ProjektaiEugenijus Vanagickas: metalas lyg nešlifuotas brangakmenis, iš kurio galima sukurti grožį
2017 gegužės 03, Trečiadienis 11:01

Eugenijus Vanagickas: metalas lyg nešlifuotas brangakmenis, iš kurio galima sukurti grožį

Eugenijus Vanagickas: metalas lyg nešlifuotas brangakmenis, iš kurio galima sukurti grožį
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 10 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Smulkutis, regis, visai nepanašus į daugelio įsivaizduojamą plačiapetį žaliūką kalvį tautodailininkas Eugenijus Vanagickas nedaugžodžiauja ir negražbyliauja. Panašu, kad už patį liaudies menininką kalba gausūs jo darbai ir kūriniai, kuriuose itin dažni gamtos motyvai. Iš miesto į nedidelį kaimelį išsikraustęs kūrėjas džiaugiasi supančia gamta ir tuo, kad gali daryti tai, kas jam patinka. Interneto platybėse savo darbų nereklamuojantis ir ypatingo populiarumo nesiekiantis kūrėjas tvirtino dirbąs savo malonumui, tačiau laisvo laiko, kaip ir sveikatos, – kuo senyn, tuo mažyn...

Susipažinkite – metalistas...

Netoli Utenos esančiuose Droničėnuose įsikūręs E. Vanagickas, galima sakyti, gyvena vienkiemyje, nes kaimynų sodybos kėpso šiek tiek atokiau. Iš miesto į kaimą pabėgęs tautodailininkas tikino, kad visi žmonės daugiau ar mažiau ieško pasibuvimo gamtoje, kitaip kodėl miestiečiai, didmiesčių gyventojai savaitgaliais arba per atostogas skuba lekia į sodybas, prie ežero ar prie jūros. „Utena visai kaimas – kur spjausi – ten užmiestis, o jei iš penkto aukšto – išvis į mišką pataikysi, – juokėsi meistras. – Bet aš ne dėl to iš miesto pabėgau, man reikėjo žemės, sąlyčio su ja."

Tačiau pradėkime nuo pradžių, nuo to, kaip Eugenijus prakalbino metalą, kurio sakosi neprisijaukinęs iki šiandien. Šaknų bandėme ieškoti giminėje ir vaikystėje, bet, anot vyro, be senelių kaimynystėje gyvenusio kalvio, į kurio kalvę susidomėję paspoksoti susirinkdavo berniukai, jis daugiau nebuvo susidūręs su šios profesijos atstovais. O štai dirbti su metalu teko visą savo darbinę karjerą, tiesa, ne tiesiogiai, bet einant metalisto pareigas. Ne, tai ne metalo gerbėjas, kaip kai kas pagalvotų, tai – darbuotojas, kuris šiandien būtų įvardytas vadybininku, kuruojančiu tiekimą. Kaip sakė pats kalvis, jam tekdavo ieškoti Utenos laboratorinių elektros krosnių gamyklai metalo, kurio reikėdavo gauti 2 000 tonų per metus. Paieškos vykdavo visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje ir netgi už jos ribų.
Savo pirmą gaminį vyrui teko nukalti prispaustam klientų, kai įmonės, kurioje tuo metu dirbo Eugenijus, darbininkai, streikuodami dėl vėluojančių atlyginimų ir žaliavos trūkumo, atsisakė atlikti užsakymą – šalyje buvo prasidėjusi krizė. Pašnekovas prisiminė, kad tada, norėdamas įvykdyti duotą pažadą užsakovams, atidarė savo įmonę, į rankas paėmė pasiskolintus įrankius ir pagamino pirmą savo kūrinį – grotas. „Panašu į anekdotą, bet taip ir buvo. Net žiezdro tada padoraus neturėjau, – šyptelėjo kalvis. – Teko kaitinti metalą savadarbiame, iš siurblio sumeistrautame, vidury kiemo pastatytame ir skarda, kad vėjas žarijų neišpūstų, aptvertame ugniakure. Taip, niekur nemokytas – vien iš savo klaidų mokydamasis, pamažu ir pradėjau meistrauti.“

Laisvo oro direktorius

Meistro kūrinių sąraše – visas spektras gaminių. Tai ir įrankiai židiniui, ir šiuo metu itin populiarios saulutės, ir šviestuvai, ir pakabos, ir kryžiai, ir turėklai, net karūną teko nukaldinti. „Viską galiu padaryti, bet įdomiausia tai, kas nauja, nebandyta, ypač smulkesni kūriniai. Negalėčiau tik štampuoti ir gaminti vieną ir tą patį“, – vardijo kalvis ir prisipažino, kad dirba tada, kai pats nori, kadangi šiuo metu yra jau pensininkas ir laisvo oro direktorius. „Tačiau kartais, – šypsojosi vyras, – tenka suimti save už pakarpos ir nutempti į kalvę.“ Liaudies menininkas prasitarė, kad pernelyg nesiplėšydamas kuria savo malonumui, atlieka gautus užsakymus ir dalyvauja tautodailininkų parodose, tačiau muges aplenkia būtent dėl to, kad ten reikėtų vežtis vienodus, kartotinius darbus, o brangius vienetinius vargiai kas pirktų.
Anot Eugenijaus, metalo dirbinių kalybai naudojamas pats paprasčiausias, minkščiausias, tąsiausias ir pigiausias metalas – geležis. „Jei turi kažkokius pagrindus, viskas einasi daug greičiau, – sakė kūrėjas. – Aš galėjau niekur neskubėti ir mokytis iš savo nesėkmių.“ Nekalbus, bet pašmaikštauti nevengiantis vyras sakė, kad savo kūrybos idėjų kilmės jis paaiškinti negali – nebent gydytojai prijungtų prie kokio aparato ir ištirtų. Vėliau prasitarė, kad mintys gimsta bedirbant, nors kartais iš anksto ant popieriaus lapo ar galvoje projektą nusibraižo. „Jeigu tu žinai, kad tai turi būti žibintas, tai nesistengi padaryti kėdės“, – juokavo meistras. Jo teigimu, metalas yra tokia medžiaga, kuri paklūsta dirbančio su juo žmogaus valiai, yra tąsi, paklusni, todėl lengvai galima pataisyti neišėjusį darbą. „Priešingai nei audinį, kurio nebesuklijuosi, metalą, jei jo nesudegini, gali ir taisyti, ir sukti, ir lenkti, tik reikia sugalvoti kaip ir jausti savo darbą – juk esmė tik smulkmenose, – sakė tautodailininkas. – Skirtumas toks, kaip tarp nešlifuoto ir šlifuoto brangakmenio. Tačiau pirmiausia – funkcionalumas, o tada žiūri, kad būtų ir gražu.“

