Susipažinkite su jaunute – vos septyniolikos – kūrėja, tačiau jau tvirtai stovinčia ant žemės ir aiškiai žinančia, ko nori iš gyvenimo ir kūrybos. Darbščia, kruopščia bei naginga, užsiimančia kantrybės ir netgi šiek tiek fizinės ištvermės reikalaujančia tradicine liaudies grafika – medžio raižiniais ir dar daug visko (ir keramiką, ir margučių skutinėjimą) jau išmėginusia jaunąja tautodailininke… Be viso to – labai mylinčia Lietuvą, jos papročius ir kultūrą bei besistengiančia šią meilę perduoti ir skleisti kitiems – ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams. Ji – Adelė Bražėnaitė.

Kai šaukia genai…

Adelė – garsios Utenos krašto tautodailininkės, meno kūrėjos Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės jaunėlė. Matyt, visai nenuostabu, kad dukra pasuko mamos pėdomis. Ir kaip sako pati Adelė – kai yra galimybė mokytis iš mamos, būtų kvaila ją atmesti, tuo labiau kad genų – nepakeisi.
Meniška prigimtis šaukia, o juk ne tik mamą, bet ir vyresnius brolius, seseris jaunėlė stebėjo kuriančius, matė, kaip jiems tai buvo įdomu. Ir kaip pati sako – visi jie ir toliau užsiima menu, tačiau tik kaip laisvalaikio pomėgiu, o ne pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Vienas pabandymas, kitas ir mergina jau nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be kūrybos ir tautodailės.
Adelė pasakojo, kad vaikystėje išbandė daug įvairių meno sričių – baigė muzikos mokyklą, mėgino pinti juostas, lipdyti molį, skutinėti margučius. Dabar, kaip pati sakė – muzika likusi kaip antras pomėgis, o pirmoje vietoje šiuo metu yra vaizduojamieji menai – margučių skutinėjimas ir medžio raižyba. Nors ir pianinu grojo, ir molį lipdė net po aštuonerius metus, šiuos užsiėmimus kol kas atidėjo – ateičiai. O raižiniai ir margučiai, anot jaunosios tautodailininkės – tiesiog prilipo. Ironiška, bet medžio raižinių paslapčių Adelė taip pat sėmėsi iš mamos.

Kūryba – poilsis ir užsimiršimas
Jaunoji kūrėja tikino, kad kūryba jai – tai poilsio, atsipalaidavimo ir užsimiršimo būdas. Nors dabar, kai mokslai kol kas pirmoje vietoje, laisvo laiko rankdarbiams lieka ne tiek ir daug. Pasak pašnekovės, kai yra labai pavargusi ir nepailsėjusi, ji kurti tiesiog nesiima, nes žino, kad ir kūryba tuomet bus prasta, tačiau stengiasi, jog laiko užtektų viskam. Anksčiau, anot Adelės, dar būdavo akimirkų, kai net ir turėdama laisvo laiko nesiimdavo rankdarbių, bet dabar tiesiog žino, jog naudos iš sėdėjimo internete ar netgi su draugais – nedaug, todėl stengiasi investuoti į savo ateitį ir visą laisvalaikį skirti kūrybai. „Aš moku paskirstyti laiką, aišku, tobulumui ribų nėra, bet spėju viską tiek, kiek man reikia. Užtenka laiko ir draugams“, – sakė mergina.
Tiesa, kaip pati prisipažino, nemažai draugų atsisijojo ir liko tik tikrieji, kurie tikrai palaiko ir supranta jaunąją menininkę. „Man tik septyniolika metų, bet aš tikrai jau spėjau atsirinkti, kurie draugai „sodina“, menkina. Su šiais žmonėmis negali tobulėti, lieki tame pačiame lygmenyje, todėl jie tiesiog atsisijojo, atkrito. Nes nei jiems įdomu su manimi, nei man su jais. Likę mano draugai mane nuoširdžiai palaiko, jie niekada nepaklaus – kam tu visa tai darai“, – pasakojo Adelė. Ir atskleidė, kad, nepaisant juntamo lenktyniavimo, varžymosi, nemažai draugų sutiko dalyvaudama parodose. O konkurencijos, tikino, nebijanti, nes ji yra pagrindinis variklis tobulėjimui.

Tas nelengvas kūrybos procesas…

Savo kūrybą Adelė priskyrė grafikai, nes, pasak jos, tai smulkus ir kruopštus darbas, o spalvinė gama išsiskiria tamsesnėmis spalvomis. Nors pašnekovė prisipažino, kad būna kūrėjų, kurie savo raižinius spalvina pieštukais ar akvarele įvairiomis spalvomis, bet jai pačiai bent kol kas mielesnės ir artimesnės ne per daug ryškios, natūralesnės spalvos.
Raižinių kūrybos procese Adelė išskyrė rezultatą, nes, pasak jos, tuomet pamato savo darbo vaisius ir gali sužinoti, kaip jį vertina kiti. „Bet man, jei nuoširdžiai, svarbiausia yra tai, ką aš pati galvoju apie tą darbą, nes dažnai būna, kad išeina tikrai geras kūrinys, bet man jis tiesiog nelimpa“, – prisipažino pašnekovė.
O ilgai pagalvojusi išsitarė, kad sunkiausia ir mažiausiai mėgstama darbo dalis – raižinio atspaudimas ant popieriaus. Dažus ant lentos reikia užtepti labai vienodai – ne per daug ir ne per mažai, kad jie nenutekėtų ar jų netrūktų, po to uždėjus lapą šaukštu – primityviausia įmanoma technika – sukti ratus ant popieriaus, kad spaudinys išeitų tolygus. Kaip sakė Adelė, kai raižinys nedidelis, dar nieko tokio, o štai jei didesnis – yra ką nuveikti. Tuo labiau kad vieno antspaudo atlikimas užima kartais net valandą. O jei reikia atspausti kelis iš karto, būna, kad ir ranką paskausta. „Nors ir nelengvas momentas, bet be jo neišvysčiau savo darbo rezultatų“, – šypsojosi jaunoji kūrėja.

