SportasLikimas lėmė treniruoti
2018 kovo 01, Ketvirtadienis 10:37

Likimas lėmė treniruoti

Likimas lėmė treniruoti

Jonas Cesevičius – šiuo metu vienas vyriausių kažkada „Utenyje“ žaidusių ir prisiminimais besidalijančių žmonių, santūriai vertino savo, kaip futbolininko, karjerą, tačiau džiaugėsi išugdęs ne vieną kartą puikių sportininkų.

Bebaigiantis skaičiuoti 90-us savo turiningo gyvenimo metus guvus vyriškis sakė, kad visada buvo veiklus: ne tik dirbo kūno kultūros mokytoju, treneriu, tačiau ir pats žaidė futbolą, krepšinį, ledo ritulį, rankinį. Sportu jis domėtis pradėjo dar mokykloje, tačiau vaikystėje futbolo J. Cesevičius niekada nežaidė. Tai, kad Kaune įgijo futbolo trenerio specialybę, jis vadina likimu.

Likimas lėmė ir tai, jog 1948 metų gegužės 22 dieną grįždami iš pamokų Linkuvos gimnazijoje sužinoję, kad tėvai ištremti į Sibirą, J. Cesevičius su jaunesne seserimi Veronika savimi turėjo pasirūpinti patys.

Likusiems be tėvų vaikams tuomet padėjo netoliese gyvenusi Gaigalų šeima. „Jei ne jie – būtume neturėję net ką valgyti, – sujaudintas prisiminimų sakė senolis. – Baigęs gimnaziją apsistojau pas mamytės brolį, tačiau negalėjome būti našta kitiems, turėjome kabintis į gyvenimą patys. Metus dirbau Panevėžio cukraus fabrike, vėliau – durpyne.“

Nors J. Cesevičius nebuvo labai geras mokinys, bet žavėjosi Linkuvos gimnazijos kūno kultūros mokytoju Gineika. Todėl, kai su seserimi nuvažiavo į Kauną, kur tikėjosi įgyti kokią nors specialybę, eidamas pro Kūno kultūros institutą pasiryžo studijuoti jame.

„Tuo metu stojamieji egzaminai jau buvo pasibaigę, tačiau dar vyko priėmimas į futbolo grupę. Aš iki tol futbolo nebuvau visai pažinęs, bet parašiau prašymą, šiaip taip išlaikiau stojamuosius egzaminus ir pradėjau mokytis būti futbolo treneriu“, – apie netikėtą galimybę, tapusią viso gyvenimo keliu, pasakojo senolis.

Tarp bendrakursių buvo futbolą žaidusių, jį išmanančių vaikinų, su kuriais aikštėje J. Cesevičius nekonkuravo – pasakojo, iš pradžių net nemokėjęs spirti į kamuolį.

Vėliau pramokęs, tačiau visuomet žinojęs, kad geru žaidėju nebetaps, nes neturėjo įgūdžių, kuriuos būtina lavinti nuo ankstyvos vaikystės.

1953 metais baigęs institutą ir įgijęs kūno kultūros mokytojo bei trenerio kvalifikacijas jaunas specialistas buvo paskirtas dirbti Utenoje, dabartinėje „Saulės“ gimnazijoje. Jis prisiminė, kad anuomet mokykloje sporto salės nebuvo, todėl pamokos daugiausia vykdavo lauke.

„Dirbti mokytoju man patiko, su vaikais sportuodavome miesto stadione, kuris buvo už dabartinės bibliotekos, ten, kur dabar stovi daugiabučiai namai, – pasakojo jis. – Kai buvo šalta, tekdavo būti labai kūrybiškam, kad mažoje klasytėje sugalvočiau vaikams aktyvios veiklos. Pavyzdžiui, turėjome tinklinio kamuolį ir nutiesę klasėje tinklą mėginome žaisti.“

Netrukus Utenoje pradėjo veikti Utenos vaikų ir jaunimo sporto mokykla, o J. Cesevičius pradėjo sėkmingai treniruoti jaunuosius Utenos futbolininkus. 1961 metais jo auklėtiniai Lietuvos XVI moksleivių spartakiadoje užėmė antrą vietą.

Vos atvykęs į Uteną J. Cesevičius buvo pakviestas į „Utenio“ komandą, kurioje žaidė iki 1958 metų. „Treniruoti vaikus man sekėsi kur kas geriau negu pačiam žaisti, – neslėpė komandos puolėjo poziciją anuomet užėmęs treneris. – Man trūko technikos, kuri įvaldoma vaikystėje. Suaugusio žmogaus koordinacija nebe ta, nepadėjo ir tai, kad daug metų šokau, dalyvavau saviveiklos ansamblyje. Būdavo gėda prieš rungtynių pažiūrėti ateinančius vaikus, kad nesugebu pademonstruoti meistriškumo.“

Vyras prisiminė, kad šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pirmoje-antroje lygose žaidusiame „Utenyje" rungtyniavo vietiniai futbolininkai, kuriems atlyginimai mokami nebuvo, todėl jie turėjo užsidirbti duoną ne futbolo aikštėje. Į treniruotes komanda susirinkdavo tada, kada turėdavo laiko, todėl aukščiausių tikslų jai tuomet niekas nekėlė.

Miesto stadionui persikėlus į Rašės hipodromo teritoriją, dirbti su vaikais, pasak J. Cesevičiaus, tapo sudėtinga – futbolininkai treniruotis ir rungtyniauti turėjo nelygioje, dažnai dirvą primenančioje aikštėje, neretai namų rungtynes tekdavo žaisti Vyžuonose. Dėl tokių darbo sąlygų jis atsisveikino su futbolu ir tapo rankinio treneriu bei šio sporto pradininku Utenoje.

Išauginęs ne vieną nugalėtoją, čempioną, per gyvenimą surinkęs šūsnį padėkų ir garbės raštų, dabar treneris labiausiai džiaugiasi ne diplomais, o vis retesniais buvusių auklėtinių vizitais ir su nostalgija prisimena buvusius „Utenio" komandos narius, kurių daugelis jau atgulė amžinojo atilsio.

„Duos Dievas, pavasarį vėl eisiu į stadioną, ne tik rungtynių pažiūrėti – man labai patinka stebėti vaikų treniruotes, – atskleidė J. Cesevičius. – Tuomet prisimenu savo auklėtinius ir mąstau apie tai, kaip būtų buvę gerai, jei mes būtume turėję tokias sąlygas, kokias turi dabartiniai futbolininkai.“

„Utenos Utenio" inf. ir nuotr.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:3014
Vakar apsilankė:3400
Šią savaitę apsilankė:18291
Šį mėnesį apsilankė:85327
Viso (nuo 2015-02-16):9018271
Šiuo metu naršo:
52
2018-09-21
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!