukštuminiuose visuomeninės ir gyvenamosios paskirties pastatuose kyla vis dažniau. Rekordiškai daug jų įvyko praeitais metais, tačiau netrūksta ir šį pusmetį. Dažnai minimi gaisrai Dubajuje: „Torch” gyvenamasis dangoraižis ir „Address hotel”, bet užmirštami gaisrus Grozne (Čėčėnija), Baku (Azerbaidžanas), kur degant fasadui liepsnos išplito į butus ir žuvo daugiau nei 20 žmonių. Tai neparankūs gaisrai apie kuriuos nenoriai kalbama ir spaudoje, ir konferencijose.
Šių metų birželio mėnesį Londone (Anglija) įvykusioje gaisrinės saugos parodoje FIREX Tall Buildings konferencijoje buvo iškeltas klausimas: ar galima užgesinti gaisrą aukštuminio pastato fasadu plintantį gaisrą. Atsakymai beveik vienbalsiai nuvilnijo neigiamai – tai neįmanoma. Visų iškiliausių Europos ir JAV gaisrinės saugos ekspertų nuomone toks gaisras negali būti numalšintas kol neišdegs visos degios statinio apdailos medžiagos.
Šiuo metu labai madinga aprašinėti gaisrus, įvykusius Dubajuje, tokius kaip Torch, Address Hotel, Sulafa Tower arba Ajman’e įvykusio gyvenamajame dangoraižyje. Kodėl? Nebuvo aukų. Bent jau taip skelbiama. Vienintelė auka – po gaisro išgelbėtas žmogus, kuris patyrė insultą. Tačiau ši auka nepriskiriama prie gaisro, nes žmogus mirė ligoninėje. Paranku? Manau taip, tačiau taip vedama statistika beveik visose didesnėse šalyse. Žmogus, miręs ligoninėje, – jau nebe gaisro auka.

Ką daryti šiuolaikiniame technologiniame amžiuje, negi ir vėl atsiranda kataklizmas, kurio negalime apriboti ar numalšinti šiuolaikiniuose metropoliuose?

Gegužės mėnesio konferencijoje Lund’e (Švedija) susirinkę gaisrinės saugos specialistai ir mokslininkai dalijosi patirtimi iš naujausių gaisrinių bandymų su fasadais ir jų apšiltinimo sistemomis. Bandymų standartų gausa skatino visus aktyviai diskutuoti apie tai, ar nevertėtų Europai pasirinkti vieno darnaus standarto, kuris dabar ir visiems laikams nustatytų taisykles fasadų bandymams. Dalyvių apklausa parodė, jog dauguma specialistų sutiko su nuomone, kad harmonizuotas standartas privalo atsirasti artimiausiu metu, jis turėtų numatyti gaisro židinio poziciją tiek iš išorės, tiek iš vidaus, ir tai negali būti mažo mąstelio gaisras, o toks, kuris imituotų realaus gaisro plitimo greitį ir scenarijų. Vadinasi, teks bandinius gerokai didinti, kad pamatytume realesnius ugnies poveikio rezultatus.

Ar tiesa, kad fasaduose nelikus degių medžiagų galėtume jaustis daug saugesni?

Pagrindinė tezė kalbant apie gaisrų plitimo ribojimą, kaip visada, būtų apsiribojusi degių medžiagų fasade apribojimu, tačiau tam kelią stoja realijos – rinkos dėsniai. Žmonių noras sutaupyti yra normalus kasdienis dalykas. Degių, tuo pačiu pigesnių, sudėtinių fasado elementų/produktų naudojimas gerokai atpigina didelius statybų biudžetus. Be to, negalima teigti, jog fasadai susideda vien iš degių medžiagų, jos dažnai „poruojamos” kartu su nedegiais produktais. Primenu, jog šiuo metu definicijos „degus/nedegus” nėra iki galo teisingos, dabar „nedegiems” priskiriamos Europinės degumo klasės A1 ir A2, „degus, sunkiai užsiliepsnojantis” – B, o „degus”, tai klasės C, E ir F. Bet ne specialistui, be abejo, lengviau suprasti ir vartoti sąvokas „degus/nedegus”, nes tai nėra taip jau iki galo neteisinga.

Ką siūlote daryti, kad pažabotume gaisrus? Kokius sprendimus jūs kuriate, kad apribotumėte gaisrus aukštuminiuose pastatuose?

Viena iš pagrindinių kovos su ugnimi fasaduose priemonių yra nedegių A klasės statybos produktų panaudojimas virš lango. Yra įrodyta, jog virš lango esantis 300 mm aukščio barjeras sėkmingai stabdo ugnies plitimą ir liepsnų plitimas sulėtinamas daugiau nei dukart. Rodos, nedidelis intarpas degaus fasado dalyje, o jau milžiniška reikšmė ir pagalba ugniagesiams malšinant sunkiai prieinamus dėl didelio aukščio gaisrus. Liepsnos pristabdomos, todėl saugiau vyksta evakuacija ir greičiau užgesinamas pats gaisras.
Ne vienų bandymų metu buvo įrodyta, jog architektūriai elementai, į išorę išsikišančios nedegios konstrukcijos, dar stipriau įtakoja gaisro plitimo greitį. Lenkijos gaisrinės saugos projektavimo taisyklėse minima, jog turi būti išlaikomas tam tikras vertikalus atstumas tarp langų, tačiau jo galima nepaisyti, jei 500 mm į išorę išsikiša architektūrinė, nedegi, E30 atsparumo ugniai konstrukcija.
Pasinaudojęs mokslininkų tyrimais ir esama savo patirtimi projektuojant ir instaliuojant vertikalias/horizontalias priešgaisrines užuolaidas ėmiausi eksperimento. Jis įrodė, jog šiuolaikinio pastato fasade galima įrengti automatines priešgaisrinės E30 atsparumo ugniai užuolaidas, kurios išsiskleidžia kilus gaisrui ir nedarkydamos architektūrinės statinio darnos sėkmingai riboja gaisro plitimą, atitraukdamos ugnies liepsnas nuo aukščiau gaisro židinio esančio fasado elementų. Pavadinau ją „Fogo Facade Fire Curtain” arba FFFC. Šiuo metu baigiamas jos sertifikavimo ir patentavimo procesas. Bandymai parodė, jog panaudojus automatiškai išsiskleidžiančią horizontalią E30 užuolaidą aukščiau gaisro židinio vyrauja 80–120 0C laipsnių temperatūra, kurios netgi neužtenka, kad sutrūkinėtų specialiai aukštuminiams pastatams gaminamas lango stiklo paketas. Eksperimentai įrodė, jog liepsnų atitraukimas yra efektyvesnis, nei jų bandymas pažaboti naudojant įdėtinius nedegių medžiagų barjerus. Kiekviena minutė tokiais atvejais yra aukso vertės. Šiuo atveju, gauname jų ne mažiau nei 30.
Šios idėjos bandymą pradedu nuo JAE, kadangi būtent ten šiuo metu vyksta daugiausia dangoraižių fasadų gaisrų, tačiau tikiuosi, jog idėja prigis ir Europoje.

Kaip suprantu galutinio balanso tarp degių/nedegių medžiagų naudojimo fasaduose nėra pasiekta nei Lietuvoje, nei Europoje?

Dažnai gyvenime ieškoma balanso. Negalima uždrausti žmonėms rinktis pigesnių (degesnių) medžiagų montuojamiems ar renovuojamiems fasadams. Rinka viską stato į savas vagas, su kuriomis dažnai nepakovosi. Todėl mūsų gaisrinės saugos prioritetas –atrasti apsaugines sistemas, kurios padėtų Lietuvos ir pasaulio gyventojams gyventi saugiau bet kokio tipo pastate. Mane visada žavėjo šis darbas, visada jaučiau, kad jis prasmingas, o rinkos dėsniai ir iššūkiai jį daro dar labiau pilną iššūkių.
Neseniai vieno draugo automobilis sudegė požeminiame garaže dėl elektros instaliacijos broko. Automatinė gesinimo sistema suveikė, bet ne iki galo. Sprogus sprinklerio ampulei vanduo, deja, nepasirodė. Pasirodo, gesinimo stotyje buvo užsukta pagrindinė vandens tiekimo sklendė. Galima būtų kaltinti bendrovę, kartą per metus prižiūrinčią gesinimo sistemą, tačiau šiuo atveju reikėtų patikrinti ir namą administruojančio asmens atsakomybę, kadangi įėjimas į tokio tipo patalpą turėtų būti ypač ribojamas, jau nekalbant apie pagrindinės vandens sklendės uždarymą. Tik atsitiktinumo, o gal tinkamai įdiegtų pasyviųjų gaisrinės saugos sistemų, dėka (priešgaisrinis angų sandarinimas) ugnis neišplito į naktį miegančio daugiabučio gyvenamąsias patalpas. Viso to rezultatas – milžiniški nuostoliai garaže, kurių būtų nebuvę, jei gesinimo sistema būtų tinkamai suveikusi.
Tai kur yra ta riba tarp tinkamo apsauginių sistemų ir tinkamų statybos produktų parinkimo ir rinkos dėsnių? Daug kas mėgsta sakyti – pas mane gaisro nebus. Aš visada klausiu: jūs įsitikinę?

Gaisrai. Slepiama informacija?

