Angelė Dikmonienė: „Aš seno sukirpimo – modernus teatras ne man“
ProjektaiAngelė Dikmonienė: „Aš seno sukirpimo – modernus teatras ne man“
2016 gegužės 30, Pirmadienis 14:18

Angelė Dikmonienė: „Aš seno sukirpimo – modernus teatras ne man“

Angelė Dikmonienė: „Aš seno sukirpimo – modernus teatras ne man“

Prieš dvejus metus, Utenos kultūros centro (UKC) Sudeikių skyriuje pradėjus dirbti kultūrinių renginių organizatorei Angelei Dikmonienei, miestelyje driokstelėjo žinia – susibūrė naujas kolektyvas – kapela. Į pirmą viešą pasirodymą susirinko pilna salė smalsuolių, panorusių pamatyti ir įvertinti naują kolektyvą. Tąkart salė ūžė nuo ovacijų. Tačiau sudeikiečių laukė dar didesnis netikėtumas – nepailstanti A. Dikmonienė šių metų balandžio mėnesio pradžioje pakvietė į spektaklio premjerą – Sudeikiuose atsirado mėgėjų teatras. Debiutas sutraukė didelį būrį žiūrovų – vietų atsisėsti gavo ne visi. Kaip kilo mintis suburti teatrą ir kaip sekasi auginti artistus, „Utenos dienos" skaitytojams papasakojo režisierė A. Dikmonienė.

Papasakokite, kaip kilo mintis suburti teatrą?

Suburti mėgėjų teatrą buvo mano svajonė nuo pat darbo pradžios. Šią mintį aš visą laiką puoselėjau. Taip jau nutiko, kad pirmiausia aš subūriau kapelą „Seliavytė". Ji pareikalavo daug mano laiko. Tik tada, kai su muzikantais mes pasiekėme tam tikrą lygį, kai aš jau galėjau šiek tiek atsitraukti, pradėjau kalbinti žmones, kurie man tiktų pirmam mano pasirinktam spektakliui – Žemaitės „Apsiriko".

Kodėl pirmam spektakliui pasirinkote šį kūrinį?

Dabartiniai spektakliai yra labai modernūs. Paprasti žmonės jų nesupranta: ką aktoriai nori pasakyti, ko jie ten laksto po sceną, ką jie ten nori parodyti... Žmonės nesupranta prasmės. Paprastam kaimo žmogui reikia paprastos buitiškos pjesės. Tai gali būti drama, gali būti tragedija ar komedija. Mano arkliukas yra komedijos. Žemaitės „Apsiriko" aš atsispausdinau iš labai senos man dar dėstytojos dovanotos knygos. Ko gero, tai padariau pirmomis savo darbo kultūrinių renginių organizatore dienomis.

Kaip rinkotės artistus?

Žmones pirmam spektakliui aš rinkausi pagal charakterius. Kad jie norės vaidinti, aš nė neabejojau.

Tačiau Jūs tikriausiai statysite ne vieną spektaklį, ar pagal charakterį pasirinkti artistai išpildys Jūsų lūkesčius?

Artistai jau mokės persikūnyti. Tai padaryti nėra lengva. Iš visų artistų tik vienas – mano sūnus Viktoras – galima sakyti, užaugo scenoje. Jis gali vaidinti bet ką. O štai kitiems teko padirbėti, kad būdami vienoki, scenoje atskleistų visiškai priešingą sau charakterį. Ypač sunku buvo Vytautui Šemeliui, kuris, būdamas inteligentiškas žmogus, turėjo suvaidinti mužiką. Mes su juo daug dirbome. Kiti artistai buvo labai charakteringi, atitiko jiems priskirtą rolę.

Kiek laiko statėte pirmąjį spektaklį?

Du mėnesius. Iš pradžių susirinkdavome keturis kartus per savaitę, dabar susitinkame po du kartus. Dirbti reikėjo daug. Ir ne visada susirinkus visiems. Mokėmės vaidinti ir poromis.

Ko reikia norint išmokti vaidinti? Į ką Jūs įdedate daugiausia pastangų ir darbo?

Svarbiausia artistui paaiškinti, ko iš jo nori, koks jis turi būti, koks yra jo tikslas, kokią prasmę turi atskleisti jam paskirti žodžiai. Pirmose repeticijose būna juokinga. Dabar gi juokas nebeima, nes kiekvienas stengiasi padaryti kuo geriau, atskleisti visas savo galimybes, kad vaidinamas personažas būtų kuo tikslesnis, kuo natūralesnis. Mes nuolat tobuliname techniką, kad personažas atsiskleistų per emocijas, per gestus, per mimiką. Nepaisant kuriamo charakterio, koks jis bebūtų, kiekvienas artistas stengiasi atskleisti jam priskirtą rolę. Mes siekiame vieno tikslo – kad žiūrovas pajustų spektakliu kuriamą tikrovę.

