ProjektaiUteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu
2017 gegužės 31, Trečiadienis 08:59

Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

Dailininkė dažnai svečiuojasi pas tėvus Šlepečių kaimeDailininkė dažnai svečiuojasi pas tėvus Šlepečių kaime
  • Deimantė KAZOKAITĖ
  • 15 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

Vaikystė – kaime

Nors R. Skomskienė gimė ir augo Utenoje, smagiausios jos dienos prabėgo mamos tėviškėje – Daugailių seniūnijai priklausančiame Šlepečių kaime ir jo apylinkėse. Ne ką mažiau dailininkei artimas ir Vajasiškis (Zarasų r.) – prosenelių bei močiutės kraštas. Šlepečiuose ji sakė išmokusi mylėti ir pažinti gamtą: pievų bei miškų, močiutės darželio augalus, paukščius, drugius, žvėrelius. „Man visada rūpėjo juos nupiešti kuo panašesnius, kad močiutė ir tėvai atpažintų, – teigė pašnekovė. – Mano tapytuose pavasario ir vasaros peizažuose saulės spinduliai žaidžia klevų lajose bei vieškelių dulkėse, vėjai šiaušia pievų žoles, krūmokšnių apsuptas paežeres, debesų laivai atsispindi ežerų seklumose. Kai ateina ruduo ir žiema, geriausia vieta tapyti tampa devintame aukšte esantis mano butas, pro kurio langus matyti, kaip Utena puošiasi spalvingu Vyžuonos parko drabužiu, sidabru spindinčia Utenėlės juosta, saulės nušviestais bažnyčių bokštais, namų stogais ir saulėlydžio žarą atspindinčiais langais.“
Drauge su trejais metais jaunesniu broliu Giedriumi, šiandien dirbančiu greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotoju (pasekė tėčio pėdomis), augusi R. Skomskienė prisiminė, kad vaikystėje labai ltliūdėdavo, kai pasibaigus vasaros atostogoms tekdavo ruoštis grįžti atgal į Uteną, mat kaimynystėje gyveno draugiški vaikai, su kuriais būdavo smagu žaisti karą, statyti būstines ir karstytis po medžius.

Muzika ir dailė...

Paklausta, kada į jos gyvenimą atėjo kūryba, kalbinta dailininkė tikino, kad vaizduojamuoju menu žavisi nuo pat mažų dienų. „Esu išsaugojusi darželio laikų piešinį, kuriame vaizduojamas prie būdos pririštas šuniukas, – sakė ji. – Vaikystėje buvau tikra krapštukė – labai daug laiko praleisdavau kažką piešdama, lipdydama iš plastilino, konstruodama ar karpydama. Vasarodama kaime mėgdavau būti gamtoje – stebėti pro sodybą tekantį upelį, pievų bei miško gėles, gyvūnus.
Tuometėje Utenos 6-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Aukštakalnio progimnazija) besimokiusi R. Skomskienė šypsodamasi prisipažino, kad vaikystėje buvo dažnai verkiantis vaikas, ypač jautriai reaguodavęs į nepelnytą kritiką ar pastabas. Meniškos sielos uteniškės gyvenime visada buvo vietos ne tik dailei, bet ir muzikai. Darželyje dainuoti ją mokė pedagogė Virginija Šeduikienė, vėliau paskatinusi lankyti muzikos mokyklą. Tačiau šios ugdymo įstaigos duris pirmokė varstė vos kelis mėnesius, mat labai bijojo solfedžio pamokų, ją gąsdino girgždantys laiptai, griežtokai skambantys pedagogų balsai. Besimokydama pradinėse klasėse R. Skomskienė dainavo mokyklos chore, šiandien yra Utenos kultūros centro šokių ir dainų ansamblio „Vieversa“ (vad. Roberta Macelienė) narė, moka groti akordeonu, gitara.

Nebuvo laiko indams

„Kai sulaukiau dešimties metų, tėveliai nuvedė mane į dailės mokyklą. Jie džiaugėsi, kad mokausi piešti, stengėsi, jog turėčiau visas reikiamas priemones, todėl pirkti popieriaus, guašo ar teptukų važiuodavome į Daugpilį. Tais laikais Lietuvoje jų gauti būdavo sunku, – tikino pašnekovė. – Atsimenu, tėvukas kartais pykdavo, kad nerandu laiko suplauti indų, nes parbėgusi iš mokyklos paskubomis papietaudavau ir skubėdavau mokytis piešti. Į namus grįždavau tik 19–20 val., o tada iki vėlumos ruošdavau pamokas.“
Bene labiausiai mokinei patikdavo Lietuvos dailėtyrininkės, humanitarinių mokslų daktarės Laimos Laučkaitės-Surgailienės vedamos dailės istorijos pamokos, kurioms jaukumo suteikdavo tamsoje mokiniams rodomos skaidrės.

Laukdavo plenerų

Su ilgametes tradicijas turinčia tapybos technika – akvarele – paskutiniais mokslo dailės mokykloje metais menininkę supažindino, jos teigimu, labai kūrybinga pedagogė Aušrinė Sipienė. „Mokytoja įskiepijo mumyse meilę tapybai. Nuo to laiko natiurmortai nebebuvo „valdiški“ – nereikėjo piešti kelio ženklų ar aplūžusių meškiukų. Puikiai atsimenu, kaip vaizduodavome uogomis aplipusias šermukšnio šakas ar kabančią rūkytą žuvį, į kurią žiūrint burnoje kaupdavosi seilės, – smagiais prisiminimais dalijosi pašnekovė. – A. Sipienės pamokos mane išsyk užkabino – pajutau skirtumą tarp guašo ir akvarelės, supratau, kad pastaroji technika – kur kas įdomesnė, labiau nenuspėjama.“
Mokydamasi dailės mokykloje R. Skomskienė labai laukdavo mokslo metų pabaigoje vykdavusių plenerų, kai vasaros rytais mokiniai drauge su mokytojais susitikdavo sutartoje vietoje ir piešdavo Utenos bei jos apylinkių vaizdus. „Peizažas – tai lyg dienoraštis, į kurį žvelgdamas gali nesunkiai prisiminti, kokia buvo tavo nuotaika, lauke oras, kas tądien palaikė draugiją“, – įsitikinusi pašnekovė.

Išmėgino save daugelyje sričių

Prieš 20 metų R. Skomskienė Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) baigė dailės ir technologijų bakalauro studijas ir įgijo dailės mokytojo kvalifikaciją, 2008-aisiais minėtoje aukštojoje mokykloje įgijo anglų kalbos mokytojo kvalifikaciją. Kalbinta kūrėja „Utenos dienai“ atskleidė, kad baigus vidurinę mokyklą jos galvoje sukosi mintys ne tik apie dailės, bet ir biologijos, medicinos, žurnalistikos studijas. Sulaukusi literatūros mokytojo Stepo Eitminavičiaus patarimų ir padrąsinimo, R. Skomskienė 2016-ųjų vasarą visuomenei pristatė savo knygą „Moris“, kurioje pasakojama jos artimiausių žmonių ir žirgų bendrystės istorija, dalijamasi džiaugsmais bei rūpesčiais auginant eržiliuką Morį.

