Prieš dvejus metus, Utenos kultūros centro (UKC) Sudeikių skyriuje pradėjus dirbti kultūrinių renginių organizatorei Angelei Dikmonienei, miestelyje driokstelėjo žinia – susibūrė naujas kolektyvas – kapela. Į pirmą viešą pasirodymą susirinko pilna salė smalsuolių, panorusių pamatyti ir įvertinti naują kolektyvą. Tąkart salė ūžė nuo ovacijų. Tačiau sudeikiečių laukė dar didesnis netikėtumas – nepailstanti A. Dikmonienė šių metų balandžio mėnesio pradžioje pakvietė į spektaklio premjerą – Sudeikiuose atsirado mėgėjų teatras. Debiutas sutraukė didelį būrį žiūrovų – vietų atsisėsti gavo ne visi. Kaip kilo mintis suburti teatrą ir kaip sekasi auginti artistus, „Utenos dienos” skaitytojams papasakojo režisierė A. Dikmonienė.

Papasakokite, kaip kilo mintis suburti teatrą?

Suburti mėgėjų teatrą buvo mano svajonė nuo pat darbo pradžios. Šią mintį aš visą laiką puoselėjau. Taip jau nutiko, kad pirmiausia aš subūriau kapelą „Seliavytė”. Ji pareikalavo daug mano laiko. Tik tada, kai su muzikantais mes pasiekėme tam tikrą lygį, kai aš jau galėjau šiek tiek atsitraukti, pradėjau kalbinti žmones, kurie man tiktų pirmam mano pasirinktam spektakliui – Žemaitės „Apsiriko”.

Kodėl pirmam spektakliui pasirinkote šį kūrinį?

Dabartiniai spektakliai yra labai modernūs. Paprasti žmonės jų nesupranta: ką aktoriai nori pasakyti, ko jie ten laksto po sceną, ką jie ten nori parodyti… Žmonės nesupranta prasmės. Paprastam kaimo žmogui reikia paprastos buitiškos pjesės. Tai gali būti drama, gali būti tragedija ar komedija. Mano arkliukas yra komedijos. Žemaitės „Apsiriko” aš atsispausdinau iš labai senos man dar dėstytojos dovanotos knygos. Ko gero, tai padariau pirmomis savo darbo kultūrinių renginių organizatore dienomis.

Kaip rinkotės artistus?

Žmones pirmam spektakliui aš rinkausi pagal charakterius. Kad jie norės vaidinti, aš nė neabejojau.

Tačiau Jūs tikriausiai statysite ne vieną spektaklį, ar pagal charakterį pasirinkti artistai išpildys Jūsų lūkesčius?

Artistai jau mokės persikūnyti. Tai padaryti nėra lengva. Iš visų artistų tik vienas – mano sūnus Viktoras – galima sakyti, užaugo scenoje. Jis gali vaidinti bet ką. O štai kitiems teko padirbėti, kad būdami vienoki, scenoje atskleistų visiškai priešingą sau charakterį. Ypač sunku buvo Vytautui Šemeliui, kuris, būdamas inteligentiškas žmogus, turėjo suvaidinti mužiką. Mes su juo daug dirbome. Kiti artistai buvo labai charakteringi, atitiko jiems priskirtą rolę.

Kiek laiko statėte pirmąjį spektaklį?

Du mėnesius. Iš pradžių susirinkdavome keturis kartus per savaitę, dabar susitinkame po du kartus. Dirbti reikėjo daug. Ir ne visada susirinkus visiems. Mokėmės vaidinti ir poromis.

Ko reikia norint išmokti vaidinti? Į ką Jūs įdedate daugiausia pastangų ir darbo?

Svarbiausia artistui paaiškinti, ko iš jo nori, koks jis turi būti, koks yra jo tikslas, kokią prasmę turi atskleisti jam paskirti žodžiai. Pirmose repeticijose būna juokinga. Dabar gi juokas nebeima, nes kiekvienas stengiasi padaryti kuo geriau, atskleisti visas savo galimybes, kad vaidinamas personažas būtų kuo tikslesnis, kuo natūralesnis. Mes nuolat tobuliname techniką, kad personažas atsiskleistų per emocijas, per gestus, per mimiką. Nepaisant kuriamo charakterio, koks jis bebūtų, kiekvienas artistas stengiasi atskleisti jam priskirtą rolę. Mes siekiame vieno tikslo – kad žiūrovas pajustų spektakliu kuriamą tikrovę.

Ką išpildyti aktoriams yra sunkiausia?

Išgauti natūralumą, suvaldyti savo charakterį, kad atskleistum kuriamą, išmokti kalbą.

Į ką daugiausia kreipiate dėmesį statydama spektaklį?

Svarbiausia – mintis. Siužetas.

Ko neleistumėte, kad būtų spektaklyje?

Farso. Nemėgstu perspaustų dalykų. Man reikia, kad artistai gyventų savo charakteryje, tame laikotarpyje. Neturi matytis vaidyba.

Kur pasirodėte su pastatytu spektakliu?

Sudeikiuose balandžio 2 dieną įvyko premjera. Jau svečiavomės Vaikutėnuose, Daugailiuose, buvome Užpaliuose. Važiuojame visur, kur pakviečia. Gaila tik, kad po renovacijų kai kurios scenos nėra pritaikytos rodyti spektakliams: be kulisų, ilgos, ištemptos, nėra į plotį vietos.

Kuris iš pasirodymų buvo sudėtingiausias?

Be abejonės – premjera. Darėme daug klaidų, visi nervinomės, nes vaidinti prieš savą žmogų yra kur kas sudėtingiau nei prieš kitą publiką.

Šiuolaikinė publika yra labai įnoringa. Ar nebaisu sulaukti kritikos strėlių?

Publikos nebijau, nes ji yra įvairi. Vieniems viena patinka, kitiems – kita. Visada bus ir tokių, kuriems niekas nepatiks. Visiems geras nebūsi. Aš ir savo artistams sakau, kad neklausytų, ką šneka kiti – ir kai giria, ir kai peikia, nes negali būti tikras, dėl ko žmogus tai daro. Mes tiesiog vaidinam. Žinom, kur darom klaidas, dirbam, taisom. Ir po kiekvieno pasirodymo verčiam naują lapą. Per kiekvieną repeticiją šlifuojam nepavykusias vietas, bet negailiu ir gerų žodžių, kai reikiami momentai atskleidžiami tinkamai.
Kiekvienas pasirodymas prieš žiūrovą yra nenuspėjamas. Mes nežinome, kaip pavyks suvaidinti, bet kiekvienas artistas daro, ką gali. Džiaugiuosi, kad jie jau išmoko nepasimesti užmiršus žodžius, gali improvizuoti.

Daug kalbame apie artistus. Atskleiskite, kas jie?

Nijolė Bešienė – uteniškė, vaidinanti ne tik su mumis, bet ir su Sirutėnų mėgėjų teatru. Vilma Karnuševičienė – Sirutėnų kaimo gyventoja, dirbanti Sudeikių bibliotekos bibliotekininke. V. Šemelis taip pat iš Sirutėnų. Viktoras Dikmonas – sudeikietis. Aušrelė Baltuškienė – uteniškė, UKC Sudeikių skyriuje dirba meno vadove. Aš labai džiaugiuosi ją suradusi kaip artistę. Edita Šileikytė – mokinė iš Utenos. Ji, ko gero, mane nuolat ir stumia į priekį, vis klausdama, kada gi mes vaidinsim.

Kaip savo darbą vertina patys artistai?

Jie – savikritiški. Kai kurie labai išgyvena dėl nesėkmių, bet kiekvienas stengiasi atlikti savo rolę gerai.

Ar nekamuoja artistų scenos baimė?

Mes visi jos bijom. Bet stengiamės ją įveikti. Man atrodo, kad aš, būdama užkulisiuose, už juos daugiau drebu.

Kas lemia spektaklio sėkmę?

Daug kas. Sėkmė priklauso ne tik nuo artisto. Labai svarbu tinkamos dekoracijos, širmos, muzikiniai elementai. Kai manęs paklausia, ar mūsų dekoracijos negalėtų sutilpti į vieną krepšį, aš atsakau: pjesė parašyta 1812 metais; čia ne modernizmas. Atskleisti laikmečiui reikalingos atitinkamos dekoracijos.

Kodėl, Jūsų nuomone, žmonėms reikalingas teatras?

Teatro reikia. Ypač kaimo žmonėms. Visada atsiranda žmonių, norinčių save realizuoti, kažkur pasireikšti, išsakyti, parodyti save.

Kokie ateities planai?

Planų yra begalė. Deja, viskam reikia laiko. Vis dėlto žmonės ateina iš įvairių sričių, reikia repeticijas derinti ir su darbu.

Minėjote, kad Jūsų arkliukas yra komedijos. Ar ryžtumėtės imtis kitokio žanro?

Negali žinot. Niekada nesakyk niekada.

Dėkoju už pokalbį.

Jurgitos Pavilonienės nuotr.