Ką išpildyti aktoriams yra sunkiausia?

Išgauti natūralumą, suvaldyti savo charakterį, kad atskleistum kuriamą, išmokti kalbą.

Į ką daugiausia kreipiate dėmesį statydama spektaklį?

Svarbiausia – mintis. Siužetas.

Ko neleistumėte, kad būtų spektaklyje?

Farso. Nemėgstu perspaustų dalykų. Man reikia, kad artistai gyventų savo charakteryje, tame laikotarpyje. Neturi matytis vaidyba.

Kur pasirodėte su pastatytu spektakliu?

Sudeikiuose balandžio 2 dieną įvyko premjera. Jau svečiavomės Vaikutėnuose, Daugailiuose, buvome Užpaliuose. Važiuojame visur, kur pakviečia. Gaila tik, kad po renovacijų kai kurios scenos nėra pritaikytos rodyti spektakliams: be kulisų, ilgos, ištemptos, nėra į plotį vietos.

Kuris iš pasirodymų buvo sudėtingiausias?

Be abejonės – premjera. Darėme daug klaidų, visi nervinomės, nes vaidinti prieš savą žmogų yra kur kas sudėtingiau nei prieš kitą publiką.

Šiuolaikinė publika yra labai įnoringa. Ar nebaisu sulaukti kritikos strėlių?

Publikos nebijau, nes ji yra įvairi. Vieniems viena patinka, kitiems – kita. Visada bus ir tokių, kuriems niekas nepatiks. Visiems geras nebūsi. Aš ir savo artistams sakau, kad neklausytų, ką šneka kiti – ir kai giria, ir kai peikia, nes negali būti tikras, dėl ko žmogus tai daro. Mes tiesiog vaidinam. Žinom, kur darom klaidas, dirbam, taisom. Ir po kiekvieno pasirodymo verčiam naują lapą. Per kiekvieną repeticiją šlifuojam nepavykusias vietas, bet negailiu ir gerų žodžių, kai reikiami momentai atskleidžiami tinkamai.
Kiekvienas pasirodymas prieš žiūrovą yra nenuspėjamas. Mes nežinome, kaip pavyks suvaidinti, bet kiekvienas artistas daro, ką gali. Džiaugiuosi, kad jie jau išmoko nepasimesti užmiršus žodžius, gali improvizuoti.

Daug kalbame apie artistus. Atskleiskite, kas jie?

Nijolė Bešienė – uteniškė, vaidinanti ne tik su mumis, bet ir su Sirutėnų mėgėjų teatru. Vilma Karnuševičienė – Sirutėnų kaimo gyventoja, dirbanti Sudeikių bibliotekos bibliotekininke. V. Šemelis taip pat iš Sirutėnų. Viktoras Dikmonas – sudeikietis. Aušrelė Baltuškienė – uteniškė, UKC Sudeikių skyriuje dirba meno vadove. Aš labai džiaugiuosi ją suradusi kaip artistę. Edita Šileikytė – mokinė iš Utenos. Ji, ko gero, mane nuolat ir stumia į priekį, vis klausdama, kada gi mes vaidinsim.

Kaip savo darbą vertina patys artistai?

Jie – savikritiški. Kai kurie labai išgyvena dėl nesėkmių, bet kiekvienas stengiasi atlikti savo rolę gerai.

Ar nekamuoja artistų scenos baimė?

Mes visi jos bijom. Bet stengiamės ją įveikti. Man atrodo, kad aš, būdama užkulisiuose, už juos daugiau drebu.

Kas lemia spektaklio sėkmę?

Daug kas. Sėkmė priklauso ne tik nuo artisto. Labai svarbu tinkamos dekoracijos, širmos, muzikiniai elementai. Kai manęs paklausia, ar mūsų dekoracijos negalėtų sutilpti į vieną krepšį, aš atsakau: pjesė parašyta 1812 metais; čia ne modernizmas. Atskleisti laikmečiui reikalingos atitinkamos dekoracijos.

Kodėl, Jūsų nuomone, žmonėms reikalingas teatras?

Teatro reikia. Ypač kaimo žmonėms. Visada atsiranda žmonių, norinčių save realizuoti, kažkur pasireikšti, išsakyti, parodyti save.

Kokie ateities planai?

Planų yra begalė. Deja, viskam reikia laiko. Vis dėlto žmonės ateina iš įvairių sričių, reikia repeticijas derinti ir su darbu.

Minėjote, kad Jūsų arkliukas yra komedijos. Ar ryžtumėtės imtis kitokio žanro?

Negali žinot. Niekada nesakyk niekada.

Dėkoju už pokalbį.

Jurgitos Pavilonienės nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Sėlės kaime sėliai galbūt niekada ir negyveno (II)

    Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

  • Lietuvoje pradėtas įgyvendinti projektas „Naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros plėtra“

    Europos ekonomikos pažangos strategijoje „Europa 2020“ ir pavyzdinėje iniciatyvoje „Europos skaitmeninė darbotvarkė“ įtvirtintas tikslas 2020 m. visiems europiečiams turėti galimybę naudotis didesnės kaip 30 Mb/s spartos interneto ryšiu. Siekdama šio tikslo viešoji įstaiga „Plačiajuostis internetas“ 2018 m. pabaigoje pradėjo įgyvendinti projektą „Naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros plėtra“. Projektu siekiama sudaryti prielaidas gyventojams prisijungti prie naujos kartos prieigos tinklo teritorijose, kurių šiuo metu nedengia naujos kartos prieigos infrastruktūra ir minėtos infrastruktūros plėtra privačiomis investicijomis nėra numatyta.

  • Ignalinos gimnazijos teatras IKI – tarp geriausių Lietuvos jaunimo teatrų

    Kas dvejus metus Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrai renkasi į savo tradicinę šventę–apžiūrą „Šimtakojis". Prieš porą „Šimtakojis" buvo užsukęs ir į Ignaliną. Šiemet „Šimtakojis" vėl pražygiavo per Lietuvą ir sukvietė 48 jaunimo bei 24 vaikų teatrus į keturias regionines šventes. Balandžio 5-ą Ignalinos gimnazijos teatras IKI Širvintose parodė spektaklį „Verksnių klubas", sukurtą pagal 2018-ųjų Metų knygos paaugliams pripažinimą pelnusios rašytojos Ilonos Ežerinytės apysaką. Praėjusią savaitę iš Lietuvos nacionalinio kultūros centro atskriejo džiugi žinia – teatras IKI Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų šventėje-apžiūroje „Šimtakojis" vėl tapo laureatu.

  • Jaunieji teatralai kviečia į spektaklio premjerą

    Balandžio 5 dieną 17.30 val. Utenoje jaunieji teatralai uteniškius kviečia į Utenos kultūros centro Vaikų ir jaunimo teatro studijos pastatyto spektaklio „Keistas gimtadienis“ premjerą, skirtą visai šeimai. Režisierė Vida Kairienė.

  • Utenoje – tarptautinė teatrų fiesta

    Vakar prasidėjęs tarptautinis teatrų festivalis, kurį organizuoja Kupiškio, Utenos ir Pasvalio teatralai, nudžiugino, tačiau nuvylė žiūrovai, kurių į didžiąją Utenos kultūros centro salę susirinko vos kelios dešimtys. Į pirmą kartą tokio masto teatrų šventę atvyko ne tik lietuviai, kaimynai latviai, bet jame svečiuojasi ir rusai, ukrainiečiai, gruzinai bei ispanai.

  • „Erasmus+“ programos projektas mokykloje-vaikų darželyje „Varpelis“

    Utenos mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" bendruomenė kartu su dar penkiomis Europos Sąjungos šalimis pastaruosius dvejus metus dalyvauja „Erasmus+" programos tarpmokyklinių strateginių partnerysčių projekte „Už žaliuojantį pasaulį: leiskime vaikams veikti", kurio tikslas – nuo mažens vystyti socialinį bei verslumo ugdymą, skatinti vaikus atsakingai veikti, supažindinti su aplinkos apsaugos bei sociokultūrinėmis problemomis, ugdyti įvairias vertybes ir verslumui reikalingas savybes, tokias kaip pasitikėjimas savimi, atkaklumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, atsakingumas, savarankiškumas ir komandinė dvasia.

  • Gražvydė Janina Daujotienė: „Savo profesiją myliu ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi“

    Apie menininkę Gražvydę Janiną Daujotienę, odinių dirbinių kūrėją, buvo rašyta ir dar bus rašoma ne kartą, todėl tikriausiai daugelis jau puikiai žino, kad moters senelis buvo batsiuvys bei odininkas. Taigi ji greičiausiai būtent iš jo paveldėjo pomėgį dirbti su oda. Šį kartą į menininkę norėjosi pažvelgti naujai, kitaip. Itin jautrios sielos pašnekovė pastebimai jaudinosi viso pokalbio metu, bet vis tiek spinduliavo meile bei atsidavimu savo profesijai ir kūrybai, kurios paslaptis bei žinias dabar stengiasi perduoti Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokiniams. Kūryba nelieka pamiršta, ji visada kažkur šalia – tai ruošimasis parodoms, mielos dovanėlės gamyba artimam žmogui ar tiesiog prisilietimas prie odos po darbo.

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

  • Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

    Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:5344
Vakar apsilankė:7642
Šią savaitę apsilankė:27582
Šį mėnesį apsilankė:148049
Viso (nuo 2015-02-16):11365896
Šiuo metu naršo:
95
2019-10-17
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!