ProjektaiRankų darbo gaminiai – Birutės Valiukienės šeimos (giminės) bruožas
2017 vasario 24, Penktadienis 13:22

Rankų darbo gaminiai – Birutės Valiukienės šeimos (giminės) bruožas

Rankų darbo gaminiai – Birutės Valiukienės šeimos (giminės) bruožas
  • 14 foto

Paklausta, kokios srities talentą gludina, tobulina ir jo vaisiais džiugina aplinkinius, uteniškė Birutė Valiukienė neslėpė: „Ko tik nesu dariusi..." Namų sienas puošiantys paveikslai išduoda, kad daugiausia laiko moteris skiria tapybai, o iš spintos traukiami drabužiai, papuošalai, stalus puošiantys nėriniai patvirtina, kad valandų nepagailėta ir kitoms veikloms. Apie save ir savo pomėgius menininkė papasakojo „Utenos dienos" skaitytojams.

Papasakokite apie save...

Esu kilusi iš Rokiškio rajono, Minkūnų kaimo. Esu penkta – jauniausia tarp brolių ir seserų. Tėtis buvo kalvis, mama rūpinosi namais, vaikais,  sergančiais artimaisiais.

Kada Jūs atradote polinkį į meną?

Nuo pat mažų dienų siūdavau lėlėms drabužėlius. Mokykloje Jūžintuose (Rokiškio r.) gavau pastabą: „Jei tapysi, paišysi, iš tavęs išeis žmogus." Norėjau stoti į specialybę, susijusią su daile, Panevėžyje, bet tėvai manęs neišleido. Todėl Utenoje mokiausi siuvimo amato. Visiškai į tapybą
pasinėriau 2000-aisiais, paskatinta dailininko Laimono Šmergelio.

Ar Jūsų šeimoje yra daugiau menininkų?

Kai mirė tėtis, atsivežiau mamą pas save. Ji pradėjo iš šiaudų pinti sodus, velti vilną, anksčiau siūdavo liemenėles kaimo moterims, nėrė tinklus iš lino. Dar žadėjo ir mane pamokyti, bet vis atidėliojom, kol nebeliko kam mokyti. Mano sesuo, gyvenanti Šiauliuose, neria drabužius, siuvinėja, pasisiuvo tautinius rūbus. Brolis, gyvenantis Dusetose (Zarasų r.), drožia, bet niekur apie tai nesiskelbia, parodose nedalyvauja. Kitas brolis buvo pradėjęs užsiimti rankų darbo gaminiais iš gintaro, Vilniuje gyvenanti sesuo šiek tiek paišė. Užauginau dvi dukras. Viena iš jų mokėsi dailės  mokykloje, bet nebaigė. Vis dėlto šiandien į rankas paima teptuką, daugiausia tapo abstrakcijas.

Kokiais gebėjimais pasižymite Jūs?

Tapau. Tai daryti man yra patogiausia. Man patinka derinti spalvas. Taip pat nerdavau servetėles, esu nusinėrusi kostiumėlį. Iš odos sages darau,
iš vilnos nusivėliau kostiumėlį. Bet vėlimas – sunki veikla: labai pavargsta rankos, reikia daug vietos, ant grindų nepatogu. Dariau atvirukus su džiovintomis gėlytėmis. Siuvu įvairius lininius maišelius, kuriuos galima panaudoti dovanoms (pinigėliams, šokoladui...).

Ar yra kas nors, ko Jūs nedarote?

Bandžiau kažkada drožinėti. Net įrankius nusipirkau. Bet pamačiau, kad neįveiksiu nusimatyto darbo, tai atidaviau broliui.

Ką piešiate?

Piešiau peizažus, bet dabar labiau palinkusi prie gėlių. Laukiu šviesesnių dienų, kad vėl galėčiau paimti į rankas teptuką, nes esant blogam apšvietimui tapyti sunku.

Ką Jums reiškia piešimas?

Kai atsisėdu, aš nejaučiu nieko. Manęs nėra. Ir nenoriu, kad kas trukdytų.

Kaip artimieji vertina Jūsų pomėgį? Ar pasako pastabų?

Pasako dukros. Joms nelabai patinka mano stilius, gal braižas. Bet jos turi mano darbų.

Kur realizuojate savo darbus?

Mugėse dalyvauju retai. Neapsimoka. Už vietą reikia daug sumokėti. O štai nemokamai kai pakviečia, sudalyvauju. Daug darbų esu padovanojusi, dalis yra nupirkti. Vilniuje yra parduotuvė, kurioje priima darbus, tačiau labai pigiai, todėl neapsimoka ten vežti. Taip pat mano darbų galima įsigyti internetu www.onlyart.eu.

Ar gaunate užsakymų?

Gaunu. Vieną turėjau labai įdomų. Vyriškis užsimanė, kad nutapyčiau žuvį, kuri, pagal Kinijos mokymą, neva pritraukia turtus. Aš pasidomėjau, kaip ji
atrodo. Nupiešiau du variantus: viena žuvis buvo žolėse, kita nutapyta meniškai. Užsakovas išsirinko paveikslą pagal atsinešto svarelio parodymus – tą, kurio aura geresnė. Tai buvo žuvis, nutapyta žolėse.

Parodos, konkursai...

Parodose dalyvauju nuo 2002 metų. Surengiau ir personalinių parodų, ir su kitais tautodailininkais. Mano darbai eksponuoti net tik artimiausiuose kaimyniniuose rajonuose, bet ir tolėliau, taip pat buvo išvežti į užsienį. Šiuo metu, pasibaigus parodai, į Lietuvą iš Vokietijos grįžta grafikos darbai (lino raižiniai). Kaip vienas reikšmingiausių įvertinimų man buvo Kupiškio etnografiniame muziejuje surengtoje Kazio Šimonio vardo Aukštaitijos regiono tautodailininkų tapybos ir grafikos parodoje konkurse pelnytas diplomas už „šimoniškiausią“ darbą.

Esu dalyvavusi parodose kaip primityviosios tapybos atstovė, bet toks tapymas man nepriimtinas, nepatinka. Na, kam gadinti drobę?

Dėkoju už pokalbį. 

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

  • Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

    Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

  • „Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

    Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

  • Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

    Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos" numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

  • Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

    Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas... Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

  • Alvyra Žemaitienė prisipažįsta: „Be meno gyventi negaliu“

    Per 2 000 paveikslų nutapiusi uteniškė dailininkė Alvyra Žemaitienė neketina sustoti. Pasitaikius laisvai minutei, sėda prie baltos drobės ir kuria. Pradėdama nuo dangaus platybių, skaidraus vandens gelmių, vieną po kito užaugina medį, primėto akmenų ar nueina į tolį vinguriuojančiu taku, palikdama vietos kiekvieno žiūrovo fantazijai prisiminti tai, ką pamiršo, surasti kažką savo, artimo... Dailės nestudijavusi A. Žemaitienė yra pastebėta – turi meno kūrėjo statusą, kuris suteikiamas profesionalųjį meną kuriantiems žmonėms, apdovanota Kultūros ir meno premija, išleido knygą „Vėrinys tėviškei". Dailininkė prisipažino: „Jaučiuosi įvertinta."

  • Nijolė Nagienė: „Pamažu lipu nuo scenos“

    Tautodailininkę Nijolę Nagienę tikrai pažįsta ne vienas uteniškis, mat daugiau kaip 40 metų ji dirbo vaistininke. Ilgiausiai – klientams duris jau užvėrusioje buvusioje rajono centrinėje vaistinėje, kuri veikė Aušros gatvėje. Pavasarį Veneciją primenančioje vietoje (netoli Rašės upelio) gyvenanti pašnekovė sakė, jog tapyti akvarele pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Pokalbiui įpusėjus paaiškėjo, kad tapyba – toli gražu ne vienintelis moters talentas. Ilgus metus ji kuria eilėraščius, yra išbandžiusi vytelių pynimo, keramikos ir kitus amatus. Bemaž dešimtį personalinių tapybos darbų parodų surengusi menininkė, kurios dažname paveiksle vaizduojama gamta, atskleidė, kad pamažu lipa nuo scenos – teptuką į rankas paima vis rečiau.

  • Albinas Šileika – vienoje vietoje nenustygstantis prieverpsčių virtuozas

    Albinas Šileika – tautodailininkas, visą save skiriantis darbui, šeimai ir kūrybai, be kurios, sako, neįsivaizduojantis savo gyvenimo. Kūrėjo darbai keliauja iš vienos parodos į kitą, kartais išsiskirsto ir demonstruojami net keliose vienu metu, o štai pats jis savo kūrybinę patirtį bei žinias noriai dalija kitiems.

  • Laura Leišienė – vagišius tramdanti kūrėja

    Trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“ (Nr. 13) žurnalistė Jurgita Pavilonienė pristatė Molėtų rajone, Kanapelkos kaime, gyvenančią dailininkę mėgėją Stasę Leišienę. Šįsyk Jūsų dėmesiui – pasakojimas apie jos marčią Laurą (Lunytę) Leišienę, kurios rankoms paklūsta medis. Vieno iš Molėtuose veikiančių prekybos centrų saugumu besirūpinančios ir su ilgapirščiais nuolat kovojančios jaunos (26 metų) moters vizitinė kortelė – medinės medžioklės trofėjų lentelės. Ir nėra ko stebėtis – vaikystėje pašnekovė drauge su šviesaus atminimo tėčiu leisdavosi į nuotykių kupiną medžioklę, kur atlikdavo varovo vaidmenį.

Reklama

 

Reklama

Reklama

DPC_250x250

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:5885
Vakar apsilankė:9882
Šią savaitę apsilankė:52909
Šį mėnesį apsilankė:220923
Viso (nuo 2015-02-16):5552982
Šiuo metu naršo:
105
2017-06-23