Lietuvių liaudies meno skleidėja

Visi Adelės darbai yra parduodami, todėl paklausta, kada mieliau imasi skutinėti margučius, o kada – raižyti medį, ji atsakė, kad dažniausiai priklauso nuo to, ko labiau tuo metu reikia. Prieš Velykas, žinoma, paklausesni margučiai, o raižinius iš vienos klišės galima atspausti ne vieną kartą, todėl, kaip aiškino mergina, kartais tenka ne naują raižinį drožti, o tiesiog atspausti jau išdrožtą. Nors, kaip pati prisipažino, darant naują darbą, savaime tobulėji, o kai tobulėji, esi ir paklausesnis.
Merginos veidas labiausiai nušvito tuomet, kai pradėjo kalbėti apie kitiems vedamus mokymus. Pasak jos, būna, kad žmonės nori išmokti skutinėti margučius ar daryti medžio raižinius, mokymai vyksta Lietuvoje ir užsienyje, dažnai kviečiasi emigrantai, tačiau kartais ten dalyvauja ne tik lietuviai, bet ir svečios šalies piliečiai. Adelė labai didžiavosi tuo, kad gali skleisti lietuvybę, Lietuvos kultūrą, papročius, tautinį paveldą. Ir nesvarbu, anot jos, kad mokiniai kartais būna daugiau nei dvigubai vyresni už ją pačią – svarbiausia smalsumas ir noras sužinoti, išmokti. O tai, pašnekovės nuomone, ir yra didžiausias jos įvertinimas bei apdovanojimas.
Žinoma, jaunoji menininkė yra pelniusi ir ne vieną apčiuopiamą, įprastą apdovanojimą. Kaip du reikšmingiausius ji išskyrė Lietuvos nacionalinio kultūros centro suteiktą „Sidabro vainikėlį“, gautą už skutinėtus margučius, ir medalį bei pilies vadovo asmeninį prizą tarptautinėje parodoje-konkurse „Kalėdinė Trakų pilies pasaka“ už savo pirmąjį keraminį angelą.

Apie Lietuvą ir emigrantus

Labai smagu, kai jauni žmonės ir menininkai myli bei puoselėja lietuvių tautinį meną. O dar džiugiau, kai gali ir nori jį skleisti kitiems. Anot Adelės, valstybė nesusideda vien iš kalbos ir teritorijos. „Valstybės nebūtų be jos papročių, meno, renginių, švenčių, todėl jei mes neišsaugosim lietuviško meno, būtent – tautodailės, mes prarasim save“, – aiškino mergina, net šiek tiek pyktelėjusi paklausta, ar nelaikanti savo užsiėmimo senamadišku. Ir patikino kartais sulaukianti klausimų, kodėl nepasirinkusi piešimo, nes tai labiau modernu ir šiuolaikiška. Bet jaunoji tautodailininkė turėjo tvirtą nuomonę – lietuvišką paveldą saugoti būtina, todėl net neabejojo dėl to, ar tai tinka jaunam žmogui.
Be to, Adelė buvo įsitikinusi, kad emigrantai kartais labiau už pačius Lietuvoje gyvenančius lietuvius vertina Lietuvos kultūrą bei papročius ir labai išsiilgsta Tėvynės. „Aš buvau nuvažiavusi vasarą pas brolį į Angliją, kur jis tuo metu studijavo, ir mačiau, kaip lietuviai studentai labai gražiai kalba apie Lietuvą, kaip retas kuris čia gyvenantis lietuvis“, – pasakojo mergina. Mokymų užsienyje metu tautodailininkė taip pat sulaukia labai daug palaikymo ir pripažinimo iš ten gyvenančių lietuvių. Juk jau vien tai, kad jie kviečiasi Lietuvos tautodailininkus pas save, nori susipažinti su tautiniu menu, įrodo, kad jie nepamiršta savo tėvynės ir trokšta išsaugoti jos kultūrą. Adelė buvo įsitikinusi, kad tokių emigrantų – dauguma.

Tautodailė – visada greta

Artimiausiuose Adelės planuose – senelės, mamos ir jos pačios margučių paroda Rokiškyje, taip pat prieš Velykas laukia nemažai vedamų mokymų apie margučių skutinėjimą. O štai paklausta apie tolimesnius planus, galbūt jau išsirinktą profesiją, Adelė purtė galvą: „Tiesą sakant, kokią specialybę norėčiau studijuoti, aš šiandien dar nežinau, nes prieš pusę metų galvojau vieną, dabar galvoju kitą, todėl pasilieku sau dar pamąstyti, žinau tik tiek, kad norėčiau studijuoti humanitarinius arba socialinius mokslus. Į egzaminus taip pat pernelyg nesikoncentruoju, nes iš brolių ir seserų patirties žinau, kaip greitai po to jie pasimiršta.“
Natūraliai iškyla klausimas – o kur liks kūryba, meninė saviraiška, tautinis menas? Mergina tvirtai įsitikinusi – visa tai visada bus šalia, tiesiog studijuoti menų ir tapti profesionalia menininke ji nenori. Jaunajai kūrėjai atrodo kur kas priimtiniau, artimiau širdžiai likti tautodailininke ir tobulėti bei mokytis iš savo pačios praktikos.
Meniškos sielos nepakeisi, buvo tikra Adelė, nes, anot jos, jei ne tautodailė, savęs vis tiek būtų ieškojusi kokioje nors kitoje meno srityje, galbūt muzikoje…