Laura Leišienė – vagišius tramdanti kūrėja

Trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“ (Nr. 13) žurnalistė Jurgita Pavilonienė pristatė Molėtų rajone, Kanapelkos kaime, gyvenančią dailininkę mėgėją Stasę Leišienę. Šįsyk Jūsų dėmesiui – pasakojimas apie jos marčią Laurą (Lunytę) Leišienę, kurios rankoms paklūsta medis. Vieno iš Molėtuose veikiančių prekybos centrų saugumu besirūpinančios ir su ilgapirščiais nuolat kovojančios jaunos (26 metų) moters vizitinė kortelė – medinės medžioklės trofėjų lentelės. Ir nėra ko stebėtis – vaikystėje pašnekovė drauge su šviesaus atminimo tėčiu leisdavosi į nuotykių kupiną medžioklę, kur atlikdavo varovo vaidmenį.

Tėvai – medžiotojai

Molėtuose gyvenančios L. Leišienės meilė medžiui gimė tada, kai ji, būdama šešiolikos metų, pradėjo draugauti su savo būsimu vyru Tadu, šiandien užsiimančiu medinių laiptų gamyba. Pirmas medžio gaminys, kurį menininkė, paskatinta mylimojo, sukūrė savomis rankomis, buvo pjaustymo lentelė. Vėliau, internete prisižiūrėjusi įvairių filmukų, ji ėmėsi gerokai sudėtingesnių darbų. „Buvo metas, kai gamindavau senoviniais raštais puoštus veidrodžių rėmus, rankšluostines. Dabar laisvu laiku darau medžioklės trofėjų lenteles. Potraukį medžioklei jaučiu nuo mažų dienų. Abu mano tėvai – medžiotojai”, – atskleidė pašnekovė, drauge su amžinąjį atilsį tėčiu, trejais metais jaunesniu broliu ir keturkojais augintiniais vaikystėje eidavusi į medžioklę.
L. Leišienė šypsodamasi sakė, kad nagų lakavimas ir kiti moteriški reikalai jai menkai terūpi. Medį prisijaukinusiai kūrėjai bene labiausiai patinka vienai ar su draugais žvejoti, žaisti stalo tenisą.

Gaudo nusikaltėlius

Paklausta, kuo ją taip traukia medis, pašnekovė tikino, kad ši medžiaga skleidžia ypatingą šilumą, padeda pamiršti stresą, kurį kone kasdien patiria darbe. „Vaikystėje svajojau tapti policininke. Galima sakyti, kad mano svajonė gaudyti nusikaltėlius išsipildė – esu prekybos centro apsaugos darbuotoja. Darbas, kurį dirbu dvejus metus, tikrai nėra iš lengvųjų“, – teigė nuo mažens vyriškais užsiėmimais besižavinti L. Leišienė. Pašnekovė atviravo, kad jai ne kartą skriejo ne tik necenzūriniai žodžiai, bet ir grasinimai. „Visko būna – ir susistumdymų, ir muštynių. Kartą išėjusi iš prekybos centro radau nuleistas automobilio padangas. Kai tamsiu paros metu einu per miestą, įjungiu savisaugos instinktą. Nepaisant visko, šis darbas man patinka“, – kalbėjo ji.

Konkuruoja su kinų pramone

2013 metais Molėtų rajono tautodailininkų draugijos dalimi tapusi L. Leišienė „Utenos dienai“ sakė, kad jos kūrybos vaisiai ne kartą buvo eksponuojami Alantos technologijos ir verslo mokykloje, Molėtų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje bei kitose erdvėse veikusiose parodose. „Kai daug nepažįstamų žmonių susirenka pažiūrėti, ką sukūriau, viduje būna labai gera. Smagu žinoti, jog kažkas vertina tavo darbus“, – prisipažino tautodailininkė, išreiškusi apgailestavimą, kad Lietuvoje rankų darbo medienos gaminius neretai nustelbia gerokai pigiau kainuojančios, tačiau prasta kokybe pasižyminčios kiniškos prekės, į kurias neįdėta nei šilumos, nei energijos.

Nori mokytis

Pasak mugėse ne sykį dalyvavusios kūrėjos, pirkėjams svarbiausia, kad daiktas būtų gražus ir pigus. Parodžiusi gėlių raštais išdabintą rankšluostinę, prie kurios praleido kelias dešimtis valandų, L. Leišienė atskleidė už ją prašanti 50 eurų. „Prekiaudama mugėse sutinku žmonių, kurie, nors nieko neperka, pagiria mano darbus, tikina matantys, kad į juos įdėta daug meilės ir šilumos. Kartais pasitaiko juokingų situacijų, kai vyrai dėl pirkinių susiginčija su savo žmonomis“, – apie prekybos mugėse ypatumus šypsodamasi pasakojo pašnekovė, mėgstanti su kitais žmonėmis apsikeisti mintimis apie medžioklę, žvejybą.
Paklausta, ar turi su kūryba susijusių svajonių, kalbinta menininkė tikino norinti pasisemti žinių ir patirties iš savo sritį puikiai išmanančio meistro, tačiau tokio, kuris sutiktų skirti jai savo laiko, kol kas nerandanti.

Pagrindinis įrankis – rankos

Pjaustymo staklės, kaltukai, peiliukai, švitrinis popierius – beveik viskas, ko reikia medienos kvapą dievinančios L. Leišienės darbui. Kodėl beveik? Todėl, kad pagrindinis įrankis yra rankos. Rankos, kurios pavargsta, kenčia nuo įpjovimų, pūslių bei rakščių.
Paklausta apie sudėtingiausius projektus kūrėja sakė, jog drauge su vyru iš ąžuolo medienos pasigamino sau dvigulę lovą, komodas, duris. Išdrožti šeimininkių kone kasdien naudojamą pjaustymo lentelę tautodailininkei – lengviausiai įveikiama užduotis.
Savo darbams moteris dažniausiai renkasi tvirtą, sunkią, atsparią drėgmei, puvimui ir įvairiems grybeliniams susirgimams ąžuolo bei ne ką mažiau teigiamų savybių turinčią uosio medieną. „Lengviausiai prakalbinama, tačiau greičiausiai susibraižanti yra liepa. Darbas su ąžuolu – gerokai sudėtingesnis, reikalaujantis daugiau laiko. Visas grožis pasimato tik galutiniame etape“, – teigė pašnekovė, kiek vėliau atskleidusi, kad didžiausias jos pagalbininkas yra vyras, kuris negaili nei pagyrų, nei tobulėti skatinančių kritikos žodžių.

Kūrybinė pauzė

Dažnas menininkas išgyvena etapą, kai apie kūrybą nenori nė pagalvoti. Ne išimtis ir „Utenos dienos“ kalbinta Molėtų krašto tautodailininkė. L. Leišienės kūrybinė pauzė, kurią, kaip pati sakė, išprovokavo artimo žmogaus pastabos neva niekam jos darbai niekada nebus įdomūs, truko kelis mėnesius. Grįžti prie atpalaiduojančios ir įtampą mažinančios veiklos moterį įkalbėjo sutuoktinis. „Dabar stengiuosi nekreipti dėmesio į tai, ką sako kiti. Kiekvienas turime savo nuomonę. Jeigu kažkam mano darbai nepatinka, tegul į juos nežiūri“, – sakė tautodailininkė, pasidžiaugusi savo meniškos sielos anyta S. Leišiene, su kuria visada turi apie ką pakalbėti. Pašnekovė teigė, kad jos giminėje daugiau kuriančių žmonių nėra. „Mano broliui labiausiai patinka ardyti ir remontuoti automobilius“, – tikino ji.
Nuolat besišypsančios L. Leišienės teigimu, kūryba padeda atgauti jėgas, keičia mąstymą. Didžiausią džiaugsmą jai teikia bendravimas su žmonėmis, kažką kuriančiais savo rankomis. Tautodailininkė drauge su vyru Molėtų rajone esančiame Perkalių kaime patys pasistatė vasarnamį, kuriame neilgai trukus galės švęsti įkurtuves. Įdomu tai, kad statant vasaros poilsiui skirtą namą šeima pirmenybę teikė ne medžiui, o akmenims, kurių daugumą susirinko šalikelėse.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas