Dalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties

Užpalių miestelyje augusią folklorininkę, etnomuzikologę, Utenos kultūros centro (UKC) vaikų ir jaunimo folkloro studijos bei sutartinių giedotojų grupės „Sėdauta” vadovę Dalią Magylienę muzika lydi nuo pat mažų dienų. Dar besimokydama pradinėse klasėse ji prisijaukino tradicinį lietuvių liaudies muzikos instrumentą – kankles – ir tapo bemaž ketvirtį amžiaus gyvuojančio Užpalių kanklininkų ansamblio „Pasagėlė” dalimi, paauglystėje, savarankiškai išmokusi groti gitara, džiugindavo savo bendraamžius dainomis prie laužo. Beveik du dešimtmečius Vilniuje praleidusi ir vos prieš metus į gimtinę grįžusi pašnekovė atskleidė, kad vaikystėje užgimusi meilė folklorui ją lydėjo net tada, kai dirbo su muzika nieko bendro neturintį darbą.

Antri namai

Kalbinta folklorininkė sakė, kad vaikystėje tuometinis Užpalių „kultūrnamis” (dabar – UKC Užpalių skyrius), į kurį po pamokų bėgdavo tekina, jai buvo tarsi antri namai. Čia saviveiklinio dramos teatro režisiere dirbo mama, vykdavo kanklininkų ansamblio „Pasagėlė”, kuriam tada vadovavo dabartinė UKC direktorė Asta Motuzienė, repeticijos. D. Magylienė ir šiandien skambina dvistygėmis šviesaus atminimo Aukštaitijos tautodailininko, muzikanto Juozo Lašo, su kuriuo jai teko garbė bendrauti, sumeistrautomis kanklėmis. Pašnekovės teigimu, dauguma ansamblio narių kankliuodavo nuosavomis, likusieji – žymios Lietuvos kanklininkės, pedagogės, Amerikos lietuvių visuomenės veikėjos Onos Mikulskienės, kuri šį pasaulį paliko būdama 103-ejų, dovanotomis kanklėmis.

Mokėsi pati

„Man teko prisiliesti prie įvairių muzikos stilių, dainuoti vokaliniame ansamblyje, būti dueto nare. Muzikos mokyklos nelankiau – tėvai baiminosi, kad kasdien savarankiškai įveikti nemenką atstumą iki miesto man bus per sunku, – prisiminė muzikantė. – Manau, kad muzikinius gebėjimus laikui bėgant išsiugdžiau pati. Užpaliuose dažnai koncertuodavau, tad vietiniai gyventojai labai nustebdavo, jei kokio renginio metu neišvysdavo manęs ant scenos.”
D. Magylienė pasakojo, kad būdama paaugle savarankiškai išmoko brazdinti gitara. Mergina prie laužo susėdusiems draugams grodavo ir dainuodavo populiarias dainas. Pirmas pašnekovės išmoktas kūrinys, kurį ji prisimena kiekvieną kartą, kai pamato gitarą, – „Paukščiai”. Klausytojams bene labiausiai įsiminusi garsios bardų grupės „Aktorių trio” atliekama šios lyriškos dainos versija.

Užsieniečiai stebėdavosi

D. Magylienė teigė, kad iki šių dienų gyvuojančio „Pasagėlės” ansamblio veikloje dalyvavo nuo trečios klasės iki pat mokyklos baigimo. Su jaunuosius kanklininkus vienijančiu kolektyvu pašnekovė ne kartą koncertavo ne tik aplinkiniuose rajonuose, bet ir Vilniuje, Kaune, Palangoje, kituose šalies miestuose, kaimyninėje Lenkijoje, kuri vaikams tuomet atrodė esanti labai tolima užsienio valstybė. „Ansambliui skyriau išties daug savo laiko. Repetuoti į kultūros namus rinkdavomės du kartus per savaitę. Labiausiai į atmintį įstrigo Rumšiškėse vykęs festivalis, į kurį suvažiavo daugybė Lietuvos folkloro kolektyvų. Tądien, važiuodami namo, sustojome pamėtėti mūsų autobusą stabdžiusių pakeleivių. Tai buvo folklorininkai, su kuriais visą kelią traukėme pirmą kartą girdėtas liaudies dainas, – prisiminimais dalijosi D. Magylienė. – Dalyvaudavome Lietuvos moksleivių dainų šventės, Vilniaus „Sostinės dienų” renginiuose. Savo pasirodymus surengdavome senamiestyje, Gedimino kalno papėdėje.”
Pasak Užpaliuose augusios folklorininkės, publika „Pasagėlę” priimdavo itin šiltai, matyt, todėl, kad jaunieji kanklininkai grodavo ne žiūrėdami į stygas, o akimis bendraudami su jų atliekamos muzikos pasiklausyti susirinkusiais žmonėmis. „Utenos dienos” kalbinta folkloro mylėtoja šypsodamasi sakė, kad užsieniečiams kanklės neretai keldavo nuostabą, jie tradicinį lietuvių liaudies muzikos instrumentą akylai apžiūrinėdavo, iš visų pusių fotografuodavo.

Svajojo tapti medike

Pašnekovė prisipažino, kad jai, kaip ir daugeliui kitų muzikantų, dailininkų ar sportininkų, paauglystėje teko išgyventi etapą, kai atrodė, jog nemažai laiko pasiglemžianti veikla – nebeįdomi. Būdama paaugle D. Magylienė metus nedalyvavo kanklininkų ansamblio veikloje ir, kaip pati sakė, laisvalaikiu veikė tai, ką norėjo, kol galiausiai suprato, kad laiką leidžia neprasmingai. Pavargusi nuo tuščio „bimbinėjimo” užpalietė paprašė kolektyvo vadovės, kad ši priimtų ją atgal, ir daugiau mesti muzikinės veiklos nepanoro.
Anot folklorininkės, septyneriais metais už ją jaunesnis brolis irgi lankė „Pasagėlę” – mergaitėms kankliuojant su kitais berniukais šokdavo ir dainuodavo. 3 metais vyresnė D. Magylienės sesuo, nors ir yra dainavusi mokyklos chore, ateities sieti su muzika nepanoro – tapo slaugytoja.
„Nuo pat mažų dienų, gal todėl, kad dažnai sirgdavau ir gulėdavau ligoninėje, svajojau būti medicinos seserimi, tačiau mano mintį perėmė sesuo, – šypsojosi pašnekovė. – Jei ne Užpalių mini kanklininkų mokykla – „Pasagėlės” ansamblis –, tikriausiai nebūčiau pasirinkusi muzikos studijų.”

Atsidūrė ligoninėje

Besimokydama dvyliktoje klasėje D. Magylienė pasiryžo išmokti groti svajonių instrumentu – smuiku. Kai jaunai merginai baigdavosi Utenos muzikos mokykloje vykdavę užsiėmimai, ji neturėdavo kuo grįžti į namus, nes tokiu laiku iki Užpalių nevažiuodavo joks autobusas. Kalbinta folklorininkė dėkojo Dievui už tai, kad nakvoti ją priimdavo artimi giminaičiai. Ištisus metus dvyliktokė gyveno įtemptu ritmu – kasdien keldavosi vos prašvitus, kad spėtų autobusu nuvykti į gimtojo miestelio mokykloje vykdavusias pamokas.
„Buvo sunku – man trūkdavo miego, dėl organizmo išsekimo pakliuvau į ligoninę. Aš taip troškau išmokti groti smuiku, kad visa kita atrodė nesvarbu. Be kanklių, gitaros ir smuiko, dar groju armonika, akordeonu, lamzdeliu, skudučiais, būgnais, – tikino pašnekovė. – Kai lankiau ketvirtą klasę, Užpaliuose įsteigė Utenos muzikos mokyklos filialą, kuriame vaikai buvo mokomi valdyti akordeoną. Tada ir išmokau groti šiuo instrumentu. Armonika mano gyvenime atsirado vėliau – studijų metais.”

Sužavėjo etnomuzikologija

Ketverius metus D. Magylienė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje mokėsi kanklių specialybės. Su masyviomis koncertinėmis kanklėmis ji grodavo ne tik liaudies dainas, bet ir laiko patikrintus garsių kompozitorių – Bacho, Handelio, Mocarto – kūrinius. Muzikos mokyklos nebaigusi folklorininkė sakė, kad per metus privalėjo įsisavinti tokį teorinių žinių bagažą, kokį dauguma jos kurso draugų palaipsniui kaupė aštuonerius metus. Nors kanklių specialybės studijos trukdavo penkmetį, juodo darbo nepabūgusi mergina jas nusprendė baigti per ketverius metus.
„Dalyvavau Vilniuje vykusiame tarptautiniame Jono Švedo liaudies muzikos instrumentų atlikėjų konkurse ir užėmiau jame trečią vietą. Šio konkurso prizinių vietų laimėtojai gaudavo lengvatą stojant į Lietuvos muzikos akademiją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.). Buvau ką tik baigusi konservatoriją, todėl dvejojau: stoti į akademiją ar ne. Girdėjau žmones kalbant, kad studijuoti ten – labai sunku, o studentai aršiai konkuruoja tarpusavyje. Galų gale supratau, kad daugiau tokia galimybė gali nepasikartoti, ir nusprendžiau tęsti kanklių specialybės mokslus.”
Vos apšilusi kojas muzikos akademijoje D. Magylienė susipažino su etnomuzikologijos studentais ir dėstytojais. Šie užpalietę taip sužavėjo, kad ji nedvejodama nutarė keisti studijų kryptį.

Vilniuje – beveik 20 metų

Folklorininkė sakė, kad studijuodama etnomuzikologiją prisijungė prie folkloro ansamblio „Lauksna” (dabar – „Laukis”), kurio pagrindą sudarė muzikos akademijos studentai. Su šiuo kolektyvu pašnekovė koncertavo visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose, Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Ansamblis, kuriame D. Magylienė šoko, dainavo ir grojo, savo pasirodymus rengdavo ir įvairių pobūvių, įmonių vakarėlių svečiams.
„Nors gyvendama sostinėje dirbau su muzika nieko bendro neturintį darbą, ji visada buvo šalia – baigusi studijas ir toliau koncertavau su „Lauksna”, kiek vėliau ėmiau vadovauti Vilniaus mokytojų namų folkloro ansambliui „Srauna”, – kalbėjo etnomuzikologė. – Vilniuje gyvenau net 19 metų. Nors mudviem su vyru, kuris taip pat yra užpalietis, šiame mieste atsivėrė platesnės galimybės, savo krašto trauka vieną dieną nugalėjo.”
Prieš beveik metus su šeima į gimtinę grįžusi D. Magylienė sakė, kad Vilniaus perdėm negaili, tik pasiilgsta šiame didmiestyje gerokai aktyviau vystytos folklorinės veiklos, darnios folklorininkų bendruomenės, kurios nariai, prireikus, dalydavosi ne tik instrumentais, bet ir itin brangiai kainuojančiais tautiniais kostiumais.

Vadovauja dviem kolektyvams

D. Magylienės vadovaujamoje UKC vaikų ir jaunimo folkloro studijos veikloje dalyvauja 15 vaikų, kurių amžius – 5–11 metų. Nors šis kolektyvas susibūrė tik prieš kiek mažiau nei metus, jis jau spėjo surengti kelis koncertus Utenos krašte, pasirodė Zarasuose. „Tai yra tradicinė kapela, kurios pagrindą sudaro trys instrumentai – armonika, smuikas ir būgnas. Manau, kad per metus mums pavyko pasiekti daugiau, nei tikėjomės. Pavyzdžiui, berniukas, kuris nelanko muzikos mokyklos ir nepažįsta natų, nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio išmoko armonika groti penkis kūrinius, – teigė pašnekovė. – Man pasisekė, nes visi studijos vaikai, nors jiems anksčiau ir neteko prisiliesti prie muzikos, turi puikius duomenis, geba dainuoti solo partijas.” Etnomuzikologė įsitikinusi – folkloras keičia mažuosius į gerąją pusę, juos išlaisvina, suteikia muzikos, tiksliųjų mokslų žinių, moko mandagumo.
Neseniai D. Magylienė subūrė penkias moteris į UKC sutartinių giedotojų grupę „Sėdauta”, kurioje aukštaitiškas sutartines gieda ir pati. Pašnekovė juokavo, kad šio kolektyvo jai verkiant reikėjo, nes atvykusi į Uteną labai ilgėjosi širdžiai mielos veiklos.

Vaikai – muzikalūs

Etnomuzikologė pasidžiaugė, kad abu jos vaikai – dešimtmetė Miglė ir trimetis Vytautas – yra muzikalūs. Smuiku griežianti dukra dalyvauja mamos vadovaujamo folkloro ansamblio veikloje, Utenos muzikos mokykloje tęsia Vilniuje pradėtus mokslus, o mažasis sūnus jau bando groti barškučiu.
Paklausta, ką mėgsta veikti laisvalaikiu, D. Magylienė sakė, kad klausosi jai gerai pažįstamų folkoro ansamblių kūrinių, su šeima ir draugais iškylauja gamtoje, lanko Lietuvos muziejus, dėmesio vertus objektus. „Daug metų iš eilės su šeima važiuodavome į Anykščių rajone esantį Niūronių kaimą. Ten smagiai leisdavome laiką, surengdavome pikniką”, – atskleidė Vilniuje daug metų gyvenusi užpalietė. – Artimiausiu metu ketiname susipažinti su Utenos apylinkėmis.”

Dalios Magylienės asmeninio archyv. nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas