Vilnos vėlimas Irenai Juotkienei – meditacinė veikla

Irena Juotkienė – uteniškė, tačiau tik sąlygiškai. Gimė, augo, mokėsi ir iki šiol ji dirba Kuktiškių miestelyje. Kaip pati sako, tarp savų. O savi – ne tik draugai, pažįstami, artimieji. Jai savi ir skaitytojai (I. Juotkienė – bibliotekininkė), ir bendramintės, su kuriomis užsiimdama širdžiai miela veikla. Gyvenimo mėtyta ir vėtyta, tačiau nepalūžusi moteris šiandien kuria spalvingus, mielus, šiltus, kartais ir pašėlusiai linksmus gaminius iš vilnos.

Kaip Skandinavijoje…

„Aš – iš Kuktiškių, – prisistatė I. Juotkienė. – Ten gimiau, užaugau, ten dabar ir dirbu.” „Utenos dienos” pašnekovė pasakojo, kad įstojusi į tuometinę Vilniaus kultūros mokyklą sužinojo, jog Kuktiškėse atsirado darbo vieta bibliotekoje. Būdama pirmo kurso studente, I. Juotkienė gavo pasiūlymą dirbti. „Tais laikais mokslus baigęs jaunas specialistas būdavo nukreipiamas dirbti. Darbo vieta nebūtinai tekdavo gimtajame krašte”, – pagrindinę priežastį, paskatinusią nedvejoti dėl pasiūlymo, atskleidė I. Juotkienė. Todėl jauna mergina dienines studijas iškeitė į neakivaizdines ir pradėjo dirbti. Daugiau nei 30 metų kiekvieną dieną atverdama skaitytojams duris į žinių ir fantazijos židinį, I. Juotkienė apgailestavo, kad mažėja pačių ištikimiausių skaitytojų. „Labai liūdna, kai miršta žmonės. Paskutiniu metu netenku po du tris skaitytojus per metus”, – sakė bibliotekininkė. Tačiau pozityviai nuteikia ir tai, kad atsiranda naujų skaitytojų. I. Juotkienė pasakojo, kad Kuktiškėse yra ir vis dar atvažiuoja jaunų šeimų. „Tai labai džiugina. Miestelyje norėjo uždaryti vaikų darželį, tačiau susirinkus reikiamam būriui vaikų, ugdymo įstaiga liko veikti”, – džiaugėsi pašnekovė.
Be pagrindinės veiklos bibliotekoje, I. Juotkienė vadovauja moterų klubui „Kuksa”, netrukus minėsiančiam penkerių metų veiklos sukaktį. „Kaip ir kaime – visi savi, pažįstami. Ateidavo į biblioteką iniciatyvios moterys. Susidarė branduolys. Organizuodavomės susibūrimus, šventes. Išbandėm labai daug veiklų, – pasakojo I. Juotkienė. – Tačiau tobulėti galėjome tik įkūrusios klubą. Tada prasidėjo projektų rašymas, gavome patalpas užsiėmimams.”
Prisiminusi, kokia patirtimi prieš gerą dešimtmetį dalijosi iš Suomijos grįžusi kolegė, I. Juotkienė prisipažino, kad jos biblioteka – skandinaviško tipo. Čia atėję lankytojai ne tik skaito knygas, varto žurnalus, laikraščius. Bibliotekoje kuktiškiečiai gali naudotis kompiuteriu, užsiimti įdomiomis veiklomis.

