Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus specialistas Arvydas Mitalas „Utenos dienai” sakė, kad visada po žiemos paveldosaugininkų pečius užgula dideli rūpesčiai. Prasideda ypač intensyvi valstybės saugomų nekilnojamųjų kultūrinio ir istorinio paveldo objektų, įtrauktų į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos registrą, stebėsena. Tokių objektų Utenos rajone labai daug. Tai dvarai ir dvarvietės, vandens malūnai, labai seni ir istoriškai vertingi architektūros statiniai (daržinės, jaujos, klėtys ir kt.), piliakalniai, pilkapiai, mažosios architektūros statiniai (kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai). Utenos rajonas gali didžiuotis ištisais etnografiniais kaimais – Šiaudinių, Strazdų, Vaišnoriškių. Visas šis turtas, deja, turi savybę senti, irti. Jį prižiūrėti, apsaugoti – ne tik paveldosaugininkų, bet ir jų savininkų pareiga. Deja, savininkai savo pareigas deramai atlieka toli gražu ne visada.

Dvaras dar nedaro dvarininku

A. Mitalas pastebėjo, kad didžiausią susirūpinimą kelia kadaise buvusių visomis prasmėmis tautos kultūrai bei istorijai reikšmingų dvarų būklė. Jų reikalai prasti. Nors istorijų nereikia nė išgalvoti, ką dažnai daro malūnus įsigiję sumanūs verslininkai, kad pritrauktų daugiau lankytojų, dvarai patys dažnai apipinti legendomis ir padavimais, susieti su garsiomis asmenybėmis ir reikšmingais įvykiais. Utenos rajone žinoma per 100 kadaise buvusių dvarų ir dvarviečių, bet daugumą laikas, žmonių abejingumas, ilgi okupacijos metai taip suniokojo, kad saugoti, o tuo labiau atkurti, atstatyti nėra ką. Dar iki praėjusių metų kultūros paveldo apsaugos teisėmis naudojosi 15 Utenos rajone esančių dvarų ir dvarviečių, tačiau pernai šis skaičius sumažėjo iki 13 – valstybės saugomų kultūros paveldo objektų statuso nebeteko buvusio Noliškių dvaro sodybos ir Bajoriškio palivarko sodybos fragmentai. Ten praktiškai nieko neliko saugotino.
„Įsigyti dvarą dabar tikriausia nėra labai sunku. Bet dvaro savininko dokumentai dar nieko dvarininku nepadaro. Dažnai dvarai eina iš rankų į rankas. Įsigyja žmogus dvarą ir nežino, ką su juo daryti – vieni griuvėsiai, aplink šabakštynai, pinigų įsikūrimui nėra. Tada pats ima ieškoti pirkėjo. Pats siūlo griuvenas, bet jau nori parduoti kaip tikrą dvarą už solidžią kainą. Pirkėjas savo ruožtu supranta, kad jam siūloma pirkti ne tikrą dvarą, o jo viziją, jis gauna ne realų turtą, o didžiulę atsakomybės už valstybės saugomą objektą naštą ir dar daugybę kitų moralinių, teisinių, statybinių, architektūrinių problemų. Pirkti tokį dvarą gali tik toks žmogus, kuris ne tik turi pakankamai lėšų, bet ir mato pirkimo tikslą, žino, kaip jį pasieks”, – teigė A. Mitalas.

Dvarui šeši pajininkai – prapultis

Paveldosaugininkas teigė, kad iš 13 likusių saugomų Uitenos rajono dvarų geriausiai atrodo Bikuškio ir Saldutiškio. Šie dvarai turi sumanius šeimininkus, kurie čia atkūrė nepakartojamą senų laikų atmosferą, atiduodami tam visą savo laisvalaikį, visas lėšas, kai kada – jau ir dėl dvaro įvaizdžio įgytas.
Deja, yra dvarų, kurių savininkai nesilanko jau daugelį metų, niekas iš vietinių gyventojų, seniūnijų specialistų jų niekada nėra matę.
„Blogi reikalai ir tada, kai dvaras atitenka ne vienam, o keliems savininkams. Tada jau tikrai niekas nieko nedaro. Antai, kadaise panaikinus kolūkį jam priklausiusio Degsnio dvaro sodybos Daugailių seniūnijoje fragmentai atiteko net 6 kolūkio pajininkams. Jie nieko nedarė, ir dvaras tikriausiai būtų sunykęs. Laimei, atsirado pirkėjas su galva ir dabar reikalai sparčiai juda į priekį, restauruojami pastatai, prižiūrima teritorija. Beje, tas žmogus turi ir dvarą Anykščių rajone, jei jis sumanė tokį verslą, tai irgi gerai”, – „Utenos dienai” sakė A. Mitalas.
Akis žmonėms iki šiol bado beveik neprižiūrimos Leliūnų, Avižienių, Vaikutėnų ir kai kurių kitų dvaro sodybų liekanos. Anot A. Mitalo, kai kurių objektų finansinė vertė nuolat mažėja, juos perparduoti vilčių nedaug. „Jeigu savininkai Registrų centre neįteisino savo pajais gauto nekilnojamojo turto, o pajai nėra paveldimi, nuosavybės teisių į turtą jie gali netekti. O jei pastatų šeimininkai neatsiranda, turtas gali atitekti valstybei. Bet tai – ne geriausia išeitis, todėl drastiškų priemonių imtis neskubame. Ieškome savininkų, kviečiamės, kalbamės, įtikinėjame, kartais ir baudžiame, kai mūsų visai negirdi”, – teigė Kultūros skyriaus specialistas.
Bene liūdniausia iš visų buvusio Vyžuonėlių dvaro sodybos situacija. Dvaras garsėjo tuo, kad čia gyveno ir dirbo plačiai pasaulyje žinoma dailininkė modernistė Marijana Veriovkina. Čia lankėsi vienas garsiausių rusų tapytojų I. Repinas, kol nesupyko ant šeimininkės dėl jos polinkio į modernizmą. „Pastaraisiais metais sulaukiame svečių, M. Veriovkinos talento gerbėjų iš daugelio šalių, jie nori pamatyti dvarą, kuriame dirbo ir gyveno garsenybė, o nuvežti juos ten – gėda”, – apgailestavo A. Mitalas.
A. Mitalas pabrėžė, kad už kultūros paveldo objektų nepriežiūrą savininkai gali būti baudžiami solidžiomis iki 868 eurų baudomis, o jei pajais gautas toks turtas neįteisintas Registrų centre, gali jo ir visiškai netekti.

Reikalauja ir padeda

A. Mitalas „Utenos dienai” sakė, kad visi kultūros paveldo objektų savininkai visada laukiami rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriuje. „Mes ne kokia represinė įstaiga, kuri tik reikalauja, baudžia ir nieko neduoda. Mielai išklausysime, paaiškinsime įstatymus, nuvažiuosime kartu prie jūsų dvaro, patarsime, ko imtis pirmiausia, informuosime, kokios valstybės paramos galima tikėtis”, – teigė A. Mitalas.
O ta parama ne tokia jau menka. Privačių savininkų valdomų kultūros paveldo objektų tyrimai kompensuojami 100 proc., o avarinės grėsmės šalinimo, konservavimo, restauravimo, projektavimo darbai – iki 50 proc. Itin sparčiai nykstančiam mediniam kultūros paveldui tyrimai kompensuojami 100 proc., visi kiti suminėti darbai – net 70 proc.
„Apskritai, kultūros paveldo objekto savininkas turi teisę naudotis šiuo turtu pagal paskirtį – pastatuose gali gyventi, laikyti gyvulius tvartuose, krauti šieną ir kitokius pašarus daržinėje, laikyti grūdus sandėlyje, javus ar linus – jaujoje ir taip toliau. Svarbu nepažeisti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo. Savininkas privalo rūpintis objekto išsaugojimu, prižiūrėti jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus, pasirūpinti stogu nuo sniego ir lietaus, jei patalpų interjeras vertingas, palaikyti reikalingą mikroklimatą. Būtina laiku atnaujinti želdinius, šalinti krūmus, šienauti žolę ir genėti medžius, valyti šiukšles ir t. t. Objektai turi būti atviri paveldosaugininkams, tikrinantiems, kaip laikomasi objekto priežiūros ir eksploatacijos reikalavimų, taip pat sudarytos sąlygos susipažinti su vertingu kultūros palikimu visuomenei” – aiškino A. Mitalas.
Specialistas primena, kad neprižiūrimas toks turtas gali atnešti jo savininkui nemažai bėdos. Jeigu, sakysim, savininkas neužtvers teritorijos (užtverti reikia tik griūvančių pastatų liekanas), pastato tinkamai neužsandarins, o ten pažaisti sumaniusius vaikus užgrius siena, atsakyti už tai pagal veikiančius įstatymus reikės būtent jam.

Neringos Jonavičienės nuotr.