1997–2007 metais pašnekovė dirbo tuometės Utenos jaunimo mokyklos (dabar – Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centras) Laisvalaikio skyriaus vedėja bei dailės mokytoja – organizavo renginius, koordinavo laisvalaikio būrelių užsiėmimus, mokė meninio šrifto paslapčių, kartu su mokiniais leido mokyklos laikraštį „Vėjavaikis“. Kurį laiką Utenos dailės mokykloje dirbo dailės mokytoja ir bibliotekininke, dailės subtilybių mokė Dauniškio gimnazijos mokinius, vedė dailės terapijos užsiėmimus vaikams Utenos reabilitacijos ir ugdymo centre.
Pastarąjį dešimtmetį R. Skoms- kienė yra atsakinga už socialines paslaugas Utenos rajone – dirba vyriausiąja specialiste Utenos rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriuje. „Kiekvieną dieną matau liūdnąją gyvenimo pusę, susiduriu su žmonėmis, kurių gyvenimas nėra rožėmis klotas, kuriuos užklumpa problemos, rodos, neturinčios išeities, – teigė pašnekovė. – Į mus kreipiasi uteniškiai, susidūrę su įvairiomis bėdomis, todėl tenka ne tik išklausyti, paguosti, nuraminti, bet ir patarti, kokia pagalba gali būti teikiama, paaiškinti, kaip būtų galima išspręsti susiklosčiusią situaciją. Nors kartais būna nelengva, tačiau malonu jausti, kad nuoširdžiai dirbdamas savo darbą gali padėti kitiems... Po darbo, kuriame didžiąją dalį laiko atima kompiuteris, dokumentai, bendravimas su žmonėmis ir socialines paslaugas teikiančiomis įstaigomis, tikslūs ir planuojami skaičiai, manęs dažniausiai laukia širdžiai mieli užsiėmimai: tapyba, dainavimas, dalyvavimas protų mūšiuose, skaitymas, apsilankymai įdomiuose susitikimuose, koncertuose. Mėgstu grybauti, žvejoti, keliauti. Labai myliu Vilnių. Nuvykusi į šį miestą susitinku su brangiais žmonėmis, apžiūriu įdomias parodas, su dukromis klaidžiojame po senamiestį, grožimės Vilniaus kraštovaizdžiu, architektūra.“

Dukros – neabejingos kūrybai

Paklausta, kada į rankas ima teptuką, dailininkė sakė, kad dažniausiai tapo per atostogas, kurias mėgsta leisti senelių ir tėvų sodyboje Šlepečių kaime, todėl nenuostabu, jog daugelyje menininkės akvarelių vaizduojamos minėto kaimo apylinkės. „Tapyba man – tarsi savotiška terapija, padedanti pamiršti rūpesčius ir nemalonius dalykus, – tikino R. Skomskienė – Nors galiu save vadinti bendraminčių draugijos siela, tapyti mėgstu vienatvėje. Geriausia, kai esu tik aš, gamta, popierius, dažai ir vanduo.“
„Utenos dienos“ pašnekovė turi dvi dukras – Elvyrą (22 m.) ir Martyną (19 m.). Vyresnėlė Vilniaus universitete studijuoja ispanų ir lietuvių kalbas, jaunėlė – kultūros istoriją ir antropologiją. Abi, kaip ir mama, niekada nedraugavo su matematika ir kitais tiksliaisiais mokslais, tačiau puikiai rašo, fotografuoja, yra muzikalios, myli gamtą ir žirgus. Elvyra muzikos mokykloje mokėsi groti akordeonu, Martyna – klarnetu, besimokydamos Adolfo Šapokos gimnazijoje abi grojo Vytauto Latono vadovaujamame pučiamųjų orkestre.

Reginos Skomskienės asmeninio archyvo nuotr.

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Kelią į kaimo širdį radęs keistuolis savo sodybos duris atvėrė režisieriui A. Puipai

    Senoji apleista Pagulbio kaimo (Molėtų r.) mokykla maždaug prieš dešimtmetį tapo menininkų traukos centru, o jau šį rudenį čia prasidės režisieriaus Algimanto Puipos režisuoto ilgametražio filmo „Kamanių medus" filmavimas.

  • „Erasmus+“ programos projektas mokykloje-vaikų darželyje „Varpelis“

    Utenos mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" bendruomenė kartu su dar penkiomis Europos Sąjungos šalimis pastaruosius dvejus metus dalyvauja „Erasmus+" programos tarpmokyklinių strateginių partnerysčių projekte „Už žaliuojantį pasaulį: leiskime vaikams veikti", kurio tikslas – nuo mažens vystyti socialinį bei verslumo ugdymą, skatinti vaikus atsakingai veikti, supažindinti su aplinkos apsaugos bei sociokultūrinėmis problemomis, ugdyti įvairias vertybes ir verslumui reikalingas savybes, tokias kaip pasitikėjimas savimi, atkaklumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, atsakingumas, savarankiškumas ir komandinė dvasia.

  • Gražvydė Janina Daujotienė: „Savo profesiją myliu ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi“

    Apie menininkę Gražvydę Janiną Daujotienę, odinių dirbinių kūrėją, buvo rašyta ir dar bus rašoma ne kartą, todėl tikriausiai daugelis jau puikiai žino, kad moters senelis buvo batsiuvys bei odininkas. Taigi ji greičiausiai būtent iš jo paveldėjo pomėgį dirbti su oda. Šį kartą į menininkę norėjosi pažvelgti naujai, kitaip. Itin jautrios sielos pašnekovė pastebimai jaudinosi viso pokalbio metu, bet vis tiek spinduliavo meile bei atsidavimu savo profesijai ir kūrybai, kurios paslaptis bei žinias dabar stengiasi perduoti Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokiniams. Kūryba nelieka pamiršta, ji visada kažkur šalia – tai ruošimasis parodoms, mielos dovanėlės gamyba artimam žmogui ar tiesiog prisilietimas prie odos po darbo.

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

    Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

  • „Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

    Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

  • Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

    Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos" numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

  • Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

    Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas... Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

  • Alvyra Žemaitienė prisipažįsta: „Be meno gyventi negaliu“

    Per 2 000 paveikslų nutapiusi uteniškė dailininkė Alvyra Žemaitienė neketina sustoti. Pasitaikius laisvai minutei, sėda prie baltos drobės ir kuria. Pradėdama nuo dangaus platybių, skaidraus vandens gelmių, vieną po kito užaugina medį, primėto akmenų ar nueina į tolį vinguriuojančiu taku, palikdama vietos kiekvieno žiūrovo fantazijai prisiminti tai, ką pamiršo, surasti kažką savo, artimo... Dailės nestudijavusi A. Žemaitienė yra pastebėta – turi meno kūrėjo statusą, kuris suteikiamas profesionalųjį meną kuriantiems žmonėms, apdovanota Kultūros ir meno premija, išleido knygą „Vėrinys tėviškei". Dailininkė prisipažino: „Jaučiuosi įvertinta."

  • Nijolė Nagienė: „Pamažu lipu nuo scenos“

    Tautodailininkę Nijolę Nagienę tikrai pažįsta ne vienas uteniškis, mat daugiau kaip 40 metų ji dirbo vaistininke. Ilgiausiai – klientams duris jau užvėrusioje buvusioje rajono centrinėje vaistinėje, kuri veikė Aušros gatvėje. Pavasarį Veneciją primenančioje vietoje (netoli Rašės upelio) gyvenanti pašnekovė sakė, jog tapyti akvarele pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Pokalbiui įpusėjus paaiškėjo, kad tapyba – toli gražu ne vienintelis moters talentas. Ilgus metus ji kuria eilėraščius, yra išbandžiusi vytelių pynimo, keramikos ir kitus amatus. Bemaž dešimtį personalinių tapybos darbų parodų surengusi menininkė, kurios dažname paveiksle vaizduojama gamta, atskleidė, kad pamažu lipa nuo scenos – teptuką į rankas paima vis rečiau.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:5128
Vakar apsilankė:6820
Šią savaitę apsilankė:41228
Šį mėnesį apsilankė:166451
Viso (nuo 2015-02-16):6578403
Šiuo metu naršo:
148
2017-10-20