Senatviškos mintys, arba kas yra saulutė

Kalvio darbuose gausu gamtos motyvų – gėlių, lapelių, paukščiukų, o ir pats vyras palingavo galvą – kaip be gamtos, tuo labiau kad gyvena jos apsuptyje. O štai šiuo metu dažnai užsakomą saulutę, kurią kai kas vadina pagonišku kryžiumi, kalvis kildino iš paprasto katalikiško kryžiaus. „Katalikai sako, kad tai yra pagoniškas kryžius, o pagonys – kad katalikiškas. Aš įsivaizduoju taip – kadangi lietuvis visada nori įkišti kažką savo, tai tada, kai atėjo į Lietuvą katalikybė su savo kryžiumi, jie pradėjo jį puošti. Taip ir išėjo saulutė – puoštas nedidelis kryželis. Pradedu kartais galvoti, kas yra kryžius? Tai vartai tarp dviejų pasaulių, per kuriuos tu ateini ir išeini. Lietuviai visada mėgo vartus puošti įvairiais simboliais.“
Didžiausias kalvio kūrinys, bet, ko gero, ne kiekvieno pastebimas, yra tvorelė aplink Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčią. „Bet ji ir turėtų būti nepastebima, – nesisielojo tautodailininkas. – Pirmiausia žmogus turėtų pamatyti bažnyčią, o tvorelė atlieka daugiau apsauginę funkciją, kad žmonės kaip avių banda per laukus netrauktų iš parduotuvės tiesiai į maldos namus, kaip būdavo iki tol, kol kliūties nebuvo.“
Paprašytas prisiminti įdomiausią užsakymą ar kūrinį, vyras tikino, kad jų buvo daug ir vieno negalėtų išskirti, bet iš paskutinių prisiminė ką tik atsiimtas nedideles metalines dėžutes vestuvėms, kurių pageidavo vienas jo pažįstamas vyras. „Iš pradžių aš nenorėjau sutikti, sakiau jam – aš tau ne juvelyras, bet tas užsispyrė – daryk. Na, ir padariau, netgi tris vietoj dviejų prašytų. Vieną norėjau pasilikti sau, bet užsakovas pasiėmė visas. Sakė – sau pats pasidarysi“, – šypsojosi Eugenijus ir prisipažino, kad jam, kaip ir batsiuviui be batų, tenka pasilikti brokuotus, ne visai pavykusius darbus. Jei klientas ilgai neatsiima užsakymo, kalvis juokėsi, kad tada nebenori jo atiduoti, toks gražus ir ypatingas kūrinys pradeda atrodyti.

Pakaustyti arklį – irgi menas

Iš senų senovės kiekvienas kaimas turėjo kalvį, kurio pareiga buvo aprūpinti kaimynus būtinais įrankiais, sutaisyti daiktus ar pakaustyti arklius. Tačiau kažkada įvyko virsmas, kai kalvis tapo menininku. Pašnekovo nuomone, ta riba labai trapi, galbūt ir visai neegzistuojanti, nes padaryti gerą, patogų, kokybišką, funkcionalų daiktą, tarnausiantį ilgai ir tinkamai, irgi yra menas. „Amžinatilsį kaimynas kalvis nukalė man plūgą. Davė pabandyti arti naujuoju ir kitu, ne jo gamintu. Skirtumas buvo akivaizdus – naujuoju plūgu vagos net man, nepatyrusiam artojui, išėjo lygios kaip stygos, o antruoju paišiau dirvą įvairiais raštais“, – šypsodamasis prisiminė vyras.
Eugenijus tikino, kad jo darbais ypač domisi užsienyje gyvenantys lietuviai, nes jiems, pabuvusiems svetur, tampa labai artima lietuviška kultūra ir tradicijos. Be to, meistras iš vienos amerikietės girdėjo, kad JAV gyvenantys rytų europiečiai ypač mėgsta metalo dirbiniais puošti savo namus ir kiemus, kai patys amerikiečiai labiau linkę prie plastikinių, pigesnių ir paprastesnių daiktų.
Darbų apsukas mažinantis kalvis teigė dabar dirbantis nedaug ir tik savo malonumui, iš dalies gal dėl to, kad dešinę ranką jau atkalė, todėl dėl skausmų dabar nebegali kalti taip intensyviai. Tiesa, tautodailininkas pasitelkė elektra varomą kūjį, bet, anot jo, rankos nepridėjęs nieko gražaus nesukursi.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Keramikė Jovita Paukštytė: „Niekada nesilaikiau standartų“

    Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centro (buvusi Utenos jaunimo mokykla) neformaliojo švietimo mokytoja Jovita Paukštytė jos vadovaujamą keramikos būrelį lankančius vaikus bei jaunuolius supažindina su moliui būdingomis savybėmis, skatina išmėginti įvairias lipdymo technikas, formas, faktūras, moko dekoruoti pačių rankomis sukurtus keramikos dirbinius. Dar vaikystėje su moliu susipažinusios keramikės išugdyti mokiniai nuolat skina laurus įvairiose parodose, konkursuose, tad nenuostabu, kad mokytoja didžiausiu savo ilgametės kūrybinės veiklos įvertinimu vadina vaikų jai dovanojamas šypsenas. „Utenos diena" su iš Ignalinos kilusia kūrėja kalbėjosi apie atsidavimą darbui bei kūrybai, meilę gyvūnams, pomėgį kurti namų interjerą, modeliuoti ir siūti drabužius.

  • „...einu, kad pasodinčiau medį“

    Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, gyvena talentingas, maištingos sielos menininkas Algirdas Indrašius. Jo sodybos kiemas – nuostabių medžio skulptūrų, kompozicijų, stogastulpių muziejus, kuriame išstatyta daugiau nei 30 autorinių darbų, o namo viduje – mažoji grafika, tapyba, metalo plastika.

  • Irena Latonienė: skudučiai – nepopuliarus, bet saugotinas lietuvių liaudies instrumentas

    Adolfo Šapokos gimnazijos muzikos mokytoja Irena Latonienė jau dvidešimt metų vadovauja šios gimnazijos skudutininkų ansambliui „Kadijo". Pamėgusi lietuvių liaudies instrumentus dar vaikystėje, dirba su jais nuo devyniolikos metų. Ir žada šio darbo neapleisti tol, kol bus jėgų. O jų kol kas entuziastinga, jaunatviška ir šiltai bendraujanti ansamblio vadovė nestokoja. Kaip sako pati – jaunatviškumą ir energingumą ji gauna iš savo auklėtinių, o jiems atiduoda savo patirtį.

  • Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sukasi lyg voverė rate...

    Kas nors kiek domisi kultūriniu Utenos gyvenimu, lankosi renginiuose, seka feisbuko naujienas, tas negali nepastebėti įvairiapusės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės veiklos: ji dalyvauja parodose, rengia ir leidžia knygas, rengia mokymus, seminarus, o pastaruoju metu – dar ir daug keliauja po pasaulį su savo darbais. Sukasi it kokia voverė rate, tik moters ratas kitoks – ne uždaras, o su daugybe takų takelių. Tokio tautodailininkės veiklumo (ir rezultatų) galima tik pavydėti!

  • Senovėje žmonės baltus drabužius vilkėjo net dirbdami lauko darbus

    Valstiečių – gausiausio ir istorinėms bei socialinėms negandoms atspariausio luomo – tradicinis išeiginis kostiumas yra vienas svarbiausių lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros simbolių. Jis savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir neretai pranoksta pagrindinius valstybingumo simbolius – vėliavą, himną. Nacionalinis liaudies kostiumas visos tautos šimtmečiais buvo kuriamas tradicijų persmelktose bendruomenėse. XX a. fenomenas – tautinis kostiumas – buvo ir yra kuriamas tradicinio liaudies kostiumo pagrindu patriotiškai nusiteikusių šviesuolių, visuomenininkų, mokslininkų, etnografų siekiant sutelkti tautą, pabrėžti jos išskirtinumą, identitetą (tapatybę). Todėl kostiumo rekonstrukcijos pavyzdžiu buvo pasirinkti ne kasdieniai, o išeiginiai, puošnūs XIX a. vidurio vasariniai pasiturinčio valstiečio drabužiai, kurie atrodė vertingi tautinio kostiumo kūrėjo akimis.

  • Kalvystės amato pramokęs daugailiškis muzikos instrumentus prikelia antram gyvenimui

    Daugailiškis Rolandas Mecelica – liaudiškai tariant, visų galų meistras. Kalvystės amato pramokęs jis visas vasaras leidžia dirbdamas su metalu, o ilgus žiemos vakarus atiduoda maloniam pomėgiui – remontuoja, restauruoja, gamina muzikos instrumentus. Nereikia pamiršti, kad dar yra ir tiesioginis vyr. energetiko darbas UAB „Dauniškis ir ko". Tarsi to būtų maža, laiko daugailiškis suranda ir koncertams – kartu su kapela „Indraja" (vadovas Petras Leleika) yra pabuvojęs ne viename Lietuvos mieste bei kaime.

  • Dalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties

    Užpalių miestelyje augusią folklorininkę, etnomuzikologę, Utenos kultūros centro (UKC) vaikų ir jaunimo folkloro studijos bei sutartinių giedotojų grupės „Sėdauta" vadovę Dalią Magylienę muzika lydi nuo pat mažų dienų. Dar besimokydama pradinėse klasėse ji prisijaukino tradicinį lietuvių liaudies muzikos instrumentą – kankles – ir tapo bemaž ketvirtį amžiaus gyvuojančio Užpalių kanklininkų ansamblio „Pasagėlė" dalimi, paauglystėje, savarankiškai išmokusi groti gitara, džiugindavo savo bendraamžius dainomis prie laužo. Beveik du dešimtmečius Vilniuje praleidusi ir vos prieš metus į gimtinę grįžusi pašnekovė atskleidė, kad vaikystėje užgimusi meilė folklorui ją lydėjo net tada, kai dirbo su muzika nieko bendro neturintį darbą.

  • Valentas Trainys – Peterburgo armoniką virkdantis siuvimo mašinų meistras

    Praėjusio amžiaus pradžioje Peterburgo armonika buvo vienas populiariausių muzikos instrumentų Šiaurės bei Rytų Lietuvoje, muzikantus žavėjęs savo puošnia išvaizda ir unikaliu skambesiu. Šiandien armonikų, kurios liaudyje vadinamos „peterburgskomis", niekas nebegamina, o jomis groja vos kelios dešimtys mūsų šalies „armonikierių". Vienas tokių – septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs uteniškis Valentas Trainys. Pakvietęs į individualaus namo rūsyje jaukiai įrengtą kambarėlį, kuriame vietą rado koncertus, varžytuves, išvykas į svečias šalis primenančios nuotraukos, padėkos raštai bei kitos su ilgamete muzikine veikla susijusios smulkmenos, armonikos virtuozas dalijosi atsiminimais ir su šypsena veide kalbėjo apie tai, kas jam teikia didžiausią džiaugsmą.

  • Utenos mėgėjų teatro kuopa

    Daugeliui žmonių bus įdomu sužinoti, kaip Utenoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sambūris iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt. Mėgėjų teatro kuopos veikla skiriama į du laikotarpius. Pirmasis mėgėjų teatro etapas, prasidėjęs 1908 metais, tęsėsi iki 1927-ųjų. Antrasis veiklos laikotarpis, paženklintas nauju teatro pavadinimu – Utenos šaulių teatras, truko iki 1940 metų. Teatras Utenos mieste buvo vienintelė meno įstaiga, išskyrus kiną. Teatro branduolį sudarė nuolatinis dvidešimties aktorių kolektyvas.

  • Tradicijos, verslas, estetika, komunikacija – amatininkų kasdienybė

    Namų pramonė kilusi iš senovės laikų. Įvairius daiktus, reikalingus kasdieniame gyvenime, žmogus buvo priverstas pats pasidaryti. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jie atrodė seniausiais laikais, nes archeologija išlaikė daiktus, pagamintus tik iš patvarios medžiagos – akmens, molio. Apie XIV a. sparčiai padaugėjo amatininkų, gyvenusių iš savo verslo. Amatininkystė sustiprėjo XVIII–XIX a. Lietuvoje apie 1920–1930 m. amatai dar turėjo svarbią reikšmę, tačiau besivystanti pramonė sparčiai išstūmė amatininkų dirbtuves.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:5149
Vakar apsilankė:6820
Šią savaitę apsilankė:41249
Šį mėnesį apsilankė:166472
Viso (nuo 2015-02-16):6578424
Šiuo metu naršo:
136
2017-10-20