Tradicijos, verslas, estetika, komunikacija – amatininkų kasdienybė

Namų pramonė kilusi iš senovės laikų. Įvairius daiktus, reikalingus kasdieniame gyvenime, žmogus buvo priverstas pats pasidaryti. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jie atrodė seniausiais laikais, nes archeologija išlaikė daiktus, pagamintus tik iš patvarios medžiagos – akmens, molio. Apie XIV a. sparčiai padaugėjo amatininkų, gyvenusių iš savo verslo. Amatininkystė sustiprėjo XVIII–XIX a. Lietuvoje apie 1920–1930 m. amatai dar turėjo svarbią reikšmę, tačiau besivystanti pramonė sparčiai išstūmė amatininkų dirbtuves.

Kaimo amatininkai

Lietuvių valstiečių ūkyje ir buityje, ypač natūrinio ūkio sąlygomis, pastatai, jų vidaus apstatymas, darbo įrankiai, namų apyvokos reikmenys, drabužiai, apavas buvo padaryti pačių valstiečių bei kaimo amatininkų. Feodalizmo laikotarpiu didžiojo kunigaikščio, feodalų bei bajorų dvarus savo dirbiniais aptarnaudavo ne tik miesto, bet ir kaimo bei miestelių amatininkai. Kapitalizmo laikais išlikusiems dvarams kai kuriuos darbo įrankius, paprastesnius baldus, namų apyvokos daiktus taip pat gamino kaimo amatininkai, atsikraustydami čia dirbti ilgesniam ar trumpesniam laikui. Be to, dvaras kartais turėjo nuolatinį amatininką – kumetį.
XIX a. antrojoje ir XX a. pirmojoje pusėje daliai kaimo bežemių ir mažažemių valstiečių bei miestelių gyventojų amatas buvo vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių, tad jie ir sudarė to meto amatininkų masę. Vidutiniųjų ir po keletą hektarų žemės turinčių valstiečių pagrindinis užsiėmimas buvo žemdirbystė, o pajamos iš anksto tik papildė jų šeimos biudžetą. Dažnai su žemės ūkiu susiję amatininkai žemės darbui skyrė tik tiek laiko, kiek reikalavo būtiniausieji ūkio darbai. Turtingesniųjų valstiečių vaikai amatininkais mokėsi tik tais atvejais, kai, esant gausiai šeimai, buvo nenorima smulkinti ūkio. Tokiu atveju tėvai ar ūkyje likę jų sūnūs savo jaunesniuosius brolius ir seseris leido mokytis amato. Pagal susidariusią tradiciją išmokytiems amato ar išleistiems į mokslą „pasoga” nebuvo duodama.

Kur buvo išmokstama amato

Beveik visi medžio apdirbimo meistrai savo amato išmokdavo nusižiūrėję į vyresniuosius, t. y. „patys per save”. Dailidės savo amato išmokdavo dar būdami paaugliais iš tėvo ar vyresniųjų brolių, padėdami jiems meistrauti ar dalyvaudami statybos darbuose. Be to, vaikinai, turėję nagingas rankas, ėjo mokytis pas geresnius dailides: iš pradžių dirbdami be atlyginimo, o po metų ar daugiau tapdami pameistriais ir gaudami šiokį tokį atlyginimą. Norintieji tapti siuvėjais, mokėsi pas siuvėją, kuris paprastai turėdavo keletą mokinių, Žemaitijoje vadinamų „gižais”. Už amato išmokymą „gižai” turėjo atsilyginti meistrui pinigais. Tokiu pat būdu buvo mokomasi batsiuvio ar mūrininko amato. Mokymasis trukdavo nuo vienerių iki trejų metų. Mokymosi laikotarpiu mokinys gyveno ir maitinosi pas meistrą, iš pradžių jam mokėdamas už mokymą, vėliau gaudamas iš jo tam tikrą uždarbio dalį. Jaunuoliai, mokęsi amato iki karinės tarnybos, carinėje ar buržuazinės Lietuvos kariuomenėje dažnai buvo paskiriami į kariuomenės dirbtuves, kur, įgiję dar geresnių darbo įgūdžių, tapdavo kvalifikuotais amatininkais. Pasitaikydavo nemažai atvejų, kada amatas buvo perimamas paveldėjimo keliu. Ypač paveldimas buvo kalvio ir puodžiaus amatas, kadangi čia buvo perduodami ne tik darbo įgūdžiai, bet ir didesni įrengimai – kalvė, krosnis puodams degti ir kt.
XX a. daugelis valstiečių vaikų amato ėmė mokytis amatų mokyklose. Baigę tokias mokyklas, amatininkai dažniausiai apsigyvendavo mieste, kur buvo galima sulaukti daugiau užsakymų, savaime išsiskirdami iš kaimo amatininkų masės.

Amatininkų rūšys

Kaimo amatininkus patogiausia peržvelgti pagal darbui naudojamas pagrindines medžiagas, nes nuo jų priklausė dirbinių rūšys, jų paskirtis, darbo įrankiai ir įrengimai. Didžiąją grupę sudaro medžio apdirbimo amatininkai. Medžio dirbinių feodaliniame valstiečių ūkyje ir buityje daugiausia buvo naudojama, tad feodalizmo laikotarpio lietuvių liaudies kultūrą medžiagos atžvilgiu galima laikyti medžio kultūra. Šiai amatininkų grupei priklauso dailidės, staliai, kubiliai, račiai, ratelninkai, klumpdirbiai, skiečiai. Nė vienas valstiečio ūkis neapsiėjo be kalvio, į kurį per metus tekdavo kreiptis keletą kartų. Toliau eina odos apdirbimo amatininkai – odininkai, „rimoriai”, batsiuviai. Nemažai buvo siuvėjų. Molio apdirbimo amatininkų grupei priklauso puodžiai ir mūrininkai. Nemažai įvairių amatų dirbinių, iškilus reikalui, pasidirbdavo pats valstietis, nebūdamas amatininku specialistu. Aukščiau minėtuosius amatininkus taip pat ne visada galima griežtai priskirti kuriai nors amatų rūšiai. Ypač universalūs buvo medžio apdirbimo meistrai, kurie ne tik gamino namų apyvokos daiktus, baldus, susisiekimo priemones, bet ir statė trobesius. Tokį šios rūšies amatininkų universalumą nulėmė socialinės to meto sąlygos, vertusios amatininkus ieškoti papildomų pragyvenimo šaltinių, kadangi iš vienos kurios nors savo dirbinių rūšies gamybos jie negalėjo pragyventi. XX a. buvo nemažai atvejų, kai medžio apdirbimo meistrai ėmė gaminti ir geležies dirbinius, kartais patys sukonstruodami ir pasidarydami šiam reikalui gana sudėtingus geležies apdirbimo įrankius.
Dailidė. Šiuo terminu kai kuriose Lietuvos vietose suprantamas ir trobesių statytojas, ir baldų dirbėjas. Aiškumo dėlei šiuo atveju dailide bus laikomas tik namų statytojas. Lietuvos kaime buvo sutinkamos dvi dailidžių rūšys: vieni jų tik suręsdavo namo sienas, iškeldavo gegnes ir prikaldavo grebėstus, kiti įrengdavo vidų. Trečiajame–ketvirtajame šio amžiaus dešimtmečiuose buvo nemažai meistrų, kurie susitarus patys atlikdavo visus statybos darbus, įskaitant ir vidaus įrengimą.
Paprastai statybinė medžiaga buvo paruošiama iš anksto. Sienojams ir lentoms supjauti, gegnėms ir grebėstams paruošti buvo kviečiami vadinamieji „dročiai”, kuriais būdavo kaimo bežemiai ar mažažemiai. Gerų statybos meistrų visame valsčiuje buvo tik vienas kitas, todėl darbo jie visada turėdavo pakankamai.
Prie statybos talkindavo kaimynai, buvo samdomi pagalbiniai bežemiai ar mažažemiai valstiečiai, o Žemaitijoje meistrai kartais turėjo iki šešeto darbininkų, su kuriais kilnojosi iš vienos vietos į kitą, vykdydami gautuosius užsakymus. Svarbiausias asmuo prie statybų buvo meistras, kuris paskirstydavo savo padėjėjams darbus, nustatydavo trobesio pamatus, matuodavo konstrukcijas.
Iškėlus gegnes, buvo kviečiamas namų įrengimo meistras grindims, luboms įdėti, durims, langams sustatyti, padaryti langines ir papuošimus.
Stogą (šiaudinį ar skiedrinį) klojo ar stiegė stogdengys, kurių paprastai būdavo kiekviename kaime. Stiklus langams sudėdavo po kaimus keliaudavę stikliai.
Staliai. Baldų meistrai dirbo savo namuose arba keliaudami per žmones. Paprastai juos valstiečiai kviesdavo dukterims kraičių daryti, nes šalia kitų dalykų į kraitį buvo duodami baldai: skrynios, spintos, lovos, stalai, kėdės, rankšluostinės ir kt.
Kubiliai. Jie dar buvo vadinami „bendoriais”. Kai kada net po keletą būdavo kiekviename kaime. Pagrindinis jų darbas buvo šulelinių namų apyvokos daiktų dirbimas, kurių, prieš paplintant metaliniams namų apyvokos indams, gausiai buvo naudojama valstiečių namų buityje. Kubiliai dirbdavo milžtuves, kibirus, muštuvius sviestui mušti, duonkubilius, „bačkas”, „bačkutes”, kraičkubilius, kubilus ir kt. Be to, jie dirbo ir skobtinius daiktus (šaukštus, samčius, kaušus, geldas ir kt.).
Račiai. Susisiekimo priemones gamino amatininkai, vadinami račiais, „stelmokais”, meisteriais ir pan. Roges dirbantys meistrai dokumentuose vadinami „saniki”. XV–XVI a. dokumentuose račiai minimi kaip atskiri amatininkai. Feodaliniais laikais račiai kūrėsi prie dvarų dvaro poreikiams aptarnauti. Ilgainiui susidarė ištisi račių kaimai, įgavę nuo to amato ir kaimo pavadinimą.
Nors Lietuvoje buvo specialių amatininkų, vargingieji valstiečiai ne tik feodaliniais laikais, bet ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais stengėsi patys pasidaryti savo ūkiui reikalingas susisiekimo priemones.
Ratelninkai. Šie buvo retesni amatininkai Lietuvos kaime. Pusiau natūralinio valstiečių ūkio sąlygomis darbo jie turėdavo užtektinai, nes paprastai aptarnaudavo plačią apylinkę. O ratelių kiekvienoje valstiečių šeimoje buvo bent po keletą, nes jį turėjo kiekviena moteris.
Skiečiai. Dar retesnis amatininkas buvo skiečius, dirbęs medinius skietus kaimiškoms audimo staklėms.
Klumpdirbiai. Jei dauguma amatų Lietuvoje siekia senus laikus ir tikslesnio jų atsiradimo laiko neįmanoma nustatyti, tai klumpdirbystė, palyginti, ne tokia sena. Kiekvienos klumpės paprastai buvo numeruojamos dviem skaitmenimis: vieni rodė meistro tais metais pagamintų klumpių eilės numerį, kiti – klumpės dydį coliais.
Kailiadirbiai. Iš kitų amatininkų Lietuvoje plačiai buvo žinomi kailiadirbiai (garboriai, skūrdirbiai). Jie valstiečiams už tam tikrą atlyginimą išdirbdavo pjaunamų avių, rečiau ožkų, kiškių ar laukinių žvėrelių kailius. Kailiadirbiai užsakymus atlikdavo namuose.
„Rimoriai”. Dar kitaip – šikšniai, komutininkai. Jie dirbo valstiečiams odinius pakinktus, odinius dangčius vežimams apmušti, balnus ir kt.
Batsiuviai. Liaudyje dar vadinami „šiaučiais”. Dar XIX a. pabaigoje ir net XX a. pirmaisiais dešimtmečiais batų daug nereikėjo, nes kasdienis valstiečių apavas buvo klumpės, medpadžiai. Batus jie avėdavo tiktai šventadieniais, todėl vienos poros užtekdavo ilgiems metams.
Siuvėjas. Liaudyje dažnai būdavo vadinamas „kriaučiumi”. Jis buvo dažnas svečias valstiečio šeimoje, nes apsilankydavo kiekvienais metais, išbūdamas ūkyje nuo dviejų iki šešių savaičių, kol apsiūdavo visą šeimyną. Valstiečiams kviestis į namus apsimokėjo, nes, duodant maistą, pigiau atsieidavo pasiuvimas. Paprastai siuvėjas buvo kviečiamas žiemos laiku, kai valstietis turėdavo daugiau laisvo laiko. Siuvėjai apkeliaudavo daug vietovių, mokėjo įdomių istorijų, todėl buvo labai laukiamas svečias.
Puodžiai. Puodininkystė yra vienas iš tų amatų, kuriuo nuo seniausių laikų, be vyrų, užsiiminėjo ir moterys. Kai kurie puodžiai, ieškodami platesnės rinkos, persikeldavo į kitus Lietuvos miestus ir miestelius. Šis amatas buvo perduodamas iš kartos į kartos, todėl šeimos išsaugodavo savitus gaminimo ir dekoravimo bruožus.
Kalviai. Feodalizmo laikais kalviai daugiausia aptarnaudavo dvarus. Valstiečių ūkyje tais laikais geležies buvo mažai naudojama. Jos naudojimas padidėjo nuo XIX a. antrosios pusės. Kaimo kalviai kaldavo įvairius žemdirbystės įrankius, jų dalis, apkaustydavo susisiekimo priemones. Jų rankoms priklauso ir meniniai geležies dirbiniai: durų užraktai, skrynių apkaustai ir kt.
Kalvė buvo statoma prie kelio, dažnai kaimo gale, kad patogiau būtų privažiuoti.

Amato dirbinių realizavimo būdai

Kaimo amatininkai savo dirbinius realizuodavo įvairiai. Valstiečiai, užsakę kokį nors daiktą amatininko namuose, jį atsiimdavo patys. Amatininkas, prigaminęs daugiau, negu buvo užsakyta, savo gaminius veždavo į artimiausią miestelio turgų, o metinių mugių metu – ir į tolimesnius prekymečius. Amatininkų gaminių perpardavinėjimas Lietuvoje nebuvo paplitęs. Tarpininkams („perkupčiams”) savo dirbinius kartais parduodavo tik klumpdirbiai. XX a. trečiajame ketvirtyje, kai miesteliuose prisisteigė vartotojų kooperatyvų, Žemaitijos klumpdirbiai savo gaminius ėmė platinti per juos.

Parengta pagal knygas „Lietuvių etnografijos bruožai” ir Praės Dundulienės „Lietuvos etnologija”

Jurgitos Pavilonienės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas