ProjektaiVilnos krautuvėlę įkūrusi kuktiškietė vėlimo amato paslapčių po devyniais užraktais nelaiko
2016 gruodžio 07, Trečiadienis 09:27

Vilnos krautuvėlę įkūrusi kuktiškietė vėlimo amato paslapčių po devyniais užraktais nelaiko

Vilnos krautuvėlę įkūrusi kuktiškietė vėlimo amato paslapčių po devyniais užraktais nelaiko
  • 22 foto

Ne vieną veiklos sritį išmėginusi meniškos sielos kuktiškietė Edita Kaniušėnienė šiandien daugiausia savo dėmesio ir laiko skiria liepos mėnesį duris atvėrusiai nuosavai vilnos krautuvėlei „Veliam". Optimizmo nestokojanti verslininkė ne tik prekiauja pačios veltais gaminiais, bet ir rengia šlepečių bei riešinių vėlimo kursus. Prie puodelio kvapnios arbatos jaukiai įrengtos krautuvėlės savininkė „Utenos dienai" papasakojo apie verslu virtusį pomėgį ir atskleidė, kad vilnos vėlimas – daug fizinių jėgų bei kantrybės reikalaujantis, tačiau labai įdomus darbas, kuriame nėra monotonijos.

Kada Jūsų gyvenime atsirado vilna?

Vilnos vėlimu susidomėjau maždaug prieš trejus metus. Ieškojau informacijos internete, mokiausi iš „YouTube" filmukų. Naujų žinių įgijau įstojusi į Kuktiškių moterų klubą „Kuksa". Pirmieji mano gaminiai būdavo labai nekokybiški, juos kurdama sugadindavau nemažai vilnos. Kad išmokčiau normaliai velti, Vilniuje lankiau ne vienus kursus, kuriuos veda profesionalios vėlėjos.

Kuo tie kursai Jums buvo naudingi?

Tai – labai geras dalykas. Moterys, veliančios 8–10 metų, yra sukaupusios didžiulį žinių bagažą, todėl tikrai gali daug ko išmokyti pradedančiąsias vėlėjas, kurioms ne viskas pavyksta iš pirmo karto. Kadangi žinojau, kas man nesiseka, užduodavau profesionalėms konkrečių klausimų. Ilgainiui pradėjau eiti tinkama linkme, nustojau gadinti medžiagą.

Kokie buvo Jūsų pirmieji darbai?

Pradėjau nuo „tapukų". Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad norint juos nuvelti nebūtinos žinios, užtenka tik fizinių jėgų, tačiau iš tiesų reikia daug išmanyti. Kai pamačiau, kad man pavyksta, pradėjau velti kaip išprotėjusi. Prieššventiniu laikotarpiu sudėjau savo veltas šlepetes ant stalo biure, kuriame projektuodavau baldus, ir klientai jas pirko. Aš tiesiog negalėjau nustoti velti, nes užsakymai ėmė plaukti vienas po kito.

Ar Jūsų giminėje nėra daugiau vėlimo amato puoselėtojų?

Dauguma vėlėjų mėgsta sakyti, kad potraukį velti paveldėjo iš savo močiučių. Tai skamba juokingai... Senais laikais praktiškai visi žmonės nusiveldavo sau apavą, nes neturėjo galimybių jo įsigyti. Šaltą žiemą veltiniai batai buvo nepakeičiamas dalykas. Aš pati veltas šlepetes nešioju tiek vasarą, tiek žiemą, nes kojos neprakaituoja ir nešąla.

Ar velti labai sunku?

Vėlimas – nelengvas darbas, reikalaujantis daug fizinių jėgų bei kantrybės. Ilgai ir intensyviai veliant pavargsta rankos, nugara. Nuvelti vieną porą šlepečių užtrunka apie tris valandas.

Gaminius, kuriuos parduodate savo krautuvėlėje, nuvėlėte viena pati ar kažkieno padedama?

Didžiąją dalį darbų sukūriau pati. Iš vilnos veliu, galima sakyti, viską: drabužius, avalynę, aksesuarus. Tiesa, neužsiimu žaislų ir papuošalų, kurie yra veliami sausuoju būdu, gamyba, nes man tai neįdomu. Vėlimas labiausiai žavi tuo, kad niekada nežinai, koks bus tavo ilgo darbo rezultatas.

Kokią vilną naudojate?

Įvairią. Šlepetėms naudoju lietuvišką vilną. Turiu labai gerą natūralios vilnos tiekėją iš Utenos rajono. Kad išmanytum apie vilną ar tekstilę, reikia mokytis. Aš su pavydu žvelgiu į moteris, kurios yra baigusios dizaino studijas.

Kokių priemonių reikia norint velti šlepetes?

Be vandens, muilo bei vilnos, reikia ir įvairių kočėlų, brūžiklių. Taip pat naudojami kurpaliai, kurie brangiai kainuoja. Vėlėjoms suteikiu galimybę juos išsinuomoti.

Kokį muilą naudojate?

Šlepetėms renkuosi skalbimo (ūkišką), drabužiams – skystą muilą. Skalbimo muilas turi specifinį kvapą, todėl drabužiams jo geriau nenaudoti. Skystos konsistencijos muilas palengvina vėlimą.

Gal turite minčių imtis mokslų?

Mano traukinys jau nuvažiavo (juokėsi). Studijoms reikia laiko. Jeigu vėlimas būtų tik hobis, galėčiau ir velti, ir mokytis, tačiau sukantis versle viskas daug sudėtingiau – dažniausiai darai ne tai, ką nori, o tai, ką reikia.

Ar drabužių modelius kuriate pati?

Profesionalios vėlėjos, turinčios savo verslus, šykšti informacijos, slepia ją po uždanga. Pavydas ir konkurencija daro savo... Aš visada sakau, kad upės neužtvenksi – jeigu žmogus norės, anksčiau ar vėliau visko išmoks. Rusijos internetiniuose puslapiuose susiradau moterį, kuriančią įvairių dydžių ir modelių drabužių iškarpas. Su jomis labai patogu dirbti – visada žinai, kad šimtu procentų pataikysi. Vilną drabužiams siunčiuosi iš Italijos.

Tikriausiai savo veltais gaminiais prekiaujate ne tik krautuvėlėje, bet ir mugėse...

Dažniausiai dalyvauju miesto švenčių mugėse, ten prekyba būna sėkminga. Šiemet pirmą kartą savo gaminiais prekiausiu gruodžio 10 dieną Utenos daugiafunkciame sporto centre vyksiančioje kalėdinėje mugėje. Smagu, kai žmonės prieina, bendrauja... Nemažai mano darbų nuperka užsieniečiai, svetur gyvenantys lietuviai. Mugių prekeiviai nėra linkę dalytis savo patirtimi, nes tai yra jų pragyvenimo šaltinis. Konkurencija šioje srityje – didžiulė. Jeigu buvote Utenos miesto šventėje, tikriausiai matėte, kiek prekybininkų pardavinėjo veltus gaminius... Prieš atidarydama vilnos krautuvėlę neįsivaizdavau, kad Utenoje yra tiek daug vėlėjų. Didžiausią pagarbą jaučiu tradicinių amatų meistrei Jolitai Juneliūnenei, kuri puoselėja senąjį vilnos, milo vėlimo amatą.

Koks yra pagrindinis Jūsų pirkėjas?

Žinoma, vilnos gaminius labiau mėgsta vyresnio amžiaus žmonės. Jaunimas dažniausiai perka mano rankdarbius dovanoms.

Kaip savo klientams patariate prižiūrėti veltus drabužius?
Skalbti rankomis šiltame vandenyje švelniai maigant, naudoti tik specialias skalbimo priemones. Išplautas vilnonis drabužis susitraukia, todėl reikia jį ištampyti, kad įgautų formą. Žinoma, veltos suknelės negalima užnešioti kaip darbinių kelnių...

Krautuvėlės patalpose turite įsirengusi vėlimo studiją. Ar joje sukatės viena?

Šeštadieniais studijoje rengiu 5–6 valandų trukmės vėlimo kursus. Jų metu moterys nusivelia šlepetes, kurias parsineša į namus. Tokie mokymai kainuoja 30 eurų. Artimiausiu metu ketinu organizuoti drabužių vėlimo kursus. Iš dešimties moterų vilnos vėlimo manija užsikrečia tik keturios ar penkios. Likusioms šis užsiėmimas pasirodo pernelyg sudėtingas, neįdomus.

Ką Jums reiškia vėlimas?

Kai veli savo malonumui, tai tampa savotiška relaksacija. Dauguma moterų vėlimą įvardija kaip širdžiai mielą užsiėmimą. Jeigu ateitumėte į pamokėles, pamatytumėte, kaip smagiai mes leidžiame laiką (šypsojosi).

Ar Jūsų šeimoje yra daugiau veliančių žmonių?

Vyresnė dukra, kuriai 24 metai, nevelia, tačiau labai aktyviai prisidėjo prie vilnos krautuvėlės atidarymo. Dešimtmetė jaunėlė yra prisilietusi prie vėlimo amato – vilna apvilko muiliukus, nusivėlė dėklus planšetiniam kompiuteriui, telefonui. Manau, kad iš jos vėlėjos nebus (šypsojosi), mat darbas sunkus, o rezultato norisi greito.

Koks žmogus gali būti vėlėju?

Nesiimu spręsti, kam vėlimas tinka ar netinka. Be abejo, dirbant tokį darbą būtina kantrybė. Vieni žmonės veldami išlieja susikaupusias emocijas, kiti – pailsi, atsipalaiduoja. Manau, kad vėlimas gali tapti puikia terapija žmonėms, kurie serga depresija.

Ar laikote save menininke?

Gal ir turiu šiek tiek keistumo (šypsojosi). Tapti menininke mane paskatino pats gyvenimas. Aš nežinau, koks bus kitas etapas... Nemėgstu stovėti vietoje, turiu nuolat galvoti apie ateitį. Mano svajonė yra išmokti velti nepriekaištingai. Manau, kad vis dar to nemoku. Kasdien atsiranda įvairių naujovių, norisi sukurti tokius drabužių modelius, kurie patiktų jaunimui. Man labai įdomu bendrauti su jaunais žmonėmis, kuriems patinka velti, nes jie yra kupini gerų idėjų.

Veikiausiai ir pati puošiatės savo kurtais drabužiais...

Nusivėliau paltą, tačiau jis vis dar stovi pas siuvėją, mes niekaip jo nepabaigiame. Turiu veltą sijoną, tik nežinau, kokius batus prie jo derinti... Moteriškos problemos (šypsojosi). Smagu, kai apsirengiu vienetiniu drabužiu ir eidama gatve matau, kad žmonės į mane atsisuka. Mėgstu nešioti ir veltas rankines, kurias velti išmokau kursuose. Sovietiniais metais nebūdavo kuo apsirengti, todėl drabužius, pasinaudodama žurnalo „Burda" iškarpomis, siūdavausi pati. Tekdavo ir ką nors nusimegzti ar nusinerti.

Dėkoju už pokalbį

Kalbėjosi Deimantė KAZOKAITĖ
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Autorės nuotr. 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Audėjai paklūsta ir vilnos, ir šilko siūlai

    Anksčiau moterys kilimėlius, rankšluosčius, lovatieses ausdavo dėl to, kad jų nebūdavo kur įsigyti. Šiandien tokie audiniai turi išskirtinę paliekamąją vertę. Grybėnuose (Ignalinos r.) gyvenančios audėjos Albinos Būgienės darbai unikalūs: garsi šio krašto audėja su savo darbais ne kartą dalyvavo įvairiose parodose, o į stalčius tvarkingai sudėtos lovatiesės bus padovanotos jaunajai kartai.

  • Uteniškiai Valstybės atkūrimo dieną nusprendė paminėti netradiciškai

    Išgirdusi Prezidentės Dalios Grybauskaitės raginimą kūrybingai ir prasmingai minėti Valstybės atkūrimo dieną, Utenos švietimo centro direktorė Vitalija Bujanauskienė su savo kolegėmis nusprendė šią Lietuvai svarbią datą įprasminti kiek kitaip – išradingai. Sukvietusi įvairių įstaigų darbuotojus ir visus norinčius išmokti vilnos vėlimo paslapčių, dar kartą įrodė tai, kad Vasario 16-ąją galima švęsti kitaip.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:8217
Vakar apsilankė:7419
Šią savaitę apsilankė:40155
Šį mėnesį apsilankė:135588
Viso (nuo 2015-02-16):6800085
Šiuo metu naršo:
82
2017-11-17