Atradusi draugystę su linu uteniškė kuria drabužius

Šiomis dienomis Utenos kraštotyros muziejaus lankytojai, užėję pasižvalgyti po čia eksponuojamas parodas, gali rasti dar Utenoje nematytą debiutuojančios kūrėjos parodą „Lino mūza”. Justiną Kulbačiauskaitę-Žebelienę vadinti debiutante būtų šiek tiek neteisinga, turint omenyje, kad jos kūrybos kelias prasidėjo dar studijuojant Utenos kolegijoje, tačiau surengtų parodų skaičiumi – tai naujokė menininkų pasaulyje.

Justina – tauragniškė, laimės ieškojusi ir Vilniuje, ir pačioje Utenoje, galiausiai supratusi, kad niekas taip neįkvepia kurti kaip tėviškėje juntamas laisvės pojūtis, aplink supanti tėvų, senelių išgyventa aplinka, grįžo į gimtuosius Tauragnus. Čia su vyru Vaidu savo laimę suradusi Justina gali atsiduoti mėgstamai veiklai – modeliuoti ir siūti drabužius iš lino. „Tai tobula medžiaga, kokybiškiausias pluoštas, pradėtas naudoti prieš kelis tūkstantmečius metų, artimiausias žmogaus kūnui, leidžiantis jaustis komfortiškai”, – teigė Justina, siuvimu susidomėjusi daugiau nei prieš dešimtmetį. Moteris pasakojo, kad apie 2004 metus ji su vyru važinėdavo į Vilnių, kur Lietuvos kino studijos filmavimuose, vadinamosiose masuotėse (antraeiliai vaidmenys – red. past.), kurdavo vaidmenis. „Ten buvo galima šiek tiek uždirbti pinigėlių vaidinant fone. Buvome ir barbarais, ir vikingais, ir musulmonais”, – prisiminė Justina tvirtindama, kad tas laikas paliko neišdildomų įspūdžių. „Utenos dienos” pašnekovė tikino, kad tada ją sužavėjo drabužių kūrimas: nuo mažiausios smulkmenos iki aktoriaus perrenginėjimo. „Mačiau didelius kambarius, kur kabojo daugybė vaidinimui skirtų drabužių, pridėliota batų. Mane tai užkabino. Aš pajutau, kad tai būtų mano niša”, – prisiminė Justina. Tik iki tol neturėjusi jokio supratimo apie siuvimą, Justina pirmiausia ėmėsi mokslo Utenos kolegijoje. Per laiką, kol moteris studijavo, daug kas pasikeitė, nebeliko galimybės grįžti į Lietuvos kino studiją. „Bala nematė… Eisiu tuo keliu, kurį pasirinkau”, – prisiminė savo ryžtą Justina.
Nusiteikusi rimtai įgyvendinti savo svajonę, Justina, padedama mokslo draugės Danguolės Rusteikienės, sukūrė kolekciją „Pasivaikščiojimas dviese”. Su šia kolekcija Kaune pelnyta antra vieta, o Zarasuose surengtame konkurse „Bobų vasara 2007″, kuriame komisijos pirmininku buvo Aleksandras Pogrebnojus, Justina pelnė didįjį prizą – kelionę į Paryžių.
Jaunoji menininkė prisipažino, kad jai, baigusiai studijas, dar trūko pasitikėjimo savimi, todėl kolegijoje gautas žinias nusprendė įtvirtinti pas meistrę Jurgitą Pilypavičienę. Po dvejų metų moteris turimą žinių bagažą dar papildė Vilniuje. „Ir prasidėjo… Iš pradžių siuvau marškinius vyrams, vėliau, atsiradus poreikiui, įnikau siūti sukneles. Man labai svarbu, kad modelis būtų praktiškas, nes linas nėra elastinga medžiaga, – teigė pašnekovė. – Stengiuosi daryti taip, kad drabužis tiktų ir lieknai merginai, ir apvalesnei. Visada paliekamas rezervas, kuris koreguojamas raišteliais nugaroje. Linas – ne guma. Jeigu jį ištampai, jis negrįžta į pradinę padėtį. Bet iš jo labai paprasta kurti.” Pagrindine medžiaga kūrybai pasirinkusi liną, Justina labai mėgsta ir stengiasi jį sujungti su keramika, šilku, vilna… Ieškodama įvairovės, bendraminčių, moteris kuria išskirtinius drabužius, kuriais pasipuošė ir žinoma grupė „Thundertale”, ir Utenos kultūros centro „Žaliaduonių” teatro artistai, ir kiti. „Užsakymai ateina per rekomendacijas, ir kiekvienas naujas projektas man yra iššūkis, kurį aš stengiuosi įgyvendinti”, – prisipažino pašnekovė, idėjų naujiems kūriniams ieškanti tautos praeityje.
Kurį laiką Justina dirbo Utenos rajono kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų draugijoje. „Pastebėjau, kad neįgalieji labai sunkiai integruojasi į darbo rinką. Turėjau idėją pardavinėti jų darbus internetu. Įgyvendinti man jos nepavyko dėl įvairių priežasčių, bet aš savo sumanymo nepamečiau, – pasakojo Justina. – Mano draugė Vilma Varatinskaitė labai gražiai neria, mezga. Jos darbai labai papuošia maniškius, ir atvirkščiai.”
Paklausta, ar savo gaminiais prekiauja, Justina atviravo, kad bandė prekiauti roko, metalo renginiuose. „Norint vystyti prekybą, reikia turėti įrangą – palapinę, būtinai baltą, reikia nuotraukų, kuriuose būtų modeliai”, – sakė Justina. Todėl kaip alternatyvą ji pasirinko interneto platybes. Puslapyje www.linomuza.lt galima rasti ne tik modelių pavyzdžius, aprašymus, bet ir organizuojamas parodas, kontaktus. „Į kiekvieną veiklą reikia investuoti. Jau trejus metus dirbu UAB „Utenos prekyba” dailininke dekoratore. Po truputėlį investuoju į savo pomėgį. Jei neturėčiau darbo, negalėčiau to padaryti”, – prisipažino Justina ir pridūrė, kad iki šiol ne tik dar pati mokosi, bet ir moko kitus – važinėja į Kelmėje vykstančias „Amatų dienas”, kur susirenka norinčios siūti išmokti moterys ir vyrai.
Šiuo metu Justinos paroda eksponuojama Utenos kraštotyros muziejuje, o lapkričio 26 dieną 13 valandą vyks parodos pristatymas. „Į priekį eiti mane paskatina nežinomo autoriaus žodžiai: „Jei manai, kad esi nugalėtas, tai esi nugalėtas. Jei manai, kad neišdrįsi, tu tikrai neišdrįsi. Jei bijai pralaimėti, tu jau pralaimėjęs. Jei manai, kad esi atstumtas, tu esi atstumtas. Visa ko pradžia yra tavo mintys. Kad pakiltum aukštai, svajok drąsiai. Kad pasiektum tikslą, tikėk savimi. Gyvenimo kovas ne visada laimi stipriausi ir greičiausi. Dažniausiai laimi tie, kurių karštas tikėjimas”, – atviravo amatininko kelią pasirinkusi Justina.

Justinos Kulbačiauskaitės-Žebelienės asmeninio archyvo nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas