Spausdinti šį puslapį
2015 gruodžio 07, Pirmadienis 10:30

Lopų dvaras Sirutėnuose

Iki šiol išliko tik mūrinė altana, kurią perstatė ir prižiūri skulptūras dirbantis Valentinas ŠimonėlisIki šiol išliko tik mūrinė altana, kurią perstatė ir prižiūri skulptūras dirbantis Valentinas Šimonėlis

Sirutėnų dvaras buvo tik už trijų kilometrų į šiaurę nuo Utenos. Jau 1774 m. jį valdė Tomašas Lappo. Lopai šį dvarą valdė ir 1784 m.

Ponai Lopai (Lappo) Sirutėnų dvarą čia turėjo jau XIX a. pirmoje pusėje, kada 1839 m. Utenos bažnyčioje įvyko sirutėniškės Valerijos Lappovnos santuoka su Otonu Veišenhofu iš Jūžintų.
Ukmergės apskrities dvarų 1853 m. sąraše minimi Lappai, Antonijus ir Elvyra, Sterkancų vardu vadinamame dvare, kur buvo labai daug baudžiauninkų (255). Dar daugiau jų laikyta Ksaverijaus Puslovskio Vyžuonų dvare (1902), Jeronimo Strutinskio Utenoje (758) ir Ambroziejaus Kozellos Degšnėnų (Degsnio) dvare – 457 baudžiauninkų (visur be laisvųjų, kurių buvo visai nedaug).
Tačiau kunigams surašant Utenos parapiją 1853 m., dvaro valdytoja kažkodėl pažymėta Konstancija Pomarnacka su seserimi Eleonora Čytova.
1871 m. šio dvaro savininkai Jonas Dubilevskis su žmona Viktorija Dubilevska bei Pavlas Puzinovskis, o 1881 metais įrašytas vien tik šisai – Povilas. 1889 m. prie Sirutėnų dvaro įrašytas Justinas Komarovskis.
Puzinovskių (Puzinauskų) ryšys su Dubilevskiais ir Drazdauskais toks. Štai įrašas: 1885 06 16 dvarininkas Pavlas Puzinovskis, 30 m. jaunuolis iš Sirutėnų dvaro, Sudeikių bažnyčioje susituokė su Marija Ana Emilija Drozdovska, 23 m. mergina iš Biguškių dvaro, Sudeikių parapijos. Tėvai: jo – dvarininkai Liudvikas ir Felicija iš Dubilevskių Puzinovskiai; jos – Julijonas ir Kamilija iš Denskovų Drozdovskiai. Liudininkai: Tomas Kozella, Stepanas Kozella, Marijonas Zavodskis ir kt. Santuoką suteikė klebonas kun. Teofilis Jucevičius.
Valstiečiai iš ponios Dubilevskos savavališkai pasiėmė žemės, o po teismo jie turėjo tą žemę grąžinti, gal dėl to dvare kilo gaisras, atnešęs dvarui 25 tūkst. rublių žalą.
Po 1889 m. gaisro Sirutėnų dvarą nupirko Juozapas Žadeika sykiu su Leonardu Aleksandravičiumi, o greta dvaro palivarkėlį nusipirko Kondratavičiai.
Sirutėnų dvaro būta didelio. Iš ponų Lopų laikų prie Droničėnų kaimo išliko Lapiškių pievų ir Lapiškių malūno pavadinimai. Taigi Lopų (Lapų) vardu.
Dvare buvo su akmeniniais pilioriais statyta spirito varykla – ties dvarvietės viduryje esančiu gražiai tvarkomu tvenkiniu. Buvo du kumetynai, trys svirnai, „ledaunė", klojimai.
Iki šiol išliko tik mūrinė altana, vienų vadinama arbatine svečiams, kitų – ponų biblioteka. Ją perstatė ir gražiai prižiūri skulptūras dirbantis Valentinas Šimonėlis.
Vietiniai sirutėniškiai Naruševičiai bei Žadeikiai dabar pasakoja, kad plati dvarvietė buvusi aptverta labai plačia akmenine mūro tvora su raudonplyčiais vartais, sujungtais viršuje, stovėjusiais visai arti minėtos altanos, o pasukus vieškeliui į Užpalius, kairėje, gražiame ir aukštame kalniuky, iki šio pokario dar stovėjo nesutrioškinta mūrinė Lopų koplyčia su apvalaus kūgio stogu, dengtu skiedromis ir su mediniu kryžiumi stogo viduryje. Rašoma, kad ji buvusi pastatyta 1861 metais. Visą tarpukarį apylinkių maldininkai čia susirinkdavę rudenį švęsti Snieginės atlaidų...
Vakarinėje koplyčios sienoje ir rūselyje po ja buvo laidojama ponų giminė. 4 karstai žemai, kiti keturi aukščiau. Po karo viskas buvo paversta į dulkes: palaidotųjų papuošalai išgrobstyti, dar kažkokios apyrankės mėtėsi...
Šone koplyčios tuomet dar augo plačiai minima labai sena, aukšta Sirutėnų pušis, į kurią įsikorę raudonžvaigždžiai kareiviai su žiūronais sekdavo apylinkes, sako, „banditų" ieškodami. Deja, koplyčios nuotrauka dar nesurasta.
Įvairūs ryšiai anksčiau siejo Sirutėnų, Bikuškio, Degsnio ir net Šnieriškių dvarų savininkus. Pavyzdžiui, Lopų vaiką Utenoje krikštijo Ignacijus Križickis su Viktorija Dubilevska. Ir taip toliau.
Pobaudžiaviniu metus dar ir žemę gavusių pusvalkininkų valstiečiai tris dienas per savaitę viduvasario ėjo lažą Sirutėnuose. Ateidavo darbymečiais skubos darbai, vyrai buvo kviečiami (ar dar varomi) į pastotis. Likus savų linų ar kanapių, patys parsiduodavo. Griūtiškiai net iš Karaliaučiaus per Kauną už savo nuvežtas gėrybes parsibogindavo druskos, cukraus, audinių, išvykę net keliomis pastotėmis. O dar seniau, napoleonmečiu, baudžiauninkai mokėdavo ir pagalvės mokestį. Caras Aleksandras I tada dar tik pavienius valstiečius iš dvarų atleidinėjo nuo baudžiavos.

Jurgitos Pavilonienės nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

traffix.lt