2015 m. gegužės mėnesį įvykęs gaisras Baku, Azerbaidžane, prieš pat Europos jaunimo sporto žaidynes nusinešė 15 žmonių gyvybes, 60 buvo sužeista arba apsinuodiję nuo toksiško dūmų poveikio.
Konferencijose apie fasadų gaisrus mėgstama kalbėti apie laimingai pasibaigusius dangoraižių Torch ir Address hotel gaisrus Dubajuje arba Canary Wharf Australijoje. Šiuose gaisruose nebūta fatališkų aukų, labiau analizuojamos evakuacijos ir gesinimo problemos nei prevencinės – t.y., ko reikėtų imtis, kad gaisrai nepasikarotų. Radikalus būdas – pakeisti senas, degias fasado plokštes naujomis, mažiau degiomis. Su tokiu reiakalvimu nesutinka investuotojai, kadangi statant pastatą sugriežtintų reikalavimų nebuvo ir toks sprendimas apsunkintų juos išlaidomis, siekiančiomis ne vieną ir ne du milijonus eurų.
Problema ta, kad JAE buvo labiau suinteresuota greitomis statybomis ir investicijų pritraukimu, užmerkdami akis į statybos produktų kokybės (gaisrinės saugos) stoką. Dabar valstybės tiek metų eskaluojama saugumo politika ir jos idėjos bliūkšta: per kiek daugiau nei kalendorinius metus įvyko ketvirtas skambų rezonansą sukėlęs dangoraižio fasado gaisras. Žmonės atvirai nerimauja, ar jų gyvenamas daugiabutis netaps kita smilkstančia degtukų dėžute.
Kodėl stengiamasi nutylėti Baku gaisrą? Skuboti, į ateitį nepamatuoti sprendimai gali atnešti skaudžių padarinių. Kažkieno sprendimas leisti fasadus padailinti akiai gražiomis, bet degiomis medžiagomis kainavo daug gyvybių. Optiškai miestas tapo daug gražesnis ir modernesnis, tačiau tuo pačiu buvo įjungta tiksinti bomba. Reikia tikėtis, jog buvo imtasi griežtų priemonių keičiant šiuos fasadus į saugesnius, tačiau iškilę ekonominiai iššūkiai kritus naftos kainoms gali šiuos planus atidėti neribotam laikui.
Mano manymu, fasado sistemų degumo problema aktuali ne tik artimiesiems rytams. Europai ir mūsų Lietuvai ji taip pat aktuali. Kas geriau? Nedegi (A) mineralinės vatos sistema ar degi, bet pigesnė polistireno putplasčio sistema? Vieno teisingo atsakymo nėra. Galbūt ekonomijos ir saugumo santykį atspindėtų Lund’e, Švedijoje, pristatyti bandymai, kai degaus, sunkiai užsiliepsnojančio (B klasės) fasade su poliestireniniu putplasčiu naudojami nedegių (A klasės) barjerų įrengimas virš langų. Toks barjeras gerokai pristabdytų ugnies plėtrą mūsų tautinių daugiabučių fasadinėse sienose, o ugniagesiai gelbėtojai galėtų daug greičiau likviduoti gaisro padarinius. Svarbiausia šiuo atveju atkreipti dėmesį į ugnies plitimo ribojimą.
Grįžtant prie Baku, prieš prasidedant jaunimo žaidynėms sovietiniai daugiabučiai buvo gražinami fasadinėmis plokštėmis su poliuretaniniais užpildais. Oficialiai toks gražinimas buvo atliktas iki 200 daugiabučių, neoficialiai beveik 500. Gaisras per nepilnas dešimt minučių pasiekė aukščiausius aukštus ir pamažu pradėjo skverbtis į butus. Žuvo ne tik suaugę, žuvo ir du vaikai. Gaisro gesinimui buvo sutelktos kone visos Baku priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pajėgos, ugnies slopinimui buvo pasitelktas netgi sraigtasparnis, tačiau naudos tai nedavė – pastatai visiškai sudegė.

Tobulas pasirinkimas. Ar jis egzistuoja?

Degumo atžvilgiu patikimiausia medžiaga, manau, yra mineralinė vata, tačiau ekonomine prasme investuotojai ir statybininkai norėtų rinktis pigesnę medžiagą. Matau kompromisą, kur šias medžiagas galima būtų naudoti drauge, kaip šiltinimo sistemą. Abi šios medžiagos turi savų pliusų ir minusų: viena ypač aukštose temperatūrose kartais per daug akumuliuoja šilumą, antra nesudaro ugniai barjero ir gali padėti jai plisti, šalia esant degioms medžiagoms. Viena – brangesnė, kita – pigesnė.
Vienas svarbiausių elementų šiuo atžvilgiu yra komunikacija tarp projektuotojo ir užsakovo. Jei gaisrinės saugos reikalavimai tam tikrais atvejais nenumato itin aukštų reikalavimų fasadui, nesiūlau susigundyti pačiu pigiausiu variantu.
Būkime atidūs, domėkimės šiuolaikinėmis naujovėmis, bendraukime su specialistais ir dėkime pastangas patys, kad gyventume saugiau, nes niekas kitas už mus to nepadarys.