Vėlimas – kaip liga

Paklausta, kaip susidomėjo vilnos vėlimu, I. Juotkienė šypsojosi: „Tikrai tai nėra karta iš kartos atėjęs pomėgis. Mano mama net kojinių nemokėjo megzti.” O štai I. Juotkienei mezgimas parūpo labai anksti. Moteris pasakojo, kad dažnai prašydavo pusseserės ką nors jai numegzti. Kai pasidarė gėda lįsti su prašymais, megzti pramoko pati.
I. Juotkienė su vyru Valentinu užaugino tris vaikus. Taigi mezgimas buvo ne tik maloni, bet ir naudinga veikla. Kol jos nepakeitė vilnos vėlimas. „Įklimpau”, – neslėpė moteris.
Pirmieji bandymai velti buvo su gerai žinoma tautodailininke Jolita Juneliūniene. Kai susikūrė klubas „Kuksa”, per projektinę veiklą moterys pasikvietė Žavintą Audickienę. „Puiki mokytoja, negailėjusi mums patarimų, pamokymų”, – sakė I. Juotkienė. Taigi pradėjusios velti šlepetes, moterys ėmėsi rimtesnių darbų: drabužių, šalių, rankinių, pirštinių… „Pamečiau mezgimą. Nors velti yra gerokai sunkiau, bet rezultatas yra greitesnis. Vėlimas taip užkabino, kad tapo liga”, – tvirtino moteris.
Susirgusi pati, I. Juotkienė apsargdino ir sutuoktinį. „Namuose vakarais veldavau šlepetes. Vyras kartas nuo karto paprašydavo leisti pabandyti ir jam. Iš pradžių neleisdavau, kad nesugadintų… – prisiminusi juokėsi pašnekovė. – O vieną kartą leidau. Kai nuvėlė šlepetes, pamačiau, kad jos nenusileidžia maniškėms.” Šiandien I. Juotkienės sutuoktinis velia šlepetes, o pati tik puošia jas. Visą kitą laisvalaikį I. Juotkienė skiria veltiems drabužiams kurti. Tautodailininkės statuso dar neturinti, bet apie tai dažnai pagalvojanti I. Juotkeinė prisipažino, kad bendra veikla labai suartino ją ir vyrą – ramūs vakarai kuriant, pasišnekant tapo tradiciniais. „Vėlimas – lyg meditacija. Dėlioji, veli ir leidi laisvai plaukti mintims…” – sakė moteris.

Dovanojimo džiaugsmas

Šlepečių I. Juotkienė su vyru privėlė visai giminei. „Labai mėgstu dovanoti. Žmogų labai pradžiugina rankų darbo gaminys – rankinė, šlepetės, skraistė”, – sakė I. Juotkienė ir prisiminė, kokie menkučiai buvo jos pirmi darbai. Nė vieno jų moteris neišsaugojo, neprisimena ir to, kam dovanojo, tačiau gerai į atmintį įsirėžė džiaugsmas, kuris užplūsdavo nustebinus savo darbu artimą žmogų. „Tada man atrodė tie darbai tobuli, nors šiandien dėl jų raudonuoji iš gėdos”, – šypsojosi pašnekovė, kurios velti gaminiai pasiekė Australiją, Ameriką ir Japoniją.
Paklausta apie muges, parodas, I. Juotkienė teigė jose dalyvaujanti. Ir individualiai, ir su klubu. „O štai pragyventi iš tokio amato, vargu ar būtų galima. Nemėgstu užsakymų, kai nurodinėja ne tik raštus, bet ir spalvas. Suvaržo, neleidžia kurti, – sakė I. Juotkienė. – Kartais tiesiog pajuntu, kad žmogui nepatiko, išsiskiria mūsų norai.” Vėlėjai kur kas smagiau kurti pagal save, kai žmogus mato konkretų daiktą ir sprendžia, reikia jam jo ar ne.
Jeigu nuvelti šlepetes I. Juotkienė gali ir namuose, tai didesnius daiktus ji velia Kuktiškėse, kur klubas „Kuksa” turi erdvias patalpas. „Mes moterys taip kartais įnikstam į darbą, kad nepastebim, kaip laikrodis išmuša 12-ą nakties. Tada jau ir vyrai susirūpinę ieško, kur taip ilgai vakarojam”, – pasakojo vėlėja ir pridūrė, kad, jeigu kada nors koks kitas užsiėmimas ir pakeis vėlimą, tai nutiks tikrai negreit. O šiandien I. Juotkienė dar mokosi, ieško, bando ir svajoja apie savo veltų drabužių kolekciją. „Ne pardavimui. Savo malonumui”, – sakė I. Juotkienė.

Irenos Juotkienės asmeninio archyvo ir Jurgitos Pavilonienės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas